Bendravimo psichologija, kaip psichologijos mokslo šaka, tiria žmonių tarpusavio bendravimo ypatumus. Žmonių bendravimas išsiskiria tikslumu, lankstumu ir unikaliu gebėjimu naudotis kalba. Ši sistema suteikia semantiškumo ir lankstumo, leidžia suformuluoti neribotą skaičių prasmingų naujų žinučių.
Verbalinis bendravimas ir jo aspektai
Verbalinis bendravimas apima bendravimą žodžiais: kalbėjimą, klausymą, rašymą ir skaitymą. Bihevioristinėje psichologijoje žmogaus žodinis bendravimas aiškinamas bendrais bausmių ir stiprinimo dėsniais. Bihevioristai vertina bendravimą kaip stimulo ir atsako santykį tarp bendravimo šaltinio (siuntėjo) ir jį priimančio asmens (gavėjo). Kitos psichologijos šakos pabrėžia ir kitus socialinius bei giluminius procesus, veikiančius tarpasmeninį bendravimą, pvz., šeimos grupės dinamiką, ankstyvuosius gyvenimo potyrius, traumas.
Verbalinė bendravimo forma yra pagrindinė strateginio bendravimo dalis. Žmonės vartoja kalbą siekdami savo ir tarpasmeninių tikslų (pvz., simbolinis bendravimas, savasties integracija ir bendro suvokimo apie pasaulį formavimas). Kalba yra dominuojanti tarpasmeninio ryšio priemonė, ja siekiama patenkinti savo poreikius, valdyti socialines situacijas ir koordinuoti savo bei kitų žmonių bendravimo procesus.
Prašymai ir klausimai strateginiame bendravime
Prašymai yra itin svarbūs strateginiame bendravime, pvz., derybose ir teikiant pagalbą. Priklausomai nuo tikslo gali būti skiriami kelių tipų prašymai: informacijos, objekto, veiksmo ir leidimo. Prašymo metu dominuoja du svarbūs aspektai: mandagumas (pragmatiškas, normatyvus procesas) ir tiesmukiškumas (gebėjimas greitai perteikti informaciją semantinių ir sintaksinių užklausų formuluotėmis). Bet koks prašymas bendravimo metu yra iš prigimties rizikingas socialinis procesas, kadangi žmogus turi suderinti prašymo tikslą su tarpasmeniniais lūkesčiais.
Klausimų uždavimas struktūrizuoja žmogaus pažinimo ir mokymosi procesus ir yra pagrindinis pasaulio pažinimo įrankis per visą žmogaus gyvenimą. Kaip ir prašymai, klausimai gali turėti didelį poveikį strateginiam bendravimui (pvz., informacijos valdyme, profesiniuose santykiuose, ypač jėgos santykiuose, kai kitas asmuo profesinėje ar socialinėje hierarchijoje užima aukštesnę padėtį). Klausimai gali būti dviejų tipų: informaciniai, siekiant išgauti faktinį arba afekcinį turinį, ir interaktyvūs, siekiant valdyti socialinius vaidmenis ir santykius.
Taip pat skaitykite: Kas sudaro asmenybės teoriją?
Rašytinis bendravimas virtualioje erdvėje
Laiškų rašymas ir pašto sistemų išplėtojimas leido žmonėms bendrauti rašytiniu būdu kur kas dažniau ir efektyviau. Didelė šiuolaikinio bendravimo dalis vyksta keičiantis teksto pranešimais ir pokalbiais virtualioje erdvėje. Virtualioje erdvėje rašytinė bendravimo forma gali pasireikšti įvairiose platformose, pvz., diskusijų forumuose, bendraujant elektroniniu paštu, socialinėje žiniasklaidoje, tinklaraščiuose. Asmenys, linkę rinktis bendravimą raštu, dažnai mėgaujasi žodžiais, sakinių struktūra ir kūrybinėmis galimybėmis, kurios leidžia subtiliai reikšti savo mintis bei nuotaikas. Asinchroniškas virtualus bendravimas leidžia žmonėms kruopščiau apmąstyti savo pranešimo turinį ir pristatymą, be to, skatinamas samprotavimas ir refleksija.
Neverbalinis bendravimas ir jo reikšmė
Neverbalinė bendravimo forma - judėjimas, kūno kalba, mimika, veido išraiška, akių kontaktas - apima visus kitus bendravimo procesus, kuriuose nėra vartojama kalba. Neverbalinė bendravimo forma glaudžiai susijusi su verbalinio bendravimo procesais, pvz., akių kontaktas dažnai naudojamas viešai kalbant. Šnekamojoje kalboje t. p. galima pastebėti nemažai neverbalinių elementų: akcentą, inotaciją, kalbėjimo tempą, tarmę. Rašytinė kalba t. p. apima neverbalinius procesus - rašysenos stilių, žodžių dėstymą, jaustukų ir šypsenėlių naudojimą. Kai kurie neverbaliniai procesai yra nevalingi (t. y. žmogaus nekontroliuojami): prakaitavimas, drebėjimas, veido raudonis. Nors neverbalinė bendravimo forma ir elgesys įvairiose pasaulio kultūrose gali skirtis, laimės, liūdesio, pykčio ir baimės būsenos bei veido išraiškos yra panašios visame pasaulyje. Emocinių išraiškų universalumas yra būdingas žmonėms, kurie yra akli nuo gimimo - jų emocinės išraiškos dažnai yra tokios pačios kaip ir reginčių asmenų.
Psichoanalizė ir asmenybės struktūra (pagal Sigmundą Freudą)
Sigmundas Freudas sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalizė apima žmogaus psichikos reiškinius aiškinančią teoriją, žmogaus psichikos tyrinėjimo metodą bei psichoterapinę sistemą, kurie pagrįsti šia teorija. Psichika susideda iš trijų sistemų: id (tai), ego (aš) ir superego (aukščiau nei aš). Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios.
Id (tai)
Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras. Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus ir pirminius procesus.
Ego (aš)
Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas.
Taip pat skaitykite: Grupės elgesio teorijų palyginimas
Superego (aukščiau nei aš)
Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje.
Psichinė energija ir instinktai
Žmogaus organizmas yra sudėtinga energetinė sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan. Instinktai - tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga, jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme.
Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis jau buvo apibrėžtas kaip tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis. Instinkto tikslas - kūno sujaudinimo pašalinimas. Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį.
Gyvenimo ir mirties instinktai
Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui - tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Didžiausią dėmesį Froidas skyrė seksualiniam instinktui. Mirties - arba dar destruktyvūs - instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau. Froidas darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti. Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai. Agresija - tai savidestrukcija nukreipta į išorę link pakeičiamų objektų, nes mirties norą blokuoja gyvenimo instinktų jėgos.
Psichinės energijos paskirstymas ir išnaudojimas
Asmenybės dinamiką sudaro būdai, kaip yra paskirstoma ir išnaudojama energija tarp trijų sistemų. Energijos kiekis yra ribotas, tad visos sistemos varžosi tarpusavyje. Vystymosi pradžioje id turi visą energiją ir naudoja ją refleksyviems veiksmams norų išsipildymui, veikdamas pagal malonumo principą. Energijos sutelkimas į veiksmą arba vaizdinį, kuris patenkina instinktą, yra vadinamas instinktyviu (pirminiu) objekto pasirinkimu arba objekto kateksiu.
Taip pat skaitykite: Kognityviniai nusikaltimų paaiškinimai
Ego neturi savo energijos šaltinio, tad turi perimti ją iš id. Kadangi id nemoka diferencijuoti vaizdinių nuo realybės, jis gali užkrauti energija ir vaizdinį, kuris nepatenkina poreikio. Kadangi ego efektyviau tenkina organizmo poreikius, dalis energijos iš id atitenka jam. Superego perima energiją per identifikaciją su tėvais.
Nerimas
Labai svarbią vietą Froido teorijoje, aiškinančioje žmogaus psichikoje esančių jėgų sąveiką, užima nerimas. Žmogus turi patenkinti savo poreikius ieškodamas objektų išoriniame pasaulyje. Tačiau išorinis pasaulis gali ne tik tenkinti poreikius, bet ir kelti grėsmę žmogaus saugumui. Froidas skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Pagrindinė nerimo rūšis yra realus nerimas, arba baimė, kuri kyla dėl realių išorinio pasaulio pavojų. Neurotinis nerimas yra baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Moralinis nerimas yra sąžinės baimė. Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų.
Teigiamos paskatos ir heroizmo skatinimas
Policijos inspektorius Vordas Klaphamas iškėlė klausimą, kaip kovoti su pažeidėjais, teisinėms normoms nusižengiančia veikla, jei ji nesiliauja. Tai inspiravo „teigiamų kvitų“ idėją, programą, pagal kurią policija ėmė „gaudyti“ jaunus žmones darančius gerus darbus. Filipas Zimbardas vykdo didžiulį socialinį „Herojiškos vaizduotės projektą“, kurio tikslas yra didinti žmonių galimybes veikti drąsiai, mokant juos heroizmo principų, apdovanojant ir tokiu būdu skatinant už herojiškus veiksmus.
Asmenybės psichologija ir jos pagrindiniai klausimai
Psichologija - mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Asmenybės teorijos yra daug platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Tačiau asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą.
Asmenybę lemiantys veiksniai
Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą. Taip pat svarbu, kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį.
Asmenybės vystymasis
Kai kurie tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą. Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose.
Įsisąmoninti ir neįsisąmoninti veiksniai
Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu.
Žmogaus unikalumas arba jo tipiškumas
Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių.
Asmenybės struktūra
Asmenybės struktūra - stabilios asmenybės charakteristikos, - į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’.
Kognityvinė psichologija ir mąstymo procesai
Žinių apdorojimas, informacijos supratimas, mąstymas ir patirtimi grįstas suvokimas psichologijoje vadinamas kognicija. Kognityvinė psichologija nagrinėja žmogaus psichikos procesus, tokius kaip dėmesys, kalbos vartojimas, atmintis, suvokimas, problemų sprendimas, kūrybiškumas, sprendimų priėmimas ir mąstymas. Kognityvinė psichologija, kaip atskira disciplina, išryškėjo XX a. viduryje kaip reakcija į elgesio psichologijos (biheviorizmo) ribotumą.
Pagrindinės kognityvinės psichologijos teorijos
Kognityvinės psichologijos pagrindus sukūrė daugybė žymių XX-XXI a. mokslininkų. Nors teorijų yra daug, kelios tapo ypač svarbios ir plačiai taikomos:
- Klasikinio sąlygojimo teorija
- Operantinio sąlygojimo teorija
- Sternbergo triarchinė intelekto teorija
- Gardnerio daugybinio intelekto teorija
- Piaget kognityvinio vystymosi teorija
Kognityviniai procesai
Dažniausiai nagrinėjami kognityviniai procesai yra suvokimas, atmintis, dėmesio valdymas, problemų sprendimas ir informacijos apdorojimas.
Humanistinė bausmės teorija: žiaurumas po gailestingumo kauke
Clive'as Staplesas Lewisas savo esė „Humaniška bausmės teorija“ kritikuoja humanišką požiūrį į bausmes, teigdamas, kad jis gali būti žiaurus ir neteisingas. Jis teigia, kad bausmė, grindžiama tik pataisymu ar atgrasinimu, praranda ryšį su teisingumu ir gali virsti tironija.
Bausmė ir teisingumas
Lewisas teigia, kad tradicinė bausmės samprata, grindžiama atpildu už padarytą nusikaltimą, yra vienintelė grandis tarp bausmės ir teisingumo. Jis kritikuoja humanišką teoriją, kuri atmeta atpildo koncepciją, teigdama, kad tai atima iš bausmės moralinį pagrindą.
Ekspertų vaidmuo ir pavojai
Lewisas perspėja, kad humaniška teorija atima iš juristų teisę pareikšti nuomonę ir perduoda ją techniniams specialistams, kurių nuosprendžiai nebeturi tokių kategorijų kaip teisė arba teisingumas. Jis abejoja, ar bus saugu palikti nusikaltėlius tokiose rankose.
"Gydymas" kaip prievarta
Lewisas kritikuoja humaniškos teorijos šalininkų teiginį, kad jie ne baudžia, bet gydo. Jis teigia, kad prievarta, atskyrimas nuo šeimos ir draugų, laisvės praradimas ir kiti psichoterapijos metodai yra tokie patys elementai, dėl kurių paprastai bijomasi bausmės.
Bausmė kaip priemonė
Lewisas teigia, kad bausdami žmogų in terrorem (baimei įvaryti) ir padarydami jį pavyzdžiu kitiems, pasinaudojate juo kaip priemone tikslui pasiekti, tuo tikslu turėdami kitą asmenį. Tačiau taip daryti jau savaime labai nedora.
Nekaltojo nubaudimas
Lewisas perspėja, kad jei bausmės dėl pavyzdžio pateisinimas grindžiamas ne užsitarnavimu, bet kaip veiksminga bauginimo priemonė, visai nėra būtina, kad žmogus, kurį baudžiame, būtų apskritai kada nors nusikaltimą padaręs.
Humaniškos teorijos pavojai
Lewisas teigia, kad humaniška bausmės teorija įdėtų į nedorų žmonių rankas nuostabiausią tironijos įrankį, kokį tik blogis kada nors yra turėjęs. Jis perspėja, kad valdžia gali pasinaudoti "ligos" ir "išgydymo" koncepcijomis, kad persekiotų ideologiškai nepatikimus asmenis.
Gailestingumas ir teisingumas
Lewisas kritikuoja humanišką teoriją, kuri norėtų panaikinti teisingumą ir jį pakeisti gailestingumu. Jis teigia, kad gailestingumas, atskirtas nuo teisingumo, virsta atvirkščiu dalyku.
Bausmės samprata teisėje ir psichologijoje
Straipsnyje bandoma kuo plačiau išanalizuoti psichologinę bausmės sampratą, jos atsiradimo bei egzistavimo sąlygas bei priežastis. Teoriniu požiūriu nagrinėjami bausmės skyrimo subjektai, jos vykdymo garantijos. Bausmė aptariama kaip sankcijos, t.y. poveikio priemonė, apžvelgiami teisiniai ir psichologiniai bausmių tikslai. Mėginama plačiau nagrinėti, kokie bausmės vykdymo tikslai buvo formuluojami teisės istorijoje, kokie tikslai išskiriami Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse ir kaip jie siejasi su psichologiniais bausmės vykdymo aspektais. Aptariant psichologijoje vartojamą bausmės apibrėžimą, mėginama į jį pažvelgti plačiau remiantis teisine bausmės samprata.
tags: #bausmiu #teorijos #psichologija