Įvadas
Agresija, kaip virusas, plinta šiuolaikiniame pasaulyje. Tėvai smurtauja prieš vaikus, paaugliai žiauriai sprendžia konfliktus, o nusikaltimai užpildo žiniasklaidos puslapius. Agresija, dar žinoma kaip smurtas ir žiaurumas, kelia didelį nerimą ir reikalauja išsamaus supratimo. Šiame straipsnyje nagrinėjama socialinė kognityvinė agresijos teorija, jos ištakos, pagrindiniai principai ir įtaka šiuolaikiniam agresijos supratimui. Straipsnyje remiamasi žinomų psichologų, tokių kaip Albertas Bandura ir Arnoldas Bussas, darbais, siekiant pateikti išsamią analizę.
Agresijos apibrėžimas ir samprata
Agresija - tai elgesys, kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą, padaryti fizinę ar psichologinę žalą kitam žmogui ar gyvai būtybei. Tokio elgesio tikslas - pakenkti kitam psichologiškai ar fiziškai. Tai gali būti reakcija į konfliktą ar frustraciją, pasireiškianti įvairiais būdais: nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu (psichologinė agresija) ir fiziniu smurtu. "Etikos žodyne" agresija apibūdinama kaip kraštutinė priešiškumo forma, kai tyčiniais veiksmais tiesioginiu ar netiesioginiu būdu siekiama kam nors padaryti žalos, skriaudos arba suteikti sielvarto ir skausmo. Žmogus yra vienintelė gyva būtybė, gimusi kaip socialinis subjektas. Jo gyvastį palaiko gebėjimas santykiauti su žmonėmis ir gamtos aplinka. Jis bręsta fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai. Taigi, jo santykiai su aplinka tampa jo gyvenimo būdo priemone.
Agresijos lygiai ir formos
Agresyvumas taip pat gali būti emocijų ir elgesio sutrikimas, apimantis smurtą prieš mažamečius ir silpnesnius, taip pat nepriežiūrą. Smurtas plačiąja prasme reiškia fizinę, psichologinę, seksualinę prievartą ir nepriežiūrą.Fizinis smurtas siaurąja prasme - tai prievarta prieš asmenį: stumdymas, mušimas, sužeidimas, nužudymas. Psichologinis, emocinis smurtas dažnai susijęs su fizine prievarta, įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo. Hiperglobai būdingas prievartinis siekimas neatitinkančių amžiaus ar situacijos kontaktų su vaikais, pernelygilgas “vaikiško” auklėjimo periodas, bet kokio savarankiškumo slopinimas. Tai ir “kūdikiškos” 7 - 15 metų vaiko glamonės, motinos siekimas “uzurpuoti” visą vaiko laiką, dėmesį, jo izoliacija nuo bendraamžių (Myers, 2000), aptarnavimas, užgaidų tenkinimas, saugojimas nuo bet kokių sunkumų, darbo, superpriežiūra ribojant kiekvieną vaiko žingsnį. Nepriežiūra- dėmesio asmeniui stoka, nesirūpinimas, draudimas lavintis, šviestis, fiziškai vystytis, marinimas badu ir t.t. yra fizinio ir psichologinio smurto dalis. Tai socialinis - pedagoginis vaikų apleistumas. Lytinis (seksualinis) smurtas suprantamas keliomis prasmėmis. Tai seksualinis priekabiavimas. Tai aukos privertimas stebėti lytinį aktą; prievarta liesti kito lytinius organus; pasinaudojant aukos baime, fiziniu bejėgiškumu, psichikos sutrikimais, liesti aukos lytinius organus, auką glamonėti.
Pagal A. Bass ir A. Fizinė: Veiksmai, kuriais siekiama sužaloti ar padaryti fizinę žalą. Verbalinė: Agresijos išraiška žodžiais, įžeidimais, grasinimais. Pyktis: Emocinis komponentas, apimantis susierzinimą, irzlumą. Priešiškumas: Neigiamos nuostatos ir jausmai kito asmens atžvilgiu.
Taip pat išskiriamos šios agresijos formos: Demonstracinė: Vaiko noras atkreipti į save dėmesį, o ne gintis nuo išorinio pasaulio ar kam nors daryti žalą. Instrumentinė: Agresija, naudojama kaip priemonė tikslui pasiekti. Priešiška: Agresija, kurios tikslas - sukelti skausmą ar žalą kitam asmeniui. Tiesioginė: Agresija, nukreipta tiesiogiai į nepasitenkinimo objektą. Netiesioginė (perkeltinė): Agresija, nenukreipta prieš konkretų asmenį, tačiau siekiama pakenkti žmogui aplinkiniu keliu (apkalbos), arba nukreipiama į kitą asmenį ("atpirkimo ožį"). Negatyvizmas: Opozicinis elgesys, pasyvi arba aktyvi kova prieš galiojančias taisykles, papročius, įstatymus. Įtarumas: Nepasitikėjimas ir atsargumas kitų žmonių atžvilgiu, įsitikinimas, kad kiti žmonės prieš jį planuoja blogus veiksmus, turi blogų ketinimų jo atžvilgiu. Kaltė: Žmogus mano, kad jis yra blogas, kad galbūt blogai elgiasi, kad jo sąžinė nešvari, jis jaučia kaltę, kuri gali visiškai neturėti realaus pagrindo. Fiktyvinė agresija: Kai kurie individai išmoksta patirti malonumą, kai sukelia kitiems skausmą (fizinį, psichines kančias).
Taip pat skaitykite: Banduros asmenybės teorija
Agresijos priežastys ir teorijos
Agresyvumą lemia įvairūs veiksniai: paveldimumas, biologiniai faktoriai, somatiniai susirgimai ir socialinės aplinkos poveikis. Mokslinėje literatūroje esama įvairių agresyvaus elgesio klasifikacijų. Agresija gali būti situacinė, trumpalaikė, epizodinė arba tapti įprasta elgsena, taip pat primityvi arba rafinuota, verbalinė arba fizinė, reiškiama atvirai rodant priešiškumą.
Agresyvaus elgesio ištakas aiškina įvairios teorijos:
Biologinės teorijos
Teigia, kad polinkį į agresiją lemia biologiniai veiksniai, tokie kaip kūno sudėjimas ar chromosomų rinkinys. Konradas Lorenzas lygino žmonių instinktus su gyvūnų instinktais, teigdamas, kad agresija skirta individo ir rūšies išsaugojimui. Daugelį metų tyrinėjęs gyvūnų elgseną, K.Lorenzas priėjo išvados, kad agresija yra įgimta. Tačiau jeigu S.Freudas mirties instinktą traktavo kaip destruktyvų pradą ir priešpriešino jį gyvenimo instinktams, tai K.Lorenzas manė, kad agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Jo manymu, esant natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį. Pavyzdžiui, agresijos instinktas užtikrina, kad tos pačios rūšies atstovai negyventų pernelyg arti vienas kito, o išsiskirstytų platesnėje teritorijoje (taip sudaromos geresnės sąlygos užsitikrinti pakankarnas maisto atsargas). Kaip rašo K.Lorenzas, „Tam, kad pasireikštų agresija, reikalingas išorinis reakciją sukeliantis stimulas, kuris nukreipia sukauptą energiją į fiksuotus elgesio būdus (pvz., savo rūšies atstovo užpuolimą, kai jis pažeidžia kito gyvūno teritoriją). Kai sukaupta agresijos instinkto energija yra panaudojama, agresyvių reakcijų pasireiškimo tikimybė sumažėja“. Tačiau, jeigu agresija nebuvo išreikšta ilgą laiko tarpą ir susikaupė didelės energijos atsargos, tai agresyvias reakcijas gali išprovokuoti netgi silpni orientuojantys stimulai (šiuo atveju agresijos pasireiškimo slenkstis tampa toks žemas, kad ji pratrūksta pirmai palankiai situacijai pasitaikius). Taigi galima sakyti, jog agresija funkcionuoja pagal hidraulinio modelio principą -susikaupus dideliam agresijos instinkto energijos kiekiui, ji turi būti išreikšta. kad „Žmogaus prigimtis nėra labai bloga. Tiktai žmogus savo protu ir darbu pernelyg greitai pakeitė natūralias gyvenimo sąlygas, dėl to agresijos instinktas kartais ir sukelia tokias pražūtingas pasekmes. K.Lorenzo manymu, tenka tiktai apgailestauti, kad žmogus neturi grobuoniškos prigimties. Daug pavojų, gresiančių žmogui, atsiranda būtent todėl, kad iš prigimties jis yra santykinai nepavojinga, viskuo mintanti būtybė“. Žmogus neturi pavojingo natūralaus ginklo (pvz., didelių ir aštrių nagų arba dantų), kuriuo jis galėtų užmušti kitą stambią būtybę. Dėl to per visą evoliuciją nesusiformavo agresiją slopinantys mechanizmai, kurie trukdo visiems „profesionaliems“ plėšrūnams naudoti natūralius ginklus prieš savo rūšies atstovus ir kartu užkerta kelią rūšies susinaikinimui.
Psichoanalitinės teorijos
Agresijos šaknų ieško įgimtuose instinktuose arba auklėjimo ir draudimų ankstyvoje vaikystėje padarytoje žaloje. Z. Freudas teigė, kad agresija yra įgimtas žmogaus instinktas, o mirties instinktas, susidūręs su gyvybės instinktu, nukreipiamas į aplinką, kur pasireiškia kaip agresija ir destrukcija. S.Freudo agresijos teorija - S.Freudas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias jėgas - gyvenimo ir mirties instinktus. Gyvenimo instinktai (pvz., alkio, troškulio, seksualinis) užtikrina žmogaus fizinę egzistenciją ir giminės pratęsimą. Mirties, arba destruktyvūs, instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, tačiau, nepaisant to, jie galiausiai pasiekia savo tikslą -kiekvienas žmogus miršta. Mirties instinktų buvimas grindžiamas prielaida, kad visos gyvos būtybės siekia sugrįžti į tą stabilumo būklę, kuri būdinga neorganiniam pasauliui. Svarbus išvestinis mirties instinktų darinys yra agresijos potraukis. S.Freudo manymu, „Agresijos potraukio atsiradimas yra susijęs su savisauga - tam, kad apsaugotų organizmą, gyvenimo instinktai pasipriešina mirties instinktams ir nukreipia jų energiją į išorę (prieš kitus žmones arba objektus)“. Tačiau kai kada agresija gali vėl būti nukreipiama atgal, ten iš kur ji kilo (t.y. prieš savąjį Aš). Dalį į vidų nukreiptos agresijos potraukio energijos gali perimti Superego (ši energija naudojama baudžiant Ego bei sukeliant kaltės išgyvenimą), o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti savidestrukcija, arba suicidiniai bandymai. Be to, kadangi mūsų veiksmus paprastai skatina ne vienas, bet keletas motyvų, tai realybėje dažnai pasireiškia gyvenimo ir mirties instinktų tarpusavio sąveika. Kaip pažymi S.Freudas, „Žmogus nėra švelni, meilės trokštanti būtybė, kuri gali tiktai gintis ir tik tada, kai ją kas nors užpuola. Žmogaus prigimtyje slypintis agresijos potraukis lemia tai, kad palankiomis aplinkybėmis (pvz., kada nėra kliūčių arba slopinančių jėgų) šis agresyvumas pasireiškia stichiškai, pažadindamas žmoguje laukinį žvėrį, kuris gali kankinti ir žudyti savo gentainius“. Dėl šio žmonėms būdingo pirmapradžio priešiškumo bei agresyvumo kultūrai ir civilizacijai kyla nuolatinė grėsmė ((nes įgimti žmogaus potraukiai yra stipresni už racionalius interesus). Todėl socialinė-kultūrinė aplinka turi sutelkti visas pastangas, kad galėtų prislopinti agresijos potraukį. Reikia pabrėžti, kad S.Freudas analizavo ne tik tarpasmeninę, bet ir tarpgrupinę agresiją. Viena iš pagrindinių tarpgrupinės agresijos funkcijų -tai savosios grupės stabilumo ir vieningumo palaikymas. Pagal S.Freudo teorija galima teikti, kad visada galima susieti tarpusavyje didelį žmonių skaičių, jeigu dar liks ir tokių, į kuriuos bus galima nukreipti savo agresiją. Jo manymu, tarp kaimyninių tautų (arba atskirų etninių grupių) dažnai kyla nesantaika, kuri padeda joms santykinai „nekaltu“ būdu patenkinti agresyvius potraukius ir išlaikyti savosios grupės vieningumą. Šį priešiškumo „svetimiesiems“ ir prieraišumo „saviesiems“ formavimąsi galima būtų paaiškinti remiantis Edipo komplekso funkcionavimo analogija. Kitaip tariant, ankstyvosios vaikystės emocinių santykių ambivalentiškumas vėliau yra perkeliamas į socialinę tarpusavio sąveiką.
Frustracijos teorija
Teigia, kad agresija visuomet yra frustracijos - nusivylimo, nemalonios, įtemptos emocinės būsenos, atsirandančios dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą, įveikti sunkumus - padarinys. Tai buvo viena iš pirmųjų teorijų, atkreipusių dėmesį į išorinių sąlygų įtaką agresijos pasireiškimui. Dar 1939 m. J.Dollardas su kolegomis paskelbė savo garsųjį veikalą „Frustraciįa ir agresija“, kuris keletą dešimtmečių buvo agresyvaus elgesio tyrimų teoriniu pagrindu. Minėti autoriai iškėlė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, ir kad frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Šiuo atveįu frustracija yra suprantama kaip trukdymai siekiant kokio nors tikslo. Galima sakyti, kad frustracija atsiranda tada, kai žmogus negali siekti trokštamo tikslo arba atlikti atitinkamų veiksmų, kai jis to nori. Didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio stimuliacija.
Taip pat skaitykite: Minties ir veiksmo sąveikos analizė
J.Dollardas ir jo kolegos išskyrė tris pagrindinius veiksnius, kurie įtakoja frustracijos stiprumą:
- Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas.
- Frustracijos visapusiškumas.
- Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia). Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad žmogus skuba papietauti, tačiau pakeliui į kavinę jį sutrukdo pažįstamas, kuris paprasčiausiai nori paplepėti (pirma nedidelė frustracija). Vėliau tas žmogus patenka į „kamštį“ kelyje (antra nedidelė frustracija) ir, pagaliau atvykęs į vietą, randa kavinę uždarytą (trečia nedidelė frustracija). Apimtas pykčio, žmogus apspardo kavinės duris, dėl to jį sulaiko pro šalį važiavę policininkai.
Vis dėlto labai greitai J.Dollardas ir jo kolegos susilaukė nemažai kritikos. Pavyzdžiui, kiti autoriai atkreipė dėmesį į tai, kad frustracija ne visuomet sukelia agresiją (po frustracijos gali pasireikšti ir kitos reakcijos) arba kad frustracija ne visada yra būtina agresijos pasireiškimo sąlyga (samdytas žudikas gali atlikti savo užduotį nieko nežinodamas apie auką ir nepatirdamas jokios frustracijos). Atsižvelgdami į pareikštas pastabas, frustracijos-agresijos teorijos autoriai pripažino, kad ryšys tarp frustracijos ir agresijos nėra toks paprastas, kaip buvo manyta. Jie patikslino anksčiau iškeltą prielaidą ir nurodė, kad agresija yra tik viena iš galimų frustracijos pasekmių . Frustracija taip pat dar gali sukelti tokias reakcijas kaip atsitraukimą, apatiją, regresiją arba fiksaciją (t.y. stereotipinį elgesį). Kalbant apie šiuolaikinę frustracijos sampratą, reikia pažymėti vieną labai svarbų dalyką - toleranciją frustracijai. Ši tolerancija yra tam tikras slenkstinis dydis, kurį viršijus, pasireiškia kokybiškai skirtingos elgesio formos. Pavyzdžiui, žmogus gali patirti gana stiprią ir santykinai ilgalaikę frustraciją nedemonstruodamas jokių elgesio dezorganizacijos požymių (t.y. gali ir toliau siekti užsibrėžto tikslo arba pasirinkti alternatyvų patrauklų užsiėmimą). Tačiau jeigu frustracija ima didėti, nuo tam tikro momento žmogus praranda psichinę pusiausvyrą ir nebegali konstruktyviai susidoroti su iškilusia problemine situacija.
Kaip pažymi frustracijos-agresijos teorijos autoriai, frustracijos sukelta agresija paprastai yra nukreipiama į žmogų arba į kitą objektą, trukdantį siekti norimo tikslo. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad žmogus negali visada elgtis agresyviai nesulaukdamas atitinkamo atsako arba iš agresijos objekto, arba iš kitų žmonių. Tokio potencialaus atsako galimybė įsisąmoninama jau vaikystėje, nes tėvai dažnai skiria savo vaikams bausmes, jeigu vienas iš jų nuskriaudžia kitą. Taigi, nors patiriama frustracija ir provokuoja agresyvias reakcijas, jos gali būti nuslopintos, jeigu už agresiją gresia bausmė arba kokios nors kitos nemalonios pasekmės. Tačiau tokiais atvejais, kai žmogus už agresiją prieš frustratorių bijo būtį nubaustas, arba kai frustracijos šaltinis konkrečiu momentu yra nepasiekiamas, jis savo agresiją gali perkelti į kurį nors kitą objektą. Grįžtant prie agresyvių reakcijų perkėlimo, galima pasakyti, jog tada, kai individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą, bet jo nėra (arba objektas yra neprieinamas), tai tikėtina, kad jis savo agresiją perkels į kitą panašų objektą. Tuo atveju, kai individas nori išreikšti savo agresiją į originalų objektą, bet kartu išgyvena silpną bausmės baimę, jis perkels agresiją į objektą, turintį tiek panašumų, tiek ir skirtumų, palyginti su originaliu. Tačiau, jeigu individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą ir kartu išgyvena stiprią bausmės baimę, yra tikėtina, kad agresija bus perkeliama į labai nepanašų (palyginti su originaliu) objektą. Kitaip tariant, kuo didesnę baimę išgyvena individas, tuo mažesnė tendencija perkelti agresiją į panašų objektą, ir, priešingai, kuo mažesnę baimę išgyvena individas, tuo didesnė tikimybė.
Socialinio išmokimo teorija
A. Banduros socialinio išmokimo agresijos teorija (1973-1983) pagrįsta kognityvinėmis žiniomis, pagal kurią agresija nepriklauso nuo vidinių potraukių. Pagrindinė agresijos priežastis yra numatytų pozityvių padarinių poveikis. Žmonės įvertina rezultatus, tikėtinus pasielgus agresyviai, ir lygina su tais padariniais, kurių susilauks už agresyvų elgesį. Agresija pasireiškia tada, kai numatyti padariniai, pasielgus agresyviai, nusveria kitokio įmanomo elgesio padarinius. Bandūra mano, kad būtent numanomi padariniai, o ne automatinės reakcijos sukelia agresyvų elgesį. A. Bandūra teigė, kad labai agresyvūs veiksmai - dvikova su peiliais arba špagomis, kerštinga pajuoka - reikalauja sudėtingų įgūdžių, kurie pasiekiami intensyviai mokantis. Šis mokymosi procesas neturi būti painiojamas su tam tikro elgesio pasireiškimu. Socialinio išmokimo teorija aiškiai skiriasi tam tikro elgesio modelio išmokimą nuo sąlygų, tuos įgūdžius, kad jie būtų išmokti. Bandūros manymu, nors kartais žmonės išmoksta agresyviai elgtis bandydami ir darydami klaidas, sudėtingesni įgūdžiai įgyjami stebint kitus. Šeimos nariai, pažįstami tos bendruomenės žmonės ir simboliniai modeliai visuomenės informavimo priemonėse prisideda prie individo mokymosi.
Pirmiausia individas turi pastebėti arba atkreipti dėmesį į užuominas, dirgiklius, elgesį ir modeliuojamo įvykio padarinius. Antra, stebėjimai turi būti užkoduoti į vaizdavimo formas atmintyje. Trečia, kognityviniai procesai transformuojami į imitacines reagavimo formas, kurios iki pirmojo etapo pradžios buvo naujos individui. Ketvirta, tinkamai paskatinus, taikomas išmoktas elgesio modelis.
Taip pat skaitykite: Banduros įtaka agresijos supratimui
Bandūros teigimu, modelio savybės yra mokantis suvaidintos agresijos. Jis teigia, kad modeliai tarpusavyje skiriasi pagal tai, kiek yra tikėtina, kad jos elgesys turės norimus padarinius. Žmonės dažniausiai paskatinami tada, kai seka kopijuoja tuos modelius. Skatinami protingi, reikšmingi, įtakingi asmenys dėl savo sumanumo, sugebėjimų, užimantys aukštą poziciją įvairių statusų hierarchijoje. Tyrimai parodė, kad modelių savybės daro įtaką tam, kaip vaikai mėgdžioja agresyvų modelių elgesį. J. E. Grusecas ir W. Michelis nustatė, kad vaikų mokytojai, kurių statusas mokykloje yra aukštas, mėgdžiojami dažniau, negu žemu statusu pasižymintys pavaduojantys mokytojai. Paskatinantys mokytojai taip pat dažniau mėgdžiojami.
Stebėjimas gali padėti gauti informacijos apie tai, kokie veiksmų tipai gali būti skatinami arba baudžiami, ir apie sąlygas, kuriomis tinka taikyti išmoktą elgesį. Kai tam tikro elgesio būdas yra išmoktas, jis gali būti panaudotas kaip manipuliavimo su aplinka būdas, kad būtų sulaukta trokštamų padarinių. Socialinio išmokimo teorijos šalininkai nustatė keletą provokuojančių sąlygų, taip pat paskatinimus, modeliavimą, instrukcijas ir klaidas (Bandūra, 1983).
Stebėjimas gali padėti gauti individui informacijos apie tai, kokie veiksmų tipai gali būti skatinami arba baudžiami, ir apie sąlygas, kuriomis tinka taikyti tokį elgesį. Agresyvus elgesys gali pasikartoti, jeigu jis padėjo pasiekti norimą tikslą. Teigiama, kad ne potraukis pastūmėja žmogų elgtis tam tikru būdu, o kognityvinės asociacijos leidžia asmeniui numatyti ateitį ir skatina jį elgtis vienaip arba kitaip.
A. Bandūra teigia, kad bausmės efektyvumą lemia bausmės tikėtinumas ir dydis, laikas ir trukmė, taip pat gėrybės, gaunamos agresyviai pasielgus, žinios apie alternatyvius būdus norint pasiekti tikslą. Bausmės gali būti neefektyvus būdas slopinti agresyvų elgesį, nes yra galimybė, kad jis tik sustiprės ir pasireikš kontrataka. Bausdamas pats asmuo tampa modeliu ir stebėtojas gali išmokti, kad bausmėmis galima pasiekti tikslą. Taigi natūralu, kad tie vaikai, kuriuos tėvai baudžia fizinėmis bausmėmis, daugiau pešasi, kovoja su kitais vaikais. Šis dėsningumas gali būti aiškinamas ir kitaip - tie vaikai, kurie daugiau pešasi, ir dėl to dažniau baudžiami tėvų. Bandūra teigia, kad dažniausiai pasireiškia abipusė priklausomybė: blogai besielgiantys vaikai yra tėvų baudžiami, vaikai pamėgdžioja tėvų elgesį ir sulaukia naujos bausmės. Šis ciklas linkęs kartotis.
A. Bandūra teigė, kad dėl agresyvaus susidūrimo aukos patiriamas skausmas yra stipri sulaikanti paskata, skatinanti sumažinti arba visai nutraukti agresyvų elgesį. Skausmo paskata skatina bausmės baimę ir savitą cenzūrą, kurios prisideda prie kitam asmeniui kenksmingo elgesio silpnėjimo. Aiškų, stiprios paskatos veikti agresyviai gali nulemti, kad nekreipiama dėmesio į slopinantį skausmo paskatų efektą, bet vis dėlto skausmas neskatina individo elgtis agresyviai.
Pagrindinis socialinio išmokimo teorijos principas - vaikai dažnai išmoksta elgtis stebėdami kito asmens sėkmę; elgesys provokuojamas ir palaikomas per aplinkoje pateikiamus modelius. Bet socialinio elgesio teorija neatsižvelgia į reikšmingas emocijas. Daugiausia dėmesio skiriama individo elgesiui, ignoruojant tai, kad žmonės abipusiškai įsitraukia į socialinę sąveiką. Nepaisant visos kritikos ir lyginant su kitomis agresijos išmokimo teorijomis, A. Banduros teorija lieka moderniausia.
#
tags: #bandura #nepasiteisinusios #hipotezes #agresija