Yohji Yamamoto - meistras, poetas ir maištininkas mados pasaulyje. Jo kūryba, trunkanti jau daugiau nei 50 metų, inicijavo fundamentalius pokyčius industrijoje ir įkvėpė ryškiausius planetos dizainerius. Yamamoto, antimados fenomeno autorius, kuklus, tačiau neabejotinai genialus japonų mados kūrėjas, vis dar reiškia humorą, subtilumą ir neišsenkančio originalumo paieškas. Jo dizaino grožio etalonas - žmogiškasis netobulumas, asimetrija ir neišbaigtumas. Jis neigia susireikšminimą, standartus, klišes, įsipareigojimus bei taisykles, todėl kuriamas stilius - gilus, nišinis ir intelektualus - skirtas tikriems mados gurmanams. Dizaineriams, siekiantiems išsaugoti unikalumą rinkodaros diktato epochoje, jis yra ikona, liudijanti, kaip svarbu puoselėti asmeninę viziją, išlikti nepriklausomam ir atrasti autentiškus sėkmės receptus.
Ankstyvieji metai ir įtakos
Norint suprasti Yamamoto estetiką ir jos kilmę, reikėtų susipažinti su jo biografija. 1944 m. laimingos, mylinčios ir pasiturinčios šeimos gyvenimas sugriuvo, kai Yohji tėvas prieš savo valią buvo pašauktas karo tarnybon ir netrukus žuvo mūšyje Filipinuose. Šeimai liko tik vokiškas „Rollei Code“ fotoaparatas, kuriuo jis mėgo fotografuoti, ir šviesūs, bet skausmingi prisiminimai apie šiuolaikišką džentelmeną, tarsi nužengusį iš Taishō romantizmo laikotarpio paveikslo. Po tėvo mirties visi buities rūpesčiai užgulė mamos pečius. Vienintelis našlei tinkamas darbas namuose buvo siuvimas, tad ji ėmė mokytis šios profesijos „Bunka Fashion College“ Tokijuje, o vėliau atidarė nedidelę ateljė. Kol mama studijavo, mažasis Yohji gyveno pas senelius Oarajo mieste, Ibarakio prefektūroje. Berniukas aplinkinį pasaulį stebėjo supdamasis bambuko pintinėje, kurioje močiutė jį nešdavosi į kalnus ar prie jūros - tai iki šiol išlikę gražiausi ankstyvieji jo prisiminimai. Grįžęs į Tokiją Yamamoto daug laiko praleisdavo mamos dirbtuvėje, įsikūrusioje gan nesaugiame rajone, ir šis etapas buvo nelengvas. Jis ne kartą prisimins nevaikiškai žiaurias muštynes, traumas ir skriaudas, patirtas pradinėje mokykloje. Norėdamas sustiprėti Yamamoto net studijavo dziudo. „Augau stebėdamas tamsiuose skersgatviuose besisukinėjančių suaugusiųjų ydas, troškimus ir savanaudišką elgesį“, - kadaise pasidalino Yamamoto. Giminaičių padedamas dvylikametis pradėjo lankyti prestižinę privačią mokyklą - ten užmezgė vertingų draugysčių su Tokijo elito vaikais ir išmoko prancūzų kalbos - šie dalykai labai pravertė ateityje. Verslininkų vaikai atvėrė Yamamoto kitokį pasaulį, o jame - turtingųjų gyvenimo būdą, užsienietišką muziką bei madą. Mokykliniais metais jis buvo aktyvus vaikiškų konkursų dalyvis, ypač sekėsi siuvimas ir tapyba. Tačiau baigęs mokyklą Yamamoto nusprendė įgyti „normalią profesiją“ ir įstojo į Teisės fakultetą Keio universitete. Užaugęs kriminaliniame rajone vaikinas nuoširdžiai norėjo tapti prokuroru, tad atsidavęs studijavo baudžiamąjį kodeksą.
Studentavimo metai buvo pašėlę: jis dalyvaudavo gatvės lentynėse, vakarėliuose, muzikavo savo įkurtoje grupėje „4beat“ (kartą net koncertavo amerikiečių karinėje bazėje), trankėsi po pasaulį. Kartą laivu nuplaukė į Rusiją, ten pasibaisėjęs nykia sovietine atmosfera patraukė į Vokietiją, aplankė Nyderlandus ir pagaliau pasiekė Paryžių. Anot jo, tik atvykęs iš karto pajuto ypatingą trauką - kupinas šurmulio, madingų žmonių ir tabako dūmų miestas pakerėjo jaunojo japono širdį. Grįžęs namo Yamamoto pasisiūlė padėti mamai jos versle. Iš pradžių supykusi, kad sūnus nenori dirbti teisininku, vėliau sutiko, bet pareikalavo: Yamamoto privalo išmokti siuvimo amato. Taip niekada neplanavęs ir miglotai nutuokęs apie mados dizainerio profesiją vaikinas ėmė studijuoti „Bunka Fashion College“ Tokijuje, kuris tuo metu jau garsėjo kaip prestižinė dizainerių kalvė. Baigdamas šią mokyklą Yamamoto laimėjo prestižinį „Soen“ konkursą ir pelnė Endo prizą bei galimybę metams išvykti į Paryžių. Tai buvo didelė sėkmė. Kupinas entuziazmo nuvyko į Prancūziją, išsinuomojo butą ir pradėjo lankyti populiariausių mados žurnalų redakcijas, siūlydamas savo eskizus. Žinoma, tokie rinkos rykliai kaip „Vogue“, „Elle“, „Marie Claire“ nesusidomėjo Europoje nežinomo dizainerio kūryba, tad, metams baigiantis, įskaudintas ir pažemintas Yamamoto grįžo į Japoniją. Vėliau jis su širdgėla prisimins, kaip nusivylęs klaidžiojo Liuksemburgo sodais, stebėjo „Deux Magots“ kavinėje zujančius paryžiečius, vilkinčius „Sonia Rykiel“, „Yves Saint Laurent“ ir „Pierre Cardin“ drabužiais. Jis jautėsi priblokštas skirtumo tarp savo ir Europos dizainerių kūrybos, manė, kad niekada neprilygs jiems.
Antimados koncepcija ir filosofija
O tuo metu mados raida artėjo link lūžio taško. Kilo demokratizacijos ir masinės gamybos banga. Pasaulį krėtė pokyčiai - 1968 m. gegužę Paryžiuje įvyko studentų riaušės ir didžiulis visuotinis streikas. Protestai prieš Vietnamo karą, hipiai, demonstracijos už moterų teises, Prahos pavasaris bei neramumai Tokijo universitete. Mados industrija į tai reagavo laužydama tradicijas ir kurdama tendencijas, nuvainikuojančias aukštąją madą. Yamamoto suprato: prabangos kūrimas, kurio jis taip ilgai mokėsi, nebeaktualus. Padirbęs porą metų mamos ateljė dizaineris galutinai įsitikino, kad nuoširdžiai nekenčia laiko stereotipų. Dėl specifinės rajono aplinkos siuvyklos klientėmis tapdavo vietinių barų darbuotojos, vyrų išlaikytinės, laisvo elgesio moterys ar finansiškai priklausomos namų šeimininkės, ir jų užsakymai atspindėjo už drabužius mokančių vyrų skonį. Yamamoto buvo sunku taikstytis su šių damų noru aukoti savo komfortą ir eleganciją dėl gundančios išvaizdos, jam norėjosi išlaisvinti madą nuo suvaržymų, kurti drabužius nepriklausomoms karjeristėms. Kantrybei trūkus, 1972 m. jis įkūrė savo nedidelę gatavų drabužių įmonę „Y’s“. Dizainerį sužavėjo vyriško palto koncepcija, tokio drabužio, jo manymu, reikėjo šiuolaikinei moteriai, lyg užuovėjos ar šarvo, saugančio nuo atšiaurios aplinkos bei nepageidaujamo dėmesio. Deja, idėja liko nesuprasta, užsakymų buvo labai mažai, tad įmonė gyvavo tik rėmėjų dėka. Laimei, kartą į Yamamoto rankas pakliuvo šveicariška vandeniui atspari medžiaga, iš kurios jis pasiuvo įvairiaspalvių lietpalčių kolekciją. Pirkėjai buvo sužavėti, ir reikalai pagaliau pajudėjo. Ateinančius 10 metų dizaineris intensyviai dirbo tobulindamas įgūdžius ir brandindamas idėjas, kurios vėliau atneš pasaulinę šlovę. Tuo metu jis sukūrė unikalią filosofiją, daug keliavo po Japoniją semdamasis žinių ir įkvėpimo iš autentiškų technikų. Siekdamas išsaugoti natūralias medžiagų savybes nusprendė pabandyti atkurti senovinius metodus: mirkydavo audinius upės vandenyje, džiovindavo gryname ore, veikiant natūraliai šviesai, vėjui ir vandeniui. Dėl sudėtingo proceso išgauta tekstūra tarsi persismelkdavo kūrėjo siela, todėl šie eksperimentai be galo žavėjo Yamamoto ir jis mielai bendradarbiavo su Japonijos amatininkais. Apibūdindamas savo polinkį į asimetriją ir monochrominę spalvų paletę dizaineris pabrėždavo, kad jį žavi, kiek grožio bei unikalumo drabužiui suteikia kirpimas ar įdomesnis apdorojimas, o ne „sentimentalių spalvų“ naudojimas: „Miestuose tiek daug mados, spalvų, dekoracijų - man negražu. 1977 m. dizainerio kūryboje įvyksta proveržis - Yamamoto užčiuopia esmines savo stiliaus gaires ir ima aktyviai formuoti antimados koncepciją. Glamžyti, raukšlėti, sudėtingų spalvų drabužiai sudomino japonišką auditoriją, pelnas augo, atsirado rimtas gerbėjų ratas, verslas ir kūryba ėmė klestėti. Tuo metu jis susipažįsta su avangardo kūrėja Rei Kawakubo, netrukus giminingos sielos ima alsuoti tomis pačiomis vertybėmis bei idėjomis. Atstovaudami japoniškajam avangardui, jiedu padarė didelę įtaką ne tik vienas kitam, bet ir šiuolaikinės mados evoliucijai.
Juodos spalvos reikšmė Yamamoto kūryboje
Šiek tiek grįžkime prie dizainerio firminės juodos spalvos, kad suprastume: tai nebuvo publikos šokiravimo priemonė, o natūrali, gyvenimo padiktuota aplinkybė. Po karo mama, nusprendusi likti vieniša ir gedėti žuvusio mylimojo, visą likusį gyvenimą nešiojo tik juodos spalvos drabužius, tad Paryžiuje šoką sukėlusi spalva dizaineriui pirmiausia asocijavosi su motinos stiprybe, ištikimybe bei asmenybės savarankiškumu. „Aš augau po Antrojo pasaulinio karo kaip vienintelis vienišos našlės sūnus. Tai skatino mane pamatyti visuomenę jos akimis, tad žvilgsnis į supantį pasaulį iš moters pozicijos tapo mano likimu ir apibrėžė mano kūrybos bruožus“, - vėliau paaiškino Yamamoto. Iš tiesų jo drabužiai dedikuojami nepriklausomai moteriai, kuri siekia ne dėmesio, o komforto ir saviraiškos. Matydamas, kaip moterys priverstos paisyti visuomenės primetamų standartų, dizaineris panoro, kad kuriami drabužiai apsaugotų jas nuo grubių savininkiškų žvilgsnių ir negarbingų intencijų - taip gimė jo braižui būdingi laisvi siluetai, santūrus koloritas, erdvės tarp kūno ir audinio paliekantys fasonai, intelektualiai stimuliuojantys aplinkinių vaizduotę. Apie juodą spalvą jis yra pasakęs taip: „Tai vienu metu ir kukli, ir išdidi spalva. Ji tingi, lengva, tačiau paslaptinga.
Taip pat skaitykite: Mandagumas
Kelias į tarptautinį pripažinimą
Sėkmingai augantis verslas skatino grįžti atgal į Paryžių. Tuo metu kiti japonų dizaineriai - Kenzo Takada, Issey Miyake ir Kansai Yamamoto - buvo labai aktyvūs užsienyje ir tai teikė vilčių. Pradžioje Yohji neturėjo didelių ambicijų, nes pirmenybę teikė Japonijos rinkai. Tiesiog vylėsi turėti nedidelę parduotuvėlę Europoje, tad įveikus keletą biurokratinių kliūčių, prekės ženklas, dabar jau pervadintas į „Yohji Yamamoto“ atvėrė pirmosios parduotuvės duris. Dizainerio pakviesta prisijungti Kawakubo pradžioje atsisakė, tačiau atidarymo dieną Yamamoto sužinojo, kad netoliese vyksta jos debiutinės kolekcijos pristatymas. Tai buvo netikėtas, bet malonus netikėtumas - abu bendraminčiai netyčia pristatė savo kolekcijas sinchroniškai ir įvykis staiga įgavo dvigubą jėgą. Mados istorijoje abu vardai amžiams liko neatsiejami japoniškosios revoliucijos - vadinamojo juodos spalvos šoko - kontekste. Prieš pusę amžiaus spalvingame, triukšmingame, europiečių diriguojamame mados peizaže pasirodę juodi, beformiai japoniški siluetai sukėlė daug emocijų, diskusijų bei sumaišties. Pamatę šiuos kūrinius paryžiečiai buvo šokiruoti. Yamamoto sukrėtė mados pasaulį avangardiniais skylėtais, asimetriškais juodais drabužiais. Neapdirbti kraštai, laisvi, beformiai, įmantriai drapiruoti siluetai atrodė lyg šventvagiškas iššūkis vakarietiškiems grožio standartams, trikdė ir kartu kerėjo publiką. Ruošdamasis savo prêt-à-porter debiutui Yamamoto stengėsi, kad kolekcijoje nebūtų užuominų į Japonijos kultūrą, naudojo tik europietiško stiliaus konstrukcijas, kirpimus ir šiuolaikiškus audinius, todėl jautėsi įskaudintas jo kūrybai klijuojamos diskriminacinio pobūdžio „la mode Japonaise“ etiketės. Ažiotažas buvo milžiniškas, kritikai kilnojo antakius, snobai šaipėsi ir piktinosi, žurnalai mirgėjo užgauliomis antraštėmis, tačiau drąsūs ir neįprasti drabužiai vis dėlto rado gerbėjų ir greit patraukė dėmesį. Netrukus dizainerius girti pradėjo liberalesnė spauda, smalsumas augo geometrine progresija, o senas liftas Yamamoto parduotuvėje sulūžo neatlaikęs madistų antplūdžio. Sniego gniūžtė pradėjo riedėti, mados pasaulis buvo pasiruošęs revoliucijai, tereikėjo šokti į traukinį. Ir Yamamoto tai pavyko - neįprasta japono filosofija ir drabužiai nesustabdomai skynėsi kelią mados rinkoje. Britų mados fotografas Nickas Knightas prisiminė, kas pirmą kartą jį sukrėtė, kai jiedu susitiko 1986 m.: „Jaučiau, kad jis buvo neįtikėtinai revoliucingas, drabužiai pabrėžė moters emocijas, intelektą ir mintis, o ne jos biustą, klubus ar kojas. Yohji mada yra labai poetiška, o apranga buvo pirmoji perteikianti mintį, kad moters grožis ir stiprybė yra jos protas, o ne seksualumas.
1981 m. prekių ženklas skilo į du - nuosaikesnį, labiau kasdienybei pritaikytą „Y’s“ ir avangardinį, konceptualų, aukštosios mados lygio „Yohji Yamamoto“. Jau po metų Niujorke pristatytai kolekcijai kritikai žarstė komplimentus, o žiniasklaida titulavo dizainerį mados pasaulio atradimu. Su kiekviena nauja kolekcija Yamamoto vis labiau įtvirtino savo, kaip unikalaus kūrėjo ir nepriekaištingo profesionalo, statusą. Paradoksalūs estetikos elementai tapo dizainerio skiriamuoju bruožu, kurį itin pamėgo miestų intelektualai, kūrybinių industrijų ir bohemos atstovai - jiems imponavo drabužiai, išreiškiantys asmenybės laisvę ir vietoj banalaus seksualumo siūlantys gilų visavertiškumo, išskirtinumo bei komforto jausmą. Niūrios spalvos, grubios formos ir monumentalios audinio klostės genialiose japono rankose virsdavo tikra mados poezija, kurią norėjosi cituoti, todėl Yamamoto tapo įkvėpimo šaltiniu talentingų dizainerių plejadai: Antverpeno šešetukas, Martinas Margiela, Rickas Owensas ir dar daugelis kitų …
Taip pat skaitykite: Depresijos simptomai
Taip pat skaitykite: Dailė ir žaidimai