Žmogus yra socialinis subjektas, gimęs santykiauti su žmonėmis ir gamtos aplinka. Jo santykiai su aplinka tampa jo gyvenimo priemone. Pradedant kalbėti apie mokinio ir pedagogo santykius, svarbu paminėti, kad jie ne visada būna harmoningi, draugiški ir paremti abipusiu bendradarbiavimu. Kartais bendravimas tarp mokinio ir pedagogo tampa įtemptas arba perauga į destruktyvų smurtaujantį mokinio elgesį, kuris neigiamai veikia pedagogus fiziškai ir psichologiškai. Apie smurtą kalbama kasdien, dažniausiai su tuo susijusi informacija mus pasiekia iš žiniasklaidos šaltinių, pažįstamų bei artimųjų. Minint smurtą, reikėtų kalbėti ir apie nusikalstamumą. Asmuo, prieš kitą asmenį panaudodamas bet kokią smurto formą, daro nusikaltimą ir atlieka draudžiamą veiką, pažeisdamas visuomenės moralines ir teisines normas. Nusikalstamos veiklos vykdytojai gali būti bet kokio amžiaus asmenys, ne išimtis ir mokyklą lankantys vaikai.
Nusikalstamumas ir smurtas prieš pedagogus
Remiantis viešosios policijos duomenimis, vaikai padaro apie penktadalį visų nusikalstamų veiksmų, o jaunuoliai nuo 14 iki 29 metų sudaro apie 60 proc. visų nusikaltusių asmenų. Nusikalstamumas yra latentinis. Kartais tenka išgirsti, jog nusikaltimai, naudojant smurtą, vykdomi ir prieš pedagogus mokymo įstaigoje. Moksleivių smurtavimas prieš pedagogus egzistuoja ir tokiose Europos šalyse, kaip Vokietija, Šveicarija. Pastarojoje šalyje 2002 m. kas antras pedagogas yra emociškai (psichiškai) išsekęs. Apie Lietuvoje pedagogų patiriamą smurtą iš mokinių, tyrimais paremtų duomenų nėra. Taip pat trūksta informacijos apie pedagogams teikiamos pagalbos priemones patiriant smurtą iš mokinių. Pedagogai ir jų neigiama patirtis bendradarbiaujant su moksleiviais tarsi nustumiama į šalį ir pamirštama, nors pedagogai tokie pat žmonės, kaip ir kiti, o naudojant smurtą prieš juos yra pažeidžiamas orumas ir kitos žmogaus teisės. Vien tik mokyklos socialinis pedagogas ar psichologas negali padėti išspręsti moksleivių naudojimo prieš pedagogus smurto problemos. Todėl reikėtų numatyti tokias pagalbos galimybes, kai pedagogas gautų palaikymą ir už mokyklos ribų, teikiant sistemišką ir komandiniu darbu paremtą pagalbą. Svarbu dirbti ir su mokytojais, kadangi tik suteikiant pagalbą pedagogams ir nesiimant priemonių šalinant mokinių agresyvų elgesį, teigiamų rezultatų nebus.
Temos aktualumas ir naujumas
Vienas iš neigiamų visuomeninio gyvenimo padarinių yra nusikalstamumas. Šiuo darbu ketinama pažvelgti į kitą agresijos pusę, kada moksleivių smurtas naudojamas prieš suaugusiuosius - mokytojus, mokymo įstaigoje. Pats smurto naudojimas prieš pedagogus skatina nusikalstamumo augimą. Todėl atskleisti ir įvertinti smurto prieš pedagogus atsiradimo ir jo naudojimo priežastis yra aktuali teorinė ir praktinė problema. Šiai analizei Lietuvoje skiriama gana mažai dėmesio. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jog apibūdindami deviantinį moksleivio elgesį skirtingi autoriai naudoja skirtingas sąvokas smurtui bei agresijai. Šios sąvokos reikšmės panašios. Smurtas - vieno žmogaus (žmonių grupės) prievartos veiksmas prieš kitą žmogų (žmonių grupę), iš to turint kokios nors sau naudos ar pasitenkinimo. Remiantis darbo tema kyla probleminis klausimas.
Darbo metodologija
Darbe pateikta psichologijos, teisės, socialinių mokslų literatūros analizė ir sociologinio tyrimo rezultatai, kurie atskleidžia ir pagrindžia prieš pedagogus naudojamo smurto bendrojo lavinimo mokykloje tipus, priežastis ir padarinius. Šiais teisėsaugos, švietimo, psichologijos, socialinio darbo srityse. Darbo struktūrą sudaro įvadas, dvi dalys, tyrimo pagrindu paremtos išvados bei rekomendacijos, trumpa santrauka anglų kalba. Darbo pabaigoje pateikiamas literatūros sąrašas ir priedai.
Žmogaus vertybės filosofiniu ir teisiniu požiūriu
Filosofinis ir teisinis požiūris yra neatsiejamas kalbant apie žmogaus vertybes, apie jas pradėta kalbėti dar antikos laikais. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme teigiama, jog švietimas - asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo prielaida. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą - darnų ir solidarų, valstybės - pažangią ir saugią. Mokymasis yra prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė. Kalbant apie moksleivių naudojamą smurtą prieš pedagogus mokymo įstaigoje pirmiausiai reikėtų pradėti kalbėti apie vertybes, kaip prioritetinius gyvenimo veiksnius. Vertybės ir poreikiai neatsiejami nuo žmogaus veiksmų. Žmogaus elgesys yra įtakojamas žmogaus poreikių, vertybių, socialinių normų ir pan. Veiksmo orientavimas į konkretų tikslą ar užduotį susideda iš dviejų komponentų: vienas yra artimesnis poreikiams ir stimulams, kitas - vertybėms.
Taip pat skaitykite: Kritinis žvilgsnis į Banduros teoriją
Poreikių ir vertybių sąveika
Tūkstantmetėje žmonijos istorijoje tik poreikiai buvo tos pirminės paskatos, kurios lėmė, kad žmonės atradinėjo ir išradinėjo sau reikalingus ir vertingus dalykus, kūrė aplinkui save daiktų pasaulį, sudarantį jų kultūrinę aplinką. Ši aplinka savo ruožtu darė ir daro grįžtamąjį poveikį poreikiams. Individui paprastai reikia to, kas jo kultūrinėje aplinkoje laikoma vertingu ir siektinu, ką toji aplinka gali jam pasiūlyti. Moralinių vertybių aktualumą patvirtina ir teisinės normos bei įstatymai. Žmogaus teisė į gyvybę yra pagrindinė teisė, kuria remiasi visos kitos teisės, laisvės ir pareigos. „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“ (LR Konstitucija, 1992). Žmogaus orumą gina įstatymas. „Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti bausmes“ (LR Konstitucija, 1992). Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir orumas yra neatsiejamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. Prigimtinės žmogaus teisės - tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Teisės yra visuotinai pripažintos vertybės. Konstitucijoje įtvirtinamos pagrindinės žmogaus teisės, yra ginamos įstatymo. Pažeidus šias teisės normas gresia teisinė atsakomybė.
Žmogaus teisės ir orumas
Remiantis filosofijos žodynu, žmogaus teises galima apibūdinti kaip teises, kurios pripažįstant pozityvią, įstatymų duotą jų prasmę, turi individui garantuoti tam tikrą erdvę, kurioje jis nepriklausydamas nuo valstybės valdžios ir kitų institucijų, galėtų pats tvarkyti savo gyvenimą. Žmogaus teisės turi ir moralinį turinį, jos yra moralinės teisės, žmogaus teisės nėra sukurtos. Locke'o ir kitų XVII-XVIII a. mąstytojų įsitikinimu, jos yra dievo duotos kiekvienai žmogiškai būtybei ir iš esmės yra žmogaus prigimties dalis. Žmogus gimsta jas jau turėdamas, todėl jas ir galima vadinti prigimtinėmis. Būdamos dieviškos kilmės, jos yra viršesnės už žmonių sukurtus įstatymus. Žmogaus teisės žmogui priklauso „iš prigimties“. Žmogaus teisės pirmą kartą buvo suformuluotos vėlyvosios antikos (stoicizmo) laikais. 1975 m. Helsinkio Baigiamajame akte sakoma, kad žmogaus teisės išplaukia iš žmogaus asmenybei būdingo „orumo“, o „pripažinimas orumo, lygios ir neatimamos teisės yra laisvės ir teisingumo pagrindas“. Orumą galima laikyti visų žmogaus teisių pagrindu, tuo atveju, jei orumas suvokiamas kaip asmens tinkamumas santarvei bendradarbiauti. Būtent į asmens tinkamumą vienaip ar kitaip sueina visų žmogaus teisių legalumas. Žmogaus teisė į gyvybę, sveikatą, laisvę, nuosavybę, teisė įgyti kvalifikaciją ir kitos yra tik žmogaus orumo (tinkamumo gyventi visuomenėje) priemonės ir sąlygos: jei pažeidžiama bet kuri iš šių asmens teisių, tuo sumažinamos ir tokio asmens biologinės, daiktinės ar kvalifikacinės galios imtis pareigų ir jas tinkamai atlikti, t. y. palaikyti ar didinti savo individualų socialinį vertingumą (tinkamumą gyventi visuomenėje). Pasak I. Kanto, priešingai santykinei vertei, kuri yra priemonė tikslui siekti ir turi „kainą“, orumas yra absoliuti vertybė. Orumo esmę sudaro būtinai gerbtinas kiekvieno žmogaus būties savitikslėškumas, žmogaus, kaip asmens, protingas dorovinis apsisprendimas (autonomija, laisvė). Įsitikinimo reiškimo laisvė yra vienas iš svarbiausių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena pagrindinių kiekvieno asmens tobulėjimo ir saviraiškos sąlygų. Kiek ši laisvė yra teisė ir kiek ja naudojamasi ne šalia visuomenės, o visuomenėje, tiek ji susaistyta atitinkama pareiga ir atsakomybe kitų visuomenės narių atžvilgiu, tiek ji santykinė ir tuo santykumu savo tapatybę išsauganti. Atskirta nuo pareigos ir atsakomybės ji nustos būti teise - žmonių sugyvenimo forma ir virstų savo priešybe - privilegija - agresijos ir viešpatavimo forma. Žmogus yra protinga būtybė, todėl turi elgtis taip, kad jo elgesio taisyklė galėtų būti visuotinė, universali, kitaip tariant, žmogus turi elgtis taip, kaip jis norėtųsi, kad su juo būtų elgiamasi. Jis turi nemeluoti, nes nenori, kad jam visada ir visi meluotų. Jis turi vykdyti savo pažadus ir įsipareigojimus, nes nenori, kad kiti nevykdytų savo pažadų ir įsipareigojimų jam. Jeigu visi nuolat meluotų ir apgaudinėtų vieni kitus, racionalus gyvenimas taptų neįmanomas. Kadangi žmogus negalėtų niekuo pasikliauti, jis iš viso negalėtų racionaliai veikti. Beprotiškame pasaulyje protas taptų bereikalingas. Įsipareigojus tai tampa privalomybe. Pareiga yra pagrindinis poelgio motyvas elgtis racionaliai, o kadangi kiekvienas žmogus yra racionaliai mąstantis ir turintis sprendimo teisę, tai pareiga yra laisvės determinuoti savo tikslus išraiška. Žmogaus teisės apibrėžiamos ne tik, kaip galėjimu veikti, bet ir kaip privalėjimu veikti, t. y. atlikti tai, kas yra žmogaus pareiga. Kalbant apie smurto naudojimą, žmogaus pareiga būtų pareiga nesmurtauti. Dar kitaip tariant smurtautojo pareigą galima būtų apibūdinti taip: individas turi elgtis taip, kaip nenorėtų, kad su juo elgtųsi. Mokinys mokykloje turi atlikti savo pareigas, kurios yra įvardijamos kiekvienos mokyklos nuostatuose.
Individualumas ir vertybės
Kiekvienas žmogus yra individualus, turintis savo asmeninę nuomonę ir požiūrius. Kiekvienas žmogus savo gyvenime turi prioritetus, gyvenimo taisykles. Tuos prioritetus dar būtų galima įvardinti vertybėmis. Žmonės privalo laikytis subjektyviai vertindami atitinkamus reiškinius, mąstydami ir kontroliuodami savo veiksmus. Schelereris teigė, kad vertybės apibrėžtos turinio požiūriu ir susietos su asmeniu. Vertybės sudaro antiistorišką hierarchiją. Kiekviena vertybės pakopa atitinka tam tikras jausmo aktas, asmens tipas ir bendrijos forma; pirmenybė turi būti teikiama aukštesnėms vertybėms. Vertybes moksleivio gyvenime kuria artimiausia jo aplinka - šeima, mokykla, draugai. Jeigu minėtuose visuomenės institutuose vertybės yra suprantamos, kaip neigiami dalykai, toks požiūris susiformuos ir moksleiviui, kuris laikydamasis netinkamų vertybinių nuostatų elgsis destruktyviai su pedagogais. Mokyklos funkcija - teikti ne tik žinias, orientuoti mokinį ne tik į proto, mąstymo sklaidą, bet ir į gėrybių pasaulį, kurio pažinimas padeda pajausti gamtos grožį, atrasti žmogaus kūrybinio aktyvumo prasmę, nutiesti santykius su kitu žmogumi. Pedagogas yra tas asmuo, kuris mokykloje vertybes perduoda mokiniams. Pedagogo profesija suteikia galimybę, kompetentingai padedant ugdytiniams perimti vertybes, kurių realizavimas įprasmintų jų būtį.
Alberto Banduros socialinio kognityvinio išmokimo agresijos teorija
Alberto Bandura yra gerai žinomas, kaip gyvas psichologas klasikas. Kaip socialinės kognityvinės teorijos kūrėjas, jis pateikė dar vieną alternatyvą psichodinaminei ar klasikinei biheiviorizmo kryptims. Dar 1960 metais A. Bandura pradėjo tirti agresiją pasitelkdamas imitaciją. Socialinį išmokimą sudaro du procesai: tiesioginis pastiprinimas (kai kurių vaikų agresija pasiekia savo tikslą ir taip yra pastiprinama) ir socialinis modeliavimas (vaikas gali pradėti kitaip elgtis stebėdamas savo aplinkoje kito asmens elgesį). A. Banduros socialinio išmokimo agresijos teorija (1973-1983) pagrįsta kognityvinėmis žiniomis, pagal kurią agresija nepriklauso nuo vidinių potraukių. Pagrindinė agresijos priežastis yra numatytų pozityvių padarinių poveikis. Žmonės įvertina rezultatus, tikėtinus pasielgus agresyviai, ir lygina su tais padariniais, kurių susilauks už agresyvų elgesį. Agresija pasireiškia tada, kai numatyti padariniai, pasielgus agresyviai, nusveria kitokio įmanomo elgesio padarinius. Bandūra mano, kad būtent numanomi padariniai, o ne automatinės reakcijos sukelia agresyvų elgesį. A. Bandūra teigė, kad labai agresyvūs veiksmai - dvikova su peiliais arba špagomis, kerštinga pajuoka - reikalauja sudėtingų įgūdžių, kurie pasiekiami intensyviai mokantis. Šis mokymosi procesas neturi būti painiojamas su tam tikro elgesio pasireiškimu. Socialinio išmokimo teorija aiškiai skiriasi tam tikro elgesio modelio išmokimą nuo sąlygų, tuos įgūdžius, kad jie būtų išmokti. Bandūros manymu, nors kartais žmonės išmoksta agresyviai elgtis bandydami ir darydami klaidas, sudėtingesni įgūdžiai įgyjami stebint kitus. Šeimos nariai, pažįstami tos bendruomenės žmonės ir simboliniai modeliai visuomenės informavimo priemonėse prisideda prie individo mokymosi.
Agresyvaus elgesio įgijimas
Mokymasis stebint vyksta keturiais etapais:
Taip pat skaitykite: Banduros asmenybės teorija
- Pirmiausia individas turi pastebėti arba atkreipti dėmesį į užuominas, dirgiklius, elgesį ir modeliuojamo įvykio padarinius.
- Antra, stebėjimai turi būti užkoduoti į vaizdavimo formas atmintyje.
- Trečia, kognityviniai procesai transformuojami į imitacines reagavimo formas, kurios iki pirmojo etapo pradžios buvo naujos individui.
- Ketvirta, tinkamai paskatinus, taikomas išmoktas elgesio modelis.
Bandūros teigimu, modelio savybės yra mokantis suvaidintos agresijos. Jis teigia, kad modeliai tarpusavyje skiriasi pagal tai, kiek yra tikėtina, kad jos elgesys turės norimus padarinius. Žmonės dažniausiai paskatinami tada, kai seka kopijuoja tuos modelius. Skatinami protingi, reikšmingi, įtakingi asmenys dėl savo sumanumo, sugebėjimų, užimantys aukštą poziciją įvairių statusų hierarchijoje. Tyrimai parodė, kad modelių savybės daro įtaką tam, kaip vaikai mėgdžioja agresyvų modelių elgesį. Mokytojai, kurių statusas mokykloje yra aukštas, mėgdžiojami dažniau, negu žemu statusu pasižymintys pavaduojantys mokytojai. Paskatinantys mokytojai taip pat dažniau mėgdžiojami.
Agresyvų elgesį provokuojančios sąlygos
Stebėjimas gali padėti gauti informacijos apie tai, kokie veiksmų tipai gali būti skatinami arba baudžiami, ir apie sąlygas, kuriomis tinka taikyti išmoktą elgesį. Kai tam tikro elgesio būdas yra išmoktas, jis gali būti panaudotas kaip manipuliavimo su aplinka būdas, kad būtų sulaukta trokštamų padarinių. Socialinio išmokimo teorijos šalininkai nustatė keletą provokuojančių sąlygų, taip pat paskatinimus, modeliavimą, instrukcijas ir klaidas. Agresyvus elgesys gali pasikartoti, jeigu jis padėjo pasiekti norimą tikslą. Teigiama, kad ne potraukis pastūmėja žmogų elgtis tam tikru būdu, o kognityvinės asociacijos leidžia asmeniui numatyti ateitį ir skatina jį elgtis vienaip arba kitaip.
A. Bandūra teigia, kad bausmės efektyvumą lemia bausmės tikėtinumas ir dydis, laikas ir trukmė, taip pat gėrybės, gaunamos agresyviai pasielgus, žinios apie alternatyvius būdus norint pasiekti tikslą. Bausmės gali būti neefektyvus būdas slopinti agresyvų elgesį, nes yra galimybė, kad jis tik sustiprės ir pasireikš kontrataka. Bausdamas pats asmuo tampa modeliu ir stebėtojas gali išmokti, kad bausmėmis galima pasiekti tikslą. Taigi natūralu, kad tie vaikai, kuriuos tėvai baudžia fizinėmis bausmėmis, daugiau pešasi, kovoja su kitais vaikais. Šis dėsningumas gali būti aiškinamas ir kitaip - tie vaikai, kurie daugiau pešasi, ir dėl to dažniau baudžiami tėvų. Bandūra teigia, kad dažniausiai pasireiškia abipusė priklausomybė: blogai besielgiantys vaikai yra tėvų baudžiami, vaikai pamėgdžioja tėvų elgesį, ir sulaukia naujos bausmės. Šis ciklas linkęs kartotis.
A. Bandūra teigė, kad dėl agresyvaus susidūrimo aukos patiriamas skausmas yra stipri sulaikanti paskata, skatinanti sumažinti arba visai nutraukti agresyvų elgesį. Skausmo paskata skatina bausmės baimę ir savitą cenzūrą, kurios prisideda prie kitam asmeniui kenksmingo elgesio silpnėjimo. Aiškų, stiprios paskatos veikti agresyviai gali nulemtinai, kad nekreipiama dėmesio į slopinantį skausmo paskatų efektą, bet vis dėlto skausmas neskatina individo elgtis agresyviai.
Socialinio išmokimo teorijos įvertinimas
Pagrindinis socialinio išmokimo teorijos principas - vaikai dažnai išmoksta elgtis stebėdami kito asmens sėkmę; elgesys provokuojamas ir palaikomas per aplinkoje pateikiamus modelius. Bet socialinio elgesio teorija neatsižvelgia į reikšmingas emocijas. Daugiausia dėmesio skiriama individo elgesiui ignoruojant tai, kad žmonės abipusiškai įsitraukia į socialinę sąveiką. Nepaisant visos kritikos ir lyginant su kitomis agresijos išmokimo teorijomis, A. Banduros teorija lieka moderniausia.
Taip pat skaitykite: Minties ir veiksmo sąveikos analizė
Išmokimo teorijos apie asocialaus elgesio formavimąsi
Pirmoje XX a. pusėje psichologijoje vyravo bihevioristinė teorija. Šią teoriją plėtojo ir pritaikė agresyvaus elgesio supratimui Arnoldas Bussas ir Albertas Bandura. A. Busso teorija buvo tarpinė pereinamoji, joje daugiausia dėmesio skiriama socialiniams vaidmenims ir asmenybei kaip kintamiesiems, darantiems įtaką agresyviam elgesiui. A. Bandura socialinio išmokimo teorija tapo labai įtakinga aiškinant, kaip žmonės išmoksta agresyviai elgtis stebėdami kitus. Bandura atmetė teiginius apie įgimtus instinktus ir pabrėžė modeliavimo ir pastiprinimo reikšmę. Agresija yra išmoktas elgesys. Išmokimo teorijos stengiasi paaiškinti elgesio pasikeitimus, atsirandančius laikui bėgant, siedamos aplinkos veiksnius, tokius kaip paskatų sąsajos ir paskatinimai, su tais procesais, kurie vyksta individo sąmonėje, tokie kaip potraukiai ir lūkesčiai.
Trys klasikinės agresyvaus elgesio išmokimo teorijos yra:
- klasikinis sąlygojimas,
- instrumentinio išmokimo teorija,
- kognityvinė išmokimo teorija.
Dauguma dabartinių teorijų grindžiamos šiomis.
Klasikinis sąlygojimas
Klasikinio sąlygojimo pagrindinius dėsnius suformulavo I. Pavlovas XX a. pradžioje. Refleksai ir gerai išmoktas elgesys gali būti susieti su nauja aplinka. Pvz., tyrimai su šunimis. Garsas siejamas su maistu. Tai klasikinio sąlygojimo pavyzdys. Klasikinio sąlygojimo teorija iš esmės yra teorija apie paskatinimų pakeitimą (paskatinimus-pakaitalus) sukeliant tam tikrą reakciją.
Instrumentinio išmokimo teorija
Instrumentinio išmokimo teorija daugiau dėmesio skiria elgesio pasikeitimams. Paskatinimas sustiprina ryšio ir paskatų asociacijas, o bausmės tuos ryšius silpnina. Šių efektų dėsningumai tampa išmokimą pagrindžiančiais principais. Instrumentinio išmokimo teorijose bausmė vertinama kaip tam tikras paskatinimas. Manoma, kad bausmė yra nemaloni paskata, t. y. organizmas priima jį kaip nemalonų. Jeigu pateikiamos bausmės už tokį elgesį, kuris iki tol buvo skatinimas, tas elgesys pasireiškia mažiau. Remiantis A. Busso apibrėžimu agresija reiškia žalingų, kenksmingų paskatų kitam gyvam organizmui teikimą. Agresyvaus elgesio slopinimas yra tiesiogiai susijęs su nemalonaus paskatinimo intensyvumu. Kitaip tariant, bausmės efektas agresyviam elgesiui yra toks pat, kaip ir baudžiant už bet kokį kitą elgesį. Baudžiantys paskatinimai kartais paskatina arba sustiprina nepageidaujamą elgesį, užuot jį nuslopinęs. Organizmai išmoksta susieti nemalonius paskatinimus su vėlesniu teigiamu skatinimu. Pavyzdžiui, vaikas gali išmokti, kad tėvai skiria dėmesio ir apkabina, pabučiuoja po to kai jis primušamas, todėl siekdamas dėmesio ir šilumos vaikas gali elgtis taip kad butu nubaustas.
A. H. Busso instrumentinės agresijos išmokimo teorija
Arnoldas Bussas pritaikė E. Thorndike‘o B. F. Skinnerio instrumentinio išmokimo teorijas agresyviam elgesiui paaiškinti. Jis teigė, kad organizmas neturi įgimtų mechanizmų, kuriems reikėtų agresyvios išraiškos arba kurie skatintų žalą, skriaudą kieno nors atžvilgiu sukeliantį elgesį. Bussas priešingai nei Freudas neigė įgimtų agresijos potraukiu egzistavimą. A. Busso nuomone agresyvus elgesys, kaip ir bet kuris kitas instrumentinis elgesys yra išmoktas per paskatinimus ir bausmes. A. Bussas agresija laikė elgesį kai „vienas individas žalingai, kenksmingai skatina kitą individą“ skyrė agresijos rūšis:
- Pykčio agresija - paskatinama skausmingomis paskatomis
- Instrumentinė agresija - skirta kitiems tikslams pasiekti. Instrumentinė dar yra skirstoma į fizinę ir verbalinę, aktyvią ir pasyvią, tiesioginę ir netiesioginę.
Bussas teigė, kad tam tikros agresyvios reakcijos stiprumas yra keturių veiksnių funkcija. Pirma ilgalaikis agresyvaus elgesio skatinimas gali susilpninti agresyvios reakcijos stiprumą. Antrą patirtis įgyta praeityje gali paveikti individą taip, kad suintensyvina agresyvias reakcijas į vėlesnius įvykius. Trečia, socialinis agresyvaus elgesio skatinimas (palengvinimas) gali pasireikšti, jeigu socialinės normos palaiko priešiškumo, žiaurumo reiškimąsi toje grupėje. Be to galiausiai temperamentas arba asmenybės bruožai gali tiesiogiai paveikti ir sustiprinti agresyvaus elgesio pasireiškimą. Impulsyvumas ir sugebėjimas toleruoti frustraciją turi įtakos tam, kiek agresyvus elgesys yra tikėtinas ir koks bus jo intensyvumas. Teorijoje teigiama kad paskatinimų ir bausmių dažnumas ir diduma stiprina arba silpnina agresyvų elgesį ir taip paveikia ir agresyvaus elgesio pasireiškimo galimybę ir jo intensyvumą. Tyrimais įrodyta, kad agresyvaus elgesio skatinimas sustiprina jo dažnumą ir tam tikromis sąlygomis paskatimai taip pat pasireiškia agresyvaus elgesio atveju. Taigi tyrimai įrodo kad agresija yra instrumentinis elgesys.
Individas, kuris ir anksčiau patirdavo užpuolimus nemalonumus, gali būti agresyvesnis nei asmuo niekada tokios patirties neturėjęs. Bussas pritarė, kad frustracija gali kartais vesti prie agresijos, bet taip pat teigė kad individas gali išmokti labai įvairiai reaguoti. Dabar dar nėra tiksliai žinoma kokiomis sąlygomis patirti nemalonumai sukelia agresiją. Bussas teigia, kad grupėse vyraujančios tendencijos ir nuostatos dėl agresijos paveikia tos grupės individų agresyvumą. Vaikai mėgdžioja asmenis, esančius šalia jų. Jeigu tie modeliai demonstruoja agresyvų elgesį vaikai juos mėgdžioja. Su agresyvumu Bussas sieja tokius temperamento aspektus: impulsyvumas, reakcijų intensyvumas, aktyvumo lygis ir nepriklausomybė. Yra galimybė jog emociškai jautrūs ir dirglūs asmenys interpretuoja savo patirtį skirtingai nei kiti žmonės, ir būtent interpretacija, o ne tam tikras temperamento tipas yra agresyvaus elgesio tarpininkas.
Ši teorija praturtino pagrindinę instrumentinio išmokimo teoriją, nes buvo papildyta agresijos studijom. Bussas atkreipė dėmesį į individo ankstesnę patirtį, atskleidė nepalankių sąlygų, sėkmės su kuriuo nors agresyviai susidūrus, socialinio kitų pritarimo ir individo asmenybės įtaką agresijai. Analizuodamas agresijos kilmę Bussas bandė susieti tarpusavyje išmokimo teorijos socialinės ir asmenybinės psichologijos aspektus.
Šiame straipsnyje nagrinėjama socialinė kognityvinė agresijos teorija, jos ištakos, pagrindiniai principai ir įtaka šiuolaikiniam agresijos supratimui. Straipsnyje remiamasi žinomų psichologų, tokių kaip Albertas Bandura ir Arnoldas Bussas, darbais, siekiant pateikti išsamią analizę.
Agresijos teorijų raida
XX amžiaus pirmojoje pusėje psichologijoje dominavo bihevioristinė teorija. Tačiau vėliau A. Banduros socialinio išmokimo teorija tapo labai įtakinga aiškinant, kaip žmonės išmoksta agresyviai elgtis stebėdami kitus. A. Bandura atmetė teiginius apie įgimtus instinktus ir pabrėžė modeliavimo bei pastiprinimo reikšmę. Jis teigė, kad agresija yra išmoktas elgesys.