Balys Sruoga, XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros modernistas, dramoje „Milžino paunksmė“ įtvirtino savitą romantizuoto modernizmo variantą. Ši trijų veiksmų, devynių paveikslų drama, skirta Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių konkursui, išsiskiria tuo, kad Vytautas, kaip veikianti figūra, čia nepasirodo - apie jį tik kalbama. Jis yra valstybingumo, tautos nepriklausomumo ir orumo simbolis, o jo asmens didybė ir reikšmė Lietuvos istorijoje iškeliama kaip lietuvių dvasios stiprumo idėja. Vytauto idėja iškeliama kaip lietuvių dvasios stiprumo idėja. Pats Vytautas scenose nevaizduojamas, bet kitų veikėjų veiksmuose ir rūpesčiuose visą laiką jaučiama Vytauto didybė. Tai milžinas, kurio paunksmėje pinasi sudėtingas Lietuvos ir Lenkijos politinis gyvenimas, narpliojamos asmeninės ir valstybinės problemos.
Bendras kontekstas
Drama „Milžino paunksmė“ nukelia į istorinį laikotarpį, kai Jogaila palaikė gerus santykius su pusbroliu didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, savo vietininku Lietuvoje. Lenkų didikai, nepatenkinti Lietuvos politiniu savarankiškumu, ėmė regzti intrigas prieš savo valdovą. B. Sruoga, kurdamas draminės formos veikalą faktiškai apie Jogailos asmeninę tragediją, pabandė, herojaus į sceną neišvesdamas, iškelti Milžiną - Vytautą. Maironis (pavyzdžiu, berods, laikydamas J. Slovackio ir Asnyko romantines tragedijas) suklysta, bandydamas eiliuotai atpasakoti istorinių faktų gausią daugybę, scenoje rodydams, be paties Vytauto, dar Jogailą ir pastarojo tris brolius, abi Vytauto žmonas, Vytauto dukterį - Maskvos carienę Sofiją su sūnum, du didžiuosius kryžiuočių magistrus, kardininkų magistrą, Naugardo, lenkų, čekų, Edigėjo murzos pasiuntinius ir daug kitų veikėjų. Sruoga tenkinasi vien lenkais; be Jogailos, prezentuodamas tik nenuoramą Švitrigailą, lietuvių didžiūną Rumbudą ir (visiškai epizodinę) Vytauto našlę Julijoną. Maironio veikale tikroji draminė įtampa atsiranda tik tragedijos atomazgoje: paties Vytauto ir jo artimųjų mirties nujautimas, mirtis ir velionio karūnavimas. Balio Sruogos veiksfle yra nemažai ryškesnės draminės įtampos scenų, savaime stiprių, tačiau akcijos plitimui kartais gal ir nereikalingų. Tai leidžia, spektaklio ir pa-statyminio užmanymo labui, abu tuos "Vytautinius" veikalus savaip perkomponuoti ir patinkamai trumpinti.
Antro veiksmo, pirmo paveikslo analizė
Šiame paveiksle atsiskleidžia sudėtingi karalienės ir jos aplinkos santykiai, kuriuose pinasi politika, asmeninės ambicijos ir pavydas. Paveikslas pradedamas karalienės replikomis, kuriose ji išreiškia savo priklausomybę nuo kitų ir ilgesį. Ji sako: "Kad gyvenu kaip vėpūtė prie kelio! Juk tu žiniai… Tavęs vienos priklauso… Budėjimu saldžiuoju gyvas… Ach tu, galva! Gražus toks būtum, mielas… Nieks neatims, kas tau vienam priklauso. Žiaurumas - meilės ženklas, - negirdėjai?". Šios frazės atskleidžia jos vidinę sumaištį ir bandymą rasti stiprybės šaltinį santykiuose.
Karalienės dialogas su aplinkiniais atskleidžia politinę įtampą ir jos pačios bejėgiškumą. Ji klausia: "Gerai… Tik vienas vyskupas… Kas, - Zbignievas? O kad ir jis ! Tegu ateis ir nusilenks! Nėra tau ko suprast. Užustalėj ir giriatės jausmais… Be juoko aš sakau! O Krokuvoj jaučiuos kaip svetima. Manęs bajorai vengia… Nenori… Nekenčia… Juk Vytautas - globėjas tavo buvo. Tau giminė… Kad per tave karūną pats valdytų. Kad man gyvenimo dėl jo nebėr! Ir tu išaiškint negali bajorams! Mane su sūnumi apgint! Brangioji! Kiek aš jau esu kalbėjęs! Bet kad karalius toks! Jis vienas kaltas! Ką padarau - jis painioja ir griauna! Ką šiandie pažada, rytoj atšaukia!". Šios replikos atspindi jos nepasitenkinimą karaliaus politika ir bajorų priešiškumą. Ji jaučiasi vieniša ir nesuprasta Krokuvoje, o Vytauto įtaka kelia jai grėsmę.
Karalienės bandymas paveikti vyskupą Zbignievą atskleidžia jos politinį sumanumą ir desperatišką norą išsaugoti savo įtaką. Ji sako: "O vyskupas - išdrįs! Ir vienas! Pats matysi… Tu geras būsi man? Kad panorėtų vyskupas… Suprasti… Padarysi?.. Aš prašau! Bet… kaip… Brangioji!.. Vyskupas toksai… Kaip čia pasakius… Geriausias draugas, - visa, ko tik reikia… Nuo Vytauto klastingų patarimų! Ir ką tu sumanei? Tu jo bijai?! Koks įtarimas!.. Kaip tu, sakai, galėtum?.. Iš tikrųjų?.. Gerai! Ar tu lankaisi paskutinį kartą! O, nieko… Pasakyti man norėjai?..". Šis dialogas atskleidžia jos manipuliacijas ir bandymą įtraukti kitus į savo politines intrigas.
Taip pat skaitykite: Sruogos kūrybos palikimas
Scenos kulminacija - riterio Hinčos atvykimas ir jo pranešimas karalienei. Ji sako: "Atvyko riteris… Ne, ne! Pas karalienę… Tai, mano riteri, dabar prašyčiau… Bus… Kas atsitiko? Teisybė, karaliene… Ką tu sakai?.. Taip. Ach!.. Nuostabu… gerai… Klausau. Tačiau palauk… Kur čia! Ir koks jis keistas ir nuožmus… Tokio nesu dar mačius… Dabar! Kaip kumelys! Jis suvaldyt. Čia įsiveržt… Gerai, prašyk… Palauk dar, Katažyna! Katažyna!.. Arba tiek to… tegu ir taip… prašyk… Garbė aukščiausia tauriai karalienei. Atnešt labų dienų… Pranešt… Taip? Karaliaus pildau valią, kaip įsakė. Karaliaus valią… Šimtas plynių trauktų! Su tuo beždžionėm savo? Gražiai tu sveikinsies, nėr žodžiui vietos! Eik čia, arčiau. Būk mielas svečias. Bet, mielas Hinča! Aš nebepažįstu Tavęs! Kaip erškėtys… Atkeršys tau kiti… ir be manęs! Už tavo vylių, už suktybę, - melą!". Ši scena atskleidžia politinių intrigų mastą ir karalienės pažeidžiamumą. Hinčos pasikeitimas ir jo pranešimas kelia nerimą ir įtampą.
Antro veiksmo, antro paveikslo analizė
Šiame paveiksle nagrinėjami karalienės ir karaliaus Jogailos santykiai, kuriuose dominuoja pavydas, nepasitikėjimas ir politinės intrigos. Karalienė įtaria Jogailą neištikimybe ir atvirai jam tai reiškia. Jos replikos pilnos sarkazmo ir pykčio: "Meilužį kur padėjai? Ach, šit ko jis staiga ežiu pavirto! Pavydi, mielas?.. Prieš porą valandų? Manęs tu to neklausei. Nemano karalienė! Matai, kad nėr. Kodėl gi nemačiau aš jo išeinant? Aš tau ne Jogaila. Pavydas tavo kvailas, kaip ir tu. Tu - vyras man, ar ką? Man būt su tuo, su kuo aš panorėsiu! Tu džiaukis, ką turi… Ką tu turėjai… Užmiršt! Kuriuos pati švenčiausiais pavadino! Kaip stirna leisgyvė glaudeis šalia?.. Kur aš, paklydęs girioj, sapnavau? Kaip mugės prekę pardavei kitam?.. Aš ištekėjus… motina vaikų… Tokia lemtis… Cha cha cha cha. Prabilo nekaltybė! Jos pareigos! Jos vyras! Senas grybas! Lavonas, iš kapų nakčia išlindęs! Laukan iš čia! Gimdai po vaiką! Tikrai šunies likimo vertas tu! Išeik! Laukan! Prisipažink man atvirai, bus tau geriau… Su kuo kasmet vaikus prigyveni? Kaip tu drįsti mane įžeist! Karalių! Prisipažink… Aš tau galiu pagelbėt… Karalius sužinos - Prisipažink! Apginsiu… Būk protinga!". Šios frazės atskleidžia jos nusivylimą santuoka ir bandymą dominuoti santykiuose.
Jogailos reakcija į karalienės kaltinimus yra kupina skausmo ir bejėgiškumo. Jis bando ją įtikinti savo meile ir ištikimybe, tačiau jo pastangos bevaisės. Jis sako: "Aš prašau! Aš proto netekau… Labiau negu seniau… Aš myliu… Elzbieta! Katažyna! Ach! Mane tu paminėsi! Didysis kunigaikštis Lietuvos! Te Vytautas ištrėkš tave kaip musę! Gailėsies! Laikykit! Laikykit jį!". Šios replikos atspindi jo vidinę sumaištį ir desperatišką norą išsaugoti santuoką.
Ši scena atskleidžia sudėtingus karališkos poros santykius, kuriuose meilė persipynusi su nepasitikėjimu, pavydas su politinėmis intrigomis. Karalienė siekia dominuoti ir kontroliuoti Jogailą, o jis jaučiasi bejėgis ir nesuprastas.
Antro veiksmo, trečio paveikslo analizė (Jogailos monologas)
Antroje scenoje B. Sruoga vaizduoja Jogailos monologą, kurį būtų galima pavadinti „Rašyk, rašyk…”. Tai Jogailos išpažintis, sukrečianti savo dramatiškumu. Dramatiškumą ir emocinę įtampą, tvyrančią ištraukoje, padeda sukurti retoriniai klausimai( „Visai pasenęs. Taigi parašei?/ AR jis mane pamiršo? Aš neužmiršau”) ir daugtaškiai (Rašyk tu jam, ir aš vienuolis. Taigi./ Nuo pat gimimo mano…Nuo pat lopšio…”). Jogaila atsiveria, nes jį sujaudina Švitrigailos bandymas atmegzti seniai nutrūkusius brolių santykius. Jis diktuoja laišką Zbignievui net neįtardamas, jog- tai apgavystė ir rašomas laiškas- tai skundas prieš jo brolį Vytautą. Susijaudinusiam dėl tokio Švitrigailos žingsnio, Jogailai net netopteli kad, tai galėtų būti vyskupo išmonė. Tai parodo karaliaus naivumą. Jogaila vaizduojamas kaip net skaityti nemokantis valdovas ir dėl to pašiepiamas Zbignievo.
Taip pat skaitykite: Balio Sruogos kūrinys "Dievų Miške"
Jogailos monologe sudėliojami svarbiausi jo minčių akcentai:
- Kas yr kalėjimas? Nežino niekas. Gyvenimas- kalėjimas. Teisybė.
- Ar parašei? Rašyk, tegu neliūdi, Atsisakydamas pasaulio šio Džiaugsmų. Dienos šviesos. Nakties tamsybės…
- Kas yr gyvenimas? Trumpa viešnagė. Visi mes esame svečiai pasauly. Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš.
Nors diktuodamas laišką Jogaila mąsto apie savo brolį, kurį pats patupdė į kalėjimą, bet vis stengiasi savo ir Švitrigailos gyvenimą sugretinti. Tuo jis bando pabrėžti savo vienišumą ir likimo dramatiškumą. Jogaila gretina likimus, manau, nes jį graužia sąžinė ir jis nori parodyti, kad jis ne ką laimingesnis: Visi vienuoliai mes. Tiktai vienuoliai. Gyvenimą praeinam kaip be pastogės. Rašyk tu jam, ir aš- vienuolis. Taigi. Tikrame kalėjime sėdi Švitrigaila, tačiau ir Jogaila jaučiasi lyg kalinys svetimame ir nejaukiame pasaulyje. Jis save įvardina kaip svečią. Galima teigti, jog jam pabosta gyventi klastingame ir įtemptame politinių intrigų gyvenime. Jis trokšta gyvenimo saulėlydyje nebūti kamuojamas sąžinės graužaties. Pesimistiška, niūroka nuotaika vyrauja visoje ištraukoje. Jogailos monologe gausu liūnų, filosofiškų minčių apie gyvenimą ir jo tuštybę( „Kas yr gyvenimas? Trumpa viešnagė”) . Paskendęs savo apmąstymuose Jogaila nemato nė menkiausios prošvaistės gyvenimui pamažu baigiantis. Senatvėje Jogailos širdis suminkštėja: jis gailisi Švitrigailos jaunystės, kurią šis praleido kalėjime būtent dėl brolio kaltės. Monologe atsiskleidžia tikrasis Jogailos veidas. Sužinome, kad jį graužia sąžinė(„Sakyk, kad aš gailiuosi’) . Šios ištraukos scenoje pavaizduotas Jogailos monologas geriausiai atskleidžia vidinį jo gyvenimą. Monologas išreiškia Jogailos juntamą kaltę prieš brolį Švitrigailą. Gyvenimo pabaigoje Jogaila gailisi dėl praeityje padarytų klaidų.
Teatro pastatymai ir interpretacijos
„Milžino paunksmė“ buvo pastatyta įvairiuose teatruose, o kiekvienas pastatymas išryškino skirtingus dramos aspektus.
- Jaunųjų Teatras (Andriaus Ole-kos-žilinsko vadovaujamas) pastatė forminį, ekspresionistinio stiliaus spektaklį, kuriame vaidino jaunos pajėgos. Spektaklis išsiskyrė drąsa ir šviežumu, tačiau forma kartais nuslėgdavo turinį.
- Montrealio Dramos Teatras (Birutės Pūkelevičiūtės režisuotas) pasirinko „teksto iliustracijos“ kelią, bandydamas pavaizduoti laikotarpio specifiką ir akcentuoti poetinį pradą. Šis pastatymas išsiskyrė kruopštumu ir dėmesiu detalėms, tačiau itin vyriškas poeto kūrybos pobūdis buvo apgaubtas švelnumu ir atsargumu.
Šie pastatymai parodė, kad „Milžino paunksmė“ leidžia kurti savitą spektaklį ir duoda progų pasireikšti aktoriams.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo prasmės paieškos B. Sruogos kūryboje