Įvadas
Asmenybės psichologija siekia suprasti žmogaus individualumą, jo elgesio ir mąstymo ypatumus. Šioje srityje gausu įvairių teorijų, bandančių paaiškinti, kas formuoja mūsų asmenybę ir kodėl mes esame tokie, kokie esame. Vienas iš žymiausių asmenybės psichologijos teoretikų yra Gordonas Willardas Allportas, sukūręs dispozinę asmenybės teoriją, kuri pabrėžia individo unikalumą ir vidinę dinamiką. Šiame straipsnyje panagrinėsime G. W. Allporto asmenybės teoriją, palyginsime ją su Karen Horney sociokultūrine psichoanalize ir aptarsime pagrindinius asmenybės bruožus, dispozicijas bei propriumo sampratą.
Asmenybės teorijų palyginimas: Allportas ir Horney
Norint geriau suprasti G. W. Allporto teorijos esmę, verta ją palyginti su kitų teoretikų požiūriais. Šiame straipsnyje lyginamas G. W. Allporto (dispozinė teorija) ir K. Horney (sociokultūrinė psichoanalizė) požiūris į žmogaus prigimtį ir asmenybę.
K. Horney, kalbėdama apie asmenybę, pabrėžia sociokultūrinės aplinkos didelę įtaką jos vystymuisi, o lemiamas veiksnys yra socialiniai santykiai tarp vaiko ir tėvų. K. Horney labiau kreipia dėmesį į neurotinę asmenybę, o neurozę aiškina kaip unikalių tarpasmeninių santykių sutrikimą. Neurozės pagrindą, pasak Horney, sudaro konfliktas tarp pykčio ir nerimo.
G. W. Allport teigia, kad asmenybė - tai vidinė, dinaminė individo psichofizinių sistemų organizacija, lemianti jo unikalų prisitaikymą prie aplinkos, elgesį ir mąstymą; asmenybė yra tai, kas slepiasi po išorinėmis savybėmis ir elgesiu. Dviejų vienodų asmenybių negali būti. Pasak Allport, apskritai psichologijos tikslas - sumažinti nesantarvę tarp filosofijos krypčių.
Abiejų teoretikų požiūrį į žmogaus prigimtį galima apibrėžti devyniomis poliarinėmis sąvokomis.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Laisvė ir determinizmas
Laisvė ir determinizmas - tai vieni iš pagrindinių teiginių, kurie daug pasako apie asmenybės prigimtį, kelia klausimą, kiek žmogaus elgesys yra nulemtas jo sąmonės ir pasąmonės, kiek jis turi vidinės laisvės kontroliuoti savo mintis ir elgesį. Tai yra, kiek žmogus yra laisvas rinktis savo elgesį, o kiek jo elgesys nulemtas neįsisąmonintų veiksnių.
Pasak G. W. Allport, žmogus turi mažai laisvės pasirinkti, bet jis vis dėlto gali rinktis. Pavyzdžiui, kai žmogus susiduria su kliūtimi, tada jis nusprendžia ką jam daryti ir nugali sunkumus. Veikėjas nesugeba apžvelgti savo veiksmų didžiulėje erdvės ir laiko matricoje. Jis veikia pasirinkimo, o ne likimo sistemoje. Laisvė priklauso nuo to, ar individas turi daug elgesio pasirinkimo galimybių. Taigi tik vieną sugebėjimą turinčiam, tik vieną sprendimą žinančiam asmeniui prieinama tik vienas laisvės laipsnis. Labai patyrusiam asmeniui, žinančiam daug elgesio krypčių, pasiekiami ir aukštesni laisvės laipsniai, t. y. plačiai išsilavinęs žmogus laisvesnis už siaurai išsilavinusį. Žmogus gali valdyti savo emocijas, nes jis yra laisvas. Priešingai negu K. Horney, G. W. Allport teigia, kad apie žmogų galima daugiau sužinoti tyrinėjant jo sąmoningus planus, nei išstumtus į pasąmonę vaikystės prisiminimus. Suaugęs žmogus suvokia, ką jis daro ir kodėl, t. y. jis žino savo tikslus. Vadinasi, žmogaus elgesys, pasak G. W. Allport, nėra determinuotas.
Tačiau K. Horney mano, jog žmogaus elgesys yra visiškai determinuotas. Asmuo laisvės pasirinkti neturi, nes jo elgesį lemia pasąmonė, bei sociokultūrinė aplinka. Kiekvienos kultūros gyvenimo sąlygos sukelia tam tikras baimes. Jas gali sukelti išoriniai pavojai (gamta, priešai), socialinių santykių formos (išaugęs priešiškumas, sukeltos priespaudos, neteisingumas, priverstinė priklausomybė, frustracijos), kultūrinės tradicijos (tradicinė demonų baimė, baimė sulaužyti tabu) nepriklausomai nuo jų kilmės. Individas gali daugiau ar mažiau pasiduoti šioms baimėms, kurios veikia jo mąstymą ir elgesį, ir, pasak K. Horney, niekas negali jų išvengti. Kitas svarbus žmogaus mąstymą ir elgesį determinuojantis veiksnys yra individo pasąmonė, t. y. į pasąmonę išstumtas priešiškumas, sukeliantis kaltės jausmą ir pasireiškiantis nerimu. Nerimas gali tapti lemtingu mūsų gyvenimo veiksniu. Nerimas yra slopinamas, jei asmeninis slopinimas sutampa su kultūros įtvirtintomis slopinimo formomis ar egzistuojančiomis ideologijomis, gali būti neįmanoma suvokti šį vyksmą. Taigi žmogaus elgesį determinuoja pasąmonė. Pavyzdžiui, vienas labai drovėjęsis prisiartinti prie moterų pacientas nė neįtarė, kad jo elgesyje pasireiškia slopinimas, nes savo elgesį jis suvokė pripažintos idėjos apie moters šventumą kontekste. Lygiai taip gali likti nepastebėtas kritiško mąstymo apie politikos, religijos, ar kokios nors atskiros srities dogmas slopinimas; galime nesuvokti, kad bijome bausmės, kritikos ar izoliacijos. Mūsų kultūra primeta vaikui kaltės jausmą dėl bet kokio pasipriešinimo, nepritarimo, jausmų bei jų reiškimo: savo akyse jis verčiamas jaustis kaltu dėl to, kad parodo ar jaučia pasipiktinimą tėvais.
Racionalumas ir iracionalumas
Racionalumas ir iracionalumas kalba apie tai, kokiu laipsniu mūsų sąmoningas protas veikia kasdienini elgesį. Jei žmogus yra racionali būtybė, jo elgesį visada lydi samprotavimai ir apmąstymai. Iracionali būtybė yra kontroliuojama giluminių, iracionalių jėgų, apie kurių egzistavimą nieko nežino.
G. W. Allport mano, kad žmogus yra visiškai racionali būtybė, kuri remiasi savo logiškais samprotavimais, priimdama sprendimus, apmąstydama įvykius. Žmogus gali save racionaliai valdyti, tai yra - rasti protingą problemų sprendimą, planuoti tikslus, tinkamai prisitaikyti prie aplinkos. Žmogaus elgesį palaiko mąstymo procesai - planavimas ir ketinimai. Taigi dauguma žmonių yra užsiėmę savo gyvenimo ateitimi, žmogaus tikslai, planai, ketinimai ir pasirinkimai yra nukreipti į ateitį. Kalbėdamas apie racionalumą G. W. Allport remiasi J. Locke‘u ir Leibnitzu teiginiais apie intelektą. Leibnitzo manymu, intelektas yra savaime nuolatos aktyvus, pratęs racionaliai spręsti klausimus. Aktyviam asmeniui yra būdingas intelektas, racionalus mąstymas. Asmenybę valdo ne tik žmogaus rūšiai bendrų potraukių negausų paveldą veikiantys stimulai. Asmenybės tapsmo procesą valdo dar ir dispozicija suprasti savo galimybes. Tai yra, visuose savo raidos etapuose tapti būdinga žmogiška būtybe. Vienas pačių būtiniausių sugebėjimų - tai individuacija, individualaus gyvenimo būdo formavimas. Tiems, kas to stiliaus laikosi, būdinga save įsisąmoninti, kritiškai vertinti ir ugdyti. Daugelis filosofų racionaliąją asmenybės prigimtį laikė pačia ryškiausia asmenybės savybe.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
K. Horney palaiko visiškai priešingą požiūrį, pasak jos žmogus yra iracionali būtybė, valdoma nerimo. Kai kurie žmonės sunkiau susitaiko su tuo, kad juos kontroliuoja iracionalūs veiksniai, tai ypač sunku pakelti tiems, kurie yra įpratę prie griežtos iracionalios savikontrolės, mąstyti racionaliai. Labai besirūpinanti savo vaikais motina užuot prisipažinusi, kad jos elgseną valdo iracionalūs elementai, jaučiasi besielgianti racionaliai ir pateisinamai. Nerimas kaip iracionali jėga sukelia įtampą, nuovargį, išsekimą ir apsunkina darbo efektyvumą. Pavyzdžiui, raitelis, kuris nerimaudamas lipa ant žirgo, nepajėgs jo suvaldyti. Štai akivaizdus skirtumas tarp racionalaus ir iracionalaus elgesio: pastūmėti tiesioginio noro pasitenkinti, elgsimės spontaniškai ir atsirinkdami, tačiau jei mus stumia nerimas, mūsų jausmai ir veiksmai bus kompulsyvūs ir akli.
Holizmas ir elementalizmas
Holizmas reiškia visybiškumą. Pasak holizmo šalininkų žmogų galima pažinti ir paaiškinti tik analizuojant asmenybę kaip nedalomą ir vieningą visumą. Elementalizmas t. y. - analitiškumas atskleidžia priešingą požiūrį. Šio požiūrio atstovai mano, kad žmogaus elgesį galima paaiškinti analizuojant kiekvieną elgesio aspektą atskirai.
Holizmo šalininkai yra abu teoretikai - ir K. Horney, ir G. W. Allport. G. W. Allport laikosi nuosaikesnio požiūrio. K. Horney - priešingai. Ji yra absoliuti holizmo šalininkė.
G. W. Allport teigia, kad individualios dispozicijos - tai individualūs asmenybės bruožai, tai yra tokios individo savybės, kurių negalima palyginti su kitais žmonėmis, tai unikalūs kiekvieno žmogaus bruožai. Dispozicijos asmenybėje yra susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą. G. W. Allport mano, kad visas asmenybės dalis į visumą organizuojanti jėga yra propriumas. Tai pozityvi, kūrybinga, besivystanti žmogaus prigimties savybė, tai reikšmingiausios ir centrinės asmenybės charakteristikos ir elgesio savybės. Trumpiau tariant tai - savastis. Taigi norint suprasti asmenybės elgesį reikia tyrinėti jį kaip visumą, nes visos jo savybės yra susietos. Kaip psichoanalitikė, K. Horney palaiko tą pačią asmenybės struktūrą kaip teigia Z. Freud. Pasak jo, asmenybės struktūrą sudaro id, ego ir superego. Ji netyrinėja atskirų žmogaus elgesio apraiškų ir akcentuoja asmenybę kaip visumą.
Konstitucionalizmas ir invaironmentalizmas
Konstitucionalizmas, t. y. paveldimumas, ir invaironmentalizmas, t. y. aplinka - tai du skirtingi požiūriai, kurie kelia daug diskusijų. Teoretikai laikosi skirtingų požiūrių, K. Horney mano, kad asmenybė yra aplinkos rezultatas, o G. W. Allport laikosi nuosaiklaus požiūrio ir mano, kad žmogus yra ir genetinių faktorių ir auklėjimo rezultatas.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
G. W. Allport perėmė J. Locke mintį, kad žmogus gimsta tabula rasa, taigi ankstyvasis įspaudas yra labai reikšmingas, pirminės idėjos nesiliauja buvusios tolesnio psichinio gyvenimo elementais. Kartais aplinkos sąlygos labiau veikia elgesį nei asmenybės bruožai. Pavyzdžiui, jei vėluojate į traukinį, tai nepulsite tvarkyti kambario. Kita vertus G. W. Allport sutinka, kad asmenybę ir jos vystymąsi veikia ir genetiniai veiksniai. Nuo genų priklauso asmenybės unikalumas, atsiskleidžiantis anksčiau negu išryškėja kultūros ir aplinkos skirtumai. Dėl paveldimumo mes skiriamės temperamentais, kurie turi didelę įtaką kaip žmogus reaguos į jį supančią aplinką.
K. Horney teigia, kad asmenybės vystymąsi veikia sociokultūrinė aplinka. Ypač daug ji rašė apie socialinius santykius tarp vaiko ir tėvų. Jeigu šeimoje vaikas jaučia pavydą broliui, seseriai ar vienam iš tėvų, tai šie jausmai turės įtakos tolesniam jo gyvenimui. Pavydas - tai žmogiškos reakcijos, bet jas dirbtinai skatina atmosfera, kurioje vaikas auga. Pavydą kursto tokie veiksniai kaip žmogiškos šilumos stygius ir konkurencija. Tokia situacija atsiranda šeimoje, kai tėvai būna nusivylę savo gyvenimu. Jeigu vaikas dėl kokių nors priežasčių jaučia priešiškumą kuriam nors šeimos nariui, tačiau vietoj to, kad maištautų, tą priešiškumą išstumia į pasąmonę, jam kyla pavojai tokie kaip jausti kaltę ir nesijausti vertam meilės. Vėlesniame gyvenime išstumtas priešiškumas gali sukelti nerimą. Priešiškumą išstumti į pasąmonę taip pat verčia bejėgiškumas, baimė, meilė, kaltės jausmas. Vaiko gyvenime turi įtakos priklausomybė nuo tėvų. Tai lemia tėvų, auklėjančių savo atžalą, siekiai - ar jie nori išauklėti vaiką stiprų, drąsų, nepriklausomą, apsukrų įvairiomis aplinkybėmis, ar labiausiai stengiamasi jį pridengti, padaryti klusnų, neleisti pažinti tikro gyvenimo, kitaip tariant įsprausti jį į vaikiškumą iki sulauks dvidešimties ar ilgiau. Galiausiai kuo labiau vaikas stengiasi maskuoti neapykantą savo šeimai, pavyzdžiui, taikydamasis prie tėvų pažiūrų, juo stipriau jis projektuoja savo nerimą į išorinį pasaulį ir šitaip įsitikina, kad „pasaulis“ apskritai yra pavojingas ir grėslus, o žmogus jaučiasi vienišas, bejėgiškas priešiškame pasaulyje.
Kintamumas ir pastovumas
Kintamumas ir pastovumas atskleidžia, kiek žmogus gali pasikeisti per savo gyvenimą. Vieni teoretikai, palaikantys asmenybes kitimo požiūrį, pateikia asmenybės vystymosi mechanizmus. Kiti palaiko asmenybės pastovumo požiūrį. Šio požiūrio šalininkė yra K. Horney. Ji kalba apie nekintančias asmenybės struktūras, kurios išlieka asmenybės branduoliu visą gyvenimą. G. W. Allport šiuo klausimu nesilaiko vieno ar kito požiūrio. Jo nuomone, asmenybė yra kintanti ir kartu pastovi per visą gyvenimą.
G. W. Allport teigia, kad asmenybė yra dinamiška, ji auga ir keičiasi - ji tarsi besivystanti sistema. Dinamiką jai suteikia motyvai. Žmogus per savo gyvenimą kelia daug tikslų, plėtoja interesus ir taip jis keičiasi, tobulėja, tampa brandesnis. Individo kaita įmanoma tiek, kiek plėtojasi jo savivaizdžio ir vertybių sistemos. Mūsų intelektinės brandos metas - tai gebėjimas justi menkesnį pasitenkinimą savo atsakymais į vis sudėtingesnius klausimus. Kai šeštais vaiko gyvenimo metais susiformuoja identitetas, kuris per tolesnį gyvenimą keičiasi, „aš “vaizdas pilnėja. Pastovumas G. W. Allport teorijoje pasireiškia tuo, kad žmogaus temperamentas, įgimtos savybės išlieka nepakitę per gyvenimą.
K. Horney sutiko su Z. Freud, kad asmenybės formavimuisi yra svarbūs vaikystės išgyvenimai, tačiau neigė psichoseksualinio vystymosi dėsningumus. Ji pabrėžia, kad asmenybės vystymąsi ir charakterio formavimąsi lemia sociokultūrinė aplinka, kurią tėvai vaikui sukuria vaikystėje. Suaugusiojo žmogaus problemos - tai neteisingo vaiko auklėjimo pasekmė: gąsdinimai, nepelnytos bausmės, dėl kurių vaikas jaučia priešiškumą tėvams. Kadangi mūsų kultūroje nėra priimtina pykti ant tėvų, vaikas, jausdamas kaltę, priešiškumą išstumia į pasąmonę. Išstumtas priešiškumas pasireiškia nerimu ir persekioja žmogų įvairiose gyvenimo situacijose. K. Horney teigia, žmogus nejaustų tokio stipraus nerimo jeigu jis būtų teisingai auklėjamas vaikystėje - mylimas tėvų, nors baudžiamas, bet teisėtai.
Subjektyvumas ir objektyvumas
Šią skalę apibūdina klausimai - ar žmogus gyvena savo subjektyviame pasaulyje, kuris labiausiai ir veikia jo elgesį; ar žmogaus elgesį labiau veikia objektyvūs, išoriniai veiksniai.
Šiuo klausimu, abu teoretikai laikosi tos pačios nuomonės - ir K. Horney, ir G. W. Allport mano, kad žmogus gyvena daugiau savo subjektyviame pasaulyje, yra jo veikiamas labiau nei kaip išorinių, išmatuojamų faktorių. G. W. Allport sutinka, kad žmogus gyvena savo subjektyviame pasaulyje ir turi savo gyvenimo filosofiją. Brandi asmenybė sugeba pažinti save ir matyti bendrą savo vaizdą, nes iš savo gyvenimo patirties gali išskirti tai, kas reikšmingiausia. Žmogaus patirtis atsiranda dėl draudimo, baimės, privalomybės kažką daryti.
Pasak K. Horney, žmogus yra auklėjamas aplinkoje, kuri suformuoja jo patirtį, požiūrį į pasaulį, jausmus ir jis tuo vadovaudamasis reaguoja į jį supantį pasaulį. Pavyzdžiui, du vaikai augo skirtingose šeimose. Vienas buvo mylimas, skatinamas tėvų veikti, buvo teisingai baudžiamas, todėl nejautė didelio priešiškumo šeimos nariams, o kitas priešingai - patyrė daug draudimų, gąsdinimų ir nepelnytų bausmių. Pirmasis vaikas užaugęs pasitikėjo aplinkiniais, buvo savarankiškas, komunikabilus, o antrasis žiūrėjo į pasaulį kaip į priešišką jam, jautė nuolatinį nerimą. Skirtinga sociokultūrinė aplinka suformavo tų vaikų skirtingą vidinį pasaulį ir tai lėmė jų elgesį, vadovaujantis subjektyvia patirtimi.
Proaktyvumas ir reaktyvumas
Proaktyvaus požiūrio šalininkai mano, kad žmogaus elgesį skatina vidiniai asmenybės veiksniai. Tai yra, žmogus veikia skatinamas kažkokios jėgos iš jo vidaus, o reaktyvaus požiūrio šalininkai teigia, kad asmens elgesio priežastis yra aplinka, jie elgesį interpretuoja kaip reakciją į išorinius stimulus. K. Horney ir G. W. Allport mano, kad asmenybė veikia skatinama vidinių veiksnių. Tik G. W. Allport šiuo klausimu pasisako griežčiau nei K. Horney, kuri pasisako ne taip griežtai.
G. W. Allport neneigia nesąmoningų procesų egzistavimo ir svarbos, bei pripažino faktą, kad kai kurie motyvai yra nulemti paslėptų impulsų. Jis skiria aš…
Kriterijaus išreikštumas
Mažai G. W. AllportTruputį Vidutiniškai Daug K.
Kriterijaus išreikštumas
Mažai Truputį Vidutiniškai Daug K. Horney; G. W.
Kriterijaus išreikštumas
Mažai Truputį G. W. AllportVidutiniškai Daug K.
Kriterijaus išreikštumas
Mažai Truputį Vidutiniškai G. W. AllportDaug K.
Kriterijaus išreikštumas
Mažai Truputį Vidutiniškai G. W. AllportDaug K.
Kriterijaus išreikštumas
Mažai G. W. Allport; K.
Kriterijaus išreikštumas
Mažai Truputį K. HorneyVidutiniškai Daug G. W.
Pagrindinės G. W. Allporto asmenybės teorijos sąvokos
G. W. Allportas pateikė tokį asmenybės apibrėžimą: asmenybė - tai vidinė dinaminė individo psichofizinių sistemų organizacija, lemianti jo unikalų elgesį ir mąstymą. Tuo jis norėjo pasakyti, kad žmogus ne tik prisitaiko prie aplinkos, bet ir įprasmina ją bei sąveikauja su ja taip, kad aplinka yra priversta prisitaikyti prie žmogaus. Dinaminę organizaciją reikia suprasti taip, kad asmenybė yra organizuota pagal šablonus, tačiau ta struktūra nuolat kinta, t. y. Bruožas - tai polinkis elgtis panašiai plačiame situacijų diapazone. Pvz., jei žmogus yra drovus, tai jis droviai elgsis daugelyje situacijų: klasėje ar kavinėje, bendraudamas su draugais. Daugybė situacijų žmogaus yra suvokiamos kaip lygiavertės ir todėl išsivysto bruožas, kuris reguliuoja elgesį tose situacijose.
- Bruožas yra labiau apibendrinta savybė nei įprotis. Pvz., valytis dantis, tvarkyti kambarį - tai įpročiai.
- Žmogus ieško situacijų, kur galėtų pasireikšti jo bruožai.
- Nėra aiškios ribos, skiriančios vieną bruožą nuo kito.
- Jei įpročiai prieštarauja asmenybės bruožui, tai dar neįrodo, kad tokio bruožo asmenybėje nėra.
Bendrieji ir individualūs bruožai
Allportas išskyrė du bruožų tipus:
- Bendri visiems tam tikros kultūros asmenims bruožai. Kaip adaptacija jiems išsivysto panašūs elgesio modeliai. Pagal tas savybes vienus žmones galima palyginti su kitais.
- Individualūs - tai unikalūs kiekvieno žmogaus bruožai. Tik šiuos bruožus tyrinėjant, galima suprasti asmenybės unikalumą ir elgesio motyvus. Pvz., drovumas kaip bendras bruožas reiškia, kad visi žmonės daugiau ar mažiau drovūs, o drovumas kaip individualus bruožas rreiškia, kad kiekvieno žmogaus drovumas yra kitoks.
Individualių dispozicijų tipai
Allportas išskyrė tris individualių dispozicijų tipus:
- Kardinalinės dispozicijos. Tai dominuojanti žmogaus dispozicija. Ji yra užvaldžiusi asmenybę ir beveik visą žmogaus elgesį galima paaiškinti jos įtaka. Allportas mano, kad šią dispoziciją turi tik nedaugelis. Pvz., tokie žmonės kaip Don Kichotas ar Žana d‘Ark turėjo tokias ryškias kardinalines dispozicijas, kad ilgainiui jų vardai tapo bendriniais. Dispozicija yra unikali ir būdinga tik vieninteliam žmogui - taigi tik Don Kichotas elgėsi donkichotiškai.
- Centrinės dispozicijos. Tai tokios elgesio tendencijos, kurias lengvai pastebi aplinkiniai. Jei jūs pagalvotumėte apie savo pažįstamą ir pamėgintumėte apibūdinti pagrindinius jo bruožus, tai ir būtų centrinės dispozicijos.
- Antrinės dispozicijos mažiau pastebimos, apibendrintos ir stabilios. Tai pirmenybės teikimas pasirenkant maistą, drabužius ar situacijos nulemtas elgesys.
Dispozicijos asmenybėje yra susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą. Allporto nuomone, visas asmenybės dalis į visumą organizuojanti jėga yra propriumas.
Propriumo samprata
Propriumas - tai pozityvi, kūrybinga ir besivystanti žmogaus prigimties savybė. Tai asmenybės charakteristikos ir elgesio savybės, kurios suvokiamos kaip pačios reikšmingiausios ir centrinės. Tai, apie ką kiekvienas gali pasakyti - „mano“. Nuo propriumo priklauso asmenybės unikalumas.
Allportas išskyrė septynis propriumo aspektus, kurie vystosi žmogaus gyvenime:
- Savo kūno suvokimas. Pirmais gyvenimo metais kūdikis pradeda suvokti jutimus, einančius iš jo kūno, kurie formuoja kūno savastį.
- Asmeninis identitetas. Vystantis kalbai, vaikas suvokia save kaip tam tikrą, nekintantį asmenį. Išmokęs savo vardą vaikas pradeda suprasti, kad jis lieka tuo pačiu žmogumi įvairiose kintančiose situacijose.
- Savigarba. Kai vaikui 3 m., savigarba -- tai išdidumas, kad jis kažką padaro savarankiškai. Tuo metu vaikas gali priešintis bet kokiai suaugusiojo pagalbai. 4 - 5 metais savigarba įgauna rungtyniavimo atspalvį.
- Savasties plėtra. 4 - 6 m. vaikas pradeda suprasti, kad jam priklauso ne tik jo fizinis kūnas, bet ir tam tikri aplinkos daiktai bei žmonės.
- Savęs vaizdas. 5 - 6 metais pradeda vystytis savęs vaizdas. Tuo laiku vaikas pradeda suprasti, ko iš jo tikisi tėvai, giminaičiai, mokytojai ir kiti žmonės. Ima suprasti skirtumus tarp „aš blogas“ ir „aš geras“. Formuojasi supratimas, koks tu esi, būsi ar norėtum būti.
- Racionalus savęs valdymas. 6 - 12 m.
- Veržimasis į savastį. Prasideda paauglystėje. Pagrindinė problema - išsirinkti karjerą ir gyvenimo tikslus.
Papildydamas 7 pagrindinius aspektus, sudarančius propriumą, Allportas išskyrė dar vieną, aštuntą, propriumo aspektą - tai savęs pažinimas. Jo teigimu, šis aspektas valdo visus kitus.
Elgesio motyvacija ir funkcinė autonomija
Allporto asmenybės teorija remiasi prielaida, kad egzistuoja dvi motyvacinės ssistemos. Žmonių elgesį motyvuoja tiek poreikis prisitaikyti prie aplinkos, tiek poreikis augti ir siekti vis didesnės savęs aktualizacijos. Kadangi Allportas iš kitų propriumo aspektų išskyrė veržimąsi į sąvastį, tai ir motyvacija yra pagrįsta savęs aktualizacija (propriumu), t. y. centrine žmogaus dispozicija. Savęs aktualizacijos motyvai yra pagrįsti įtampos didinimo poreikiu, tačiau galimi ir kiti, periferiniai motyvai, pagrįsti įtampos sumažinimo poreikiu. Brandi asmenybė ne tik ieško malonumų ar stengiasi sumažinti skausmą, bet taip pat siekia įgyti naujas motyvacines sistemas, funkciškai nepriklausančias nuo pradinių motyvų.
Allportas sukūrė motyvacijos koncepciją, besiremiančią šiais kriterijais:
- Teorija turėtų pripažinti įvairius motyvus. Allportas nesutiko su autoriais, visą žmogaus elgesį aiškinančiais vieno tipo motyvais, pvz., saviaktualizacija. Jo teigimu, suaugusių žmonių motyvai skiriasi nuo vaikų; neurotiškų žmonių nuo sveikų.
- Žmogaus elgesį palaiko mąstymo procesai, t. y. planavimas ir ketinimai.
- Adekvati asmenybės teorija sutinka su konkrečių unikalių motyvų buvimu. Abstraktus apibendrintas motyvas remiasi išankstinėmis teorinėmis prielaidomis, o ne realaus žmogaus tikra motyvacija. Pvz., žmogus nori išmokti žaisti kėgliais. Vieni teoretikai šį jo norą paaiškins paslėpta agresija, kiti - seksualiniais potraukiais ar kt. kad nori išmokti žaisti.
Funkcinė autonomija
Funkcinė autonomija. Asmenybė yra dinamiška ir besivystanti sistema. Dinamiką jai suteikia motyvai. Vienas motyvas gali peraugti į kitą, kuris istoriškai bus susijęs su pirmuoju, bet funkciškai nepriklausomas. Pvz., jaunuolis įstoja į universitetą, nes to norėjo jo tėvai. Tačiau toliau jis mokosi ne dėl to, kad to norėjo jo tėvai, o todėl, kad tai jam pradėjo patikti. Taigi elgesys, kuris iš ppradžių kažkam tarnavo, vėliau pats savaime gali tapti tikslu, t. y. autonomišku elgesiu.
Allportas išskyrė du funkcinės autonomijos tipus:
- Nuolatinė (perseverantinė). Tai nekintantys neurofiziologiniai mechanizmai, padedantys palaikyti organizmo funkcionavimą. Allportas panaudojo „uždelsto veikimo“, t. y. perseveracijos, sąvoką, kuri reiškia, jog įspūdis gali daryti įtaką vėlesniems išgyvenimams. Prie perseverantinės funkcinės autonomijos Allportas priskiria polinkį tenkinti savo poreikius jiems įprastu būdu, pvz., valgyti, eiti miegoti tuo pačiu metu.
- Nuosava (propriumo). Tai motyvacija, palaikanti nuolatinį žmogaus siekį atitikti savo vidinį vaizdą, pasiekti aukštesnį brandumo lygį. Tai tikslų ir vertybių siekis bei pasaulio suvokimas per tuos tikslus ir vertybes, atsakomybės už savo ggyvenimą prisiėmimas.
Tačiau funkcine autonomija negalima paaiškinti visų žmogaus motyvų.
- Sublimacija, kuri gali būti atsiradusi dėl vaikiškų seksualinių norų.