Autizmas - tai neurologinės ir psichikos raidos sutrikimas, pasireiškiantis fiziniais, pažinimo (mąstymo, suvokimo), emocijų, socialinių įgūdžių ir kalbinio bei nekalbinio bendravimo trūkumais. Ligų klasifikacijose autizmo sąvoka buvo pakeista raidos nuokrypio sudėtingumą ir įvairovę atspindinčia sąvoka - autizmo spektro sutrikimu (ASS).
Autizmo spektro sutrikimas (ASS)
Autizmas arba autizmo spektro sutrikimas (ASS) - tai raidos sutrikimas, pasireiškiantis įvairiomis skirtingomis formomis. Dėl šios priežasties jis ir vadinamas spektru. ASS turinčio vaiko smegenys kitaip vystytis pradeda dar būnant mamos įsčiose, o gimusiam sutrikimo požymiai labai greitai išryškėja. Lietuvoje bent vienu autizmo spektro sutrikimu serga kas 70 vaikas.
Vienodų autizmo spektro sutrikimo simptomų derinio ar profilio nėra. Svarbu žinoti, jog nėra dviejų ASS turinčių žmonių, kurių simptomai būtų absoliučiai vienodi. Vieniems simptomai išreikšti labai stipriai, tuo tarpu kitiems jie gali būti beveik nepastebimi. Dėl to, kad autizmo požymių “rinkinys” pas kiekvieną skirtingas, sunku tiksliai suprasti šį sutrikimą. Tarptautinės ligų klasifikacijos naujausioje - vienuoliktojoje - versijoje ir Psichikos sutrikimų diagnostinio ir statistinio vadovo patikslintame penktajame leidime pagal paramos reikalingumą asmeniui skiriamos trys autizmo spektro sutrikimo kategorijos: reikia paramos, reikia didelės paramos ir reikia ypač didelės paramos.
Autizmo spektro sutrikimo požymiai
Autizmo spektro sutrikimo požymiai dažnai būdingi asmenims, turintiems kitokių raidos sutrikimų - Retto sindromą (įgimtas genetinis sutrikimas, paveikiantis vaiko neurologinį vytymąsi), veiklos ir dėmesio sutrikimą, protinį atsilikimą, raidos sutrikimus dėl X chromosomos anomalijų; gimusiems prieš laiką (ypač labai ankstyvas priešlaikinis gimimas - iki 26-os nėštumo savaitės) ir gimusiems labai mažo kūno svorio.
Autizmo spektro sutrikimo požymiai gali būti labai įvairūs, apimantys netipišką socialinį ryšį, tarpusavio bendravimą ir pasikartojantį elgesį. Būdingiausi jų - nesidomėjimas bendravimu, vėluojanti kalbinė raida, ryškus pasipriešinimas nusistovėjusiai rutinai ir aplinkos pasikeitimams, riboti interesai. Vaikams su autizmu taip pat būdingas nekokybiškas akių kontaktas su artimaisiais, nereagavimas į savo vardą ar daiktų nerodymas pirštais. Šį sutrikimą turintiems vaikams sunku suprasti kitų emocijas, dalyvauti vaizduotės žaidimuose ir užmegzti draugystę. Dažniau jie žaidžia vieni, neįsitraukia į bendras veiklas.
Taip pat skaitykite: Pagalba autistiškiems vaikams
- Socialinės sąveikos sutrikimas: Aiškus ir į akis krintantis sutrikusio abipusio bendravimo požymis, vaiko nesidomėjimas savo bendraamžiais, kitais vaikais arba nemokėjimas su jais žaisti, bendrauti, palaikyti ilgesnį kontaktą.
- Komunikacijos sutrikimas: Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai dažnai nesuvokia neverbalinės komunikacijos, nežodinių ženklų (kūno kalbos, veido išraiškos), kuriais yra perduodama žinia, jog kitas asmuo norėtų užmegzti tam tikrą ryšį arba norėtų jo išvengti. Autistiški vaikai supranta viską tiesiogiai, jie neturi intuicijos, ir dažniausiai „nesuvokia“ jiems siunčiamos žinios bei patys negeba jos pasiųsti kitiems.
- Ypatingas veiklos bei interesų nelankstumas.
Autizmo spektras itin platus, o ir patys vaikai, susidūrę su šiuo sutrikimu, taip pat yra skirtingi. Juolab, kad ir ligos požymiai pakankamai įvairūs ir gali pasireikšti skirtingu stiprumu. Vieni vaikai autistai iš tiesų būna atsiriboję nuo aplinkos ir susitelkę tik į savo veiklą. Nagi kitiems rūpi bendrauti, tyrinėti supančią aplinką, ir net išryškėja ypatingi gebėjimai kokioje nors srityje.
Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai gali elgtis ribotai ir pasikartojančiai, pavyzdžiui, kartoti žodžius ar frazes (echolalija), turėti stereotipinių judesių (vaikščiojimas ant pirštų galų, plasnojimas). Gali būti pastebimas padidėjęs jų jautrumas sensoriniams dirgikliams (šviesai, garsui, drabužiams). Dar vienas požymis - įgūdžių susilpnėjimas po tipiškos ankstyvosios raidos, ir regreso (grįžimo atgal) arba sąstingio pasireiškimas nuo pusantrų metų amžiaus.
Aspergerio sindromas
Nemažai žmonių turi pavienių autizmo bruožų. Kai kuriais atvejais jų tiek daug, kad atsiranda Aspergerio sindromas. Tokiems žmonėms būdingi tam tikri socialinės sąveikos ypatumai. Socialinio kontakto sunkumai jiems kyla ne dėl nenoro bendrauti. Problema kyla iš to, kad tokie asmenys nesupranta ir nesugeba naudoti taisyklių, kurios reguliuoja socialinį bendravimą. Tokiems žmonėms sunku suprasti pokalbio taisykles, pokalbio metu jiems būdingas vienpusiškumas, pertraukinėjimas, minimalus dalyvavimas, sudėtinga pradėti ar pabaigti bendravimą, pakeisti pokalbio temą. Dažnas bruožas - kalbėjimas „sukauptomis“ frazėmis ar frazėmis pasiskolintomis iš kitų asmenų ar situacijų.
Nors Aspergerio sindromą turintys asmenys gali teisingai apibūdinti kitų žmonių ketinimus, emocijas, tačiau jie negali šios informacijos spontaniškai naudingai panaudoti, t.y. jie neturi jutimo, kaip prisiderinti prie kitų. Spontaniškos adaptacijos stoka yra susijusi su perdėtu pasitikėjimu formaliomis taisyklėmis. Šie asmenys taip pat patiria sunkumų su emocijų raiška, dažnai vidinis jausmas neatitinka išorinės jo išraiškos. Suirzimas, pyktis, atsiribojimas nuo kitų atsiranda iš niekur ir gali pasireikšti netikėtai. Be to, šiems asmenims sudėtinga išreikšti meilę ir prisirišimą taip, kaip tikisi kiti.
Daugelis Aspergerio sindromą tyrinėjančių mokslininkų jį vertina ne tik kaip būseną, sukeliančią tam tikrus apribojimus, bet ir suteikiančią galimybes, kurios kaip tik ir susijusios su jų mąstymo bei emociniais ypatumais. Neįprastas jų požiūris priklauso nuo tendencijos pasirinkti, nuo ko pradėti loginę grandinę. Kartais tai atrodo neadekvatu, tačiau neretai gali suteikti naują požiūrio kampą. Prioritetus tokie asmenys teikia problemos išsprendimui, o ne kitų asmenų socialinių ar emocinių poreikių patenkinimui.
Taip pat skaitykite: Pagalba, diagnozavus autizmą
„Raudonos vėliavėlės“ sistema
Mokslininkai ir gydytojai sukūrė „raudonų vėliavėlių“ sistemą. Tai požymiai, kurie būdingi autizmu sergantiems vaikams.
- 6 mėn. ir vyresnio amžiaus nesišypso arba nerodo džiaugsmingos veido išraiškos
- 9 mėn. ir vyresnio amžiaus neatsako jokiu garsu, šypsena ar veido išraiška
- 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nečiauška, neguguoja, nekalba savo vaikiška kalba
- 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nerodo gestų (nerodo į ką nors, nemojuoja, negriebia ir kt.)
- 16 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako nė vieno žodžio
- 24 mėn.
Kada kreiptis į specialistus?
Tėvams reikėtų kreiptis į specialistus, jeigu vėluoja vaiko kalbos raida, trūksta socialinio įsitraukimo, jo elgesys yra pasikartojantis arba jis žaidžia netipiškai.
Priežastys ir paplitimas
Sutrikimą pirmiausia lemia genetiniai veiksniai - ne vienas, o kelių ar net keliolikos genų deriniai (poligeninis paveldėjimas), netgi konkretūs lytinių ar kitų chromosomų genai - tiek iš tėvų gaunami, tiek atsiradusios jų mutacijos gemalo ar vaisiaus raidos etapuose. Mutacijas gali sukelti tam tikri aplinkos veiksniai (pvz., motinos ligos, mitybos ypatumai, vaistų ar raidai kenksmingų medžiagų vartojimas nėštumo metu). Genų raišką gali stiprinti ar silpninti kiti aplinkos veiksniai, veikiantys tiek per motinos organizmą, tiek tiesiogiai naujagimį jau po gimimo.
Autizmo priežastys iki pat šių dienų yra ne iki galo žinomos. Autizmo sutrikimo formavimuisi neabejotinai turi įtakos daugelis faktorių: genų ir biologinės aplinkos įtaka prieš, per ir po gimimo gali neigiamai daryti įtaką smegenų vystymuisi ir sukelti autizmo sutrikimus. Autizmą lemia genų ir aplinkos sąveika. Aplinkos veiksniai, kurie paskatina autizmo atsiradimą, nėra pakankamai ištirti.
Yra ir akivaizdžių rizikos veiksnių, tai lytis - berniukų imtyse autizmo spektro sutrikimas aptinkamas keturis kartus dažniau negu mergaičių (toks pat santykis ir tarp suaugusių vyrų ir moterų); šeimos istorija (jei šeimoje yra autizmo spektro sutrikimą turintis asmuo, joje didesnė tikimybė gimti asmeniui su šiuo sutrikimu). Taip pat padidėjusi rizika siejama su tokiais veiksniais kaip mažas naujagimio svoris gimimo metu ar jau buvusios nustatytos genetinės patologijos, tokios kaip Dauno sindromas, fragilios X chromosomos sindromas ar kitos. Berniukams šis sutrikimas diagnozuojamas iki keturių kartų dažniau nei mergaitėms. Tačiau vienas ar keli rizikos veiksniai dar nereiškia, kad vaikui bus diagnozuotas autizmas.
Taip pat skaitykite: Išsamus vadovas apie autizmo riziką
Autizmo spektro sutrikimas apytikriai vienodas visose rasėse ir tautose. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, autizmo spektro sutrikimą turinčių asmenų skaičius sudaro nuo 0,4 iki 1 % (apie 100-170 mln.) viso pasaulio gyventojų.
Nors dar ne taip seniai autizmas buvo laikomas gan retu sutrikimu, pastaruoju metu jo atvejų sparčiai daugėja. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad autizmo spektro sutrikimų skaičiai auga visame pasaulyje. Vienų šaltinių duomenimis, autizmas diagnozuojamas vienam iš 68, kitų - net 1 iš 59 vaikų. Remiantis JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, 2016 m. autizmo spektro diagnozė buvo nustatoma vienam iš 54, 2018 m. - vienam iš 44, 2020 m. - vienam iš 36 vaikų.
Autizmo spektro sutrikimą turinčių asmenų skaičiaus nuoseklus didėjimas iš dalies aiškinamas visuomenės dėmesio stiprėjimu, tobulėjančia diagnostika ir įveikos plėtra.
Diagnostika
Šiuo metu nėra vieno medicininio tyrimo ar metodo, kuris galėtų nustatyti autizmo spektro sutrikimą (ASS) vaikui ar suaugusiajam asmeniu. Dažniausiai, specialistų komanda nustato šį sutrikimą vadovaudamasi keliais metodais: vaiko stebėjimu, užsiėmimais, kurių metu vertinamas vaiko elgesys, ir standartizuotais testais (klausimynais).
Paprastai tėvai ar kiti vaiką prižiūrintys asmenys pirmi pastebi kitokį vaiko elgesį ir pradeda įtarti, kad kažkas yra ne taip. Pakalbėkite apie iškilusius sunkumus ar vaiko „keistumus“ su Jūsų šeimos gydytoju ir prašykite siuntimo pas neurologą.
Šiuo metu, autizmo diagnostikoje, nėra rutiniškai naudojami kokie nors instrumentiniai ar laboratoriniai tyrimai. Autizmas ar autizmo spektro sutrikimai nustatomi remiantis klinikine išraiška bei klinikiniu stebėjimu.
Gydymas ir pagalba
Autizmo spektro sutrikimo prevencijos priemonių kol kas praktiškai nėra, jis vaistais nepagydomas, iš jo neišaugama. Autizmas nėra liga.
Pagalba autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims yra tokia pat įvairi, kaip ir autizmas. Kiekvienu atveju terapijos taikymas yra individualus ir reikalaujantis išsamaus vaiko raidos sutrikimų, poreikių bei gebėjimų pažinimo. Specialistai sutaria vienu klausimu - kuo anksčiau bus pradėtas tikslingas darbas sutrikimų korekcijos srityje, tuo geresnių individualių rezultatų bus pasiekta.
Vienintelis kelias įveikti autizmo spektro sutrikimo pasekmes yra kryptingas, kantrybės reikalaujantis, nuolatinis, visapusiškas ir individualizuotas ugdymas: bendrasis švietimas, bendravimo, adaptyvaus elgesio, mąstymo, judėsenos, vykdomųjų funkcijų (ypač savikontrolės ir savireguliacijos) lavinimas. Labai svarbus ankstyvas savarankiško gyvenimo, užimtumo ir konkrečios profesinės veiklos mokymas.
Pasaulyje (ir Lietuvoje) labai paplito ir toliau plėtojama Taikomoji elgesio analizė (angl. Applied Behavior Analysis, ABA), kuri taikoma autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų neadaptyviems ir netinkamiems elgesio modeliams įveikti, naujiems įgūdžiams formuoti ir bendravimo bei socialiniams įgūdžiams tobulinti. Vaikams, kuriems diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas, priklausomai nuo būklės sunkumo, intelektinių gebėjimų ir kitų gretutinių sveikatos sutrikimų gali būti taikomos medicininės, socialinės ir psichologinės terapinės priemonės. Visos terapinės programos yra individualios ir remiasi detaliu vaiko sveikatos bei aplinkos vertinimu.
Autistiškų vaikų ugdymas yra labai intensyvus procesas, apimantis tiek specialistų, tiek visų šeimos narių ar net draugų darbą su vaiku. Kai kurios terapijų rūšys gali būti taikomos namuose (apmokius tėvus ar vedamos specialistų), o kitos reikalauja specialios erdvės. Neretai intervencijos papildo viena kitą, tad dažnas yra ir intervencijų derinimas.
Vaiką su autizmo spektro sutrikimais auginantiems tėvams reikėtų tiesiog priimti ir mylėti jį su visais jo ypatumais. Nereikėtų vengti ar bijoti autizmo diagnozės.
Istorija
Terminą autizmas 1911 pirmasis pavartojo šveicarų psichiatras Eugenijus Bleuleris (1857-1939). Jis mėgino apibūdinti autizmą kaip schizofrenija sergančių asmenų pasinėrimą į savo vidinį pasaulį, atitrūkimą nuo realios tikrovės; psichiatrijoje tokie pažintinių procesų nuokrypiai dar vadinami autistiniu mąstymu.
Austrų kilmės amerikiečių psichiatras Leo Kanneris (1894-1981) straipsnyje Emocinio kontakto autistiniai trikdžiai (Autistic disturbances of affective contact) šį vaiko raidos nuokrypį pavadino ankstyvosios kūdikystės (kai kada rašoma vaikystės) autizmu; autoriaus garbei sutrikimas kartais vadinamas Kannerio sindromu. Jo aprašyti pagrindiniai vaikystės autizmo požymiai - socialinių įgūdžių stoka, nekalbinio bendravimo trūkumai (pvz., akių kontakto vengimas), stereotipiniai judesiai, prieraišumas prie tam tikrų objektų, naujovių (pvz., neįprasto maisto, netikėtų situacijų) baimė, ypatingas atrankusis jautrumas garsams, vaizdams, kvapams ar prisilietimui - tebėra pagrindiniai autizmo diagnozės kriterijai.
1944 austrų psichiatras Hansas Aspergeris (1906-80) aprašė vaiką, turintį autizmo požymių, bet ir ypač gerai išvystytus intelektą bei kalbą.
1952 Psichikos sutrikimų diagnostiniame ir statistiniame vadove autizmas kaip simptomas minimas diagnozuojant schizofreniją. Tokiu pat požymiu jis išliko ir vėliau, bet atskiru kodu buvo išskirta ir vaikystės schizofrenija su autizmo požymiais.
Dėl sutrikimo diagnostikos ribotų galimybių bei specialistų ir institucijų trūkumo Lietuvoje autizmo spektro sutrikimu susidomėta vėlai. 2017 iš 100 000 vaikų iki 17 m. amžiaus autizmo diagnozė buvo nustatyta 171,9 vaiko (0,17 %), 2023 - 867 vaikams (0,56 %).