Įvadas
Alberto Banduros asmenybės teorija, dar žinoma kaip socialinio kognityvinio išmokimo teorija, žymi reikšmingą posūkį psichologijos moksle, atsiribojant nuo tradicinių bihevioristinių ir psichodinaminių požiūrių. Ši teorija pabrėžia socialinių ir kognityvinių procesų svarbą formuojant žmogaus elgesį ir asmenybę. A. Bandura atmetė teiginius apie įgimtus instinktus ir pabrėžė modeliavimo bei pastiprinimo reikšmę. Agresija yra išmoktas elgesys. Socialinį išmokimą sudaro du procesai: tiesioginis pastiprinimas ((kai kurių vaikų agresija pasiekia savo tikslą ir taip yra pastiprinama) ir socialinis modeliavimas (vaikas gali pradėti kitaip elgtis stebėdamas savo aplinkoje kito asmens elgesį). Šiame straipsnyje išnagrinėsime pagrindinius A. Banduros teorijos principus, įskaitant socialinio išmokimo mechanizmus, saviveiksmingumo svarbą ir abipusio determinizmo koncepciją. Taip pat aptarsime teorijos taikymą aiškinant agresyvų elgesį ir jos įtaką psichoterapijai.
Socialinis išmokimas: stebėjimas ir modeliavimas
Socialinis išmokimas, kaip naujų elgesio formų mokymasis stebint kitų elgesį arba mėgdžiojant, yra vienas iš kertinių A. Banduros teorijos akmenų. Terminas „socialinis išmokimas“ iš pradžių buvo sukurtas bihevioristų, kurie jį aiškino remdamiesi stimulo, reakcijos ir pastiprinimo sąvokomis. Tačiau A. Bandura papildė šią sampratą įtraukdamas pažintinius veiksnius.
A. Bandura teigė, kad žmogus aplinkos veiksnius ir reakcijas į juos įsivaizduoja simboliškai, kurdamas vidinį aplinkos modelį. Jis pabrėžė modeliavimo ir paskatos svarbą, teigdamas, kad netiesioginė patirtis (stebėjimas) gali turėti tokios pat įtakos elgesiui, kaip ir tiesioginė patirtis.
A. Bandura elgesio modeliavimo procesą apibūdino kaip dėmesio atkreipimą į kito žmogaus elgesį, jo išsaugojimą atmintyje, atgaminimą ir motyvuotą elgesį (pavyzdžiui, žmogus, turintis psichologinių sutrikimų, stebėdamas kitą žmogų, turintį panašių problemų, bet gebantį sėkmingiau jas spręsti, bandys išmokti modeliuoti savo elgesį). Taigi, žmogus seka pastiprintus kitų žmonių veiksmus ir išmoksta juos mėgdžioti net ir tada, kai išoriškai nereaguoja ir negauna paskatos. Tokiais atvejais žmogus naują patirtį įgyja greičiau, nei susidaro įgūdžiai. Tai iliustruoja bandymai su vaikais, kuriems buvo rodomi filmai apie įvairų elgesį ir jo padarinius (teigiamus arba neigiamus). Vaikai dažniausiai reagavo į padarinius (paskatą ir bausmę).
Lėlės Bobo eksperimentas
A. Banduros lėlės Bobo eksperimentas yra vienas garsiausių ir reikšmingiausių jo darbų, iliustruojančių socialinio išmokimo principus. Eksperimento metu vaikams buvo rodomi filmai, kuriuose suaugusieji agresyviai elgiasi su lėle Bobo. Vėliau, kai vaikams buvo leista žaisti su lėle, jie linko atkartoti matytą agresyvų elgesį. Šis eksperimentas parodė, kad vaikai gali išmokti elgesio stebėdami kitus, net jei jie nėra tiesiogiai skatinami ar baudžiami už tą elgesį.
Taip pat skaitykite: Kritinis žvilgsnis į Banduros teoriją
Eksperimento detalės:
- Viena vaikų (3 ir 6 m.) grupė pro veidrodinį stiklą stebėjo, kaip patyręs nesėkmę suaugęs žmogus kitame kambaryje imdavo daužyti lėlę Bobo.
- Antra grupė stebėjo tokį patį, bet nufilmuotą elgesį.
- Trečia grupė tokį patį elgesį, pateiktą animacinio filmuko pavidalu.
- Ketvirta grupė nestebėjo jokio agresyvaus suaugusiojo elgesio.
- Vėliau visų grupių vaikai paeiliui žaidė tame pačiame kambaryje.
- Po kurio laiko eksperimentatoriai pradėjo sukelti vaikams nepasitenkinimą, atimdami žaislus.
- Matę agresyvų elgesį su lėle Bobo vaikai gerokai dažniau elgėsi agresyviai nei tokio elgesio nestebėję vaikai.
Šis eksperimentas patvirtino, kad stebėtas elgesys gali būti atkartojamas, ypač jei stebėtojas jaučia nepasitenkinimą ar frustraciją.
Faktoriai, lemiantys modeliavimą
Ne visus stebimus elgesius žmonės linkę modeliuoti. A. Bandura išskyrė keletą faktorių, kurie lemia, ar stebimas elgesys bus perimtas:
- Modelio savybės: Žmonės labiau linkę mėgdžioti tuos modelius, kurie yra panašūs į juos pačius, kurie yra patrauklūs, sėkmingi ar turintys aukštą statusą.
- Pastiprinimas: Žmonės dažniau mėgdžioja elgesį, kuris yra apdovanojamas arba kuris padeda išvengti bausmės.
- Stebėtojo savybės: Žmonės, kurie yra žemo saviveiksmingumo, neturi pasitikėjimo savimi arba jaučiasi bejėgiai, labiau linkę mėgdžioti kitų elgesį.
Tyrimai parodė, kad modelių savybės daro įtaką tam, kaip vaikai mėgdžioja agresyvų modelių elgesį. Pavyzdžiui, vaikų mokytojai, kurių statusas mokykloje yra aukštas, mėgdžiojami dažniau nei žemu statusu pasižymintys mokytojai.
Saviveiksmingumas: tikėjimas savo gebėjimais
Saviveiksmingumas yra žmogaus įsitikinimas savo gebėjimais sėkmingai atlikti tam tikrą užduotį arba pasiekti tikslą. A. Bandura teigė, kad saviveiksmingumas yra svarbus motyvacijos, elgesio ir pasiekimų veiksnys. Žmonės, kurie tiki savo gebėjimais, yra labiau linkę imtis sudėtingų užduočių, atkakliai siekti tikslų ir greičiau atsigauti po nesėkmių.
Taip pat skaitykite: Minties ir veiksmo sąveikos analizė
Saviveiksmingumo šaltiniai
A. Bandura išskyrė keturis pagrindinius saviveiksmingumo šaltinius:
- Patirtis: Sėkminga patirtis didina saviveiksmingumą, o nesėkminga - mažina. Tačiau svarbu ne tik patirtis, bet ir jos interpretacija. Žmonės, kurie mano, kad jų sėkmė priklauso nuo jų pačių pastangų ir gebėjimų, labiau linkę sustiprinti savo saviveiksmingumą.
- Netiesioginė patirtis: Stebėjimas, kaip kiti žmonės sėkmingai atlieka užduotis, gali padidinti saviveiksmingumą, ypač jei stebėtojas mano, kad jis yra panašus į stebimą asmenį.
- Žodiniai įtikinėjimai: Žmonės, kurie yra įtikinami, kad jie gali sėkmingai atlikti užduotį, labiau linkę bandyti ir pasiekti sėkmę. Tačiau žodiniai įtikinėjimai turi būti pagrįsti realiais įrodymais ir galimybėmis.
- Emocinė ir fiziologinė būsena: Žmonių emocinė ir fiziologinė būsena gali turėti įtakos jų saviveiksmingumui. Pavyzdžiui, jei žmogus jaučia nerimą ar stresą, jis gali abejoti savo gebėjimais.
Saviveiksmingumo poveikis
Saviveiksmingumas turi didelį poveikį įvairiems gyvenimo aspektams:
- Motyvacija: Žmonės, kurie tiki savo gebėjimais, yra labiau linkę kelti sau aukštus tikslus, dėti daugiau pastangų ir atkakliai siekti tikslų.
- Elgesys: Žmonės, kurie tiki savo gebėjimais, yra labiau linkę imtis sudėtingų užduočių ir išbandyti naujus dalykus.
- Emocinė gerovė: Žmonės, kurie tiki savo gebėjimais, yra labiau linkę jaustis laimingi, patenkinti ir mažiau linkę į depresiją ar nerimą.
- Fizinė sveikata: Tyrimai rodo, kad saviveiksmingumas gali turėti teigiamą poveikį fizinei sveikatai, įskaitant imuninės sistemos stiprinimą ir skausmo mažinimą.
Abipusis determinizmas: asmenybės, elgesio ir aplinkos sąveika
A. Banduros teorijoje pabrėžiama nuolatinė aplinkos kintamųjų, žmogaus individualių savybių ir elgesio sąveika. Šis principas vadinamas abipusiu determinizmu. Tai reiškia, kad asmenybė, elgesys ir aplinka nuolat veikia vienas kitą.
Skirtingai nuo tradicinių bihevioristinių teorijų, kurios teigia, kad elgesys yra tiesioginis aplinkos poveikio rezultatas, A. Bandura teigė, kad žmonės yra aktyvūs savo aplinkos kūrėjai ir keitėjai. Žmonės pasirenka aplinką, kuri atitinka jų asmenybės savybes ir elgesį, o aplinka savo ruožtu veikia jų elgesį ir asmenybę.
Triadinis priežastingumo modelis
Abipusį determinizmą galima iliustruoti triadiniu priežastingumo modeliu, kuris apima tris elementus:
Taip pat skaitykite: Banduros įtaka agresijos supratimui
- Asmenybė (kognityviniai veiksniai): Tai apima žmogaus įsitikinimus, vertybes, lūkesčius, tikslus ir saviveiksmingumą.
- Elgesys: Tai apima žmogaus veiksmus, reakcijas ir pasirinkimus.
- Aplinka: Tai apima fizinę ir socialinę aplinką, įskaitant žmones, daiktus ir įvykius.
Šie trys elementai nuolat veikia vienas kitą. Pavyzdžiui, žmogaus saviveiksmingumas gali paveikti jo elgesį (pvz., atkaklumą siekiant tikslo), o elgesys gali paveikti aplinką (pvz., sėkmė gali pritraukti daugiau galimybių), o aplinka gali paveikti asmenybę (pvz., sėkmė gali sustiprinti saviveiksmingumą).
Asmenybės ir aplinkos sąveikos būdai
A. Bandura išskyrė tris pagrindinius asmenybės ir aplinkos sąveikos būdus:
- Atsitiktinė sąveika: Žmonės susiduria su atsitiktiniais įvykiais aplinkoje, kurie gali paveikti jų elgesį ir asmenybę.
- Pasirenkamoji sąveika: Žmonės pasirenka aplinką, kuri atitinka jų asmenybės savybes ir elgesį.
- Sukuriamoji sąveika: Žmonės aktyviai kuria ir keičia aplinką, kad ji atitiktų jų poreikius ir tikslus.
Šie sąveikos būdai rodo, kad žmonės nėra pasyvūs aplinkos aukos, bet aktyvūs jos kūrėjai ir keitėjai.
Agresijos išmokimas: socialinio išmokimo perspektyva
A. Banduros socialinio išmokimo teorija yra svarbi aiškinant, kodėl žmonės tampa agresyvūs. A. Bandura atmetė teiginius apie įgimtus agresijos instinktus ir pabrėžė, kad agresija yra išmoktas elgesys.
Agresijos išmokimo mechanizmai
A. Bandura išskyrė du pagrindinius agresijos išmokimo mechanizmus:
- Tiesioginis pastiprinimas: Kai kurių vaikų agresija pasiekia savo tikslą ir taip yra pastiprinama. Pavyzdžiui, jei vaikas mušdamas kitą vaiką atima jo žaislą, jis gali išmokti, kad agresija yra veiksmingas būdas pasiekti norimą tikslą.
- Socialinis modeliavimas: Vaikas gali pradėti kitaip elgtis stebėdamas savo aplinkoje kito asmens elgesį. Jei vaikas mato, kaip suaugusieji agresyviai elgiasi, jis gali išmokti, kad agresija yra priimtinas elgesio būdas.
Agresiją skatinančios sąlygos
A. Bandura nustatė keletą sąlygų, kurios gali paskatinti agresyvų elgesį:
- Frustracija: Frustracija, negatyvus poveikis arba pyktis gali sukelti bet kokio pobūdžio reakciją, priklausomai nuo mokymosi istorijos ir dabartinės aplinkos.
- Paskatinimas: Agresyvus elgesys gali pasikartoti, jei jis padėjo pasiekti norimą tikslą.
- Modeliavimas: Stebėjimas, kaip kiti žmonės agresyviai elgiasi, gali padidinti agresyvaus elgesio tikimybę.
- Instrukcijos: Instrukcijos, kurios skatina agresyvų elgesį, gali padidinti agresyvaus elgesio tikimybę.
- Klaidos: Klaidingi įsitikinimai arba interpretacijos gali paskatinti agresyvų elgesį.
Agresijos kontrolė
A. Bandura teigė, kad agresiją galima kontroliuoti mažinant agresiją skatinančias sąlygas ir skatinant alternatyvius elgesio būdus. Jis pabrėžė, kad bausmės gali būti neefektyvus būdas slopinti agresyvų elgesį, nes jos gali sustiprinti agresiją ir pasireikšti kontrataka.
A. Bandura teigė, kad dėl agresyvaus susidūrimo aukos patiriamas skausmas yra stipri sulaikanti paskata, skatinanti sumažinti arba visai nutraukti agresyvų elgesį. Skausmo paskata skatina bausmės baimę ir savitą cenzūrą, kurios prisideda prie kitam asmeniui kenksmingo elgesio silpnėjimo.
Teorijos kritika ir įvertinimas
A. Banduros socialinio išmokimo teorija sulaukė kritikos dėl to, kad ji yra mechanistinė ir turi biheviorizmui būdingų metodologinių trūkumų. Tačiau dėl modeliavimo svarbos ir ateities padarinių numatymų, kurie keičia žmogaus elgesį, ji išlieka labai įtakinga.
Teorija praturtino pagrindinę instrumentinio išmokimo teoriją, nes buvo papildyta agresijos studijomis. A. Bandura atkreipė dėmesį į individo ankstesnę patirtį, atskleidė nepalankių sąlygų, sėkmės su kuriuo nors agresyviai susidūrus, socialinio kitų pritarimo ir individo asmenybės įtaką agresijai.
Analizuodamas agresijos kilmę, A. Bandura bandė susieti tarpusavyje išmokimo teorijos socialinės ir asmenybinės psichologijos aspektus. Ankstesnę individo patirtį jis vertino kaip pirminę tam tikro elgesio priežastį, teigdamas, kad asmenybę veikia ankstesnė patirtis, nulemianti, kaip asmuo elgiasi tam tikru būdu, ir priklauso nuo aplinkos sąlygų, atkuriančių ankstesnius ryšius.