Įvadas
Psichoanalitinė psichoterapija yra praktinis psichoanalitinės teorijos taikymas klinikiniame darbe su pacientais. Jos raida glaudžiai susijusi su pačios psichoanalizės evoliucija. Nors S. Freudas iš pradžių vartojo terminus "psichoanalizė" ir "psichoanalitinė psichoterapija" kaip sinonimus, vėlesni autoriai juos diferencijavo, ypač atsižvelgiant į klinikines technikas. Atsiskyrimo nuo klasikinės psichoanalizės pradžia siejama su 1920-1930 metais, kai tokie psichoanalitikai kaip Sandoras Ferenczi, Otto Rankas ir Wilhelmas Stekelis inicijavo naujas kryptis.
Psichoanalitinės Psichoterapijos Pagrindai
Nepaisant besikeičiančių požiūrių, psichoanalitinė psichoterapija tvirtai remiasi psichoanalizės teorija, apimančia psichikos ir asmenybės struktūrą, funkcionavimą, sutrikimų vystymąsi ir terapinius procesus. Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad psichoanalitinis gydymas apima psichoterapinių metodų spektrą, nuo griežtos psichoanalizės iki palaikomųjų psichoterapijos metodų. Kiekvienas terapinis procesas yra unikalus, o technikos gali svyruoti tarp šio spektro polių. Esminiai psichoanalitinės teorijos principai yra determinizmas ir pasąmoninės psichikos egzistavimas.
Determinizmas ir Pasąmonė
Determinizmas teigia, kad psichiniai reiškiniai nėra atsitiktiniai, o sąlygoti ankstesnių įvykių. Dabartiniai psichikos sutrikimai ar asmeninės problemos yra praeities patirties ir pasąmoninių procesų rezultatas. Pasąmoniniai procesai yra pagrindinis psichoanalizės tyrimų objektas.
Psichikos Struktūra
Freudas iš pradžių pasiūlė topografinį psichikos modelį, išskirdamas sąmonę, priešsąmonę ir pasąmonę. Vėliau jis sukūrė struktūrinį modelį, apimantį id, ego ir super-ego.
Seksualumo Teorija
Freudas praplėtė seksualumo supratimą, teigdamas, kad svarbus ne tik su lytiniais organais susijęs pasitenkinimas.
Taip pat skaitykite: Vaikų atsiskyrimo nerimas
Intrapsichiniai Konfliktai
Psichikos sutrikimų priežastis yra intrapsichiniai konfliktai tarp id varų, ego struktūrų, super-ego ir realybės. Jei ego yra pakankamai brandus, o spaudimas iš id, super-ego ir išorės nėra per stiprus, randami kompromisiniai sprendimai, išlaikant psichikos pusiausvyrą. Tačiau ego gali būti nepilnavertis, super-ego reikalavimai per griežti, o realybės įvykiai nepakeliami, todėl vystosi psichikos sutrikimų simptomai. Psichoanalitinis gydymas siekia įžvalgos apie pasąmoninius procesus, norus, jausmus, baimes, prieštaravimus, kad būtų išspręsti konfliktai ir paskatinti asmenybės pokyčiai.
Objektinių Ryšių Teorija ir Savasties Psichologija
XX amžiaus viduryje objektinių ryšių teorija pabrėžė kūdikio santykių su motina ir socialine aplinka svarbą. Visi varos atsiranda motinos-kūdikio santykių kontekste, todėl objekto ieškojimas yra motyvacijos faktorius. Augdamas kūdikis internalizuoja patirtį santykiuose su kitais, kuri transformuojasi į vidines pasąmonines psichikos struktūras - objektų ryšių sistemas.
Melanie Klein ir Paranoidinė-Šizoidinė bei Depresinė Pozicijos
Melanie Klein akcentavo mirties instinkto įtaką, skėlimą kaip gynybos mechanizmą ir besikeičiančias paranoidinę-šizoidinę bei depresinę pozicijas. Jos teorijoje motina yra pasyvus taikinys vaiko instinktams.
D.W. Winnicott ir "Pakankamai Gera Motina"
D.W. Winnicott'o teorijoje motina tampa aktyvesniu dalyviu, sudarydama "skatinančią aplinką" kūdikio vystymuisi. Objektinių ryšių teorijoje ir savasties psichologijoje didesnė reikšmė teikiama ne konfliktams, bet defektams asmenybės vystymosi eigoje, atsiradusiems dėl nepatenkintų poreikių kūdikystėje.
Tarpasmeninė Terapija ir Santykių Mokykla
JAV susiformavo tarpasmeninė terapija, kurios pradininkas Harry Stackas Sullivanas kritikavo Freudą už psichikos atskyrimą nuo aplinkos ir teigė, kad asmenybę apibūdina santykiai su kitais. Pagrindinis poreikis yra ryšio su kitais siekimas. Sutrikimai išsivysto, kai nerimas trukdo tarpasmeninių poreikių patenkinimą, o šaknys slypi praeities santykiuose. Tarpasmeninė terapija leidžia suprasti, kaip praeities patirtis organizuoja dabartinį santykių suvokimą. Santykių mokykla akcentuoja poreikį būti susietu tarpasmeniniais ryšiais, o psichikos sutrikimų priežastys nėra sustingę praeityje. Lemiamas sveikimo veiksnys yra pasikeitimai svarbiausiuose santykių pasaulio elementuose. Santykių teorijos vystymuisi svarbios feminizmo idėjos, kritikuojančios klasikinę psichoanalizę.
Taip pat skaitykite: Psichologo funkcijos ir paskirtis
Psichoanalitinės Psichoterapijos Taikymas ir Indikacijos
Keičiantis teorijoms ir požiūriui į skirtumus tarp psichoanalizės ir psichoterapijos, keitėsi ir požiūris į jų taikymo galimybes ir indikacijas. Freudas savo teoriją kūrė remdamasis neurotinių ir asmenybinių sutrikimų turinčių pacientų patirtimi. Vėliau šis metodas pradėtas taikyti ir kitokio pobūdžio pacientams. Po Antrojo pasaulinio karo psichoanalizė buvo taikoma praktiškai visiems psichikos ir asmenybiniams sutrikimams gydyti.
Atskleidžiamoji Psichoanalitinė Psichoterapija
Atskleidžiamojo pobūdžio psichoanalitinė psichoterapija taikytina tiems pacientams, kuriems tikroji psichoanalizė netinkama dėl nepakankamai brandaus ego arba praktinių sumetimų, tokių kaip kaina ar laiko stoka. Tai gali būti pacientai su įvairiais neurotiniais sutrikimais, psichosomatiniais sutrikimais, depresija, kai kuriais seksualiniais sutrikimais, dauguma asmenybinių sutrikimų, potrauminio streso sutrikimu. Taip pat žmonėms, kuriems nėra būdingas joks psichikos sutrikimas, bet kyla sunkumai artimuose tarpasmeniniuose santykiuose, trūksta atkaklumo ir pasitikėjimo savimi, kurie linkę atsiriboti ir atsisakyti bendravimo ar savo poreikių, kuriems būdingas savo sėkmę griaunantis elgesys, turintiems sunkumų bendravime su autoritetais (tėvais, mokytojais, viršininkais), perdėtas drovumas, neužsibaigęs gedėjimas dėl patirtos netekties, problemos susiję su patiriamu atskyrimu ir atstūmimu (socialinės mažumos).
Palaikomoji Psichoanalitinė Psichoterapija
Daugiau palaikomojo pobūdžio psichoanalitinė psichoterapija tinkama pacientams, kuriems didelė gyvenimo krizė ar pasikeitimai sukėlė laikiną nesugebėjimą susidoroti su problemomis, labai stipriu nerimu ar kitomis emocijomis (pvz. patyrę skaudžią netektį, sunkią ligą, skyrybas, darbo praradimą, smurtą). Taip pat žmonėms, sergantiems sunkesniais lėtiniais psichikos sutrikimais, kuriems būdingas nebrandus ir nepastovus ego funkcionavimas; sunkiai toleruojantys nerimą ir frustraciją; nepakankamai kontroliuojantys savo impulsus; nepakankamai įžvalgūs ir nesugebantys analizuoti savo psichologinių būsenų; siekiantys simptominio pagerėjimo, o ne esminio kai kurių savo asmenybės aspektų pasikeitimo; negalintys palaikyti ilgalaikio santykio su psichoterapeutu.
Nėra tokių problemų ar sutrikimų, kuriems psichoanalitinė psichoterapija būtų kenksminga ar neduotų bent simptominio pagerėjimo. Visgi, daliai pacientų ar problemų yra tinkamesnės kitos psichoterapijos rūšys, pavyzdžiui šeimos terapija spręsti problemas santykiuose tarp sutuoktinių, kognityvinė-elgesio psichoterapija asocialaus tipo asmenybės sutrikimui gydyti.
Psichoterapijos Tikslai ir Trukmė
Tradicinis psichoanalitinės psichoterapijos tikslas buvo pacientų įžvalga ir supratimas apie pasąmoninius psichikos procesus, kurie turi padėti išspręsti jų psichikos ar asmenybės sutrikimą lemiančius intrapsichinius konfliktus ir suteikti jam didesnę brandą bei psichinę sveikatą. Kiekviena naujesnė psichoanalitinė mokykla pateikia savo supratimą apie tai, kas turi didžiausią įtaką atsirandant psichikos vystymosi ar veiklos sutrikimams, ir apie tai, kas lemia paciento sveikimą psichoterapijos procese ir yra gydymo tikslas. Todėl šiuo metu psichoanalitinėje psichoterapijoje gali būti keliami įvairūs tikslai. Palaikomojoje psichoanalitinėje psichoterapijoje keliami tikslai padėti pacientui sėkmingiau adaptuotis gyvenime ir įveikti jo kasdienius stresus.
Taip pat skaitykite: Apibendrinimo reikšmė
Paprastai psichoanalitinė psichoterapija yra ilgalaikė, jos trukmė skaičiuojama mėnesiais ir metais. Tai priklauso nuo joje keliamų tikslų ir paciento ypatumų. Ilga trukmė reikalinga siekiant ilgalaikių ir esminių asmenybės ypatumų, lemiančių psichikos sutrikimo simptomus ar bendravimo problemas, pasikeitimų. Taikoma ir trumpalaikė psichoanalitinė psichoterapija, trunkanti nuo 10 iki 12-20 sesijų.
Sesijų Dažnis ir Trukmė
Psichoterapinių sesijų dažnis yra susijęs su palaikomųjų-atskleidžiamųjų metodų pasirinkimu. Tikroji psichoanalizė reikalauja bent 4 sesijų per savaitę, psichoanalitinėje psichoterapijoje sesijų skaičius gali būti nuo 1 iki 3 per savaitę. Paprastai jos vyksta iš anksto numatytu pastoviu laiku ir gali būti atšaukiamos tik dėl rimtos priežasties. Įprastinė sesijos trukmė 45-50 minučių. Psichoanalitinėje psichoterapijoje savaitinių sesijų dažnis gali būti keičiamas, kai tai reikalinga psichoterapiniam procesui, ar to reikalauja pasikeitusios objektyvios gyvenimo aplinkybės.
Metodai ir Principai
Psichoanalitinėje psichoterapijoje naudojami tie patys metodai ir principai kaip ir psichoanalizėje, daugumą kurių aprašė ir savo darbe naudojo S.Freud`as. Tiesa, jų reikšmės supratimas ir praktinis taikymas priklauso nuo konkretaus psichoterapeuto teorinių pažiūrų ir asmenybės ypatumų. Tikrojoje psichoanalizėje pacientas paprastai guli ant kušetės, analitikui sėdint jo galvūgalyje, kas turėtų skatinti laisvas asociacijas ir regresą. Psichoanalitinėje psichoterapijoje kušetė naudojama retai, tik tais atvejais, kai ji yra atskleidžiamojo pobūdžio, pacientas lankosi bent 2-3 kartus savaitėje ir turi pakankamai brandžią ego struktūrą.
Neutralumas, Anonimiškumas ir Abstinencija
Psichoanalitinėje psichoterapijoje psichoterapeutas laikosi neutralumo, anonimiškumo ir abstinencijos principų. Neutralumas reiškia, kad jis vengia paciento jausmų, minčių, požiūrių, troškimų ir poelgių vertinimo, kritikos. Anonimiškumas reikalauja psichoterapeuto vengti bereikalingo savo asmeninių požiūrių, gyvenimo detalių ir problemų atskleidimo, kas gali trukdyti pacientui atsiskleisti pačiam. Abstinencija reikalauja psichoterapeuto susilaikyti nuo tiesioginio paciento norų patenkinimo, o taip pat nuo jo naudojimo savo asmeniniams poreikiams patenkinti.
Laisvos Asociacijos
Nuo S.Freud`o laikų, psichoanalitinėje psichoterapijoje naudojamas laisvų asociacijų metodas. Pacientas prašomas kiek galima atpalaiduoti įprastą minčių kontrolę ir sakyti viską, kas tuo metu ateina į galvą. Realiam darbe tikrai laisvam asocijavimui nuolat iškyla pasipriešinimas ir didelė dalis pokalbio vyksta įprasto pokalbio forma. Tačiau pacientas gali būti prašomas pateikti jam kylančias asociacijas papasakoto sapno turiniui ar patirtam jausmui.
Derinimas su Kitomis Priemonėmis
Psichoanalitinė psichoterapija gali būti derinama su kitomis pagalbos ir gydymo priemonėmis, bet tik tuomet kai jos yra tikrai būtinos. Nerekomenduojama tam pačiam pacientui vienu metu taikyti dvi skirtingas individualios psichoterapijos formas. Tačiau neretai pacientai būna nukreipiami į individualią psichoanalitinę psichoterapiją iš šeimos ar grupinės psichoterapijos, jeigu išryškėja asmeninės problemos ar sutrikimai, kuriems spręsti reikalinga gilesnė individuali analizė.
Depresija Psichoanalitinėje Perspektyvoje
Depresija yra liguistai prislėgta, liūdna nuotaika, kuriai paprastai būdinga sulėtėjęs mąstymas ir prislopinti judesiai. Greta dažnai pasireiškia kaltumo, menkavertiškumo idėjos. Šeimų istorijų analizė, dvynių ir įvaikinimo studijos reikšmingai papildė mūsų žinias apie genetinę predispoziciją sirgti depresija. Kiekvienas savo klinikinėje praktikoje susiduria su depresija kiekvieną dieną. Vis dėl to, liūdesio ir depresijos terminai dažnai sutapatinami ne tik visuomenės, bet ir specialistų. Sergantys depresija, žmonės yra sutrikę ir nesugeba pakankamai gerai funkcionuoti.
Freudas ir Gedulo bei Melancholijos Atskyrimas
Sigmund Freud buvo pirmas psichoanalitikas, palyginęs ir atskyręs svarbias depresijos ir gedulo sąvokas kaip dvi priešingas būsenas savo metapsichologiniame veikale „Gedulas ir melancholija“ (1917). Remdamasis daugelio savo pacientų psichoanalitinio tyrimo medžiaga, Freud atrado svarbų skirtumą: natūralaus gedulo metu išorinis pasaulis suvokiamas kaip sumažėjęs, tarsi susitraukęs (netenkama reikšmingo objekto), tuo tarpu kai depresijos metu jaučiamas savo paties dalies praradimas („tuščias ir skurdus esti pats Ego“).
Polinkis į Depresiją ir Ankstyvos Netektys
Psichoanalizės požiūriu, pradžioje Freud, o vėliau Abraham vystė mintį, kad svarbiausias polinkio sirgti depresija šaltinis yra priešlaikinės netekties išgyvenimas. Klasikinė psichoanalizės teorija pabrėžė fiksacijos svarbą toje psichoseksualinės raidos stadijoje, kurios eigoje individai buvo pernelyg patenkinami arba patyrė deprivaciją. Šiuo būdu, į linkusius sirgti depresija, individus buvo žvelgiama kaip į žmones, pernelyg anksti arba staiga, traumuojančiu būdu patyrusius maitinimo krūtimi nutraukimą. Todėl depresiškiem individams buvo priskiriami „oraliniai“ bruožai. Buvo pastebėta, kad pakankamai dažnai šie žmonės turi viršsvorį, paprastai labai mėgsta valgyti, išgėrinėti, rūkyti, kalbėti, bučiuotis, tai yra gauti oralinį pasitenkinimą. Be to, tokie žmonės taip pat linkę aprašinėti savo jausminį patyrimą, panaudodami analogiją su valgymu, alkiu.
Sadizmas, Nukreiptas Prieš Save
Vėliau buvo pastebėta, kad išgyvenantys depresija, žmonės didžiąją dalį savo neigiamų jausmų nukreipia ne kitiems, o būtent sau, tuo būdu nekenčia savęs, nepaisydami savo tikrųjų trūkumų, gabumų ar talentų. Toks fenomenas buvo aprašytas kaip „nukreiptas prieš save sadizmas“, „vidun nukreiptas įniršis“. Šį modelį patvirtina sergančių depresija, žmonių nesugebėjimas spontaniškai išgyventi pyktį.
Introjekcija ir Prarasto Objekto Atstatymas
Pagrindinis Ego gynybos (savigynos) mechanizmas depresijos atveju yra introjekcija. Psichodinaminiu požiūriu introjekcija suprantama kaip psichikos procesas, kurio pasekoje išoriniai dalykai klaidingai suvokiami kaip vidiniai. Gerybinė introjekcija mums visiems ankstyvoje vaikystėje užtikrina pradinį susitapatinimą su tėvais, kuomet mes, būdami maži vaikai tarsi sugeriam visas tėvų pozicijas, jausmus, elgesio būdus. Paprastai šis procesas subtilus, bet introjekcija depresijos atveju yra patologinė ir galinga. Mes paprastai introjektuojam („sugeriam“) savo meilės ir prisirišimo objektą ir jo reprezentacija mūsų viduje tampa mūsų tapatumo dalimi, pvz., „Aš esu Onos sūnus“. Bet jeigu žmogus, kurio vaizdinį internalizuojam, mirė, trauminiu būdu atskirtas nuo mūsų arba atstumtas, mes jaučiam kaip sumažėjam, susitraukiam patys, jaučiam kaip tarsi mirė tam tikra „Savojo Aš“ dalis. Tuo metu tuštumos jausmas pradeda vyrauti mūsų vidiniame pasaulyje, mes susergam depresija. Be to, sergantis depresija, žmogus, siekdamas atstatyti prarastą objektą užuot jį paleidęs, visą savo psichikos energiją, dėmesį sutelkia ties klausimu „dėl kokios mano lemtingos klaidos ar nuodėmės jis mane paliko?“ Šio pasąmoningo proceso pagrindas yra gili visagalė fantazija, kad, supratę savo klaidą, galėsim susigrąžinti prarastą meilės, prisirišimo objektą. Tokiu būdu, staiga dukros netekusi moteris ir po kelių mėnesių susirgusi klinikine depresija, visiškai atmesdama realius savo kaip motinos sugebėjimų, buvo įsitikinusi esanti nevykusi, blogiausia pasaulyje mama, kadangi dievino savo dukrą, ja didžiavosi, o bažnyčia, jos teigimu traktuoja tokį elgesį kaip nuodėmę.
"Kalbantis Introjektuotas Objektas"
McWilliams žodžiais, dirbant su depresijos kamuojamais pacientais dažnai praktiškai galima „girdėti“ kaip „kalba“ introjektuotas objektas. Pvz., kuomet pacientas sako ką nors tipo „Turbūt aš galvoju tik apie save…“ arba „Aš tikriausiai esu niekam tikęs egoistas…“ psichoterapeutas gali paklausti: “Kas taip jums sakė?“ Ir po kurio laiko išgirsti: “Mano tėvas (arba mama, močiutė) ir t.t.“ McWilliams pastebi, kad tokiais atvejais mus gali apimti jausmas, kad kalbame ne su pacientu, o su vaiduokliu. Ji prilygina depresiškų pacientų efektyvią psichoterapiją egzorcizmui. Kitaip tariant, depresiškas pacientas sugėręs (introjektavęs) labiausiai nekenčiamus prarasto objekto bruožus. Bet toks objektas toli gražu ne visuomet realiai yra priešiškas, kritikuojantis ir atstumiantis. Pvz., mažas berniukas jaučiasi atstumtas tėvo, jaučia jam priešiškus jausmus ir tuo pačiu metu jo ilgisi bei priekaištauja pats sau už nepakankamą vertinimą tų akimirkų, kai tėvas buvo šalia.
Atsiskyrimas ir Depresinė Dinamika
Mahler pabrėžė, kad paauglystėje sėkmingo atsiskyrimo nuo tėvų sąlyga yra jautimas galimybės sugrįžti pas tėvus „pasikrauti“ emociškai. Furman papildė šį teiginį išvadomis, kad ne tiek vaikai, kiek jų motinos skausmingai išgyvena vaikų atsiskyrimą dėl instinktyvaus pasitenkinimo netekimo (kuomet vaikui nebereikia krūties). O kartais, dar vėliau, motinos dvasinės kančios dėl augančio (paauglio) vaiko natūralaus atsiskyrimo nuo jos tokios skausmingos, kad ji 1) arba nesugeba vaiko paleisti, skatindama kaltės jausmą („Aš jausiuos tokia vieniša be tavęs.“); 2) arba vengdama šios baimės, per stipriai atstumia vaiką („Kodėl tu nesugebi vienas žaisti?“) Pirmuoju atveju vaikui kyla kaltės jausmas, kadangi jo normalus noras būti savarankišku ir agresyviu sukelia mylimai motinai nepakeliamas kančias. Antruoju atveju vaikas išmoksta nekęsti savo normalaus nepriklausomybės siekimo. Būtent toks objektinių ryšių modelis ženkliai sustiprina depresinę dinamiką. Abiem atvejais svarbi asmenybės dalis vaiko pradedama išgyventi kaip „blogoji“. Pvz., vieną vaikiną, vėliau susirgusį psichozine depresija, karštai mylinti mama, ilgą laiką nepaleisdavo nuo savęs.
Gedulas ir Depresija
Psichodinaminiu požiūriu dar vienas depresijos tendencijas skatinantis veiksnys yra negatyvus šeimos požiūris į gedulą. Šiuo atveju auklėjant vaiką, skatinamas mitas, kad bus geriau be prarasto objekto, o pats vaikas verčiamas patvirtinti, kad jis nejaučia praradimo skausmo.
Melanie Klein ir Depresinis Nerimas
Klein akcentavo ankstyvių motinos ir vaiko santykių reikšmę depresijai vystytis. Jos teigimu, kūdikiui daug kartų patyrus motiną kaip žmogų, pajėgų atlaikyti jo baimę ir destruktyvius impulsus, jis įsitikina „geros“ motinos galingumu, ko pasekoje jis introjektuoja („sugeria“) savo „gerąją“ motiną. Vėlesnės raidos eigoje ateina laikas, kai vaikas pradeda suvokti, kad mylima motina ir motina, kuriai skirti jo agresyvūs impulsai, yra to paties žmogaus skirtingi aspektai. Su tuo susijusi vaiko baimė, kad jo reali ar fantazijų neapykanta jau pakenkė arba ateityje pakenks „gerąjai“ motinai, ją sunaikins. Klein tokį nerimą pavadino depresiniu. Mokslininkė manė, kad toks nerimas sustiprėja atpratinant nuo krūties, kai vaikas turi fantaziją, kad mama nustojo jį maitinti krūtimi, nes vaikas ją ištuštino arba mama „atima“ krūtį, nes vaikas yra pernelyg pavojingas. Panašiu būdu, kenčiantys dėl depresinio nerimo, pacientai paprastai jaudinasi, kad savo begaliniu nerimu, skundais, poreikiais jie išsekino savo gydytoją. Klein žodžiais, depresiniai jausmai labai skausmingi, nes susiję su abejonėm, ar meilė „išgyventų“ po neapykantos „atakų“?
Depresiją Sunkinantys Veiksniai
Salzberger - Wittenberg suskirstė sunkinančius depresiją veiksnius į dvi grupes. Išoriniams veiksniams autorė priskyrė ankstyvos netekties išgyvenimą ir pernelyg jautrią motiną, tuo tarpu kai vidiniams veiksniams - pernelyg griežtą sąžinę, nesugebėjimą toleruoti emocinio skausmo ir sutrikusią įgimtą pusiausvyrą tarp meilės ir neapykantos. Jos žodžiais, depresinį konfliktą tarp meilės ir neapykantos žmogus pajėgus išspręsti, išgyvendamas gedulo ir atsiskyrimo jausmus, jeigu jo įgimta predispozicija ir asmeniniai ryšiai pakankamai stabilūs. Šiuo atveju žmogus tampa pakankamai brandus, o jo santykis su aplinkiniais keičiasi, jis nustoja matyti aplinkinius kaip „naudingus“ arba „nenaudingus“, o pradeda rūpintis kitais žmonėmis, tarsi savo paties geromis dalimis. Klein šį sėkmingą nerimo įveikimo būdą pavadino depresine pozicija, o Winnicott - rūpesčio stadija. Depresinis nerimas žmogaus gyvenimo bėgyje egzistuoja ir keičiasi nuolat, aktyvuojasi, kuomet mes rimtai įžeidžiam ką nors arba mūsų artimieji suserga ar miršta. Netektis, laikinoji dėl kieno nors nebuvimo šalia, arba nuolatinė dėl kieno nors mirties, veikia kaip rimtas išbandymas mūsų gebėjimui išsaugoti savo viduje mylimą žmogų. Salzberger - Wittenberg teigia, kad nusivylęs žmogus linkęs abejoti savo gebėjimu būti mylimu.
Depresiškų Žmonių Jauminis Patyrimas
Depresiški žmonės nepriima savo egoizmo, šykštumo, konkurencinių jausmų, pykčio, pavydo, aistros, pasididžiavimo. Šiuos normalius jausminio patyrimo aspektus jie suvokia kaip „iškrypusius“ ir pavojingus. Ir būtent todėl patyria nuolatinį nerimą dėl tokio savo įgimto „destruktyvumo“. Neišgedėtų praradimų patyrimas sukelia jiems įsitikinimą, kad kažkas jų pačių viduje tą praradimą sąlygojo. Todėl, faktas kad buvo atstumti, jų pačių pasąmoningai transformuojamas, paverčiant įsitikinimu, kad jie nusipelnė šio atstūmimo ir, be jokios abejonės, patys dėl to yra „kalti“. Depresiškų pacientų kaltė dažnai yra neišmatuojama. Savo apogėjų ji pasiekia psichozinės depresijos atveju, kuomet mūsų pacientai įsitikinę, kad dėl jų kaltės įvyko kažkoks vos ne pasaulinės reikšmės kataklizmas. Pvz., viena išsilavinusi moteris, serganti psichozine depresija, kurios būsena sparčiai blogėjo dėl grėsmingų somatinių komplikacijų, kiekviena dieną klausinėjo savo gydančio psichiatro, kada atvažiuos ją išvežti į kalėjimą, nes buvo įsitikinusi, kad niekas nepridarė „tokių baisių nusikaltimų“ kaip ji. Kitas jaunas vyras teigė esąs blogio įsikūnijimas ir besigydydamas psichiatrijos skyriuje, kėlė labai rimtų rūpesčių slaugos personalui, nes nuolat mėgino šokti iš aukštai tiesiai ant galvos, žadėdamas „pasiaukoti už visus gerus žmones“.
Psichoterapeuto Jausmai ir Reakcija į Depresiją
Depresija sergantys pacientai sukelia daug intensyvių jausmų. Iš vienos pusės tai platus jausmų diapazonas nuo geranoriško prisirišimo iki „išgelbėjimo“ visagalybės fantazijų. Tuo metu tarsi pradedam jaustis arba fantazuoti apie save kaip apie Dievą, gerą motiną arba jautrų ir palaikantį tėvą, kurio taip trūko pacientui realiame gyvenime. Kita vertus, neretai galima jaustis demoralizuotu, nekompetentingu, klystančiu, beviltišku ir „nepakankamai geru“, „ne tuo žmogumi“, kuris gali pacientui padėti. Toks depresinis požiūris gali būti tiesiog užkrečiantis. Šiuo būdu vienas psichoterapeutas pastebėjo, kad kurį laiką vėl ir vėl skaito gerai jam žinomą literatūrą apie depresiją. Po kelių savaičių jis suprato, kad jaučiasi nekompetentingas padėti savo depresiškai pacientei ir papildomomis „studijomis“ siekia „pakelti kvalifikaciją“ ir tapti „geresniu specialistu“.
Atsiskyrimas ir Depresijos Gydymas
Esminis momentas bendraujant su depresija sergančiu pacientu yra suprasti tokio paciento reakciją į atsiskyrimą, kadangi depresiški žmonės labai jautrūs situacijai, kuomet yra paliekami ir būdami vieniši jaučiasi labai nelaimingi. Kuo arčiau jų psichopatologija psichozinei depresijai, tuo intensyvesnis jų jausmas, kad „jūs mane paliekat, kadangi aš jums šlykštus“. Dažnai tokių situacijų metu depresiški žmonės gali turėti fantazijų, kad jie yra neįdomūs savo gydytojui, kad iš jų jokios naudos, todėl išsiskyrimas sukelia beviltiškumo, pasimetimo jausmą. Taip pat svarbu prisiminti, kad mūsų pastangos, skirtos sušvelninti depresiškų pacientų blogumo jausmą, paprastai tokių pacientų yra ignoruojami arba į jas reaguoja paradoksaliai.
Geštaltinė Psichoterapija: Dialogas ir Dabartis
Geštaltinės psichoterapijos atsiradimas siejamas su žydų kilmės psichoterapeutų Fredericko S. Perlso ir jo žmonos Lauros Perls vardu. Taigi geštaltinė psichoterapija susiformavo XX amžiaus viduryje - kaip ir kitos alternatyvos vyraujančiai psichoanalizės krypčiai. F. Perlsas Vokietijoje baigė medicinos studijas, studijavo psichoanalizę, o Laura Perls įgijo išsilavinimą psichologijos ir filosofijos srityse. Jai teko studijuoti su M. Buberiu. P. Tilichu, M. Heidegeriu. F. Perlsas ilgą laiką labai žavėjosi Z. Freudu, nors ir bandė revizuoti jo taikomus metodus. Tačiau ilgainiui Perlsų sąsajos su psichoanalize nutrūko. Remdamiesi tiek savo, kaip psichoterapeutų, patirtimi, tiek egzistencinės bei fenomenologinės filosofijos įžvalgomis, Perlsai suformulavo naują, savitą kryptį psichoterapijoje, kuri remiasi žmogaus unikalumo bei visybiškumo samprata. Pamatine šios psichoterapijos krypties idėja galima vadinti įsitikinimą, kad žmogus pasaulį suvokia visybiškai, turi įgimtą tendenciją įprasminti gyvenimą ir siekia užbaigto pasaulio vaizdo (geštalto). Nors Laura buvo pirmosios F. Perlso knygos „Ego, alkis ir agresija“ bendraautorė, vėliau jos, kaip bendraautorės, pavardė nebuvo minima.
#
tags: #atsiskyrimo #procesas #psichoterapija #ego