Gyvenimas - tai didžiausias kūrinys, dovana, kuri įkvepia kūrybiškumui kiekvieną akimirką, ypač bendraujant su kitais. Esame savo likimo kūrėjai, savo gyvenimo skulptoriai. Kūrybiškumas būtinas, jei nenorime būti tik nužmogėję robotai, taisyklių vergai.
Kūrybiškumas ir tobulėjimas
Vaikus reikia girti ne už rezultatą, o už pastangas, nes pagyrimas yra pats svarbiausias stimulas mums tobulėti. Kritika tik moko, ko nedaryti, tad vaikas kritikuojamas sustingsta. Jeigu jau sakome vaikui, kad kažkas jam ne visai gerai pavyko, būtina kartu ir švelniai pamokyti, patarti, kaip elgiantis užduotis pavyktų geriau, bet jokiu būdu ne didaktiškai, autoritariškai įsakinėti ir nurodinėti, ką ir kaip vaikas turi daryti. Mokėjimas tėvui prisitaikyti prie vaiko amžiaus, gebėjimų ir talentų yra nepaprastai svarbus dalykas. Reikia suvokti, kiek iš vaiko galima ir verta laukti.
Tyla ir savęs pažinimas
Tyla - pats svarbiausias dalykas, kad žmogus susivoktų, ką jis iš tiesų daro šią akimirką, ar daro tai, kas reikalinga, tai, ką nori, ką yra numatęs. Nes, jei gyveni nesusivokdamas - esi kaip automatas, tarsi vagonas, pastatytas ant bėgių, bet nesuprantantis, nei iš kur, nei į kur pūškuoja. Būtent pajausti, o ne pamąstyti. Nes emocijos mums labai tiksliai pasako, ar gyvename tinkamai, ar vyksta tai, kas turi vykti. O be tylos tai suvokti gan sunku. Tyloje žmogui taip pat geriau sekasi suvokti ne tik save, bet ir aplinką. Yra didžiulis skirtumas - ar eiti per mišką su kuo nors visą laiką plepant, ar tylint. Tyloje pastebėsi šimtą kartų daugiau. Mes iš tiesų dažnai nepastebime, kas vyksta aplinkui. O tyloje pasaulis gali pasirodyti labai įdomus.
Ateities kūrimas
Ateities nereikia piešti. Ateitį reikia sėti. Ateitis sudygsta iš dabarties dirvoje glūdinčių sėklų. Tad jeigu nesirūpinsite jų daigais dabar, ateityje jas užgoš ir nustelbs piktžolės.
Santykiai ir ginčai
Ginčytis ne visada malonu, tačiau ginčai poroje pirmiausia yra ženklas, kad du žmonės yra neabejingi vienas kitam. Kad ir kas vyktų, kol verda ginčai ir emocijos gyvos, yra tikimybė, kad santykiai pagilės ir persikels į kitą lygį, taps artimesni.
Taip pat skaitykite: Mokymo Citatos
Pasaulio vienovės pajautimas
Kai nutolsta visi svarbūs keliai, gyvenvietės ir miestai, kai esi vienas prie upelio - gali pajausti pasaulio vienovę. Pabandyk suvokti, kas buvo prieš šimtą, prieš tūkstantį metų. Tu negali šito prisiminti, o šaltiniai ir akmenys gali, nes jie ilgiau gyvena. Kai šitaip pagalvoji, tai supranti, kad ir paukščio giesmė kalba ne tik apie dabartinį, bet ir apie buvusį pasaulį.
Valios ugdymas
Kūrėjas turi „ištobulinti“ ir savo valią, kad būtų tvirta, ryžtinga, drąsi, kad įstengtų nugalėti nuovargį, nusiminimą, aptingimą, kliūtis, sunkenybes, baimę, nepaisyti tuščių opinijų, neišmintingų kritikų, modernių srovių, kuriomis kiti seka, kaip avys, o ryžtingai eiti savo keliu, pagal savo vidujinį balsą, pagal savo prigimties išgales.
Dovanojimo prasmė
Galiausiai mes patys vieni kitiems esame didžioji dovana. Negailėdami savo laiko, dėmesio, savo atminties mes suteikiame kitam žmogui tą turbūt didžiausią dovaną. Jau visi žinome, kad per Kalėdas kviesti, matyti, prisiminti reikia tuos, kurie yra patys vargingiausi, nelaimingiausi - visada mūsų draugų, pažįstamų, giminių sąraše tokių žmonių yra. Jiems reikia leisti priartėti, prasklaidyti tuos tamsius debesis, kurie dažnai užstoja pagrindines Kalėdų tiesas, tą didį džiaugsmą.
Nuostaba, grožis ir meilė
Daug metų praktikuoju nuostabą, t. y. kasdien stengiuosi bent keletą kartų nusistebėti išsakyta mintimi, eilėraščiu, kūrinijos grožiu, architektūra, darbo instrumentu, dailės paveikslais… Štai kiek daug erdvės nuostabai. Tokia mano, jei ne švenčiausioji, bet trejybė: nuostaba, grožis ir meilė.
Stebėjimas ir senėjimas
Bėgant metams gyvenimą ir daugelį jo reiškinių pradedi matyti kitaip. Pradedi galvoti, kad tas matymas gerokai skiriasi nuo to, kurį turėjai, kai buvai dvidešimties. Man įdomu stebėti, kaip senstu, matyti, kad rankos nebe tokios pajėgios, kad sąmonė silpsta, dingsta atmintis. Visada sakau, kad turime mokytis stebėti save iš šalies, tarsi per mus stebinčios kameros, o gal - Dievo akį.
Taip pat skaitykite: Apie asmenybės slėpimą
Svajonės ir žaidimai
Svajoti ir žaisti derėtų ne tik jauniems. Stebėti debesis, upelio srovę, žoles, žuveles, paukščius, saulėtekį ar saulėlydį, skruzdėles ar bites, tolimą burlaivį, vėjo nešiojamus lapus, pajūrio bangas… Visa tai - ir žaidimas, ir svajonė. Kai Dievo klausiame, ką mums daryti, kaip spręsti, ko siekti, Dievas mūsų klausia: o kokia tavo svajonė, ko tu pats trokšti, kur veda tavo nuojauta, širdis, jausmai, mintys?
Pradžia ir laikas
Jeigu nori ką nors pradėti, pradėk dabar. Pradėk. Tik tada sužinosi, ko tau reikia, ko trūksta. Tas laikas yra dabar. Žmogus, mano manymu, gali pasikeisti dabar. Tiesiog šią sekundę.
Istorijos apmąstymas
Kuriant personažus, jų poelgius, motyvacijas, reakcijas, stengiausi nevaizduoti tokių, kokių negalėjo tuo metu būti. Bet lygiai tokia pati tiesa, kad aš esu XXI amžiaus žmogus ir apie XVII-XVIII amžių rašau iš dabarties pozicijos. Kita vertus, manau, kalbant apie istoriją arba dirbant su istorine medžiaga, yra labai svarbu ją apmąstyti iš šiandienos pozicijų, nes tada mes ir patys labai daug suprantame apie save. Bet - tai galbūt bus labai ryšku naujosios knygos atveju - dažnai tie istoriniai personažai, istoriniai žmonės, mūsų protėviai nėra tokie archajiški, kaip mes galėtume įsivaizduoti. Mes turime kažkokių sąsajų ir gijų su jais.
Ryžtas ir veiksmas
„Jiems verkiant trūko to ryžto, tų vyriškų kiaušų imti kitąkart ir pasiryžus padaryti, nes geriausi siekiai Lietuvos kunigaikštystėje dažniausiai paskęsdavo svarstymuose, dvejonėse, abejonėse ir netgi bylinėjimuose, kas teisesnis, kas viršesnis, ir tie kilnūs ketinimai, užuot armotos šūviu valingai pramušę kliūtis, tik neryžtingai supurpdavo vietoje kaip bezdalai vandeny“.
Istorija ir tapatybė
Dabar mes kartais viešojoje erdvėje piktinamės, kad baltarusiai neva nori savintis mūsų senąją istoriją. Jei šiek tiek patikslinus, tai tie besipiktinantieji baltarusių noru savintis istoriją savo poziciją aiškina taip: mes sutinkam ir džiaugiamės, kad baltarusiai save laiko LDK dalimi, ir pripažįstam, kad LDK istorija yra jų istorija, su kuo mes nelabai sutinkam - kai baltarusiai kartais sako, kad jie yra tikrieji LDK palikuonys, o lietuviai čia išvis, kaip dabar mėgstama sakyti, ne prie ko.
Taip pat skaitykite: Gero elgesio citatos
Žiaurumas istorijoje
Paminėjote holokaustą - tam tikra prasme tais šimtmečiais žmonės buvo garbingesni. Nebuvo tokie rafinuotai niekšingi ir niekšingi valstybiniu, instituciniu, sisteminiu mastu kaip, tarkime, XX amžiuje per jo karus. Vis dėlto garbės kodeksas buvo stipresnis - žmonės eidavo ir kaudavosi mūšio lauke, bet nebuvo tokio dalyko kaip konclageris. Taip, buvo kalėjimai, bet ten sėsdavai po teismo.
Tikėjimas ir išgyvenimas
Iš tikrųjų karai, gyvenimo žiaurumas, stichinės nelaimės, maro epidemijos mano herojus tais laikais versdavo savęs klausinėti, už ką tokios kančios ir kur žiūri Dievas. Kitas leitmotyvas mano knygose vis dėlto yra tas, kad herojai, nors ir labai netiesioginiais būdais, bet savyje atranda tikėjimą Dievu, krikščionišką meilę artimui.
Istorijos populiarinimas
Skaitydamas „Forsaitų sagą“ ar žiūrėdamas serialą „Dauntono abatija“ susimąstydavau, ar lietuviai neturi tokių istorijų, kuriose papasakotų ne apie įvykius kur nors Rumšiškėse, ne apie klumpakojį ir verpstę ir kurių veikėjai būtų ne tik vyžoti valstiečiai, bet ir karžygiai, mecenatai, mokslininkai, menininkai, aristokratai.
Bajorijos istorijos svarba
Lietuvos atveju įdomu buvo tai, kad mes būtent valstietiškąją ir folklorinę savo tradiciją labai gerai žinojome dėl sovietinės istoriografijos priežasčių, nes visą laiką tas domėjimasis buvo labai skatinamas. Bajorijos istorija, pagaliau LDK XVI-XVIII a. Tai buvo mūsų valstybės didžiausio suklestėjimo, galios ir potencialo laikotarpis. Aišku, kad sovietams, vykdant savo propagandą ir demagogiją, buvo labai paranku padaryti taip, kad mes bajorijos istoriją pamirštume, kad jie mums liktų nutautėję feodalai, kurie kalbėjo lenkiškai ir pragėrė visą valstybę, kad atrodytų, jog nei vienuolynus fundavo, nei bažnyčias statė, nei atvežė mokslą, meną ir jį skleidė toliau. Tas buvo sąmoningai daroma, kad liktume valstiečių tauta. Mūsų istorija yra ir nuostabusis folkloras, ir valstiečio ryšys su gamta, bet lygiai taip pat yra ir tie žmonės, kurie statė bažnyčias ir iš Vakarų Europos nešė kultūrą, ir darė tą labai sėkmingai.
Išmintingos mintys apie gyvenimą ir žmogų
- Didžiausias kūrinys yra mūsų pačių gyvenimas.
- Esame savo likimo kūrėjai.
- Pagyrimas yra pats svarbiausias stimulas mums tobulėti.
- Tyla - pats svarbiausias dalykas, kad žmogus susivoktų.
- Ateitį reikia sėti.
- Ginčai poroje pirmiausia yra ženklas, kad du žmonės yra neabejingi vienas kitam.
- Galiausiai mes patys vieni kitiems esame didžioji dovana.
- Svajoti ir žaisti derėtų ne tik jauniems.
- Jeigu nori ką nors pradėti, pradėk dabar.
- Žmogus gali pasikeisti dabar. Tiesiog šią sekundę.