Romano „Vilniaus rūbas“ autorius Petras Tarulis (tikr. Juozas Petrėnas, 1896-1980) - garsusis avangardistas, vėliau gabus moderniosios prozos kūrėjas. Dar jaunystėje jis buvo užsibrėžęs moderninti lietuvių literatūrą, kreipti ją Europos meno naujovių link ir visą gyvenimą šio nusistatymo esmingai laikėsi. Jo kūrybos novatoriškumas skaitytojų ir kritikų nebuvo suvoktas. Stambiausias P. Tarulio kūrinys „Vilniaus rūbas“, pasirodęs 1965 m. išeivijoje (autorius po Antrojo pasaulinio karo gyveno JAV), niekad neišleistas pakartotinai (Lietuvoje publikuotas tik kūrinio fragmentas). Šiandien romanas beveik nežinomas. Literatūros istorijoje nusistovėjęs atsainus, paviršinis jo vertinimas.
Romano „Vilniaus rūbas“ priėmimo iššūkiai
Išleidžiant Petro Tarulio romaną „Vilniaus rūbas“, komunikacijos aktas su skaitytoju nebuvo parengtas: nebūta nuorodų, kad tai modernus eksperimentinis kūrinys apie nūdieną, reikalaujantis ypatingesnių skaitymo pastangų, pradedant nuo metakalbos antraštėje. Kontaktas neužsimezgė. Nesusigaudę skaitytojai ir literatūros kritikais įsijautę žurnalistai romaną vertino daugiausia nepalankiai: „trūksta veiksmo ir intrigos“, „besaikis ištęstumas“, „tema nesvarbi“. Vienam užkliuvo įžanga apie Vilnių - „balastas“, kitam pats kūrinys pasirodė kaip „rašytojo nelaimė, beveik tragedija“. (Peržiūrėta vienuolika recenzijų, anotacijų, atsiliepimų apžvalginiuose straipsniuose, skelbtų išeivijos spaudoje ir keletas Lietuvoje1.) Vertino neadekvačiai - kaip avantiūrinį ar psichologinį romaną, pageidavo istorinio ir geografinio momento, neužčiuopė kūrinio prasmių. Iš kritiškų vertinimų (klydinėjimų) labiausiai neatitinką tiesai buvo kaltinimai senamadiškumu: „įgrisęs kritinis realizmas“, „su XIX a. realistų senamadišku drabužiu“ ir pan. O P. Tarulis orientavosi į savo epochos (rašė 6-ajame dešitmetyje) pakitusią, mažiau afišuojamą modernaus meno sampratą ir jo sukurtas „Vilniaus rūbas“ nuosekliai tęsė lietuvių modernistinės prozos liniją. Prireikė penkiasdešimties metų įtvirtinti literatūrologijoje šį teisingesnį požiūrį. XX a. lietuvių modernistinio romano tyrinėtojas Nerijus Brazauskas teigia „Vilniaus rūbą“ laikąs „svarbiu lietuvių klasikinio modernistinio romano modelio tekstu“2. Šito požiūrio ir laikysimės.
Modernistinės kūrybos bruožai ir mito samprata
Septyniasdešimtmetis P. Tarulis nesiekė pritapti prie jaunų modernistų, nesižvalgė į besikeičiančių meno krypčių ir grupuočių programas. Bet jį stipriai patraukė mokslininkų (Roland’o Barthes’o ir kt.) atgaivinta mito sąvoka, diegiama nauja mito samprata, taip pat grožinėje literatūroje Jameso Joyce’o įteisintas mitinis kūrybinis metodas. Mitui P. Tarulis niekada nebuvo abejingas. Atidus skaitymas padeda užčiuopti dvi svarbias „Vilniaus rūbo“ atramas: literatūrinę, orientuotą į J. Joyce’o kūrybos meninį naujoviškumą, ir mokslinę, atsispyrus nuo mitologo Mirceos Eliadės tyrinėjimų įžvalgų. P. Tarulio kūryba rezonavo jų universalumui - traukė naujo tipo žiūra, apibendrinimo galia. Gal kiek per drąsiai ir visai neargumentuodamas Vygantas Šiukščius P. Tarulį yra pavadinęs lietuviškuoju Jamesu Joyce’u3. Sieksime šią įtaką aiškintis, įrodyti. Iš J. Joyce’o ar jo pasekėjų P. Tarulis perėmė naują mitinį kūrybinį metodą ir to metodo tikslus - ne sugrąžinti į mitą, bet jį panaudoti atskleidžiant šiuolaikinę tikrovę, gretinant mitinį ir dabartinį egzistavimo pagrindus, ryškinant įtampas tarp jų, iškeliant mito liekanas šiandienos žmogaus pasąmonėje ir pan. - tai kūrybos didesnio reikšmingumo ir įdomumo siekis. Iš J. Joyce’o P. O universalybių specialisto M. Eliadės veikalai, ypač „Šventybė ir pasaulietiškumas“, manytume, bus įteigę P. Tarulio romanui tam tikrą mokslinio mąstymo pagrindą - filosofo griežtai skiriamą šventybės sritį kaip būties dalį nuo pasaulietiškos srities, kai neturintys mitinės atramos, nejaučiantys būties pilnatvės žmonės „pasiklysta pavyzdžio neturinčiuose ir klaidinguose veiksmuose“4. P. Tarulis pritaikė ir mitinį metodą (vietoj ankstesnio pasakojamojo), ir ne vieną J. Joyce’o prozos ypatumą, išryškėsiantį analizuojant „Vilniaus rūbą“. O M.
Vilniaus vaidmuo romane
Vilniaus paradigma romane neatsitiktinė (kaip ir Dublino - J. Joyce’ui). Vilnių P. Tarulis buvo pamilęs iš jaunų dienų, į istorinę Vilniaus temą prieškariu gilinosi kaip publicistas5, o ir vėliau nepaleido Vilniaus iš savo interesų rato. Po daugelio metų egzilyje ryžosi prakalbinti Vilnių grožinės literatūros priemonėmis, atkurti širdžiai brangaus miesto nepamirštamą atmosferą. P. Tarulis Vilnių apipina superliatyvais, bet nesiekia jį nostalgiškai garbinti, akcentuoja tam tikrą jo mįslingumą. Romano prolepsė - poetiškieji knygos puslapiai - įtaigoja: „ir gudruoliai jo [Vilniaus] mįslių neįspėja“, „suprasi tik arčiau įsidėmėjęs“6 ir pan. (taigi su tekstu reikės galynėtis, perprasti kūrinio subtilybes). Prolepsė nuteikia praeitį, dabartį, ateitį apibendrinti, meninį vaizdą matyti labai koncentruotą, o vilniečius suvokti kaip „sumegztus į vieną mazgą“ - toks naujoviškas implikatyvumas yra svarbus, pro jį prasišviečia esminės kūrinio temos, viena jų - dvasinio paveldo išlikimas dabartyje. Vilnius čia iš principo kitoks - jis labiau archetipas iš tautos kolektyvinės pasąmonės ir atminties: juk per šimtmečius mitologizuotas, aukštintas. P. Tarulio Vilnius belaikis, iškylantis kaip hiperobjektas (kraštovaizdis, ilgi amžiai, unikalus miestas, gyventojai, jų kalba ir susiklostęs mentalitetas). Vilnius nėra kūrinio fonas, kaip manyta kai kurių kritikų. Tai sudėtingiau - susiduriame su mito veikimu. Mitas - protėvių dvasinio gyvenimo sankloda, mito galia ypatinga - perteikti senų senovėje susiklosčiusias fundamentalias tiesas. Pasitelkime Paulio Ricoeuro mito interpretaciją, ji leidžia suprasti, kad Vilniui P. Tarulio kūrinyje savotiškai priskirta steigiamoji funkcija - pamatinė idealumo intencija7. Mito lygmuo, kaip to reikalauja naujasis kūrybinis metodas, bus viso kūrinio pagrindas, bet mito įprasminimas netradicinis, modernus.
Pasaulio literatūrose jau formavosi atsainesnis požiūris į mitą - kaip aiškina Dieteris Borchmeyeris, „anglų ir ypač amerikiečių literatūroje persveria kritiška arba ironiška ir skeptiška mito analizė. Tai tinka <…> žymiausiam šio šimtmečio mitiniam Joyce’o romanui „Ulisas“8. Ir P. Tarulio proza jau pagavusi tą naujojo mitologizavimo tendenciją - ironizavimo, tam tikro atsiribojimo požiūrį, tad skubama atmesti tradicines legendas ir išpopuliarėjusias Vilniaus reikšmes - klišes. Atpažįstame buvusį avangardistą: jokio kunigaikščių kulto, jokio praeities romantizavimo ar nusaldinimo. Užtat iškeliama demokratinė bendruomenė - eiliniai „mažieji vilenčiukai“ iš miesto pakraščių sodybėlių, jų atsparumas ir atkaklumas labiausiai pasitarnavę Vilniui („jie nulipdė šio miesto tikrąjį veidą“). Škicuojamas demitologizuotas, nuo išoriškų banalybių apvalytas Vilnius. Rūpi visuomenės vidinis gyvenimas, susikaupusi dvasia. Tai paryškina originali metafora: didysis istorijos samtis nuo paviršiaus vis nugraibydavo lengvas putas, o tirščiai, esmė palikdavo gilumoje (p. 11). Mitas nėra patiriamas, bet svarbu, kaip jis išreiškiamas. P. Tarulio kuriamas pirmapradžio dvasingumo pasaulis netikėtai žaismingas: viešpatauja vienybė, visi linksmi ir patenkinti, nėra susvetimėjimo. Bet štai ir ironijos spyglys: čia piliečiai nieko netrokštantys, jokių įtakų nepaveikiami, o naujovėms besipriešinantys… nekintantis pastovumas. Veržiasi savitas P. Tarulio humoras (ne stačiokiškas, o lengvas, šmaikštus), jo mikli pašaipa statikai, stereotipams, netikroms vertybėms. Paveldo ir dabarties sąveiką akcentuoja skyriaus antraštė - „Seneliai mūrai kalba vaikaičiams“, bet ir čia gausu šmaikštavimo, pokštų. Bendriausiais bruožais nupasakotas Vilniaus istoriškumas yra traktuojamas kaip „šventoji istorija“, o liaupsė pinama su juokavimu, ironizavimu. P. Taruliui būdingas pramuštgalviškumas, polinkis žaisti kuria savotišką rimtumo / nerimtumo stilių ir taiko jį mitui. Štai žaismingos personifikacijos: Vilnius - toks geras dėdė, neklaužada ar gudrus senis. Ne veltui gi toli laukuose piemenys dainavo apie Vilnių ir jo dūdą, kuri tikrai buvo, kaip nebuvo, nes jos garsas skardeno plačiuos šalies laukuos ir pasilikdavo piemenėlio širdyje taip giliai, kad anasai, ir senelis pasidaręs, Vilniaus dūdą tebeminėjo tuo pačiu piemeniškuoju, niekada nenykstančiu džiaugsmu! (p. Gana netikėta sąmojo ir kritiškumo pynė - meilės Vilniui reiškimas, metaforiškai ir ironiškai nusakantis visai ką kita: kai kurie mylėtojai „despotiškai apglėbdavo Vilnių ir taip myluodavo, kad net jo kauleliai braškėjo“ (p. 21). Kartais humoras tiesiog kandus. Pašiepiama visokia didybė, išgalvotas išskirtinumas: „Jeigu prie tavęs kartą prilipo tas tariamasis „vilnietiškumas“, tai būk tikras - taip ir pasiliks, kol gyvas būsi ir šioje žemėje gyvensi. Tai jau baigta ir amen!“ (p. 19). Ironiška intonacija nužemina pasipūtimą, netikrumą, tuščius įsikalbėjimus.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Intelektualus pokštavimas, ironija, paradoksas teikia naujų galimybių savaip suvokti per šimtmečius susikaupusias Vilniaus dvasines patirtis, svarbiausia - jas šiuolaikiškai perinterpretuoti. Pasidžiaugiama vertybėmis - išsiugdyta savigarba, sugebėjimu išsilaikyti per negandas. Taigi ironija, demitologizavimo tendencija nėra vienaprasmės - juk romanas rašytas iš meilės ir didžios pagarbos Vilniui. Tai tik atminimo revizavimas, siekis jį renovuoti. Susiduria ir koreliuoja priešybės - mitiškumas ir demitologizavimas, gėrėjimasis ir sykiu blaivesnis mūsų dienų požiūris. Kuriama modernesnė Vilniaus versija (ji ryškinama per kalbą, folklorą, senų albumų vaizdus…), ji realesnė, arčiau gyvenimo. Skaitytojui teikiamas Vilniaus mitas yra naujas, subjektyvus tikrovės aiškinimo modelis. Mitas P. Tarulio kūrinyje vadinamas Vilniaus pasaka. Bet pasaka čia - ne klasikinio tipo, ji tik pabrėžia išgalvojimą. Svarbu, kad pasaka kūrėjui ir suvokėjui teikia nemaža semantinių galimybių: pramanytas pasakojimas, fantazija ir įsivaizdavimas, ypatingas mąstymo ir tiesos sakymo būdas, giliųjų visuomenės ir individo sielos klodų atvėrimas. Šioji Vilniaus pasaka žadina vaizduotę, įtraukia į skaitymo malonumą. Pasigėrėtinas naratoriaus iškalbumas, specifinis sakinio ritmas, grakštus ir įtaigus teksto bangavimas. Romano recenzentas, nesuvokęs mito nei sąmoningų pastangų jį išreikšti, piktinosi stiliaus nenormatyvumu9. O P. Tarulio jautrumas žodžiui, stiliui tikrai įspūdingas. Tekstas vis kreipiamas į giluminį matmenį - į Vilniaus sielą, jos esmę. Šelmiškai pareiškiama: „Vilnius pilnas stebuklų.“ Jau pirmame skyriuje užmezgamas esminis romano motyvas - stebuklai. Stebuklingumas - tai mito pagrindas. Stebuklų troškimas ir tikėjimas jais - archetipinis, iš amžių glūdumos paveldėtas žmogaus prigimties dėmuo. O kur tie laukiami stebuklai tarp mūrų paslėpti? Gal ir tie akmenys tiems žmonėms stebuklingi? Neramios širdys čia ieškojo sau paguodos ir buvo pilnos kilnios vilties. (p.
Demitologizavimo principas, nesyk sukeitęs vietomis sacrum ir profanum, rimta ir nerimta, archajiška ir dabartiška, užsimoja ir prieš stebuklų laukimą, kaip keistoką šiuolaikiškumo reiškinį - žmonių pasąmonėje tebeglūdinčias mitinio mąstymo liekanas ir iš to kylantį troškimą įteisinti mitą dabartyje. P. Kaip skaityti šią, rodos, paprastą, o išties sudėtingą Vilniaus pasaką su „stebuklų“ leitmotyvu? Mezgama realybės ir nerealybės sąveika: šimtametės pasakos buvimas labiau išryškina dabartį. Skaitytojui teks priimti literatūros fikciškumą, kai „visas tekste sudėstytas pasaulis virsta dariniu „tarsi“. Šios išlygos <…> šviesoje aišku, kad turime sustabdyti visas natūralias nuostatas, turimas „realaus“ pasaulio atžvilgiu“10. Simbolius teks perprasti per asociacijas. Vilniaus mitologema ypač daugiaprasmė. Simboliką galime aiškintis įvairiai: okupuotas Vilnius - visų mūsų širdies skaudulys, žaizda, tai labai brangu, tikra. Vilnius lietuviams ne šiaip megapolis, tai didis simbolis, valstybės emblema.
Miesto santykis su valstybe, anot Jurijaus Lotmano, gali būti dvejopas: „<…> ne tik izomorfiškas valstybei, bet ir įkūnyti ją, tam tikra idealia prasme būti ja“11. Būtent ta antroji prasmė P. Tarulio buvo senokai įsisąmoninta kaip sinekdocha - jo pamėgtas tropas dar ankstyvoje kūryboje12 . Tekstas itin skatina apibendrintą mąstymą - štai gerokai išplėsta vilniečio sąvoka: „Visa, kas vilnietiška, dera ir tau. Kur bebūtum, kur bekeliautum, niekada nepamirši, kad priklausai iš žilos senovės pagarsėjusiai giminei, žinomai skambiuoju ir visuotinai pašlovintu Vilniaus piliečio vardu“ (p. 19). Įvairiais būdais orientuojama tikrovę aprėpti simboliškai ir kuo visapusiškiau, tikrinti ironišku žvilgsniu - tuomet daug kas pasirodys dirbtinai sureikšminta, prasimanyta: ir kilnioji Vilniaus (taigi - Lietuvos) garbė, ir nekintančiu laikomas vilnietiškumas (taigi - lietuviškumas), ir išgarsintas Vilniuje šv. Stanislovo statulos stebuklingumas. Naratoriaus užuomina, kad Vilniaus vis ieško gražaus gyvenimo pasiilgusieji, arba frazė „kiekvienam - saviškis Vilnius“ leidžia simboliką suvokti itin plačia ir nebūtinai etnologine prasme. Tiek daug sudėta į kūrinio įžangą. Suvokimas iš pat pradžių moderniai apsunkintas: įžvelgti simbolius, perprasti mitą, jo reikšmingumą, bet sykiu ir ironišką jo traktuotę, rasti intriguojantį raktažodį „stebuklai“, nujausti opoziciją (tikri-netikri stebuklai), o svarbiausia - mąstyti, koks pasaulis sudėtingas.
Realistinis pasakojimas ir modernus herojaus apibūdinimas
Įveikus šią mitui skirtą slėpiningą teksto dalį, bus pasiruošta nerti į lengvesnį, klasikinio pobūdžio pasakojimą: į vieno žmogaus istoriją. Dabar atsiveria gyvenimo tikruma: Vilniaus varguomenės buitis, provincijos našlės Karusės gyvenimas. Įtaigus, detalizuotas realistinis pasakojimas, bet pagrindinio veikėjo charakteris čia nekuriamas - realizmo estetikai priešinamasi. Herojaus apibūdinimas modernus - per santykį su Kitu: komunikuojantieji individą vertina skirtingai, o jis pats sąmoningai kaitalioja savąjį Aš - keičia laikyseną, taktiką, kalbos toną ir kartais beveik neatpažįstamas. Stebėtojų pozicija, personažo tapatybės kaita romane ir toliau bus svarbūs meniniai principai. „Vilniaus rūbo“ tekstas daugiareikšmis, jo planų net keletas, o audinys labai tankus. Viską aprėpti, aptarti beveik neįmanoma. Pirmasis vaizdų klodas gana aiškus. Konkreti laiko ir erdvės atkarpa: tarpukaris, lenkų okupuotas Vilnius. Vilniečio Vedlūgos, kaip ir miesto, patirtys daugialypės. Bet žmogus - kūniška būtybė, tad svarbūs jo jutimai ir jų išryškinimas. Protagonisto kūnas ir prislėgta savijauta išsyk išduoda nelaimėlį. Jis valkataujantis batsiuvėlis, stokojantis žmogiškųjų ryšių. Jo intuityvūs geresnio gyvenimo siekiai visai suprantami. Bažnyčioje nuobodžiai bespoksodamas į Šventojo statulą, jis netikėtai patiria archetipišką pasąmoninį atsivėrimą - amžiną žmogaus geismą būti reikšmingam, iškilti, išgarsėti, o tai netikėtai pažadina keistą individo sumanymą. <…> nesuvokdamas, kas pasidarė, jis staigiai išplečia savo akis. Visu liemeniu pasiduoda priekin. Ir sustingsta vietoje <…>. Jo kaklas, tasai ilgas, gyslotas kaklas, pernelyg ištemptas. <…> tiek sujaudintas, kad nustebęs pajunta… prakaito lašas po marškiniais per nuogą nugarą taip aiškiai bėga, kaip musė per lango …
Paralelės su V. Mykolaičio-Putino kūryba
Žinant Vinco Mykolaičio-Putino biografiją, daugelis gali patikėti, jog Romanas Altorių šešėly yra kone autobiografija - tarp autoriaus ir pagrindinio veikėjo Liudo Vasario yra išties nemažai dvasinio panašumo: panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė. Romanas Altorių šešėly suskirstytas Liudo Vasario gyvenimo etapų principu. Šios trys dalys, o ypač jų pavadinimai (Bandymų dienos, Eina gyvenimas, Išsivadavimas) atitinka Liudo Vasario išgyvenimus kiekvienu laikotarpiu.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
„Bandymų dienos“: seminarijos aplinka ir vidinė drama
I dalis. Pirmoji romano Altorių šešėly dalyje Liudas Vasaris matomas šaltoje, pilkoje, niūrioje, slogioje seminarijos aplinkoje - tai jo šešių metų klierikavimo pradžia. Tokia aplinka Liudą Vasarį paverčia inertišku, slegia, jis paklūsta tvarkai, nes toks jo charakteris - prisitaikyti. Šioje romano Altorių šešėly dalyje didžiausias dėmesys skiriama vidinei Liudo vasario dramai, susijusiai su tikėjimo bei dvasinio ryšio su Dievu nebuvimu, kuris tęsiasi visame romane. Seminarijos dėka Vasaris tikisi išsklaidyti abejones ir įrodyti sau, jog Dievas yra. Nors Vasario tikėjimas turi būti pagrįstas Dievo meile, tačiau jis tokių jausmų savyje neranda, o tai patvirtina po pirmosios komunijos jaučiamas šaltumas. Išpažintys Vasariui sukelia nerimą ir nesmagumą nuolat pasikartojančiai išpažįstant tas pačias nuodėmes. Primityvių nuodėmių rūšiavimas jo vertinamas tamsiąja sielos puse. Rekolekcijos tampa vargu, kančia, mechanišku pareigos vykdymu. Čia atsiranda ir nukunigėjimo arba ekskunigo problemos užuomazgos. Varioko išstojimas tampa gaivia srove. Vasaris žavisi jo drąsa ir ryžtu, sprendimo priėmimu.
Po tėvų apsilankymo paprasti, nuoširdūs, šeimyniški santykiai degradavo iki oficialumo formų: kreipinio Jūs kunigėli, tėvų nežinojimo, kaip elgtis su savo sūnumi, jo rankų bučiavimo. Darėsi absurdiškas kontrastas tarp tėvų pasididžiavimo ir jo jaustos nepelnytos bei grasios pagarbos. Būdamas klieriku Vasaris pradeda rašyti dienoraštį, kurį slepia žiurkyne - sausainių dėžėje. Jame Vasaris aprašo savo dvejones ir vidinius išgyvenimus, išlieja jausmus, pasikalba su savimi nieko neslėpdamas. Pirmosios atostogos išryškina kontrastą tarp seminarijos sienų akivaizdoje dvelkiančio baimės ir nuolankumo jausmo ir laisvę teikiančios gamtos. Gamta tampa veiksmo atlikėja. Žodis Gamta Vasario dienoraštyje rašomas iš didžiosios raidės taip gamtą išreiškiant kaip dievybę, kurio Vasaris negali apibūdinti, tik susiliejus su ja jausti vidinę euforiją. Vasario ryšys su gamta jaučiamas vaikystės prisiminimų nostalgija. Vis dėlto Liudas Vasaris junta, jog seminarija užgožė, apmarino jo prigimtį, jutiminį ir dvasinį ryšį su gamta. Jis supranta, jog privalės išsižadėti savęs. Pirmojoje romano Altorių šešėly dalyje vaizduojama bundanti jauno žmogaus prigimtis. Čia atsiranda ir pirmasis ryškus moters personažas - Liucė. Susitikimas su gyvybinga, drąsi, žaisminga Liuce - tai pirmasis jaunojo Vasario susidūrimas su moteriška figūra, kuri sužadino nepatirtus jausmus, turėjusius jam pačiam neaiškios vertė. Po susitikimo su Liuce jis jautė tarsi įgijęs savy kokio svorio, kurio niekad anksčiau neturėjo. Tačiau tai dar ne įsimylėjimas, o jaunuoliškos ambicijos, vyriškumo budimas. Liucė pažadino ne smalsumą, o norą patikti ir pasižymėti.
Antrąja moteriška figūra Vasario gyvenime tapo katedroje pamatyta Nepažįstamoji, kuri įkūnija visus Liudo idealus. Nepažįstamoji Vasario mintyse virsta simboliu, idėjų ir svajų visuma, bendra moteriškumo vizija, vaizdu, su kuriuo jį pirmoji supažindino Liucė, bet ne tikru objektu. Akcentuojamas Marijos vaizdas - tai dar vienas moteriškumo simbolis. Liudas pajaučia džiaugsmą pamatęs Nepažįstamąją. Vasario poeto talentas pradėjo ryškėti jau seminarijoje. Parašęs pirmąjį eilėraštį Vasaris veltui bandė įspėti jo vertę, norėjo užmiršti, jog tai jo ką tik parašytas, ir pažvelgti kaip į svetimą, sugauti įspūdį, tačiau mokėjo mintinai, o eilutės buvo brangios. Su pirmomis eilėmis atsirado neaiškių minčių, svajonių, kuriomis Vasaris nedrįso tikėti. Daug dalykų turėjo įvykti, jog jis ryžtųsi rašyti. Atsiranda nauja dilema: kunigavimo ir kūrybos santykis. Liudas Vasaris nori būti geru kunigu, tačiau kuo stipriau tiki Dievu, tuo labiau marina savo talentą - Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas.
„Eina gyvenimas“: tarnystė parapijoje ir moterų įtaka
II dalis. Tarnaudamas Kalnynų parapijoje Liudas Vasaris susipažįsta su trečiąja moterimi, paveikusia jo gyvenimą, - gundančia, išsilavinusia, išmintinga baroniene Rainakiene. Ši moteris, meta iššūkį Vasario atsidavimui Dievui. Baronienė tapo Vasario mūza, skatinančia būti poetu, pasak jos, Liudas pagal Dievą buvo poetas, o kunigu jį padarė seminarija.
„Išsivadavimas“: apsisprendimas ir kūrybos kelias
III dalis. Trečioje romano Altorių šešėly dalyje veiksmas vyksta Liudui Vasariui grįžus į Kauną po 10 metų, praleistų Vakarų Europos miestuose. Čia Vasaris matomas jau kaip subrendęs vyras, jo sutaną pakeitę pasaulietiški drabužiai. Liudas yra visiškai nutolęs nuo kunigystės. Apsilankius tėviškėje jaučiasi svetimas. Šioje dalyje Vasaris sutinka paskutinę moterį - Amerikos lietuvę, muzikę Auksę, kuri suprato Vasarį ir jo vidinę kovą, skatino ryžtis priimti sprendimą. Auksė dalinai prisidėjo prie Vasario ateities sprendimo mesti kunigų seminariją. Kritiniu įvykiu tampa Vytuko liga ir mirtis, kuri palaužia save dėl sūnaus mirties kaltinančią Liucę. Mažai kam žinoma, tačiau Vincas Mykolaitis-Putinas yra parašęs ir ketvirtąją romano Altorių šešėly dalį, tačiau ji nėra baigta. Šis skyrius atrodo tarsi autoriaus bandymas naujai pakreipti istorijos pabaigą, tačiau šis sumanymas nebuvo įtrauktas į bendrą pasakojimą.
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
tags: #psichologinis #romanas #svetimas