Psichologinis saugumas ir emocinė gerovė yra esminiai žmogaus gyvenimo aspektai, darantys didelę įtaką tiek asmeninei savijautai, tiek santykiams su kitais. Šiame straipsnyje nagrinėsime psichologinio saugumo ir baimės sąvokas, jų tarpusavio ryšį, apibrėžimus, pasireiškimus ir įveikimo būdus.
Psichologinis smurtas: klastinga smurto forma
Psichologinis smurtas - tai viena iš labiausiai klastingų smurto formų, nes jis dažnai nėra iš karto matomas ar lengvai įrodomas. Ši smurto rūšis gali palikti gilesnius randus nei fizinis smurtas, paveikdamas žmogaus emocinę būklę, savivertę ir gebėjimą saugiai jaustis savo aplinkoje. Psichologinis smurtas dažniausiai pasireiškia per ilgesnį laikotarpį, todėl jis įrodinėjamas ne vien pagal vienkartinius veiksmus, bet pagal nuoseklų elgesio modelį. Toks elgesys gali sutrikdyti aukos emocinę pusiausvyrą, sukelti stresą, nerimą, depresiją ar net psichosomatinius sutrikimus. Nukentėję nuo psichologinio smurto asmenys dažnai patiria gilius emocinius išgyvenimus. Jie gali jausti nuolatinę įtampą, kaltę ar baimę, prarasti pasitikėjimą savimi ir kitais.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (BK), psichologinis smurtas gali būti laikomas bet koks elgesys, sukeliantis emocinį ar psichologinį poveikį - grasinimai, menkinimas, įžeidinėjimai, manipuliacijos, kontrolė ar bauginimas. Auka gali kreiptis į policiją, prokuratūrą arba pagalbos centrus, pavyzdžiui, specializuotus moterų krizių centrus, vaikų teisių apsaugos tarnybas ar emocinės paramos linijas. Svarbu paminėti, kad psichologinis smurtas gali vykti darbe, mokykloje, šeimoje ar net viešoje erdvėje. Įrodymais gali būti bet kokie duomenys, parodantys netinkamą elgesį: trumpieji pranešimai, el. laiškai, garso ar vaizdo įrašai, liudytojų parodymai, psichologo ar gydytojo pažymos. Patyrę psichologinį smurtą žmonės turi teisę gauti ne tik teisinę, bet ir emocinę pagalbą. Psichologinė terapija, paramos grupės ir bendruomeniniai projektai padeda nukentėjusiesiems atstatyti savivertę bei pasitikėjimą savimi. Pagalbos tarnybos Lietuvoje veikia visą parą, tad nukentėję asmenys visada gali gauti paramą anonimiškai.
Nukentėję asmenys turi teisę į apsaugą, pagalbą ir teisingumą. Jie gali kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl apsaugos nuo smurtautojo, gauti laikiną teismo apsaugos priemonę arba psichologinę pagalbą. Pagal BK, psichologinį smurtą vykdantis asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Smurtautojui taip pat gali būti taikomi apribojimai kontaktuoti su nukentėjusiuoju ar gyventi toje pačioje vietoje. Asmenys, patyrę psichologinį smurtą, gali pasinaudoti keliomis teisinėmis ir socialinėmis priemonėmis. Visų pirma - kreiptis pagalbos į specializuotus pagalbos centrus, kurių veikla finansuojama valstybės lėšomis. Taip pat aukomis laikomi asmenys turi teisę į kompensaciją už patirtą žalą - tiek moralinę, tiek materialinę. Vienas svarbiausių žingsnių kovojant su psichologiniu smurtu - švietimas ir visuomenės sąmoningumo didinimas. Reikia ne tik teisiškai bausti smurtautojus, bet ir formuoti tokią aplinką, kurioje emocinis saugumas laikomas svarbia verte. Psichologinio smurto prevencija susijusi ir su emocinio raštingumo stiprinimu. Mokantis atpažinti savo ir kitų emocijas, galima laiku pastebėti nepriimtiną elgesį ir imtis veiksmų.
Psichologinė trauma ir jos įveikimas
Dažniausiai psichologinė trauma siejama su įvykiais, kurie daugeliui žmonių sukelia įtampą bei stiprius vidinius išgyvenimus, baimę, bejėgiškumą, pažeidžiamumą, nesaugumą. Trauminis patyrimas apima tikrą arba įsivaizduojamą grėsmę fiziniam ar psichiniam asmenybės vientisumui ir funkcionavimui. Traumos gali atsirasti natūraliai (pvz., gamtos stichijos) ir gali būti nulemtos konkrečių žmonių (pvz., prievarta). Įvykiai, susiję su tyčiniu smurtu, yra labiau psichologiškai traumuojantys nei susiję su natūralios gamtos ar technologijų sukeltomis katastrofomis. Tikėtina, jog įvykiai, susiję su smurtu, palieka sunkesnius psichologinius padarinius nuo įvykio nukentėjusiems bei vienaip ar kitaip su juo susidūrusiems asmenims. Tokie įvykiai kaip prievarta, patyčios, fizinis ar psichologinis smurtas ir jų išgyvenimas gali išbalansuoti įprastą žmogaus adaptaciją aplinkoje bei sukelti tiek fiziologinius, tiek psichologinius, emocinius bei kognityvinius pokyčius. Nuolat pasikartojantys trauminiai įvykiai prognozuoja dar stipresnes potraumines reakcijas ir silpnesnius traumos įveikos gebėjimus.
Taip pat skaitykite: Kaip atsikratyti viešojo kalbėjimo baimės?
Psichologinės traumos įveika - tai sąmoningos, valingos pastangos valdyti emocijas, elgesį ir fizines reakcijas, kai susiduriama su stresiniais išgyvenimais. Šį procesą palengvina gebėjimas integruoti patirtus išgyvenimus, juos įsisąmoninti. Traumos įveikos kokybę gali lemti tinkamai išugdyti asmens savireguliaciniai ir adaptaciniai gebėjimai, saviveiksmingumas, brandus vidinių resursų panaudojimas. Žmonės, susidūrę su trauminiais išgyvenimais, norėdami juos įveikti, linkę naudotis įvairiomis strategijomis ir būdais. Pavyzdžiui, yra žinoma, jog stresinėse situacijose, ypač smurtiniais atvejais, sustiprėja religiniai įsitikinimai. Teigiama, jog kai kuriems žmonėms tai stiprina gyvenimo prasmės ir vilties pojūtį bei vidinių resursų panaudojimą. O rezultate, mažėja socialinė izoliacija ir vienišumo jausmas. Nors yra atvejų, jog ypač sunkias traumas patyrusių žmonių tikėjimas silpnėja, ir tai tiesiogiai siejasi su komplikuoto sielvarto, potrauminio streso ir depresijos simptomais.
Taip pat, traumas patyrę asmenys gali būti linkę vengti prisiminimų, situacijų, temų susijusių su trauminiais įvykiais. Taip žmogus siekia, kuo greičiau sugrįžti į prieštrauminę būseną. Vidiniai asmens resursai, tokie kaip saviefektyvumas, savivertė, viltis, optimizmas, kontrolės pojūtis ir pastangų reikšmės suvokimas, vieni iš svarbiausių veiksnių palaikančių psichinę sveikatą, išgyvenant trauminius įvykius. Šie veiksniai tarpusavyje susiję ir lemia psichologinės savijautos kokybę, tiek susidūrus su ilgalaikiais, tiek su momentiniais traumuojančiais įvykiais ir potrauminiais išgyvenimais. Vengimas, atsitraukimas nuo stresinių išgyvenimų ir kaltės jausmų įtvirtinimas, apsunkina traumos įveiką. Svarbu tai, jog teigiamos mintys, įsitikinimai, savo vidinių galių suvokimas, išgyvenant traumines patirtis, yra svarbesnis veiksnys, nei pati įveikos strategija. Be to, svarbus ir socialinės paramos faktorius, nes jis saugo ir palaiko kitus, anksčiau minėtus, vidinius asmens resursus. Žmonės, patyrę traumas, lengviau jas išgyvena, kai jaučia socialinį palaikymą iš kitų, tiek su įvykiu susijusių, tiek nesusijusių, asmenų.
Apie neigiamas trauminės patirties pasekmes yra kalbama nemažai, tačiau vis labiau pradedama akcentuoti ir teigiamą trauminio patyrimo pusę. Kai kuriems asmenims tam tikras trauminis patyrimas skatina tam tikrus elgesio, mąstymo, santykio su pasauliu ar kitus pokyčius, kurie gali būti vertinami teigiamai. Traumos išgyvenimas giliai paliečia žmogaus kognityvines schemas, įsitikinimus, gyvenimo tikslus, taip pat gali sutrikdyti emocijų kontrolę ir stipriai paveikti žmogaus gyvenimo būdą. Žmogus, siekdamas sumažinti dėl to patiriamą emocinį distresą, gali ieškoti socialinio palaikymo bei savirealizacijos galimybių (pavyzdžiui, rašymas, kūryba), kas gali atnešti teigiamų pokyčių žmogaus gyvenime. Teigiami pokyčiai matomi tokiose žmonių grupėse, kurioms būdinga su sveikata susijusios traumos (pavyzdžiui, nepagydoma liga), tarpasmeninių santykių traumos (pavyzdžiui, seksualinė prievarta, netektys, skyrybos, artimo žmogaus mirtis).
Svarbu pasakyti, jog žmonės yra skirtingi. Kas vienam žmogui nesukelia stiprių išgyvenimų, kitam žmogui gali būti labai traumuojantis įvykis. Susidūrus su psichologine trauma, nereikėtų nuvertinti kylančių išgyvenimų. Svarbu nelikti vienumoje ir nebijoti kreiptis pagalbos.
Emocinio saugumo bazė: formavimas ir svarba
Emocinio saugumo bazė ir prieraišumas yra dvi neatsiejamos sąvokos, tai yra dvi glaudžiai susijusios teorijos, kurių pradininkas yra John Bowlby. Prieraišumo teorija teigia, kad mes linkę susieti ankstesnes patirtis ir santykius, su dabartinėmis emocinėmis reakcijomis. Tos ankstesnės patirtys pradėjo formuotis dar mūsų kūdikystėje ir formavosi vaikystėje, o ankstesni santykiai vystėsi su kitais asmenimis, dažniausiai tai buvo mūsų tėvai, mama arba tėtis. Jei ankstesni santykiai buvo saugūs ir patikimi, mes esame linkę ir šiuo metu, dabartinius santykius laikyti taip pat saugiais ir patikimais. Tačiau, jei ankstesniuose santykiuose buvo patirti trauminiai įvykiai arba santykiai nebuvo patikimi, mes linkę laikyti dabartinius santykius nesaugiais ir nepatikimais.
Taip pat skaitykite: Smegenų baimė ir nerimas: sprendimai
Emocinė saugumo bazė formavosi kartu su prieraišumu. Psichiatras, psichoanalitikas J. Bowlby savo darbuose aprašė emocinio saugumo sąvoką, kaip natūralų kūdikio/ žmogaus polinkį formuoti stiprius emocinius ryšius su kitais asmenimis, kurie yra svarbūs jo gyvenimui, ypač su artimais šeimos nariais, tokiais kaip mama ir tėtis. Emocinė saugumo bazė reiškia, kad mes turime emocinę palaikymo sistemą, kuri padeda mums susidoroti su stresu ir sunkumais, kurie kyla mūsų gyvenimo kelyje. Tie sunkumai gali būti susiję su įvairiomis sritimis, tiek šeimoje, tiek bendrystėje su draugais, artimaisiais, bendradarbiais ir kitais asmenimis. Emocinė saugumo bazė tai yra mūsų suvokimas apie savo vidines emocijų būsenas. Ši emocinė saugumo bazė mumyse pradeda kurtis dar ankstyvojoje vaikystėje, kūdikystėje, kurios pamatas yra mūsų patirtų santykių su mums svarbiausiais žmonėmis, mama ir tėčiu kokybė. Jei vaikystėje patyrėme daug trauminių įvykių arba mūsų santykiai su pačiais artimiausias žmonėmis/ tėvais nebuvo patikimi, tai galėjo paveikti mūsų emocinę saugumo bazę, kuri galėjo nesiformuoti tinkamai. To pasekmė gali būti tai kad šiandien turime emocinių problemų, tokių kaip pavyzdžiui depresija, nerimas, stresas. Ir atvirkščiai jei mumyse susiformavo saugi emocinė bazė, tai mums padidino savivertės jausmą, mes gebame kontroliuoti savo emocijas ir priimti sprendimus, kurie remiasi mūsų vidiniais jausmais, išgyvenimais ir pasitikėjimu.
Ankstyvame amžiuje tėvai, kurie buvo jautrūs ir reaguojantys į mūsų emocijas, padėjo mums, būnant vaikais, formuoti mūsų emocinę saugumo bazę. Tai reiškia, kad kai mes verkėme, tėvai ar kiti artimiausi asmenys padėjo mums sušvelninti mūsų emocijas, tėvai padėjo mums suprasti, kad yra pasirengę padėti ir palaikyti mus. Visa tai padėjo mums mokytis, kaip valdyti savo emocijas ir spręsti problemas, o mes savo ruožtu kūrėme savo patikimumo ir saugumo jausmą, kuris yra būtinas emocinei saugumo bazei formuotis. Tokios patikimos ir saugios emocinės sąlygos yra labai svarbios vaiko psichologiniam vystymuisi ir gebėjimui susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Šiandien jau žinome, kad tėvų santykių kokybė, jų asmeninės savybės taip pat darė įtaką mūsų emocinio saugumo bazės formavimuisi. Jei mūsų tėvai buvo konfliktuojantys, nesutariantys tarpusavyje tai mes būdami vaikai dažniau buvome pažeidžiami, kas sukėlė grėsmę mūsų kaip vaikų saugumui. Šiandien atliekamuose tyrimuose jau pastebėta, kad emocinis nesaugumas yra stipriai susijęs su vaikų elgesiu. Paprastai vaikas, kuris jaučiasi nesaugus patiria didesnį baimės jausmą. O tai kaip vaikas išreiškia savo nesaugumo jausmą yra labai individualu, tačiau tai gali pasireikšti tiek agresijos protrūkiais, tiek depresijos simptomais, tiek nusikalstamumu ar narkotinių medžiagų vartojimų, anti-socialumu, mintimis apie savižudybę. Taigi, ši teorija, patvirtina ir kitas teorijas, kurios kalba apie tai, jog vaikų elgesys remiasi tuo ka jie mato, girdi, jaučia namuose.
Emocinis saugumas leido mums jaustis saugiai, ramiai. Tai jausmas, kai žinai, kad šalia esantis žmogus tave myli ir tau padės, kai žinai, kad gali juo pasitikėti. Įgiję emocinį saugumą, mes tapome gebantys geriau susidoroti su iššūkiais ir stresu. Būtent emocinis saugumas padėjo mums lavinti socialinius įgūdžius ir gebėjimą bendrauti su kitais vaikais/ žmonėmis. Mūsų tėvai, mama ir tėtis ar kitas mus užauginęs artimas asmuo suteikė mums saugumo jausmą. Jis buvo pasiekiamas, tuomet kai mums jo reikėjo labiausiai. Į mūsų poreikius buvo reaguojama, mes buvome maitinami, apgaubiami meiliomis švelniomis rankomis. Taigi, tuomet kai mus tėvai "pajausdavo", kai mes jautėmės kaip už sienos, kai žinojome, kad mes galime jais pasitikėti, tuo metu vystėsi mūsų emocinė saugumo bazė. Saugumas. Mažiau baimės, daugiau džiaugsmo ir pasitikėjimo.
Labai svarbūs buvo etapai, kai tėvai suprasdavo mūsų jausmus. Kai tėvai bandė atsistoti į vaiko poziciją. Jei mūsų tėvai reagavo empatiškai, tuomet jie ko gero ateidavo atsiguldavo šalia, paglostydavo galvytę. Nuramindavo mus. Jei mūsų tėvai reaguodavo ne empatiškai, laikui bėgant mes išmokome, kad bijoti prie tėvų yra nesaugu. Jie nesupranta mūsų. Jie mumis netiki. Vaikystėje jautėme ne tik baimę, mums buvo svarbūs ir kiti jausmai, džiaugsmas, liūdesys, pyktis. Kaip mums tėvai leido jausti šiuos jausmus? Štai nuo to priklausė, kaip vystėsi mūsų emocinė saugumo bazė. Bendraudami su mumis tėvai ypač gerai parodė mums, kad mes galime jaustis saugiai ir patikimai. Aktyviai sąveikaudami tėvai su mumis stiprino mūsų tarpusavio ryšį. Mes įgijome pasitikėjimą vienas kitu, lavinome bendravimo įgūdžius. Be abejonės tėvai mums buvo pavyzdžiais! Mes mokėmės iš jų tiek elgesio tiek emocijų. Tai yra mes mokėmės iš tėvų, kaip reikėtų reaguoti į vieną ar kitą situaciją. Jei tėvas, kuriam nepasisekė sukalti teisingai spintelės iš pirmo karto susinervino, kokį jis pavyzdį parodė mums? Ko mes išmokome tuomet? Jei mano mama į mano elgesį ar į susiklosčiusias sudėtingas aplinkybes reagavo ramiai, kantriai, man kaip vaikui vystėsi emocinė saugumo bazė. Taigi reaguodami į situacijas tėvai mokė mus reaguoti ir jausti jausmus.
Jei vaikystėje girdėdavome frazes "Tylėk! Baik žliumbti man pagal ausį!" Arba "Oj ko čia dabar reikia verkti, iš vis čia nieko neatsitiko?!"; "Ko čia prisigalvoji nesąmonių, matai kad čia nieko nėra!?", išgirdę tokius atsiliepimus į mūsų baimę, liūdesį, mes vėliau pradėjome bijoti verkti ir likti nesuprasti, mes išmokome, kad liūdėti yra blogai, kad verkti yra blogai. Mes išmokome, kad ko gero jei mes jaučiame liūdesį tai tam tikrai nėra pagrindo. Suaugę, mes tebegalvojame taip pat. Suaugę mes nebeleidžiame sau jausti. Greičiausiai todėl, kad tiesiog Jūsų niekas neišgirdo, ir uždraudė liūdėti, bijoti. Tie kurie užaugome aplinkoje, kur buvo sakoma "aš suprantu tave vaikeli, tau skauda, leisk man tau padėti", tokiu atveju išmokome, kad jausti liūdesį galima, kad niekas mūsų dėl to nepasmerks. Tėvai mums mokė pažinti savo emocijas arba ne. Kartais mes net nežinojome ką jaučiame, ar tai pyktis ar tai baimė ar liūdesys. Mūsų tėvai gal būt padėjo mums tai suprasti, pavyzdžiui sakydami, "aš suprantu, kad šiuo metu tu esi liūdnas". Štai lydint tokiems tėvų klausimams, pastebėjimams mūsų vaikystėje taip pat vystėsi mūsų emocinė saugumo bazė. Ir atvirkščiai, jei vaikystėje neišmokome pažinti savo jausmų, greičiausiai suaugę sunkiai galėsime įvardinti savo jausmus.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti baimę
Saugi emocinė bazė yra labai svarbi mūsų gerovei ir emociniam bei psichologiniam stabilumui. Ji leidžia mums geriau tvarkytis su iššūkiais, suvokti savo jausmus ir reakcijas, bei geriau priimti sprendimus. Sveika emocinė saugumo bazė padeda palaikyti mums gerą fizinę ir psichologinę gerovę. Ji padeda išvengti per didelio streso, nerimo, depresijos, bei susidurti su gyvenimo iššūkiais. Saugi emocinė bazė yra svarbi siekiant gerų santykių su kitais žmonėmis. Turėdami sveiką, išvystytą emocinę saugumo bazę, mes turime ir sveiką savijautą, todėl esame daug malonesni ir atviresni kitų žmonių atžvilgiu. Sveika emocinė saugumo bazė padeda mums suprasti savo jausmus, reakcijas ir troškimus. Galime sakyti, kad tai yra pamatas leidžiantis mums suvokti savo stiprybes ir silpnybes. Sveika emocinė saugumo bazė tai reiškia aukštą emocinį intelektą. Tai reiškia, kad mes galime suvokti savo ir kitų žmonių emocijas. Mes gebame jas valdyti, kas padeda mums kurti naujus kokybiškus santykius, taip pat padeda mums siekti savo iškeltų tikslų. Saugi emocinė bazė leidžia mums labiau pasitikėti savimi. Savivertė mums padeda vertinti situacijas. Jos pagalba, mes tikime, kad susidorosime su tam tikrais iššūkiais. Mes pasitikime savimi, ir žinome, kad esame verti to ką turime, mes esami verti, kad mus mylėtų, kad su mumis būtų. Mes žinome, kad sugebėsime atlikti vienus ar kitus dalykus, nepriklausomai nuo aplinkybių. Būtent savivertė mums padeda lengviau susidoroti su kylančiais sunkumais, kai mes žinome, tikime, kad viską mes galime. Visos šios priežastys rodo, kad saugi emocinė bazė yra svarbi mūsų gerovei, sėkmei ir laimės jausmui. Todėl mums ir dabar, kai jau esame suaugę, reikėtų stengtis išsaugoti, sustiprinti savo emocinę saugumo bazę. Tai yra vienas iš svarbiausių saugumo aspektų, būtent saugi emocinę bazė leidžia mums šiandien kurti sveikus ir kokybiškus santykius, sėkmingą gyvenimą ir puikią savijautą.
Nėra specialaus testo, kuris galėtų nustatyti ar išmatuoti emocinę saugumo bazę. Tai yra daugiau subjektyvi sąvoka, kuri priklauso nuo kiekvieno žmogaus patirties, poreikių ir gyvenimo situacijos. Tačiau yra keletas klausimų, kuriuos galima pateikti sau. Atsakius į šiuos klausimus, ir pritaikius žinias iš ką tik perskaitytų užrašų, mes galime susidaryti bendrą vaizdą apie mūsų turimą emocinę saugumo bazę. Štai keletas klausimų, kuriuos galite užduoti sau:
- Ar aš jaučiuosi mylimas ir priimtas?
- Ar turiu žmonių, su kuriais galiu pasitikėti ir dalintis savo mintimis ir jausmais?
- Ar jaučiuosi saugus savo aplinkoje?
- Ar žinau kaip susidoroti su sunkumais, stresu?
- Ar vertinu save, ar pasitikiu savimi?
Atsakę į šiuos klausimus, mes galime suprasti apie savo emocinio saugumo bazę ir jos kokybę. Jei mums atrodo, kad mūsų emocinė saugumo bazė yra silpna ar jos visai neturime, mes galime ją ugdyti. Geriausias bendrakeleivis atkuriant mūsų emocinę bazę būtų psichologas, psichoterapeutas. Būtent šie specialistai gali padėti susidoroti su emocinėmis problemomis ir susikurti saugią emocinę bazę dabar.
Jausmai ir emocinis intelektas
Jausmai - tai subjektyvūs psichologiniai patyrimai, kurie atsiranda reaguojant į vidinius arba išorinius dirgiklius ir yra lydimi fiziologinių bei elgesio pokyčių, tai sudėtingas psichologinis reiškinys, susidedantis iš vidinių patyrimų, vidinių virpesių ir fiziologinių reakcijų. Dažnai apsiribojame keliais pagrindiniais jausmais, tokiais kaip džiaugsmas, liūdesys, pyktis ir baimė. Tai natūralu, nes šie jausmai yra dažniausiai patiriami ir lengvai atpažįstami. Tačiau jausmų yra daug daugiau, jie yra maži ir dideli, stiprūs ir silpnesni, šviesūs ir tamsūs, lengvi ir sunkūs, malonūs ir nemalonūs, išlaisvinantys ir uždarantys vidiniuose kalėjimuose, jie apibūdinami atspalviais, mažais niuansais, vidiniais virpesiais. Norint apipasakoti jausmus įvaizdžiais, galima remtis metaforomis, alegorijomis, įvaizdžiais, palyginimais, sakant „jaučiuosi tarsi…“. Pavyzdžiui, „jaučiuosi tarsi plaukiu ant debesies“ - gal būt jaučiu švelnumą, arba „jaučiuosi tarsi spaudžiamas akmenų“ - gal būt jaučiu kažką panašaus į liūdesį ar stresą.
Giluminė psichodinaminė psichoterapija ypatingai remiasi jausmų išgyvenimu. Tik patiriant tikruosius jausmus ir išreiškiant juos, įvyksta emocinė iškrova, leidžianti pasiekti gilesnius psichikos sluoksnius. Emocijų iškrova išlaisvina susikaupusią energiją, kuri išvalo mūsų psichiką nuo susikaupusių sunkių jausmų, traumuojančių patirčių, o šis palengvėjimo jausmas gali būti naudingas naujiems psichologiniams procesams. Tai skatina naujų sinapsinių jungčių formavimąsi smegenyse, ypač kai pacientas suvokia ir įžvelgia savo emocijų kilmę ir prasmę, pasikartojimus, užstrigimus. Taip terapijos metu keičiasi smegenų struktūra ir funkcionavimas, gerėja emocinė savijauta ir gyvenimo kokybė, žmogus keičiasi, auga ir bręsta. Jausmų svarba giluminėje psichoterapijoje yra nenuginčijama. Būtent jausmai ir yra šios terapijos pagrindas. Per jausmų išraišką ir refleksiją pacientai gali giliau suprasti save, savo emocinius poreikius ir konfliktus. Tai padeda ne tik išlaisvinti emocinę įtampą, bet ir sukurti naujus, sveikesnius mąstymo ir elgesio modelius.
Emocinis intelektas - tai gebėjimas atpažinti, suprasti ir valdyti savo ir kitų jausmus. Jis apima empatiją, savikontrolę, socialinius įgūdžius ir gebėjimą prisitaikyti prie emocinių situacijų. Emocinis intelektas yra itin svarbus, nes jis leidžia žmonėms kurti ir palaikyti sveikus santykius, spręsti konfliktus ir priimti emociniais aspektais pagrįstus sprendimus. Aukštas emocinis intelektas skatina geresnį bendravimą, empatiją ir gebėjimą suprasti kitus, kas yra būtina tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje veikloje. Apskritai jausmų funkcija gyvenime yra daugiaprasmė. Jie ne tik atspindi mūsų vidinę būseną, bet ir padeda adaptuotis prie aplinkos, skatina mokymąsi ir asmeninį augimą. Jausmai yra svarbūs signalai, kurie gali nurodyti mūsų poreikius, vertybes ir tikslus. Jie taip pat gali būti motyvacinė jėga, skatinanti mus siekti pokyčių ir tobulėti. Suprasti ir valdyti savo jausmus reiškia turėti įrankius, leidžiančius geriau tvarkytis su gyvenimo iššūkiais ir siekti harmoningesnio bei pilnavertiškesnio gyvenimo.
Psichologinis saugumas komandoje
Harvardo mokslininkė Amy Edmondson apibrėžia psichologinį saugumą kaip "bendrą komandos narių įsitikinimą, kad komanda yra saugi tarpasmeninei rizikai prisiimti". Tai reiškia aplinką, kurioje kiekvienas gali būti savimi: reikšti nuomonę, klysti, mokytis ir mesti iššūkį be baimės patirti gėdą ar bausmę. Svarbu suprasti, kad psichologinis saugumas yra komandos bruožas, o ne individuali savybė. Jis kuriamas per tarpusavio sąveiką, o ne tiesiog egzistuoja ar neegzistuoja kiekviename žmoguje atskirai.
Tyrimai rodo, kad psichologinis saugumas yra pagrindinis komandos sėkmės veiksnys. "Google" tyrimas "Project Aristotle" nustatė, kad jis yra svarbesnis net už komandos sudėtį ar jos struktūrą. Psichologinis saugumas leidžia drąsiau dalintis idėjomis, kurios kitaip liktų neišsakytos, greičiau pripažinti klaidas, taip spartindami mokymosi procesą, įsitraukti į produktyvius ginčus, kurie padeda priimti geresnius sprendimus, rizikuoti, eksperimentuoti ir skatinti inovacijas, bendradarbiauti autentiškai, o ne tik imituoti bendradarbiavimą.
Pasitikėjimas ir psichologinis saugumas skiriasi:
- Pasitikėjimas - tikėjimas, kad kiti yra kompetentingi ir laikosi žodžio ("pasitikiu tavimi, kad gerai atliksi savo darbą").
- Psichologinis saugumas - bendras jausmas, kad komandoje galima būti pažeidžiamiems, daryti klaidas ir mesti iššūkį idėjoms be baimės.
Komanda gali turėti aukštą pasitikėjimo lygį, bet vis tiek stokoti psichologinio saugumo, jei nariai bijo atvirai kalbėti.
Timothy Clark tyrimai identifikuoja keturias psichologinio saugumo pakopas:
- Įtraukimo saugumas - jausmas, kad esi priimtas komandoje.
- Mokinio saugumas - saugumas klausti, mokytis ir klysti.
- Indėlio saugumas - saugumas siūlyti idėjas ir sprendimus.
- Iššūkių saugumas - saugumas mesti iššūkį ir siūlyti esminius pokyčius.
Dauguma komandų pasiekia pirmuosius du lygius, bet sunkiai sukuria aplinką, kurioje nariai drąsiai siūlytų idėjas ir kvestionuotų esamą tvarką - būtent tai skatina inovacijas ir padeda išvengti klaidų.
Vadovo elgesys yra svarbiausias veiksnys, kuriantis psichologinį saugumą komandoje. Jis turėtų rodyti pažeidžiamumą, klausytis su smalsumu, aktyviai įtraukti tyliausius komandos narius, normalizuoti mokymąsi iš klaidų, skatinti riziką.
#
tags: #baime #ir #psichologinis #ne #saugumas