Žmogus - tai sudėtinga, gyva sistema, kurioje persipina somatinės, fiziologinės ir psichinės savybės. Šių savybių visuma kiekviename individui yra unikali ir savitai sąveikauja su aplinka. Nors asmenybės apibrėžimų yra daug, Gordono Allporto 1961 m. pasiūlytas variantas išlieka vienu populiariausių: „Asmenybė yra dinaminė žmogaus psichofizinių sistemų organizacija, sukurianti tam tikras konkrečiam žmogui būdingas elgesio, mąstymo ir jausmų tendencijas“.
Nors asmenybė yra dinamiška, psichologijoje įprasta manyti, kad ši organizacija yra pastovi, apibrėžianti konkretų žmogaus savybių rinkinį. Šis pastovumas turėtų išlikti laikui bėgant ir kintant situacijoms, o įvairios asmenybės savybės turi genetinį pagrindą. Asmenybė yra unikali ir nepasikartojanti, suteikianti kiekvienam žmogui apibrėžtumą ir išskirianti jį iš kitų. Kalbant apie unikalų žmogaus savybių derinį, vartojama individualumo sąvoka.
Asmenybė yra svarbi kaip individualybė su jausmais, išgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais. B. Ananjevas taikliai apibūdino asmenybės ir individualumo santykį teigdamas, kad „asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė - asmenybės kaip veiklos subjekto giluma“.
Pagrindinės Asmenybės Struktūros Teorijos
Asmenybė yra itin sudėtingas fenomenas, todėl egzistuoja daug skirtingų požiūrių į ją. Kadangi nėra visuotinai priimto asmenybės struktūros supratimo, asmenybės esmei atskleisti tikslinga atsakyti į tris S. Froidas aiškina, kad bet kokią asmenybės veiklą reguliuoja įgimti biologiniai poreikiai - lytinis ir savisaugos. Psichinę asmenybės struktūrą Z. Froidas suskirstė į tris dalis:
- Id (lot. tai). Tai primityvūs įgimti instinktai, suteikiantys elgesiui energiją. Id veikia pagal malonumo principą, t. y. siekia nedelsiant patenkinti poreikius.
- Ego (lot. aš). Psichikos dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą ir veikianti pagal realybės principą. Ego siekia patenkinti Id poreikius atsižvelgiant į realybę ir socialines normas.
- Superego (lot. virš aš). Internalizuotos tradicinės vertybės ir idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Pagrindinė Superego užduotis - įvertinti reiškinio teisingumą remiantis moraliniais standartais.
Z. Froidas išskyrė sąmonę, savimonę ir pasąmonę:
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
- Sąmonė. Susideda iš pojūčių ir išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu.
- Savimonė. Susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai.
- Pasąmonė. Primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų talpykla (užmirštos vaikystės traumos, priešiškumas tėvams, seksualiniai norai), kurie yra nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti į pasąmonę. Pasąmonės medžiaga daug kuo lemia kasdienį gyvenimą ir gali reikštis užmaskuota, simboline forma sapnuose, fantazijose ar žaidimuose.
Tačiau keletą Z. Froido teorijos teiginių griežtai kritikavo net artimiausieji jo pasekėjai bei mokiniai. Tokie neofroidistai, kaip K. Jungas, A. Adleris, E. Eriksonas, K. Horni, H. Salivenas, pripažindami lemiamą pasąmonės įtaką asmenybės poelgiams, atmetė asmenybės biologizavimo tendencijas ir stengėsi froidizmą sociologizuoti.
Vienas iš pirmųjų nuo Z. Froido atsimetė jo mokinys K. Jungas, prieštaraudamas panseksualizmui, A. Adleris - dėl to, kad svarbiausiu veiksniu žmoguje laikė ne instinktus, o visuomeniškumo jausmą, kuris, nors esąs įgimtas, tačiau toliau vystomas, socialinių poreikių toliau ugdomas. A. Adleris teigė, kad asmenybė yra vieninga, jos vystymosi determinantė yra siekimas pirmauti, tačiau tam neretai kliudo paties žmogaus trūkumai arba socialinės sąlygos. Tuomet imamasi įvairių kompensuojančių veiksmų. K. Horni žmogaus esmę mato įgimtame nerime bei pastangose užsitikrinti saugumą, nore patenkinti savo siekius. H. Salivenas nurodo, kad asmenybė yra bendros subjektų veiklos produktas, santykiškai pastovus būdingų tarpasmeninių situacijų modelis. Pagrindiniu vystymosi mechanizmu pripažįstamas švelnumo poreikis ir siekimas išvengti nerimo. Labiausiai “ socializuoto “ neofroidizmo atstovas E. Eriksonas.
Kita psichologijos kryptis, ėmusi griežtai kovoti prieš atomistinę, funkcionalinę psichologiją, yra vadinamoji humanistinė psichologija. Jos atstovai teigia, kad impulsą asmenybės veiklai teikia įgimtas altruizmas, o ne siekimas pasitenkinimo ar agresija, gynimasis nuo prigimtį varžančios visuomenės. Tačiau humanistai nepripažįsta, kad specifinius žmogaus poreikius formuoja visuomeninės istorinės sąlygos. Humanistų nuomone, asmenybės branduolys yra savęs vertinimas, vadinamoji “ aš sistema “ , “aš vaizdas “ . K. Rodžersas, G. Olportas, A. Maslou iškėlė asmenybės santykių su kitais žmonėmis problemą, akcentuodami savęs aktualizavimo, vertybinių orientacijų reikšmę asmenybės veiklai bei formavimuisi. Šios psichologijos atstovai pabrėžia, kad neurotikų bei psichinių ligonių psichikos dėsningumų negalima taikyti sveikiesiems, kad būtina analizuoti asmenybę visybiškai.
Egzistencialistai J. Botendeikas, E. Štrausas, K. Jaspersas ir kt. teigia, kad žmogus įgyja laisvę tik pažindamas save “ egzistuojantį “ nepriklausomai nuo socialinių ir gamtinių sąlygų. Egzistencializmo ištakas randame V. Šterno personalizme. V. Šternas iškelia unikalią, nepriklausomą nuo objektyvių sąlygų asmenybę. Funkcionalinę psichologiją kritikavo ir idealistinės “ supratimo psichologijos “ atstovai. Vokiečių idealistas V. Diltėjus neigė V. Vunto eksperimentinius metodus ir reiškė mintį, kad žmogaus psichiką galime paaiškinti, bet negalime tirti gamtamoksliniais metodais. Toliau “ supratimo psichologiją “ plėtojo vokiečių psichologas E. Šprangeris. Jis teigė, kad psichiką galima intuityviai suprasti. Pasak jo, asmenybėje svarbiausia vertybinės orientacijos. Jos padeda žmogui pažinti pasaulį. Tuo pagrindu E. Šprangeris išskyrė šešias vadinamąsias gyvenimo pažinimo formas ir atitinkamus šešis asmenybės tipus: teorinį, ekonominį, estetinį, socialinį, politinį ir religinį. Šiuos asmenybės tipus E.
Kitu keliu, aiškindama asmenybės esmę, pasuko prancūzų sociologinė mokykla. Ryškiausias jos atstovas P. Žanė teigė, kad asmenybės formavimąsi reikia suprasti kaip socialinio vystymosi produktą. Pasak jo, visiems psichiniams procesams būdinga tai, kad jie paruošia žmogų veiklai, reguliuoja veiksmus. P. Žanė kritikavo asociacinės psichologijos atstovus už tai, kad jie psichinius procesus analizavo tik kaip atspindėjimą, neparodydami, kokią reikšmę jie turi realiems žmogaus veiksmams. Šią idėją vystė tarybiniai psichologai L. Vygotskis, A. Leontjevas, L. Božovič ir kt.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Belgų psichologas J. Niutenas savo “ dvasiško žmogaus “ koncepcijoje iš subjektyviojo idealizmo pozicijų parodo asmenybę viso to, kas egzistuoja, integruotą sistemą. J. Niutenas mėgina analizuoti asmenybės struktūrą, kritikuoja biheiviorizmą ir froidizmą. Jis skiria socialines ir dvasines asmenybės reikmes, kurios neprieštarauja viena kitai, pabrėžia motyvo reikšmę veiklos tikslui formuotis. J. Niuteno koncepcijoje ypač vertinga tai, kad jis susieja psichiką su veikla.
Minėtosios asmenybės struktūros pasireiškia bet kurioje žmogaus veikloje, todėl jas galima išskirti ir atskirai išanalizuoti. Poreikių ir motyvacijos kontekste galima analizuoti, kodėl ttam tikra veikla atliekama, kokia yra tos veiklos prasmė asmenybei. Veiklos dinamika, tempas, greitis bei intensyvumas - tai jau asmenybės temperamento ir charakterio sritis. Galimybės atlikti tam tikrą darbą priklauso nuo sugebėjimų ir intelekto. Tačiau asmenybės struktūrų sąrašas bus nepilnas, jeigu nepaminėsime sąžinės.
Kiti asmenybės tyrinėtojai linkę analizuoti asmenybę per santykių sistemą (V. Miasiščevas, V. Džeimsas). Bene daugiausia asmenybės tyrinėtojų siūlo analizuoti asmenybę pagal jos savybes.
Asmenybės Formavimosi Veiksniai
Asmenybės skirtingos, kiekviena jų, kaip jau buvo minėta, yra unikali sistema. Kyla klausimas, kokios priežastys nnulemia šiuos skirtumus? Asmenybės tapsmas pirmiausia priklauso nuo įgimtų savybių. Žmogus gimsta žmogumi, su jam būdinga kūno struktūra, medžiagų apykaitos ir jutimo organais, žmogiška nervų sistema ir kt. Anatominė žmogaus struktūra bręsta nuo gimimo iki 22 - 25 metų amžiaus. Jos skirtumai didesne dalimi priklauso nuo paveldėtų ypatybių, perduodamų genais iš tėvų vaikams. Anatominės (kūno) savybės yra pagrindas savitam gyvybiniam - fiziologiniam organizmo funkcionavimui.
Bręstančios anatominės - fiziologinės organizmo struktūros lemia asmenybės psichinių reiškinių formavimąsi. Psichinių asmenybės savybių formavimuisi didelės įtakos turi socialiniai veiksniai. Juos pirmiausia sudaro socialinė aplinka, kurioje gyvena ir bręsta asmenybė. Tarp socialinių veiksmų ypatingą reikšmę turi organizuoto ugdymo sistema, padedanti bręsti asmenybės normatyvinei struktūrai, padedanti įgyti daugybę žinių, mokėjimų, įgūdžių, ištobulinti sugebėjimus, susiformuoti etinių ir estetinių vertybių ir vertybinių orientacijų sistemoms.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
Kai susiformuoja asmenybės savimonė, savęs vertinimas ir savo impulsyviosios pusės reguliavimas, vis daugiau reikšmės asmenybės formavimuisi turi pačios asmenybės pastangos formuoti save, savo “ Aš “. Individas virsta asmenybe palaipsniui, įsijungdamas į grupes, užmegzdamas santykius su kitais grupės nariais ir priimdamas grupėse susidariusias vertybių ir vertybinių orientacijų sistemas. Šis ilgas procesas vadinamas socializacija. Bendravimas su kitais ir pačiu savimi rodo būdą, kuriuo reiškiasi aasmuo, ir tuos augimo šaltinius, kuriais jis naudojasi ir kuriuos pats papildo.
Asmenybės tapsmui didžiulės įtakos turi kitos asmenybės autoritetas, su kuria jis turi galimybės bendrauti. Asmenybė, įtvirtindama savo veikimo laisvę, saugo ir kito asmens savarankiškumą. Ji neformuoja kito asmens, bet pati augdama į savo įtakos lauką įtraukia kitus su ja bendraujančius asmenis. Tą įtakos lauką sukuria asmenybės autoritetas. Autoritetu sekama, jis mėgdžiojamas. Tai vaidyba, savotiška kaukė, nukopijuojama nuo autoritetingos asmenybės elgesio. Bet tai daroma ne norint pasislėpti, bet tam, kad prie mėgdžiojamo asmens būtų priartėjama, nes šis elgesys labiausiai atitinka paties mėgdžiotojo idealą, jo vertybines orientacijas. Autoritetų yra visokių: vieni palaikomi prievarta ir ideologine propaganda, kiti - tradicijomis. Augančios asmenybės autoritetas laisvai, asmeniškai pasirenkamas. Laikui bėgant jis gali keistis, kol nesusiformuoja savo gyvenimo principai, kol žmogus neįgyja paties veido.
Asmenybės formavimuisi turi įtakos temperamentas, charakteris, mąstymo būdas, įsitikinimai, patyrimas ir daugelis kitų dalykų, bet, kita vertus, kaip savo pačios projektas asmenybė koreguoja savo charakterį, mąstymo būdą, įsitikinimus, neleidžia pasireikšti kai kuriems temperamento bruožams, plečia savo patirtį pageidaujama kryptimi iir pan. Šiuo atžvilgiu asmenybė yra tokia, kokią ji pati save daro. Vadinasi, ji gali darytis religinga ar laisvamaniška, racionalistiška ar iracionalistiška, refleksyvi (linkusi į apmąstymus) ar praktiška, stoiška ar epikurietiška. Gali nusižymėti visai naują kryptį. Bet negali eiti visais keliais ir išlikti asmenybe. Jai privalu suprasti tuos kelius, kad turėtų pasirinkimo galimybę. Bet pasirinkti gali tik tas, kas turi kriterijus, atskaitos sistemą, kuri ir suteikia asmenybei kryptį, neleidžia jai sau prieštarauti, save teigti ir neigti, kurti ir griauti. Tokiems XXI amžius nepalankus. Jo spaudimą atlaiko stipriausi.
Zigmundo Froido Psichoanalitinė Teorija
Šis straipsnis skirtas aptarti vieną iš reikšmingiausių XX amžiaus asmenybės teorijų - Zigmundo Froido psichoanalitinę teoriją, nagrinėjant pagrindinius jos aspektus, susijusius su asmenybės struktūra ir procesais.
Sigmundas Froidas (1856-1939) buvo austrų neurologas, psichologas ir psichoanalizės pradininkas. Jo sukurta teorija, žinoma kaip psichoanalizė, apima žmogaus psichikos reiškinių aiškinimą, psichikos tyrinėjimo metodus (laisvų asociacijų) ir psichoterapinę sistemą. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų, žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams. Jis manė, kad tokiai veiklai kaip mąstymas reikalinga tam tikra psichinė energija, kuri gali būti transformuojama į fiziologinę energiją ir atvirkščiai.
Asmenybės Struktūra Pagal Froidą
Froidas išskyrė tris pagrindines asmenybės struktūras: id (tai), ego (aš) ir superego (aukščiau nei aš). Kiekviena iš šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Jos yra artimai susijusios, todėl sunku atskirti jų poveikį žmogaus elgesiui.
Id (Tai)
Id - tai psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras. Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa, siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus ir pirminius procesus.
- Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (pvz., čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo formomis.
- Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas, kuris iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu. Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus. Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos.
Ego (Aš)
Ego - tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą.
- Antriniai procesai - psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.).
Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
Superego (Aukščiau Nei Aš)
Superego - tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų.
Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus.
Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys.
Instinktai Pagal Froidą
Instinktai - tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru, o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda - poreikiu. Pavyzdžiui, alkis (maisto poreikis), fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga, jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis jau buvo apibrėžtas kaip tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis. Instinkto tikslas - kūno sujaudinimo pašalinimas (pavyzdžiui, alkio instinkto tikslas - pašalinti medžiagų apykaitos trūkumą, kas padaroma valgant maistą). Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį. Tad objektas yra ne tik tam tikras daiktas ar sąlyga, kuri patenkins norą, bet taip pat ir visas elgesys, kuris reikalingas norų išsipildymui.
Toks instinktų apibrėžimas leidžia aiškiau suprasti elgesio įtampos sumažinimo (redukcijos) modelį. Žmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgiklių ir baigiasi tada, kai tam tikri atitinkami veiksmai pašalina ar sumažina dirgiklius. Tad instinkto tikslas yra grąžinti žmogų į pirminę ramybės būseną, kuri egzistavo iki sujaudinimo, patiriamo kaip įtampos. Instinkto šaltinis ir tikslas lieka pastovūs visą gyvenimą, nebent šaltinis keičiasi ar išnyksta fizinės brandos eigoje. Nauji instinktai gali atsirasti išsivysčius naujiems fiziniams poreikiams. Tuo tarpu objektas ir priemonės, kuriomis žmogus bando patenkinti savo poreikį gali kisti labai įvairiai. Tai įmanoma dėl psichinės energijos pakeičiamumo (displacement) - ji gali būti atpalaiduojama (iškraunama; suvartojama) įvairiais būdais.
Gyvenimo ir Mirties Instinktai
Froidas išskyrė du pagrindinius instinktų tipus: gyvenimo (Eros) ir mirties (Tanatos) instinktus. Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui - tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Didžiausią dėmesį Froidas skyrė seksualiniam instinktui ir ankstyvaisiais savo teorijos kūrimo etapais visą žmogaus motyvaciją aiškino šiuo instinktu. Iš tikrųjų šis instinktas nėra nedaloma vienybė, o greičiau keli atskiri kūniški poreikiai, kurie sukelia seksualinius norus. Kiekvienas šių norų turi savo šaltinį skirtingose kūno vietose, kurios vadinamos erogeninėmis zonomis.
Mirties - arba destruktyvūs - instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau. Tik tiek, kad jie padaro savo - kiekvienas galiausiai miršta. Froidas darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti. Jis nebandė identifikuoti kūniškųjų mirties instinktų šaltinių. Jų egzistavimas pagrįstas principu, kuris teigia, kad visi gyvybiniai procesai turi tendenciją sugrįžti į neorganinio pasaulio stabilumą. Taigi, sutrikdyta iš stabilaus egzistavimo organinė medžiaga linksta grįžti į ramybės būseną. Mirties noras yra šio principo pasireiškimas. Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai. Agresija - tai savidestrukcija nukreipta į išorę link pakeičiamų objektų, nes mirties norą blokuoja gyvenimo instinktų jėgos.
Psichinės Energijos Paskirstymas ir Išnaudojimas
Asmenybės dinamiką sudaro būdai, kaip yra paskirstoma ir išnaudojama energija tarp trijų sistemų. Energijos kiekis yra ribotas, tad visos sistemos varžosi tarpusavyje. Vystymosi pradžioje id turi visą energiją ir naudoja ją refleksyviems veiksmams norų išsipildymui, veikdamas pagal malonumo principą. Energijos sutelkimas į veiksmą arba vaizdinį, kuris patenkina instinktą, yra vadinamas instinktyviu (pirminiu) objekto pasirinkimu arba objekto kateksiu. Energija id yra labai nestabilios būsenos ir lengvai gali persijungti nuo vieno vaizdinio ar veiksmo prie kito.
Ego neturi savo energijos šaltinio, tad turi perimti ją iš id. Kadangi id nemoka diferencijuoti vaizdinių nuo realybės, jis gali užkrauti energija ir vaizdinį, kuris nepatenkina poreikio. Tad organizmas turi išmokti diferencijuoti objektyvią realybę nuo subjektyvios. Tai padaroma antrinių procesų pagalba. Tai reiškia ego susiformavimą. Kadangi ego efektyviau tenkina organizmo poreikius, dalis energijos iš id atitenka jam. Iš esmės tai vyksta identifikacijos procesų pagalba, kai ego rasdamas reikiamus objektus subjektyvioje realybėje susitapatina (identifikuojasi) su jais. Kai ego gauna pakankamai daug energijos, jis gali skirti ją ne tik instinktų tenkinimui bet ir savo procesams - suvokimui, įsiminimui, mąstymui ir pan.
Superego perima energiją per identifikaciją su tėvais. Tėvai yra vieni pirmųjų kūdikio pasirinkimo objektų, kadangi nuo jų priklauso jis bei jo poreikių patenkinimas. Jie baudžia, kas padidina įtampą, ir apdovanoja, kas mažina įtampą. Vaikas išmoksta prie to prisitaikyti introjektuodamas tėvų moralinius imperatyvus, kuriuos užkrauna energija, nes jie patenkina jo poreikius. Superego dažnai veikia prieš id impulsus. Tai visuomenė tėvų apraiškoje bando kontroliuoti ir uždrausti primityvių motyvų išraišką, ypač sekso ir agresijos.
Sistemų energetinė sąveika labai sudėtinga, nes superego ir ego stengiasi tiek patenkinti id poreikius, tiek juos uždrausti, o ego dar turi prisitaikyti prie realaus pasaulio reikalavimų. Jei id turės kontrolę energijos - elgesys bus impulsyvus ir primityvus.
Nerimas Pagal Froidą
Labai svarbią vietą Froido teorijoje, aiškinančioje žmogaus psichikoje esančių jėgų sąveiką, užima nerimas. Žmogus turi patenkinti savo poreikius ieškodamas objektų išoriniame pasaulyje. Tačiau išorinis pasaulis gali ne tik tenkinti poreikius, bet ir kelti grėsmę žmogaus saugumui - aplinka gali sukelti įtampą ir skausmą lygiai taip pat, kaip ir suteikti malonumą atpalaiduojant juos. Žmogaus įprastinė reakcija į išorinę skausmo grėsmę, ypač į tokią, kurios žmogus nėra pasiruošęs įveikti, yra baimė. Perfrazuojant psichoanalitiniais terminais, galima sakyti, kad kai ego patenka į pernelyg didelę stimuliaciją, kurios ego nesugeba sukontroliuoti, ego užplūsta nerimas. Froidas skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė).
- Realus nerimas - baimė, kuri kyla dėl realių išorinio pasaulio pavojų.
- Neurotinis nerimas - baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Tai ne tiek pačių instinktų baimė, kiek bausmės baimė.
- Moralinis nerimas - sąžinės baimė. Žmogus su stipriu superego patiria kaltę, kai jis daro ar net pagalvoja ką nors tokio, kas prieštarauja jo moraliniams įsitikinimams, pagal kuriuos jis buvo išaugintas.
Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų. Tai signalas ego, kad nesiėmus tinkamų priemonių grėsmė gali išaugti taip, kad ego bus sunaikintas. Situacija, su kurios keliama grėsme žmogus nesugeba susidoroti, sukelia traumuojantį nerimą, kuris verčia žmogų pasijusti kūdikiškai bejėgiu ir ši didelės įtampos būsena primena pirmą kartą, kai buvo patirtas pirmasis nerimas - būtent gimdymo traumą, nes iškart po gimimo naujagimį užplūsta išorinio pasaulio stimuliacija, prie kurios jis negali prisitaikyti ir todėl rėkia iš siaubo. Tad kūdikiui reikia saugios ir globojančios aplinkos, kol neišsivystys pakankamai stiprus ego, kuris pajėgs susidoroti aplinkos stimulais.
#