Individualiosios psichologijos metodai, kurių ištakos siekia Alfredo Adlerio darbus, siūlo unikalų požiūrį į žmogaus psichiką ir elgesį. Ši psichologijos kryptis, kartais vadinama kognityvine arba gilumine, remiasi holistiniu požiūriu į žmogų, akcentuodama jo individualumą, tikslų siekimą ir socialinį kontekstą. Straipsnyje aptariami pagrindiniai individualiosios psichologijos principai ir metodai, taikomi konsultuojant ir gydant, siekiant padėti asmeniui geriau suprasti save, savo gyvenimo stilių ir konstruktyviau spręsti iškylančius sunkumus.
Individualiosios psichologijos esmė
Individualiosios psichologijos psichoterapija kartais vadinama kognityvine, o kartais gilumine. Abu šie apibūdinimai yra visiškai teisingi. Ši konsultavimo mokykla susiformavo amerikietiškuoju Adlerio veiklos laikotarpiu, o vieno iš svarbiausių A. Adlerio mokinių Amerikoje, R. Dreikurso, įtaka ir vaidmuo yra labai dideli. Raktas į individualiosios psichologijos supratimą - žmogaus gyvenimo stiliaus analizė.
Gyvenimo stiliaus analizė
Apibendrintai galėtume apibūdinti ir tikslą. Adleriškos terapijos ir konsultavimo tikslas galėtų būti įvardijamas kaip gyvenimo stiliaus analizė. Yra vartojamas finališkumo terminas - gyvenimo stiliaus finališkumo analizė, tai reiškia, kad analizuojama, ko gi siekia būtent šis žmogus savo gyvenimo stiliumi, koks jo galutinis tikslas. Įgimtas lygiavertiškumo ir priklausymo poreikis suteikia kryptį gyvenimo stiliui, patirtis formuoja būdus, kaip būtent jų siekti. Finališkumo analizė skatina mus ieškoti atsakymo į klausimą, ką žmogui tai reiškia ir ko jis tokiu savo elgesiu siekia. A. Adleris teigia, kad žmogus daro tik tai, kas jam naudinga.
Simptomo tikslo atskleidimas
Norėdamas atskleisti simptomo tikslą ar naudą asmeninei logikai, A. Adleris sugalvojo klausimą: kas būtų kitaip, jei simptomo nebūtų. Šis klausimas taip pat padeda atskirti somatinius ir funkcinius (psichosomatinius) skundus. Pavyzdžiui, jauna mergina skundžiasi galvos skausmais. Jeigu galvos skausmo priežastis yra organinė, ji atsakytų, kad jei tiesiog neskaudėtų galvos, būtų geresnė fizinė savijauta. Jeigu šitas galvos skausmas turi psichologinę prasmę, atsakydama greičiausiai mergina tai atskleistų. Galėtų sakyti, pavyzdžiui, kad jei neskaudėtų galvos, galėtų lankyti dailės studiją, ten susirasti naujų draugų. Galime manyti, kad šis galvos skausmas apsaugo ją nuo rizikos pasirodyti nemokančia piešti ar bendrauti ir tokiu būdu patirti menkavertiškumo jausmą. Finališkumo atskleidimas dar nereiškia, kad simptomas dings. Labai vaizdų pasakymą sugalvojo R. Dreikursas. Tiek konsultavimui, tiek terapijai svarbus žmogaus gyvenimo stiliaus judėjimo suvokimas - kokiu būdu judama nuo minuso prie pliuso. Kokiu būdu reikšmingumo trūkumas paverčiamas pranašumo pertekliumi.
Bendradarbiavimas ir padrąsinimas
Bendradarbiavimas yra esminė pozicija tiek konsultuojant, tiek gydant. Individualiosios psichologijos konsultantas ar terapeutas pirmiausia yra bendradarbiavimo santykio modelis. Jis yra lygus su klientu, nėra viršesnis ekspertas. Iš tiesų tik klientas yra savo gyvenimo ir gyvenimo stiliaus ekspertas. Konsultantas ar terapeutas bendradarbiaudamas su klientu padeda jam pamatyti savo gyvenimo stilių naujoje perspektyvoje. Atskleidžiant asmeninės logikos ar asmeninio pasaulio vaizdą svarbu ne tai, kad jį pamatytų ir suprastų terapeutas, bet kad klientas jį pamatytų naujoje perspektyvoje. Negalėtume sakyti, kad konsultantas ar terapeutas veda klientą pirmyn pažinimo taku. Greičiau galėtume įsivaizduoti, kad terapeutas ir klientas yra bendrakeleiviai, einantys tuo pačiu keliu, matantys tą patį peizažą - kliento gyvenimo stilių, kartais abu nežinodami, ką pamatys už posūkio. Konsultantas ir klientas kartais tiesiog klausimais, pastebėjimais ar pasidalijimais mintimis kviečia klientą atkreipti dėmesį į kokias nors detales ar vaizdus - pamatyti naujai, naujai suprasti reikšme. Menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamika ir bendruomeniškumo jausmo trūkumas yra svarbūs psichologinių problemų ar sutrikimų veiksniai. Taigi nieko keista, kad vienas iš pagrindinių, atskirai įvardijamų ir pabrėžiamų IP metodų yra padrąsinimas. Jokiu būdu neturėtume padrąsinimo maišyti su paskatinimu. Tai nėra apdovanojimas, pagyrimas, įvertinimas. Būtų galima sakyti, kad tai žiūrėjimas į žmogų per pliusinius akinius - matant jo stiprybes, priimant jį, suprantant jo baimes ir saugumo poreikius, tikint, kad jis gali būti atsakingas už save ir savo poelgius. Padrąsinimas suteikia jėgų ir pasitikėjimo savimi atlikti savo gyvenimo uždavinius, atsakingai rinktis.
Taip pat skaitykite: Geresnė savijauta
Gyvenimo stiliaus analizės metodai
Pagrindiniai dar A. Adlerio pasiūlyti gyvenimo stiliaus analizės ir atskleidimo metodai - ankstyvieji prisiminimai ir šeimos žvaigždynas yra naudojami tiek konsultavimui, tiek terapijai. Abiem atvejais pagrindinis dėmesys kreipiamas ne į faktus, ne į turinį, o į tai, kokią reikšme jie turi klientui, kokią prasmę jis jiems suteikia. Vienas vyriausias vaikas šeimoje gali jaustis sugebantis, galingas, palaikantis jaunesnius, nes tėvai jam patiki rūpintis šiais.
Konsultavimo ir gydymo skirtumai
Konsultuojant ir gydant šie metodai taikomi kiek skirtingai. Konsultuojant taikoma daug įvairių technikų, kurios padeda klientams pažvelgti į savo patirtis naujai, suvokti reikšmes, kurias priskyrė joms, atpažinti sąsajas tarp praeities patirčių ir šios dienos pasirinkimų, elgesio. Taigi individualiosios psichologijos konsultavimas ir psichoterapija remiasi ta pačia teorija ir tai sąlygoja jų bendrumus. Jie išlaisvina žmogų iš varžančių senojo gyvenimo stiliaus gniaužtų ir nuo nerealaus susikurto gyvenimo tikslo. Tokiu būdu asmenybė pasikeičia iš esmės.
Adleriškas konsultavimas
Adleriškas konsultavimas yra orientuotas į problemą. Mikroskopo principas - nereikia daug informacijos, kad galėtume pradėti konsultavimo procesą ir kurti pirmąsias diagnostines hipotezes. Juk gyvenimo stiliaus paternai atsispindi kiekviename veiksme, vidiniame ar išoriniame. Konsultanto tikslas - atskleisti klientui, kokie gyvenimo stiliaus aspektai prisideda prie tos ar kitos problemos atsiradimo. Dėmesys yra kreipiamas į galimą simptomo naudą, jo psichologinę reikšmę asmeniniame kliento pasaulėvaizdyje.
Bendruomeniškumo principas
Bendruomeniškumo principas - ieškant problemos sprendimo konsultavimo procese klientas (asmuo, šeima, mokyklos klasė) matomas platesniame kontekste: individas, šeima, bendruomenė, visuomenė; mokinys, klasė, mokykla, bendruomenė, visuomenė. Pavyzdžiui, vaiko konsultavimas visada bus tėvų ir vaiko konsultavimas, atsižvelgiant į visos šeimos dinamiką. Pavyzdžiui, šeima kreipiasi į IP konsultantą dėl to, kad pirmokas nenori pasilikti vienas klasėje, reikalauja, kad mama iš karto po pamokos būtų prie klasės durų, atsisako eiti į anksčiau patikusį keramikos būrelį. Kalbant apie pačią situaciją, konsultantas bando suprasti, koks yra vaiko netinkamo elgesio tikslas, ko jis siekia, laikydamas mamą taip arti prisirišęs. Mama labai išgyvena dėl jo pasiekimų, ypač daug dėmesio skiria mokymuisi, netgi mokytojos prašo specialiai užduoti namų darbus (juk pagal įstatymą turėtų neužduoti), nes kitaip vaikas tikrai neišmoks gražiai rašyti. Konsultantė spėja „Ar gali būti, kad jautiesi nemylimas, jei neparašai labai gražiai?” - „Taip”, - atsako berniukas. „Paklausk mamos dabar,” - pasiūlo konsultantė. Berniukas pasisukęs į mamą klausia „Ar tu manęs nemylėsi, jei negražiai parašysiu?” Mama atsako: „Na ką tu, aišku, kad mylėsiu, bet gražiai rašyti irgi labai svarbu.” Kažkodėl mama nepasitiki sūnaus gebėjimais. Pamatėme vaiko asmeninės logikos fragmentą. Toliau žiūrime per mikroskopą. Koks netinkamo elgesio tikslas? Mamą erzina vaiko elgesys, subartas jis lyg ir sutinka, bet apsisukęs ir vėl zirzia. Mūsų hipotezė - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai mama kreipia į jį dėmesį. Tai atitinka mūsų jau turimą informaciją. Esant klaidingam dėmesio siekio tikslui mama, užuot kreipusi dėmesį į netinkamą elgesį, turėtų rasti būdą padėti vaikui jaustis reikšmingam kitose situacijose. Klausiame mamos, ką ji galėtų daryti, kad vaikas jaustųsi ir būtų priimtas šeimoje toks, koks yra, pakankamai reikšmingas. Galime pasidalyti kai kuriomis idėjomis, kurios yra padėjusios kitoms šeimoms, tačiau tik tėvai, šiuo atveju mama, gali surasti tai, kas priimtina visai šeimai. Kaip šeima ilsisi? Kaip linksminasi? Už ką vaikas šeimoje atsakingas? Gal vaikas gali rūpintis kuo nors už šeimos ribų? Konsultantas gali bendrauti ir su mokytoja. Kas vaikui padėtų jaustis labiau priklausančiam ir pasitikinčiam? Veikla mokykloje gali padėti vaikui jaustis priklausančiam klasei - kai kiekviena klasė ką nors organizuoja (bet ne taip, kad aktyviausi ir geriausi šoka ir dainuoja, o kiti, nuošaly - ne). Visi yra lygiaverčiai ir, kad taip ir jaustųsi, turi būti įtraukti.
Porų konsultavimas
Kreipiasi pora, kuriai randasi problemų dėl nemokėjimo pasidalyti jausmais. Konsultantas fokusuotai bando atskleisti gyvenimo stiliaus ypatybes, kurios gali būti su tuo susijusios - kaip jų šeimose buvo reiškiami jausmai, kaip jie suprasdavo tėvų jausmų pasireiškimus, ko¬kius sprendimus patys apie tai yra priėmę, kokią prasmę suteikia partnerio emociniam santūrumui. Tokiu būdu kiekvienas poros narys gali naujai pamatyti savo gyvenimo stiliaus ypatybes, o tada gali rinktis: nori taikytis ar ne. Gal žmonos tėtis supykęs tylėdavo ir dabar, kai jiedviem išėjus pasivaikščioti jos vyras eina šalia tylėdamas, ji jo tylėjimą per savo akinius mato kaip pykčio išraišką, išsigąsta ir pradeda gintis, nors niekas nepuola. O vyras nusivylęs praranda ramybę - kai viskas būdavo gerai, jo tėvai mėgdavo tylėti.
Taip pat skaitykite: Kas yra Individualiosios psichologijos institutas?
Adleriško konsultavimo svarba
Adlerinio konsultavimo procese daug dėmesio skiriama tėvų ir pedagogų mokymui bei švietimui. Individualiosios psichologijos konsultantai ypač aktyvūs Šiaurės Amerikoje, Kanadoje, Izraelyje, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje. Individualiosios psichologijos konsultantai nebūtinai yra psichologai. Apibendrinant galima pasakyti, kad individualiosios psichologijos konsultavimo metodai daug kuo panašūs į kognityvinės psichoterapijos metodus. Padrąsinančioje aplinkoje atskleidžiami asmens gyvenimo stiliaus ypatumai - asmeninė logika, pasaulio suvokimo konstravimo elementai, susiformavę įsitikinimai, nuostatos, lūkesčiai, suvokimo ir elgesio schemos. Kas savita būtent adleriškam konsultavimui? Analizės perspektyva yra gyvenimo stiliaus judėjimas siekiant apsisaugoti nuo menkavertiškumo ir pasiekti lygiavertiškumo bei priklausymo grupei jausmus. Konsultanto ir kliento santykis remiasi lygiaverčiu bendravimu, yra svarbus padrąsinimas.
Kada konsultavimas gali būti neveiksmingas
Ne visada konsultavimas gali būti veiksmingas. Gyvenimo stilius gali neleisti klientui priimti naujos informacijos, naujai pamatyti ir reflektuoti savo gyvenimo stiliaus ypatumus kognityviniame lygmenyje. Tai dažniausiai būna susiję su susiformavusiais neigiamais savęs ir kitų suvokiniais, gyvenimo stiliaus rigidiškumu. Tokiais atvejais konsultantas gali nuspręsti, kad klientas neįstengia priimti jo siūlomos pagalbos, bendradarbiauti keičiant gyvenimo situacijas ar gyvenimo stilių. Tokiu atveju naudinga gali būti individualiosios psichologijos psichoterapija.
Šeimos tradicijos ir vertybės
Sėkmingą ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą šeimoje dažniausiai lemia šeima. Svarbu, kas yra šeimoje ir jos struktūra. Tai jau nustatė Lietuvos mokslininkai, taip pat ir užsienio mokslininkai. Visi jie pabrėžia šeimos aplinkos ir tėvų poveikio kokybę vaiko asmenybei. Gražienė V. ir Rimkienė R., išnagrinėjusios aplinkos reikšmę vaiko asmenybės raidai, teigia, kad namų aplinka vaikus tam tikrais atžvilgiais veikia labiau negu ugdymo įstaiga. Būtent šeimoje susiformuoja jo požiūris į žmones, aplinką, pasaulį ir save. Kai kurie autoriai teigia, kad vaikų auklėjimui didelę reikšmę turi palankaus psichologinio klimato šeimoje kūrimas ir išsaugojimas, stabilumo ir saugumo užtikrinimas, tėvų išsilavinimas, karjera, materialinė padėtis. Pastebimi ir kiti ugdymui svarbūs veiksniai. Pavyzdžiui, analizuodamas psichopedagogines sėkmingo ugdymo šeimoje sąlygas, Campbell R. pabrėžia, kad vaikui svarbiausia yra besąlyginė meilė. Auklėtinis priimamas toks, koks yra, mylimas už tai, kad jis apskritai yra. Toks vaikas jaučiasi saugesnis, retai pasimeta ar elgiasi netinkamai.
Visuomenės socialiniai ir psichologiniai veiksniai nuolat kinta. Visada buvo ir yra tokių, kurie gyveno netradiciškai ir jų šeimos buvo netradicinės. Tačiau tradicinis ir tvirtą pagrindą turintis požiūris išliko toks pats. Nuo seno Lietuvoje buvo labai gilios šeimos tradicijos. Šeima kiekvienam lietuviui buvo didelė vertybė. Šeimos būdavo nebūtinai laimingos, bet patvarios ir tvirtos. Vyras buvo "šeimos galva", kurio klausyti turėdavo tiek vaikai, tiek ir žmona. XX a. pab. - XXI a. pradžioje požiūris į šeimą keitėsi. Dalis jaunimo praranda blaivų žvilgsnį į šeimą ir joje ugdomas vertybes. Jie kuria savas filosofijas, kurios nestiprina, bet griauna šeimą ir visuomenės moralę. Anksčiau tikėjimas buvo gilesnis žmonių širdyse, Dievo baimė stipresnė, tėvų žodis labiau išklausomas ir gerbiamas, tėvų valia šventesnė. Dabar visi pamatai irsta, todėl, anot autorės, sunkiau valdyti ir vesti, t.y. auklėti, vaikus. Tačiau tradicinis požiūris į šeimą Lietuvoje, kurį ir dabar remia, saugoja ir globoja valstybė, liko nepakitęs. "Lietuvos Respublikos Konstitucijoje" pabrėžiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir rūpintis jais. Išlaikyti juos iki pilnametystės. Šeima ir valstybė (tauta) yra labai glaudžiai susijusios tarpusavyje, nes šeima yra visuomenės kaip didelio organizmo dalelė. Visuomenė susideda iš daugybės šeimų, kurių vidinis tvirtumas ir moralinis stabilumas perduodamas į išorę, nes šeima kontaktuoja su visuomene, o pastaroji įtakoja šeimą. Vadinasi, nuo šeimos tvirtumo ir moralės priklausys valstybės tvirtumas ir moralė.
Šeimos funkcijos
Šeima atlieka jai būdingas funkcijas:
Taip pat skaitykite: Individualiosios psichologijos teorijos apžvalga
- Reprodukcija.
- Vaikų socializacija ir auklėjimas. Svarbiausią darbą socializuojant vaiką atlieka tėvai, nes vaikas stebi, suvokia ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas, elgesio normas, veiklos ir bendravimo su kitais būdus. Tinkamai auklėdami vaikus, tėvai išugdo jų darbštumą, sąžiningumą, savarankiškumą, empatiją, gerumą ir daug kitų vertingų asmenybės bruožų.
- Ekonominė. Tai ne tik materialinių poreikių tenkinimas, bet ir namų ūkio tvarkymas, t.y. pareigų bei darbų pasiskirstymas nežeidžiant vienas kito. Šeimoje vaikai išmoksta įvairių buitinių darbų, taupyti, išsiugdo darbštumą ir pareigingumą.
- Rekreacinė (atstatymo). Šeima suteikia kiekvienam jos nariui poilsį, skirtą fizinėms ir dvasinėms jėgoms, sveikatai atgauti. Čia labai svarbus ir bendro šeimos laisvalaikio organizavimas, sutuoktinių dvasinė darna, tolerancija, kultūra, nes išmintingai ir turiningai organizuojamas laisvalaikis mažina šeimos narių psichinę įtampą, švelnina konfliktus, gerina tarpusavio santykius, padeda išlaikyti optimizmą, kasdienį džiaugsmą.
- Bendravimo (komunikacinė). Bendravimas yra labai svarbi šeimos funkcija. Bendravimas padeda išvengti bejėgiškumo ir vienatvės. Būdami artimi vienas kitam šeimos nariai gali nesivaržydami išlieti savo emocijas, dalytis savo jausmais ir tikėtis palaikymo bei pritarimo.
- Globa, sauga ir emocinė parama.
- (Seksualinio elgesio reguliavimas). Šeima reguliuoja jos narių emocijas ir elgesį, skatindama arba neskatindama priimti visuomenės propaguojamas normas ir vertybes.
Tėvų vaidmuo auklėjime
Tėvas yra autoritetas, vadovas ir nori, kad vaikai jį gerbtų, o motina yra vaikų meilė, padėjėja ir nori būti vaikų mylima. Taip pat moteris į auklėjimą tarsi žiūri daugiau iš dabarties taško, o tėvas auklėdamas vaiką prieš akis turi auklėtinio ateitį. Svarbiausia sėkmingo šeimos ugdymo sąlyga yra tėvo ir motinos dvasinė harmonija, pasak autoriaus, kyla ne iš egoistinės ir aistringos, bet giliais širdies jausmais paremtos meilės, kai vyras gyvena žmonai, žmona - vyrui, abu - vaikams, o visi - tautai ir žmonijai. Autorius pabrėžia, kad vaikų ugdo ne tėvų pamokslai, draudimai, įsakymai ir elgimosi taisyklės, bet jų gyvenimo tonas ir jų veikimas. Šeimos laimingumas ir pasitenkinimas yra būsimo žmogaus dvasinės harmonijos sąlyga. Tėvų gyvenimas yra jų vaikų pasaulėžiūros mokykla. Viena iš tėvo ir motinos dvasinės harmonijos sąlygų yra pagarba vienas kitam. Bajorikėnas Z. parodo tėvų nenuoseklius ir nesuderinamus veiksmus auklėjant ikimokyklinio amžiaus vaikus pasekmes vaiko ateities gyvenimui: Jiems (vaikams) keliama daug reikalavimų, kartais labai prieštaringų: vieni iš jų skiriasi nepaprastu griežtumu, kiti - švelnumu, nuolaidžiavimu. Tai išveda vaiką iš pusiausvyros, jis darosi nervingas, stengiasi prisitaikyti prie įvairių asmenų, bet nežino, kaip teisingai elgtis.
Adlerio individuali psichologija
Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. Kas gi yra ta varomoji jėga, kuri priverčia mus siekti tikslo? Atsakymas į šį klausimą ir sudaro Z. Freudo ir A. Adlerio nesutarimo esmę. A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą. Vienas iš tokių būdų, R. Dreikurso metaforiškai pavadintas vandens galia - ašaros. Žinome, ko tik suaugę nepadarytų, kad išvengtų šios jėgos poveikio. Taigi vaikas, jausdamasis menkavertis, savo sielos kūrybinę galią panaudoja tam menkavertiškumui kompensuoti ir įgyja pranašumą, savo galios pajautą. Pavyzdžiui, priverčia tėvus nusileisti ir paklusti jo norams arba išveda juos iš emocinės pusiausvyros (mažas akmenukas didelį vežimą išverčia). Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) Aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras.
Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje. Norėtume atkreipti dėmesį į A. Adlerio sukurtą terminą „kūrybinė jėga”. Tai labai optimistinis judesys, kartais sukeliantis žmogui gausybę nepatogumų. A. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę. Taigi optimistiška yra tai, kad kūrybinę jėgą, kuri yra kiekvieno iš mūsų turtas, leidžiantis išsaugoti savigarbą įvairiose sunkiose situacijose, galime naudoti pozityviai. Ir vienas iš svarbiausių dalykų - kurti tokią visuomenę, bendruomenę ir šeimą, kurioje kiekvienas gali jaustis (būti) reikšmingas pakankamai. Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris. Tačiau kai kurie iš mūsų susiduriame su dideliu nuvertinimu. Kokios galimos jo priežastys? Labai kritiški tėvai (dažniausiai tai bus savimi nepasitikintys tėvai, reikalaujantys, kad vaikas savo gyvenimu liudytų jų, kaip tėvų, tinkamumą); tobuli tėvai, kurių negalima pavyti; fiziniai trūkumai, ligos ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neatitikimas; priklausymas tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgėlio statusas. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą (pasitaikančią visose socialiniuose sluoksniuose) - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą. Taigi tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Ir tokioje situacijoje jau tenka susidurti su praradimais. Pavyzdžiui, paauglys meta mokyklą - jis netiki, kad gali mokytis, jaučiasi pranašesnis, nes niekas negali priversti jo apsigalvoti ir eiti į mokyklą.
Kiekvieno mūsų gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisąmonintą. Tas tikslas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šioje vietoje labai svarbi yra gyvenimo patirtis. Būtent patirtis ir lemia ne tik mūsų veiksmus ar pasirinkimus, bet ir mūsų suvokimą, situacijos matymą. Apercepcija - dar vienas A. Adlerio pradėtas vartoti terminas. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. „Ką jums tai reiškia?”, be abejo, yra vienas iš mėgstamiausių adlerininkų klausimų. Taigi kiekvienas mūsų esame unikalūs savo patirtimi, vadinasi, kiekvienas turime unikalią „privačią logiką”. R. Dreikursas sukūrė netinkamų elgesio tikslų koncepciją. Kai negalime jaustis reikšmingi elgdamiesi tinkamai, to reikšmingumo jausmo siekiame elgdamiesi netinkamai. Šią koncepciją R. Dreikursas sukūrė remdamasis savo ilgamete tėvų ir mokytojų konsultavimo patirtimi. Ji padeda suprasti vaikų ir paauglių netinkamą elgesį, tačiau ir suaugę taip pat nesame laisvi nuo šių netinkamo elgesio tikslų. Tik suaugusiojo gyvenime jie ne taip aiškiai matomi. Taigi, R. Dreikurso nuomone, yra keturi netinkamo elgesio tikslai: dėmesio siekis - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai į jį yra atkreipiamas dėmesys; jėgos kova - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai jo viršus; kerštas - vaikas jaučiasi reikšmingas, kai įskaudina kitą taip pat, kaip ir jis pats buvo įskaudintas; pasitraukimas ar prisiimtas nesugebėjimas - vaikas jaučiasi bejėgis, nori būti paliktas vienas, nes netiki, kad jis gali. Pirmieji du tikslai yra būdingi visiems vaikams ir paaugliams, tačiau, jei vaikai ir toliau patiria daugiau nuvertinimo nei padrąsinimo, jie sieks 3-io ir 4-o tikslo, o tai jau destruktyvu. Adleriškosios terapijos tikslas - suprasti asmens individualią (privačią) logiką.
tags: #individualiosios #psichologijos #metodai