Įvadas
Tėvų vaidmuo vaiko gyvenime yra nuolat diskutuojamas klausimas. Vieni teigia, kad tėvai yra pagrindiniai asmenybės formuotojai, kiti pabrėžia aplinkos, genų ir kitų veiksnių svarbą. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokią įtaką tėvai iš tikrųjų turi vaiko asmenybės formavimuisi, remiantis įvairiais moksliniais tyrimais ir teorijomis.
Tėvo Vaidmuo Šeimoje ir Jo Įtaka Vaikui
Tėvo vaidmenį šeimoje ir vaiko auklėjime apibrėžia tokie faktoriai kaip tėvo bendravimas su vaiku ir jo indėlis į bendrą veiklą. Palyginus “aktyvias motinas” ir “aktyvius tėvus” - tai yra, gimdytojus, kurie aktyviai dalyvavo vaiko auklėjime - paaiškėjo, kad “aktyvūs tėčiai” turi didesnės teigiamos įtakos vaiko raidai, nei “aktyvios mamos“. Psichologai pateikė įrodymų, kad, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, tėvo asmenybė turi didesnės įtakos vaiko gebėjimų formavimuisi nei tokios pačios motinos savybės. Buvo atskleistas teigiamas ryšys tarp vaiko talentų ir tėvo indėlio į vaiko auklėjimą.
Šiuolaikiniai tėčiai nedažnai apkabina vaikus, sodinasi juos ant kelių, giria, klausinėja, ką jie matė parke ar darželyje, parodo nuostabą, žavisi sudėliotomis kaladėlėmis, piešiniais, neseniai išmoktu šokiu ar eilėraščiu. Tėvo meilė vaikui šiais laikais dažniausiai išreiškiama perkant brangius žaislus. Tačiau vaikui kur kas labiau nei nuostabiausio žaislo reikia tėvo dėmesio, buvimo šalia, supratimo, draugystės ir domėjimosi jo veikla. Tėtis neturi būti tik išlaikytojas - vaikui reikia žmogaus, kuris parodytų pasaulį, padėtų augti ir ugdyti pasitikėjimą savimi.
Savivertės Formavimas ir Tėvų Elgesys
Daugybė mokslininkų pabrėžia, kad tėvų elgesys turi didelės įtakos vaiko savigarbos vystimuisi. Jei vaikas jaučiasi mylimas ir gerbiamas, jis labiau save vertina ir pasiekia geresnių rezultatų. Todėl tėvų šiluma, rūpestis ir meile pagrįstas auklėjimas padeda formuoti savigarbą, o šalti, priešiški santykiai duoda priešingus rezultatus. Nepaisant fakto, kad beveik visi tėvai myli savo vaikus, jie skirtingai išreiškia šiuos jausmus. Mūsų kultūroje tėvai (vyrai) nėra linkę demonstruoti meilės ir švelnumo.
Dar vienas neigiamas šiuolaikinio auklėjimo aspektas yra tai, kad vaikas dažniau girdi kritiką, o ne pagyras. Daugelis tėčių galvoja, kad vaiko auklėjimas - tai pastabos, draudimai ir bausmės. To rezultatas - 4-erių ar 5-erių metų vaikas susidaro nuomonę, kad tėvas yra žmogus, kuris, priešingai nei mama, iš jo laukia blogo elgesio ir prastai jį vertina. Vaikas tai sieja ne su konkrečia situacija, bet su savo asmenybe. Šis poveikis atsispindi ir santykiuose su kitais žmonėmis - vaikas tampa drovus ir mano, kad aplinkiniai neigiamai vertina jo sugebėjimus.
Taip pat skaitykite: Pagalba tėvams: knygos apie autizmą
Griežtas, autoritarinis auklėjimo stilius ypač neigiamai veikia vaiko raidą. Būdingi tokių tėvų elgesio bruožai yra kategoriški vertinimai ir noras, kad bet kokia situacija būtų aiški. Kartais tokie tėvai nuoširdžiai mano, kad jų vaikas yra blogas. Rezultatas - nuo pat pirmųjų savo gyvenimo metų vaikas jaučiasi atstumtas, nesuprastas, nieko vertas. Be to, kiekviena nauja situacija vaikui siejasi su tikimybe būti nubaustam, o tai savo ruožtu sukelia nerimą ir nepasitikėjimą savimi. Mažam vaikui daugelis situacijų yra naujos ir nepažįstamos, tad jis nuolat yra nerimo būsenoje. Kaip bebūtų, net ir patys griežčiausi ar net agresyvūs tėvai mažiau žaloja vaiko savigarbą nei tokie, kurie yra jam abejingi. Abejingumas ir nesidomėjimas vaiko gyvenimu gali iškreipti vaiko įvaizdį apie save.
Šeimos Samprata ir Jos Funkcijos
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje rašoma: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“ Šeima - tai visuomenės ląstelė (maža socialinė grupė), svarbiausia asmens buities organizavimo forma, pagrįsta sąjunga ir giminystės ryšiais. Šeima - tai mažiausias visuomenės regeneracijos kolektyvas, kurį sieja ekonominės ir dvasinės veiklos bendrumas. Jos, kaip socialinės institucijos, pagrindiniai uždaviniai yra šie: 1) saugoti ir puoselėti šeimos narių ištikimybę ir darną; 2) sudaryti palankias vaikų vystymosi ir brendimo sąlygas; 3) stiprinti šeimos ūkį ir racionaliai tvarkyti jos ekonomiką; 4) rūpintis vaikų bendruoju ir profesiniu išsilavinimu, padėti mokyklai mokyti ir auklėti vaikus; 5) ugdyti vaikų pažiūras, dorovinį elgesį ir parengti juos gyvenimui ir darbui visuomenėje.
Šeima yra pirmoji ir svarbiausia vaiko auklėjimo terpė. Ji rūpinasi vaiku ir saugo jį, moko suprasti save ir kitus, formuoja ir kontroliuoja jo elgesį. Tai pirmasis socialinis institutas vaiko gyvenime. Tėvai supažindina vaiką su gyvenimo taisyklėmis bent trimis būdais. Viena, jie paaiškina vaikui elgesio normas. Antra, tėvai bendravimu, jų santykiais platesnėje socialinėje aplinkoje netiesiogiai modeliuoja vaiko nuostatas ir vertybes. Trečia, tėvai tikslingai formuoja vaiko aplinką - parenka gyvenamą vietą, mokyklą, suteikia galimybę dalyvauti prosocialiniame ar antisocialiniame bendruomenės gyvenime, įgyti tam tikrą išsilavinimą.
Šeimoje tenkinami įvairiausi svarbiausi žmogaus poreikiai, pirmiausia seksualiniai, vaikų gimdymo, ūkiniai, vartojimo, emociniai, doroviniai, estetiniai, psichologiniai ir pan. Šeimos funkcijos yra tiek, kiek poreikių nuolatos patenkinama. Visos šeimos funkcijos glaudžiai tarpusavyje susijusios, viena kitą papildo, stiprina.
Šiuolaikinės Šeimos Iššūkiai
Šiuolaikinis socialinis ir politinis gyvenimas Lietuvoje daro įtaką šeimoms. Bendrojo gyventojų užimtumo kitimas, nedarbas, neoficialaus užimtumo plėtra, spartus nedarbo didėjimas bei sumažėjęs valstybės vaidmuo užimtumo ir darbo reguliavimo sferoje lemia, kad vis daugiau vaikų atsiduria gatvės įtakoje, nes jie neturi galimybių atstatyti savo jėgas ir pailsėti. Dėl emigracijos problemos, vaikus augina seneliai, o dėl to išryškėja kartų nesusikalbėjimas dėl skirtingų vertybių skalės. Neretai pritrūksta tolerancijos, trūksta abipusės pagarbos.
Taip pat skaitykite: Vertybės ir socialinis tapatumas
Nuo 1995 m. savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų (VTAT) įskaitoje nedarnių (asocialių) šeimų padaugėjo 1,9 karto, o vaikų jose - 57%. Šioms šeimoms visuomenėje yra gana izoliuotos ir iš aplinkos sulaukia mažai pagalbos. Jos nepriimtinos daugumai ir kaltinamos už nesugebėjimą rūpintis savo vaikais, apskritai - už nesugebėjimą spręsti savų problemų.
Horney Teorija ir Saugumo Poreikis
Karen Horney teigė, kad žmogaus asmenybę didžiai įtakoja ankstyvosios vaikystės metai. Tačiau ji manė, kad žmogaus vystymąsi lemia socialinės, o ne biologinės jėgos. Pagrindinis faktorius žmogaus formavimuisi yra santykis tarp vaiko ir tėvų. Horney manė, kad vaikystei būdingi dviejų tipų poreikiai - saugumo ir pasitenkinimo. Tai universalūs (visiems būdingi) motyvai, kurių patenkinimas yra ypatingai svarbus. Tačiau Horney teorijoje saugumo poreikis įgyja daug didesnę svarbą nei pasitenkinimo poreikis.
Vaiko saugumas visiškai priklauso nuo to, kaip su juo elgiasi tėvai. Iš esmės tėvai gali neleisti vaikui saugiai jaustis rodydami jam meilės ir šilumos trūkumą. Tačiau tėvai gali elgtis įvairiais būdais, kurie neleidžia vaikui pasijusti saugiai ir sukelia vaiko priešiškumą - jie gali aiškiai vertinti kitą vaiką daugiau, neteisingai bausti, nenuosekliai ir ūmiai elgtis su juo, netesėti savo pažadų, tyčiotis iš vaiko, žeminti jį, izoliuoti jį nuo kitų vaikų ir pan.
Bazinis nerimas - tai esminė Horney teorijos sąvoka. Jis apibrėžiamas kaip viską apimantis, visur prasiskverbiantis ir stiprėjantis vienišumo ir bejėgiškumo priešiškame pasaulyje jausmas. Taigi, bazinis nerimas yra visaapimantis - t.y., jis pasireiškia visuose žmogaus santykiuose su kitais žmonėmis.
Tėvų Meilė ir Prieraišumas
Jeigu šeimoje dominuoja meilė, gerumas, savitarpio supratimas, rūpestis, mažylis bus imlesnis auklėjimo poveikiui, ramesnis, emociškai stabilesnis, jausis saugus. Nuo vaiko neįmanoma nuslėpti nė menkiausio tėvų nuotaikos pokyčio. Tik užsimezgus vaiko gyvybei bei pirmaisiais gyvenimo mėnesiais mamos vaidmuo yra kaip ir svarbesnis: ji išnešioja kūdikį, pagimdo, maitina savo pienu - pagrindiniai priežiūros rūpesčiai kaip bebūtų dažniausiai gula ant jos pečių. Kūdikis jaučia absoliučią fizinę priklausomybę nuo mamos maždaug iki pusės metų. Bet ilgainiui tampa labai svarbus tėvo vaidmuo. Be abejo, tėtis savo meile ir rūpestingumu apsupdamas savo vaiko mamą įtakoja jos nuotaiką ir šeimyninę atmosfera, kas teigiamai veikia ir kūdikio emocinę būseną. Mama perteikia kūdikiui pasitikėjimą supančiu pasauliu, o tėtis - sąryšį su juo. Mamos meilė yra besąlyginė, ji padeda suformuoti vaiko pasitikėjimą savimi. Tėvo meilė remiasi šiek tiek kitais principais: motyvuoja vaiką veikti, siekti, nugalėti. Pirmesnis atsiranda ypatingas psichologinis prieraišumas prie mamos. Mažylis mamą suvokia kaip dalį savęs. Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda prisirišti prie kitų šeimos narių, bet mama lieka svarbiausias prieraišumo objektas. Tėvas yra mylimas ne dėl jo tėvystės, o dėl jo santykių su vaiku. Dažniausiai tėtis grįžta iš darbo ir pradeda žaisti su mažyliu, todėl mažylis jį mato kaip draugą.
Taip pat skaitykite: Tėvų skyrybos: psichologo vaidmuo
Sakoma, kad nuo gimimo iki 2 metų formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių. Vaikai negali pilnaverčiai vystytis be prierašumo prie suaugusių, nes nuo to priklauso jų tolesnis pasitikėjimas, santykiai su žmonėmis bei noras tyrinėti pasaulį.
Lyčių Stereotipai ir Tėvų Įtaka
Neabejojama, kad be tėviško pavyzdžio neįmanomas tinkamas berniukų auklėjimas, jų kaip būsimųjų vyrų ugdymas. Bet berniukui reikia ne vien tik vyriškų įgūdžių. Reikia išmokti mylėti bei priimti meilę, užjausti, džiaugtis, džiūginti kitus, matyti grožį, atleisti, rūpintis - tai atrodo „moteriški“ įgūdžiai, bet be jų žmogus nesugebės užmegzti pilnaverčių santykių. Lygiai taip pat mergaitei reikalingas mamos meilės, švelnumo, empatijos, moteriškumo, šeimininkavimo pavyzdys. Iš tėčio jai svarbu gauti rūpinimąsį, palaikymą, pagirimą, pagarbą - be to ji būdama suaugusi nepasitikės savimi bei vyrais. Mergaitė žino savo vertę, pasitiki savimi ir kitais, geba priimti stipriosios lyties rūpestingumą. Tėvas yra pirmasis jos gyvenime vyro pavyzdys. Suaugusi ji sąmoningai arba ne, ieškos panašaus į jos tėvą vaikiną. Berniukas mato tėvo pavyzdį, koks turi būti vyras ir tuo pačiu įgauna vyriškas savybes. Per tėvo santykį su mama jis formuoja suvokimą, kaip reikia elgtis su moterimi.
Pilnoje šeimoje vaikas turi du pavyzdžius palyginimui - moters (mamos) ir vyro (tėčio). Vaikas nesąmoningai susitapatina su savo lyties gimdytoju, o antrąjį suvokia kaip priešingą sau pavyzdį. Šiuolaikinių tyrimų išvados parodo, kad tėčio (arba tiesiog vyro) nebuvimas šeimoje gali rimtai sutrikdyti psichologinę bei socialinę vaiko raidą. Galimi intelekto sričių vystymosi sutrikimai, apsunkinti lyčių suvokimas (identifikavimas) bei bendravimas su priešingos lyties asmenimis. Pvz. berniukas, užaugęs tik su mama, gali tapti neryžtingas, nepasitikintis, nerimastingas.
Kiti Veiksniai, Darę Įtaką Asmenybės Formavimuisi
Asmenybės formavimasis - sudėtingas ir nuolatinis procesas, kuriam įtaką daro daugybė veiksnių. Aplinka apima daugybę veiksnių, tokių kaip šeima, mokykla, draugai, bendruomenė ir kultūra. Aplinka gali būti suskirstyta į socialinę ir fizinę. Kultūra yra svarbus veiksnys asmenybės formavimuisi, nes ji apima įvairius socialinius, etninius, religinius ir kitus elementus, kurie daro įtaką individo vertybėms, požiūriams, elgesiui ir asmenybės raidai. Kultūra padeda formuoti asmens santykius su kitais žmonėmis, nes ji apima socialinius normas ir elgesio modelius, kurie yra priimtini tam tikroje kultūroje. Visuomenė taip pat daro didelę įtaką asmenybės formavimuisi, nes ji apima socialinius ir kultūrinius elementus, kurie formuoja asmens požiūrį į pasaulį.
Genetika taip pat vaidina svarbų vaidmenį asmenybės formavimuisi. Fizinė ir psichinė sveikata yra svarbios, nes jos gali paveikti asmenybės vystymąsi. Emocinės būklės ir jausmų įtaka asmenybės formavimuisi yra glaudžiai susijusi su emocinės kompetencijos ugdymu. Elgesys yra sudėtingas asmenybės bruožas, kuris formuojasi nuo pat gimimo. Aplinkos veiksniai, tokie kaip šeima, draugai, mokykla ir kultūra, turi didelę įtaką elgesio formavimuisi. Charakteris yra ilgalaikis asmenybės bruožas, kuris formuojasi per ilgą laiką. Ekonomikos veiksniai turi didelę įtaką asmenybės formavimuisi.
Literatūra ir skaitymas yra vieni iš svarbiausių veiksnių, kurie gali turėti įtakos asmenybės formavimuisi. Vaikystė yra viena iš svarbiausių gyvenimo stadijų, kuri tiesiogiai įtakoja žmogaus vystymąsi. Vaikystės metu įgytos patirtys ir įgūdžiai yra esminiai žmogaus vystymuisi. Ugdymo ir auklėjimo procesas yra svarbus veiksnys asmenybės formavimuisi. Valia ir kryptingumas yra svarbūs asmenybės formavimuisi. Jie padeda žmogui pasirinkti, kaip jis nori elgtis ir nukreipti savo veiksmus į tam tikrą tikslą. Gamta yra viena iš pagrindinių aplinkos, kuri daro įtaką žmogaus elgesiui ir asmenybės formavimuisi.
Meno pažinimas nuo mažens daro teigiamą įtaką formuojantis vaiko asmenybei. Kūrybiškumas gelbsti įvairiose gyvenimo situacijose ir tai yra viena pagrindinių savybių, kuri tampa vis reikšmingesnė bet kokioje profesijoje.
Genetikos Įtaka ir Auklėjimo Ribos
Mokslininkai teigia, kad šiandien išsivysčiusiose šalyse patenkinti bazinius vaikų poreikius jau nėra taip sudėtinga, kaip anksčiau, todėl šiuolaikiniai tėvai jaučiasi įsipareigoję įvairiausiais būdais investuoti į vaikų ateitį, taip apsunkindami gyvenimą sau ir vaikams. Anot jų, vaikai daug atsparesni nei manome. Gamta laimi, ypač po kurio laiko. Jeigu jūsų vaikas būtų augęs visai kitokioje šeimoje, veikiausiai būtų užaugęs toks pats. Užuot stengusis atitikti varginančius standartus, kuriuos nustatė kaimynystėje gyvenantys Supermama arba Supertėtis, auginkite savo vaikus taip, kaip patogu jums, ir liaukitės nerimauti. Jūsų vaikai užaugs gerais žmonėmis. Dauguma tokie ir užauga.
Anot genetikų, polinkį į tiksliuosius ar humanitarinius mokslus labiau formuoja aplinka. Tyrimai rodo, kad auklėjamasis poveikis yra nedidelis arba vidutinis. Vėlesni tyrimai nustatė dar mažesnį auklėjimo poveikį charakterio formavimuisi. Pavyzdžiui, Vokietijoje apklausus apie 2000 dvynių nustatytas didelis paveldėjimo poveikis sąžiningumui ir nuolaidumui, bet auklėjimo įtaka nerasta.
Meilės Poreikis ir Emociniai Ryšiai
Meilė - tai ne šiaip jausmas, tai veiksmas, kuris kyla iš jausmų. Būtent toji meilė ir jos poreikis yra būdingas kiekvienam iš mūsų nuo tos akimirkos, kai gimstame. Yra žinoma, kad meilė šeimoje formuoja žmogaus asmenybę ir padeda kurti stiprius ryšius ne tik šeimoje, bet ir su kitais žmonėmis. Viena svarbiausių meilės reikšmių šeimoje yra emocinė parama, kuri suteikia vaikui saugumo jausmą. Juk būtent tada, kai vaikas priimtas ir mylimas, jis gali laisvai tyrinėti pasaulį, išreikšti savo jausmus ir idėjas. Vis dėlto vaikui įtaką daro ir tėvų santykiai. Juk nedaug tėvų susilaiko, kai kyla pykčiai. Pykčiai, o ypač tie, kurie vyksta dėl vaiko elgesio, gali priversti vaiką jaustis bejėgiu. Taip dažniausiai nutinka tada, kai tėvai neigiamai kalba apie vaiko elgesį, kuris nepasikeis, o tik blogės tokioje situacijoje.
JAV atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 14 000 vaikų, mokslininkai nustatė, jog 40 % vaikų neturi stiprių emocinių ryšių su tėvais. Remiantis „Sutton Trust“ ataskaita, jei vaikai iki 3 metų neužmezga tvirtų ryšių su tėvais, suaugę turi didesnį polinkį į agresyvumą, hiperaktyvumą.
tags: #tevai #neturi #itakos #vaiko #asmenybes #formavimuisi