Pastarieji Lietuvą sukrėtę įvykiai, kai teisti ir anksčiau laiko paleisti asmenys įvykdė žmogžudystes, paskatino visuomenę kelti klausimus apie tai, kodėl nebuvo užkirstas kelias pakartotiniams nusikaltimams. Šiame straipsnyje nagrinėjama bendravimo su nusikaltėliais psichologija, rizikos vertinimo svarba, nuteistųjų integracija į visuomenę ir būdai, kaip užtikrinti visuomenės saugumą.
Rizikos vertinimo svarba
2011 m. priimtas Probacijos įstatymas įpareigoja rengti probuojamųjų asmenų socialinio tyrimo išvadas, kurių pagrindu vertinama rizika ir sprendžiamas probacijos skyrimo tikslingumas. Rizikos vertinimas, pasak Vilniaus universiteto docentės Ilonos Laurinaitytės, yra bandymas numatyti ateities reiškinius, taikant mokslinius metodus. Tai reiškia, kad siekiama įvertinti, kokia tikimybė, kad paleistas į laisvę nuteistasis vėl nusikals, ir kokie veiksniai galėtų tą tikimybę sumažinti.
Iš pradžių vyravo nestruktūruotas profesionalų sprendimais grindžiamas vertinimas, tačiau nuolat daugėjant tyrimų, kad statistika paremtų sprendimų prognozinė galia yra didesnė, didelis dėmesys buvo skirtas įvairių nusikalstamo elgesio riziką vertinančių instrumentų kūrimui. Buvo nustatyti statistiškai reikšmingi ryšiai tarp naujo smurtinio elgesio atsiradimo ir įvairių veiksnių, pavyzdžiui, psichoaktyvių medžiagų vartojimo problemų, su darbu susijusių problemų, intymių santykių nestabilumo, įvairių problemų vaikystėje, smurtavimo paauglystėje ir pan. Pagal atitinkamas formules apskaičiavus gautus duomenis buvo sprendžiama apie kriminalinio elgesio rizikos dydį.
Kriminogeniniai poreikiai
Kriminogeniniai poreikiai - tai veiksniai, kurie paskatina asmenį padaryti naują nusikaltimą. Tai gali būti lėšų pragyventi trūkumas, išsilavinimo stoka, darbo rinkai reikalingų ar elementarių bendravimo įgūdžių neturėjimas, alkoholio ar narkotikų vartojimas, asocialios nuostatos, impulsyvumas, priešiškumas, pyktis, empatijos ar gailesčio stoka. Visiems šiems veiksniams pasireiškiant kartu, labai tikėtinas ir naujas smurtinis nusikaltimas. Taigi kriminogeninių poreikių buvimas rodo didelę asmens riziką pakartotinai nusikalsti.
Pažangiose Vakarų šalyse rizikos vertinimas yra privaloma sudėtinė darbo su nuteistuoju dalis. Mūsų Kalėjimų departamentas taip pat nemažai yra investavęs į rizikos vertinimo instrumentų bei įvairių darbui su nuteistuoju programų įsigijimą, jų taikymą, darbuotojų apmokymą, mokslinius tyrimus. Be to, 2011 m. priimtas Probacijos įstatymas, kuriuo buvo įtvirtinta pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo kaip standartizuoto kaltinamojo ar nuteistojo nusikalstamo elgesio tikimybės ir galimybių ją sumažinti tyrimo samprata.
Taip pat skaitykite: Etiketo patarimai bendraujant telefonu ir internetu
Nuteistųjų integracija į visuomenę: iššūkiai ir galimybės
Nors Lietuvoje priimtas pažangus Probacijos įstatymas ir remiamasi gerąja užsienio šalių praktika, probacijos įstaigų darbo rezultatai nėra geri. Problemų yra ne tik probacijoje, bet ir teismų ar pataisos įstaigų darbe, kai paskiriama ir vykdoma formali bausmė, labai nesigilinant į pačios bausmės specifikos svarbą konkrečiu atveju. Be to, jei visas programinis darbas būtų atliekamas taip kaip užsienyje, vėlgi turėtume šiek tiek kitokį vaizdą.
Po paskutinio nusikaltimo, kurio metu žiauriai buvo nužudyta jauna mergina, žmonės pradėjo reikalauti sugrąžinti mirties bausmę. Tačiau bet kuris kriminologas pasakytų, kad mirties bausmės buvimas nesumažina smurto protrūkių. Smurto buvo visada, ir tą statistiką galima nesunkiai bet kada patikrinti, bet dabar tiesiog daugiau kalbama ir rašoma apie smurtinius atvejus, visuomenė jais daug aktyviau domisi ir reaguoja.
Kaip pažangios šalys dirba su nuteistaisiais?
Pažangios šalys, tokios kaip Norvegija, Vokietija ir kitos, taiko įvairias priemones, kad nuteistieji galėtų sėkmingai integruotis į visuomenę. Viena iš jų - alternatyvių bausmių skyrimas, siekiant mažinti kalėjimų skaičių. Taip pat svarbus nuoseklus, metodiškai apgalvotas darbas, taikant įvairias formas - grupinį ar individualų konsultavimą, psichoterapiją, informavimą ir pan., atsižvelgiant į konkretaus atvejo specifiką. Vokiečių kolegų tyrimai parodė, kad tokiam darbui reikia bent pusės metų, kad pradėtų keistis probuojamo asmens požiūris ar elgesys.
Būdai, kaip skatinti nuteistųjų integraciją
Šiuo metu Lietuvoje teismas sudaro priemonių, kurių asmuo turi laikytis, sąrašą. Sakykime, yra nusprendžiama, kad probuojamas asmuo iki 22 valandos privalo grįžti namo, nevartoti alkoholio, laikytis kitų sąlygų. Šuo atveju lyg ir stengiamasi atsižvelgti į jau aptartą socialinio tyrimo išvadą. Tačiau realiai daugiau dėmesio ir pastangų skiriama išorinei asmens kontrolei - liepiama jam kažką daryti arba kažko nedaryti, bet mažai skatinama jo vidinė motyvacija keistis, todėl stokojama aktyvaus asmens įtraukimo į procesą.
Apsilankymas pas probacijos pareigūnus irgi yra labai skirtinga patirtis, nes pareigūnai skiriasi savo asmenybės savybėmis, darbo metodais bei turimu krūviu. Žinoma, kad probacijos pareigūnai yra labai stipriai apkrauti darbu, jų nepakanka. Jau nekalbu apie psichologų skaičių. Štai pataisos namuose turime tik vieną psichologą keliems šimtams nuteistųjų, o probacijos įstaigose apskritai yra tik keli psichologai. Tai nenormalu.
Taip pat skaitykite: Apie bendravimą pagal R. Želvį
Jei nuteistojo kriminalinė rizika aukšta, jo probacija turi būti susieta su rizikos valdymu ir stebėsena, atitinkamai turi būti ilginama, darbo planas turi būti nuolat peržiūrimas. Visada yra atkryčio tikimybė, tačiau ji yra daug mažesnė tiems, su kuriais buvo dirbama įvairiais lygiais. Reikia stebėti, kokie žmogaus poreikiai. Vienam priimtina grupinė darbo forma, kitam - ne. Vienam gal stringa darbo paieška, gal jis negauna gyvenamosios vietos, gal jis liūdnas ir prislėgtas.
Kriminogeninė situacija Lietuvoje ir visuomenės saugumas
Kriminologų duomenimis, bendras nusikaltimų skaičius Lietuvoje 100 000 gyventojų yra mažesnis nei kai kuriose pažangiose šalyse, tačiau pas mus daugiausia asmenų 100 000 gyventojų, nuteistų laisvės atėmimo bausme. Būdami kalėjimuose nuteistieji išeina dar didesnę kriminalinio elgesio „mokyklą“. Nesakau, kad už nusikaltimus nereikia bausti, tačiau pastarieji skaudūs atvejai rodo, kad ankstesnės bausmės nesuveikė, nes jos nebuvo laiku, pakankamai griežtos ir individualizuotos.
Įstatymas ar programa, kad ir kokie geri būtų, patys savaime nieko nepakeis, jei nesikeis požiūris į juos. Taip pat svarbu siekti, kad žmogus pats aktyviai keistų mąstymo modelius, norėtų elgtis pagal visuomenės normas.
Kaip galime išvengti visuomenės susipriešinimo?
Dabartinėje situacijoje, panašu, kad ženkli dalis visuomenės gyvena nuolatinėje įtampoje, panikoje. Tvyro baimė dėl ateities, viešoje erdvėje didžiuliai kiekiai negatyvios informacijos. Pirmiausiai, reikėtų atskirti du dalykus: realybę ir tai, kas vyksta mūsų galvoje. Nors realybė ir nėra pati komfortiškiausia šiuo metu, bet tikrai ne tokia grėsminga, kokią daugelis kuria savo galvose. Deja, bet dominuojant negatyviai informacijai aplinkui, žmonės pradeda “piešti” sau juodžiausius scenarus: kad visi susirgs, mirs, ekonomika žlugs ir t.t. ir pan. Taip prasideda panika. Nepamirškime, kad panika negimsta išorėje, ji gimsta žmonių galvoje.
Pyktis, kartais virstantis į agresiją, yra žmogaus gynybinė reakcija į vidinį bejėgiškumo jausmą. Kai įvyksta kritinė situacija, jaučiamės tarsi praradę pagrindą po kojomis, negalintys kontroliuoti situacijos. Tai - potencialiai labai grėsminga situacija, todėl dedame visas pastangas kontrolei susigrąžinti. Pyktis, agresija - vieni iš geriausių įrankių. Tipiškai pasirenkamas objektas, kuriam lengviausia „suversti“ kaltę.
Taip pat skaitykite: Bendravimo psichologiniai aspektai
Šitoje situacijoe, kiekvienam iš mūsų būtų svarbu savęs paklausti, kas iš to, kad mes ant tų žmonių pyksime, juos diskriminuosime, kiek tai išspręs esamą situaciją. Kodėl žmonėms taip sunku juos atjausti? Kodėl vietoje supratimo renkamės pyktį? Parodoksalu, bet būtent nuo minties, kad tai gali būti mūsų artimasis, norime kuo greičiau pabėgti. Nes jei tai artimasis, ir su juo taip elgiamasi, tai tampa labai baisu.
Grįžta piliečiai, jie - įvairūs. Atrodo, kad tampa neįmanoma to pripažinti. Pripažinti, kad žmonės yra įvairūs, bet vis tiek žmonės. Taip, kai kurie jų - sudėtingesni. Atrodo, kad viską reikia skaldyti į juodą ir baltą, į blogiečius ir geriečius. Reikia pripažinti, nemažą vaidmenį čia atlieka ir žiniasklaida.
Kuo didesnė įtampa kyla, kuo daugiau suvokto bejėgiškumo, tuo didesnis susipriešinimas visuomenėje, nes norisi saugoti vieną - save ir savo artimiausius. Aš pritariu, kad dalį žmonių, kurie grįžę nesilaiko taisyklių, reikia sudrausminti. Tam mes turime atitinkamas struktūras ir, tikiuosi, priemones.
Kaip padėti žmonėms, atsidūrusiems priverstinio karantinavimo situacijoje?
Žinoma, žmonėms tai didžiulė įtampa. Jie jaučiasi pasimetę, sutrikę, sunerimę, išgyvena baimę, gal net ir vidinį siaubą. Kiek laiko praėjo nuo trėmimų vykusių tarpukaryje? Ne tiek jau daug…(greičiausiai tie žmonės patys to nematė, bet tikrai galėjo girdėti savo tėvų ar senelių skausmingus pasakojimus). Situacija tam tikrais aspektais panaši. Tave pasitinka ginkluoti žmonės, kažkur veža, neaišku, kas bus daroma ir t.t. Palyginimas gal kiek per aštrus, bet… tai asociacijos, kurios gali kilti daliai žmonių. Ir ne tik jiems, bet ir daliai visuomenės, kuri seka šią situaciją.
Pandemijos nevyksta kasdien, natūralu, kad atsakingos įstaigos galėjo būti nepasiruošusios ir visas procesas nebuvo sustyguotas. Visgi labai svarbu kalbėti ir aiškinti, kad žmonės žinotų, kas vyksta ir dėl ko vieni ar kiti veiksmai yra atliekami, kad nesijaustų įkaitais, priešingai, būtų įtraukti į bendradarbiavimą. Jaustųsi padedantys šaliai.
Bet kokiose panašiose situacijose pakartotinai išgyventi intensyvius negatyvius jausmus (baimę, nerimą). Nuskambės gal kiek keistai, bet pirmas dalykas - pasitikėti institucijomis, kurios jais dabar rūpinasi. Bendradarbiauti, o ne priešintis. Tikiu, kad dėl komunikacijos stygiaus kartais atrodo, kad institucijos, specialistai nežino, ką daro. Patirtis rodo, kad žino, tik ne visada tinkamai paaiškina. Kitas dalykas - ryšiai su artimaisiais. Maksimaliai bendrauti su artimais žmonėmis (giminėmis, draugais), pasidalinti savo išgyvenimais. Trečia, paklausti savęs, kaip geriausiai sau galėčiau padėti? Gal tai gali būti dienotvarkės sudarymas, gal knygos skaitymas, gal kita maloni veikla.
Norėčiau, kad tie žmonės manytų, jog jie yra herojai, kurie šiuo metu aukojasi dėl visos valstybės, o ne kaliniai. Jie iš tikrųjų yra herojai. Jie niekuo nekalti, kad buvo išvažiavę. Dabar jų pasirinkimas bendradarbiauti yra herojiškas. Gal galime įsivaizduoti, kad tai mūsų artimieji. Tam tikra prasme jie ir yra mūsų artimieji - mūsų bendrapiliečiai, mūsų visuomenės dalis.
Labai svarbu atskirti žmogų ir jo elgesį. Asmuo nėra nei geras, nei blogas. Visi esame geri. Bet kalbant apie elgesį - žmogus gali laikytis taisyklių arba jų nesilaikyti. Jei nesilaiko, priimkime veiksmus, kurie jam padėtų tų taisyklių laikytis. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių tas žmogus neišmoko socialinių įgūdžių - gal jį pamiršome mokykloje, gal jis augo siaubingoje aplinkoje ir jis žino viena, kad tokioje situacijoje reikia gerti ir muštis. Bet tam yra struktūros, kurios gali padėti nepridaryti problemų sau ir kitiems.
Manau, geriausiai galime padėti, suprasdami, kad žmonės yra atsidūrę sudėtingoje situacijoje. Užuot juos puolę, geriau pagalvokime, kaip kiekvienas galime prisidėti. Juk visi kartu galime padaryti daugiau, o kai tik pradedame kovoti vienas prieš kitą - turime prastą rezultatą.
Svarbiausia kurti jausmą, kad žmonės jaustųsi ne bejėgiai, o didinti jų pasitikėjimą ką mes kartu galime padaryti. Palaikykime vienas kitą, maksimaliai išlaikykime ryšius. Kiekvienas pagalvokime, ką asmeniškai galime padaryti, kad jaustume mažiau įtampos, nes, kai patys pasirūpinsime savimi, galėsime labiau pasirūpinti kitais. Susitelkime. Mes, lietuviai, stiprūs, ne tokius vargus išgyvenome, įveiksime ir šitą. Kaip sakoma, kas mūsų nenugali, padaro stipresniais. Manau, kad iš visos šios didelio išbandymo situacijos galime išeiti stipresni.
Smulkūs konfliktai, prieštaros, nesusipratimai, nesutarimai ir stambūs konfliktai - normali žmogaus gyvenimo dalis
Susidūrus dviem skirtingoms pozicijoms, jų šalininkai greičiausiai patirs ištisą emocijų, artimų pykčiui, gamą - nuo lengvo pasipiktinimo iki įniršio.
Kaip bendraujant atpažinti psichopatą?
Britų Kolumbijos universiteto mokslininkai papasakojo, kaip bendraujant atpažinti psichopatą - ypač jei prieš jus nepažįstamas žmogus. Psichopatija yra ne tik charakterio bruožas, bet ir nuolatinis sutrikimas, susijęs su smegenų veikimo būdu.
Kaip būti patraukliam ir seksualiam?
Būti patraukliam ir seksualiam - tai ne išrinktųjų privilegija, o savybė, prieinama kiekvienam. Ši savybė gimsta iš vidaus: pasitikėjimas savimi, charizma, vidinis žavesys, vyriškumo ar moteriškumo energija. Svarbiausia - mokėti subtiliai perduoti šią energiją.
Kaip išvengti nuoskaudų santykiuose?
Paprastai nuo to, kaip pavyks pirmasis susitikimas su vaikinu, priklauso tolesnė santykių raida. Net jei jau buvote trisdešimtyje nelabai sėkmingų pirmųjų pasimatymų, vis tiek jaudinsitės prieš naują susitikimą. Kai tarp dviejų žmonių prasideda santykiai, kiekvieno iš jų gyvenimas turėtų pagerėti. Jeigu gyvenimas prastėja ar jeigu tempiate vienas kitą žemyn, galų gale kažkuris ateis į protą ir išeis. Meilės negalima nusipirkti.
Kaip bendrauti su vaikais?
Svarbus tėvų uždavinys - užmegzti kontaktą su vaiku. Dažnai kalbuosi su dukra, kaip sakoma, „iš dūšios”: domiuosi, ar viskas jai patinka mūsų šeimoje, išklausau nepasitenkinimą, baimes, problemas, pati dalinuosi mudviejų su vyru nerimu ir svajonėmis.
Psichologai teigia, kad tokiais žodžiais oponentas bando pažeisti pašnekovo asmenines ribas. Dažnai pažįstami ir nepažįstami žmonės gali užduoti tokių klausimų, kad norėsis pabėgti. Deja, kovoti su šiuo reiškiniu beveik neįmanoma, tačiau turite pilną teisę apsisaugoti nuo tokio elgesio.
Kaip būti asertyviam?
Asertyvumu vadinamas mandagus atkaklumas. Asertyvus elgesys - tai pozityvi elgsena žmogaus, kuris jaučia ir demonstruoja savigarbą bei pagarbą kitiems, kuris įsiklauso, stengiasi suprasti ir siekia kompromiso. Tai nėra taip lengva ir paprasta, kaip atrodo. Kai prašome pagalbos, mums atrodo, jog pripažįstame savo silpnumą kito žmogaus, o ir savo paties akyse. Štai aš toks suaugęs žmogus, o pats susidoroti negaliu. Dar sunkiau prašyti pagalbos, kai sunku.
Kaip apsaugoti vaikus internete?
Internete vaikai gali susidurti ne tik su jų amžiui netinkamu turiniu - smurtu, pornografija, patyčiomis, bet ir su tiesiogiai juos atakuojančiais nusikaltėliais. Socialiniuose tinkluose ir žaidimuose su bendravimo funkcija, vaikų patiklumu gali siekti pasinaudoti įvairių kėslų turintys asmenys.
„Vaiko apsauga internete prasideda nuo pokalbio, nuoširdaus domėjimosi, ką jūsų vaikas veikia internete. Labai svarbu dar prieš įteikiant pirmąjį išmanųjį įrenginį pasikalbėti apie tai, kas yra saugu, o kas - nepriimtina“, - pataria M. Kuo mažesnis vaikas, tuo griežtesnes ribas verta nustatyti dėl bendravimo su kitais socialinių tinklų naudotojais.
„Svarbiausia, kad vaikas ar paauglys nebijotų pasisakyti, jei susirašinėjimas su nepažįstamuoju pasidarė nemalonus, kelia nerimą, baimę, patiriamas spaudimas. Sulaukus reikalavimų ar šantažo, vaikui ar paaugliui gali atrodyti, kad situacija nebeturi jokios išeities. Nors svarbiausia yra atviras ir nuolatinis bendravimas su vaikais saugumo internete temomis, technologijos gali būti puiki papildoma priemonė apsaugoti savo atžalas. Iniciatyvų, kaip padėti vaikams rūpintis saugumu internete, imasi ir socialinių tinklų kūrėjai. Family Pairing), kuri leidžia tėvams ar globėjams susieti savo paskyrą su vaiko paskyra ir valdyti įvairius saugos nustatymus - riboti dienos ekrano laiką, stebėti naudojimosi statistiką, nustatyti laikotarpius be ekrano, nutildyti pranešimus, apriboti paieškas, žinutes, komentarus. Panašią šeimos funkciją yra pristatęs ir „Instagram“ ir „Snapchat“.
Smurto priežastys ir būdai jam užkirsti kelią
Pagal statistiką, kas trečia Lietuvos moteris patiria smurtą artimoje aplinkoje, tačiau nereikia žiūrėti tik į šeimą - jaunoji Lietuvos medikų karta pastaruoju metu itin daug kalba apie mobingą, t. y. grupinį psichologinį engimą darbe.
Kriminologas G. 1. „Tai pirmiausia mūsų požiūrio į save atspindys. Galime palyginti Rytų Europą su Vakarų Europa: labai daug rodiklių rodo, kad rytinėje pusėje, kuri ilgai gyveno priespaudoje ir daug trumpiau gyvena laisvės sąlygomis, daug daugiau smurto. 2. Tai, kad žmonės sovietmečiu bet kada galėjo būti suimti, ištremti, kai negalėjai niekuo pasitikėti, nei kaimynu, nei draugu, ilgalaikėje perspektyvoje užkoduoja tam tikrą elgseną, pažymi G. „Ne vien kriminologijos, bet ir psichologijos mokslo kontekste analizuota, kad patirtis lemia elgesį su kitais. Kai žmonės reikalauja kam nors bausmių ar griežto elgesio su nusikaltėliais, dažniausiai jie kalba apie save - reikalaudami, kad būtų nubaustas kitas, nori nubausti save. 3. Galbūt tai agresijos šaknys? Pašnekovas pažymi, kad nereikėtų suabsoliutinti - šeimų yra labai įvairių, dalis žmonių gyvena gerbdami vienas kitą. „Sunku pasakyti, kas - šaknis, o kas - padarinys. Mes vienas su kitu vienaip elgiamės vieną akimirką, bet tai, kaip elgiamės, turi labai ilgą istoriją, [gali būti nulemta] net vaikystės patirčių ar susikurtų modelių. 4. Kriminologas sako, kad tai - išgyvenimo strategija: jeigu mes ko nors bijome, turime su ta baime kovoti, o kovos išraiška gali būti ir agresija. Jei žmonės nėra išmokę kitokių modelių, smurtas gali būti dažnas įrankis baimei įveikti. „Kai tave užspaudžia į kampą, puoli kitą ir smurtauji“, - kalba G. 5. Kriminologų pastebėta, kad kuo žmogus emociškai ir fiziškai toliau, tuo smurto daugiau - tada, kai emociškai su žmogumi nesitapatini, gali jį ir nužudyti, o kuo žmogus emociškai arčiau, tuo daugiau pagarbos. Kaip teigia kriminologas, tai geriausias emocinio ir fizinio artumo pavyzdys: „Man pačiam kartais pamačius straipsnį norisi pakomentuoti piktokai. Ne visada pavyksta [susilaikyti], bet bandau savęs paklausti, ar aš tą patį pasakyčiau žmogui į akis? 6. Tokiems žmonėms, kurie įsivaizduoja, kad kalėjimas - vienintelė bausmė, būna keista, jog daug efektyvesnė priemonė gali būti, pavyzdžiui, mediacija, t. y. tarpininkavimas, siekiant leisti žmonėms išsakyti patirtą žalą ar baimę, taip šį punktą aiškina G. Kartais agresoriams žmonės patys tampa agresoriais - prieš nusikaltusius komentarais ir net veiksmais skelbia vendetą. „Kai matau agresijos proveržį agresoriaus atžvilgiu, žinau, kad tie žmonės taip bando išreikšti savo baimes“, - tikina kriminologas.
Galios disbalansas ir smurtas
Kai yra galios disbalansas, kai kažkas vadovauja ir turi galią kitų atžvilgiu, pavojus smurtui išplisti žymiai padidėja, sako pašnekovas. Būtent dėl to uždaros įstaigos, pavyzdžiui, globos, įkalinimo vietos, psichiatrinės ligoninės, visada atsiduria didesnėje pavojaus zonoje. Šiaurės Korėjoje žmonės turbūt jaučiasi laimingi, nors tai, ką mes žinome apie jų gyvenimą, labai liūdna ir baisu. „Tai gero vadovavimo patirties stoka. Turiu nemažai draugų, kurie dirba užsienyje, ir stebiuosi, kiek ten daug daroma, kad būtų išvengta galios disproporcijos. Stengiamasi, kad žmonės bendrautų, kalbėtųsi, kad nebūtų įsakymų stiliaus, žmonės reflektuotų, atliktų metinius pokalbius. O kai žmogus tampa vadovu tam nepasiruošęs, jam atrodo, kad jis turi įsakinėti, liepti, ar įsivaizduoja, kad gali ką nors pasiekti bausdamas, tada smurto ratą vis sunkiau sustabdyti“, - teigia G.
Bausmės ir jų efektyvumas
Pasak G. Sakalausko, nubausti kartais gerai, norint sukrėsti sistemą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje viskas negali būti paremta vien bausmėmis. Pasitikėjimo nebuvimą matome visose srityse: nepasitikime vieni kitais, valstybe… Kaip skatinti pasitikėjimą? Labai sunku pasakyti.
Milgramo eksperimente žmonės smurtavo mažiausiai prieš kitą tada, kai matė, kad kažkas priešinasi - būtent dėl to pozityvūs pavyzdžiai yra be galo svarbūs.
Vyrų psichologinė sveikata ir traumos
Lietuvoje vyrai vis dar nesiryžta prašyti pagalbos, parodyti, kad yra pažeidžiami - tai laikoma nevyriškomis savybėmis. Kodėl taip mažai programų, skirtų gerinti vyrų psichologinę sveikatą? Jų beveik nėra.
Vyrų psichologijos problema, vyrų tapatumo problema Lietuvoje egzistuoja. Klausimas, ar psichologinių krizių pagalba turi būti specifinė? Nėra moterų krizių centrų, yra krizių centrai. Nevyriausybinėse organizacijose nėra parašyta, kad jos moterų, bet mes pagal turinį nustatome, kad visgi recipientas, arba vartotojas, daugiausia yra moteris. Vadinasi, tam tikra specifika vyrų prasme egzistuoja, ir specifinių dalykų reikia. Taip, jų yra per mažai. Mes dabar vykdome projektą, kuriame keliame vyrų savižudybių klausimą. Darome daug tyrimų siekdami atrasti, kokie ypatumai lemia, kad vyrų žudosi daugiau nei moterų. Saidas Dadaševas apgynė disertaciją, kurioje atrado, kad vienas iš bendrų dalykų nusižudyti mėginančiųvyrų tarpe yra traumų akumuliacija, traumų kaupimas. Jie nesikreipia pagalbos - gauna vieną likimo smūgį, kitą likimo smūgį, bet nesikalba, nedejuoja ir nesiskundžia. Kol nebeatlaiko ir nusižudo.
Kaip įveikti traumas?
Ryškiausia, žinoma, šioje istorijoje buvo Vokietija. Ji istorinę refleksiją irgi pradėjo ne iš karto, po karo praėjo kokie dvidešimt metų, kol pagaliau specialistai pasiekė, kad apie praeitį būtų kalbama sistemingai, kad pirmiausia yra svarbu viską pripažinti. Vokietijai skausminga yra tai, kad karą pradėjo ji, ir dargi susidėjusi su kitu nusikaltėliu.
tags: #bendravimo #psichologija #su #nusikalteliais