Šiuolaikinė visuomenė, pasak daugelio interpretatorių, pasižymi fragmentiškumu, daugiareikšmiškumu ir reliatyvumu. Šiame kontekste žmogus jaučia nežinomybės baimę, praranda saugumo jausmą, pusiausvyrą ir suvokia save kaip nepažįstamą. Praradęs orientaciją ir nesuprasdamas savo vidinių išgyvenimų, jis patiria frustracijas ir dvasines krizes. Šiame pasaulyje vienintelė stabili būsena yra nestabilumo būsena, o kultūra kelia didelius reikalavimus vidinei psichologijai ir gebėjimui išgyventi visumą bei sąsajas.
Emocijos visais laikais buvo sudėtingas psichologijos tyrimų objektas, o emocijų psichologija pastaruoju metu užima vis reikšmingesnę vietą moksle. Nagrinėjamos emocijos bei pagrindiniai jų aspektai: emocijų išgyvenimas, kūniška emocijų simbolika, emocijų išraiška ir kt.
Emocijų teorijos istorija
Svarbius impulsus emocijų tyrinėjimams suteikė mokslininkų pavardės, ženklinančios antropologijos mokslo istorijos kontūrus (R. Descartes ir B.d. Spinoza), Apšvietimo filosofai (I. Kant) ir daugelis Naujųjų amžių filosofų (J.P. Sartre). Priešingai nei filosofai, biologijos ir medicinos mokslų atstovai nuo seno tyrinėjo emocinių reakcijų kūniškuosius simptomus. Keletas žymiausių tokios mokslinės tradicijos atstovų: T. Hipokratas, Galenas, W.B. Cannon, Ch. Darwinas. Jau senojoje psichologijos istorijoje emocijos buvo centrinė tema. Vargu ar kuris nors iš psichologijos klasikų savo teorijoje neskyrė dėmesio emocijoms.
Emocijų teorijų istoriją psichologijoje XIX a. pabaigoje pradėjo Watson (1919), James (1890), Wundt (1896), Meinong (1894) ir McDougall (1908) teoriniai veikalai. Šių mokslininkų darbai padarė įtaką emocijų psichologijos raidai XX amžiuje. Vis dėlto emocijų tyrinėjimų istorija yra gana permaininga.
Biheviorizmo įtaka
XX a. viduryje iškilus biheviorizmui Amerikoje, susidomėjimas emocijomis nuslūgo. Psichologijos objektas buvo susiaurintas iki stebimų dirgiklių ir reakcijų į juos tyrimo. Pavyzdžiui, Watsonas emocijas traktavo kaip fiziologines reakcijas. Bihevioristų refleksijose nebuvo vietos subjektyviajam emocijų aspektui, t. y. tokiems jausmams kaip džiaugsmas, baimė, pyktis ar liūdesys. Biheviorizmo atstovas M.F. Meyer (1933) tvirtino, kad vėliausiai 1950-aisiais emocijų (traktuojamų kaip jausmai) tyrinėjimas bus įvertintas kaip psichologijos mokslo kuriozas. Mokslininkas, apibūdindamas emocijų teorijų vietą tarp kitų psichologijos teorijų, palygino ją su banginiu tarp kitų žuvų.
Taip pat skaitykite: Skinnerio teorija socialiniame darbe
Tačiau vėliau buvo suvoktas tokio požiūrio ribotumas, todėl tolesnėje psichologijos mokslo raidoje emocijų psichologija vėl užėmė centrinę vietą. Nors K.R. Schereris 1981-aisiais metais emocijų psichologijos situaciją dar sulygino su vaiduoklių miestu aukso karštligės apimtuose Amerikos Vakaruose, tuo metu jau pradėjo reikštis emocijų psichologijos renesanso pirmieji požymiai. Po kelerių metų jau buvo tiek mokslinių publikacijų emocijų tema, kad jų nebuvo įmanoma apžvelgti. Tarp 1986-2001 m. buvo įsteigti net trys tarptautiniai žurnalai, kurių specifika - empiriniai ir teoriniai darbai emocijų tema.
Šios nuorodos į emocijų teorijų istoriją parodo, kaip intensyviai buvo stengiamasi nagrinėti šį fenomeną. Viena iš priežasčių galima ieškoti nepakankamame emocijų fenomeno konceptualizavimo lygyje, nepaisant to, kad egzistuoja daug emocijos teorijų. Pavyzdžiui, Plutchikas (1980) išskiria 28 emocijų teorijas.
Emocijų teorijų klasifikacija
Įvairios emocijų teorijos priskiriamos skirtingoms tradicijoms, todėl jas klasifikuojant taikomi skirtingi kriterijai (Merten, 2003). Schererio (1990) skirstymas remiasi tokiais komponentais: kognicija, neurofiziologija, išraiška, motyvacija, jausmu. Šiuo atveju mokslininkas labiau atsižvelgia į įvairių teorinių tradicijų istorinę raidą. Pagal tai, emocijų teorijos skirstomos į:
- Klasikines - bihevioristines emocijų teorijas (pvz., Watson, 1919).
- Kognityvines - psichologines emocijų teorijas (pvz., James - Lange, 1884/1885; Cannon, 1927; Schachter dviejų veiksnių emocijų teorija, 1964; Valins, 1966). Kognityvinės - psichologinės emocijų teorijos emocijas traktuoja kaip fiziologinių procesų padarinį (James - Lange). Vėlesni emocijų teorijų atstovai Cannon (1927) teigia, kad emocijas žadinantis dirgiklis vienu metu sukelia fiziologines reakcijas ir subjektyvų emocijų išgyvenimą.
- Atribucinę emocijų teoriją (B. Weiner, 1986; Schneider, 1971).
Emocijos: apibrėžimai ir aspektai
Sąvoka „emocijos“ turi dvi reikšmes. Pirmoji reikšmė - jausmas: pavyzdžiui, jei kažkas sako „aš bijau“, reikėtų vartoti jausmo sąvoką. Kita emocijos reikšmė yra globalesnė ir apima ne tik jausmą, bet ir kūno būseną bei taip vadinamą išraišką. Jau McDougall (1923) nurodė, jog būtina skirti jausmo ir emocijos sąvokas.
Psichologijos žodynas (1993) pateikia tokį emocijų apibrėžimą: „Emocijos - gyvūno ar žmogaus tiesioginis santykis su aplinkos reiškiniais ir situacijomis, reikšmės išgyvenimas. Emocijų psichologijoje sutinkamos afekto, jausmo, nuotaikos, empatijos ir kitos sąvokos, kurios kartais vartojamos sinonimiškai su emocija, o toks minėtų sąvokų tapatinimas nėra teisingas.
Taip pat skaitykite: Kas sudaro asmenybės teoriją?
Atskiriant emocijas nuo nuotaikos, remiamasi daugeliu kriterijų. Pagrindiniai jų: nuotaikos pasižymi mažesniu intensyvumu, ilgesne trukme. Nuotaikoms taip pat būdinga tai, kad jos nėra tiesiogiai nukreiptos į objektą. Sąvokų gausa lemia sunkumus, su kuriais susiduria mokslininkai, siekiantys pateikti tikslų emocijų apibrėžimą. Visi mokslininkai yra vieningos nuomonės, kad emocinis procesas kyla ir vyksta dėl vidinių ir išorinių dirgiklių, subkortikalinių ir kortikalinių perdirbimo mechanizmų, neurofiziologinių pakitimų, motorinės išraiškos, motyvacijos tendencijų ir jausminių būsenų.
Dominuoja tendencija, kad psichologai savo emocijų apibrėžimuose iškelia tuos emocijų aspektus, kurie juos labiausiai domina. Todėl emocijos apibrėžimo bandymai, pateikiami psichologinėje literatūroje, yra labai skirtingi. Panašūs įėjimo taškai apibrėžiant emocijas siklo Oatley ir Jenkins (1996) (Zimbardo, 1999). Šių emocijas suvokimo svarbą, šie mokslininkai siklo atkreipti dėmesį ir į kūnišką emocijų simboliką. Schererio (1990) nuomone, emociniuose procesuose dalyvauja penki komponentai: kognityviniai, neurofiziologiniai, motyvaciniai, išraiškos, jausmų. Skirtingų mokyklų atstovai skirtingai vertina atskirų komponentų vaidmenį emocijų atsiradimui.
Pagal Meyer (1993), emocijos nebūtinai yra reakcija į dirgiklius, nes išorinė situacija gali likti stabili, o žmogus gali joje keistis ir išgyventi skirtingas emocijas. Kognityviniame lygmenyje tai gali būti tam tikros situacijos įsivaizdavimas, somatiniame lygmenyje - hormoniniai pasikeitimai. Todėl Meyer siklo emocijas suvokti kaip būsenas. Būsena gali būti apibūdinama pagal trukmę, eigą, jos prasidėjimo laiką ir pabaigos laiką. Būsenas (angl. states) reikia skirti nuo savybių (angl. traites), taigi, nuo požymių, kurie yra stabilūs laiko atžvilgiu.
Remiantis šiais komponentais galima nustatyti emocijų intensyvumą ir kokybę. Apibendrinant tai, kas pasakyta apie emocines būsenas, reikia išskirti tris pagrindinius emocinių būsenų požymius: trukmę laike, kokybę ir intensyvumą (stiprus/silpnas). Tai vyksta viename arba keliuose iš šių lygmenų: jausmo, kūno būsenos ir išraiškos. Taigi, svarbi vieta apibrėžiant emocijas tenka trims emocijų aspektams: emocijų išgyvenimui, fiziologiniam aspektui, elgesio aspektui.
Emocijų išgyvenimas
Emocijų išgyvenimas yra svarbus emocijų aspektas. Jis psichologijoje dažnai apibrėžiamas kaip subjektyvus emocijų komponentas, o kasdieninėje kalboje - kaip jausmas (džiaugsmas, pyktis, baimė). Emocijų išgyvenimas metaforiškai įvardijamas kaip „karštas“, o ne emocijos - kaip „šaltas“. Kai kurie teoretikai, pavyzdžiui, Wundtas (1896), teigia, kad emocijų išgyvenimo specifika priklauso nuo malonumo/nemalonumo jutimo. Baimę lydi noras bėgti (Frijda, 1986).
Taip pat skaitykite: Grupės elgesio teorijų palyginimas
Emocijų išgyvenimo intensyvumas pirmiausiai priklauso nuo asmens emocionalumo. Reikšminga hiperemocionaliems asmenims, kurių stiprios emocijos užkerta kelią objektyviam pažinimui bei sėkmingai komunikacijai su aplinka. Tiesiogiai kontroliuoti emocijų neįmanoma, tačiau netiesiogiai reguliuoti emocijas galima intelekto pagalba (jausmus įsisąmoninant bei juos reflektuojant, analizuojant situaciją bei ją kartojant). Emocijų raiška atsispindi vaizdiniuose, tokiuose kaip svajonės, sapnai.
Svarbus momentas - individo sugebėjimas priimti arba nepriimti savo jausmus. Dažnai taip būna todėl, kad bijoma pripažinti savo jausmus, arba žmogus mano, jog „nedera“ tokių jausmų išgyventi. Nepriklausomai nuo to, kodėl nepripažįstami jausmai, po kurio laiko imama bijoti jausmų.
Psichologai yra ištyrę, kad nepripažįstant jausmų, įsijungia psichologiniai gynybos mechanizmai. Psichoanalizės teorijos požiūriu, gynybos mechanizmai - tai Ego gynybos būdai nerimui sumažinti nesąmoningai iškreipiant tikrovę. Tik priimdamas savo patirtį, įsisąmonindamas savo jausmus, žmogus gali geriau save kontroliuoti.
Fiziologinis aspektas
Fiziologinis aspektas tapatinamas su periferiniais - fiziologiniais pasikeitimais, pavyzdžiui, paraudimu, kvėpavimo pasikeitimais, rankų prakaitavimu ir t.t. Tokius kūno pasikeitimus vadiname periferine - fiziologine reakcija, kadangi ji vyksta nervų sistemos periferijoje. Jie taip pat vadinami autonominiais (Grossman (1967) iš Zimbardo, 1999).
Elgesio aspektas
Šis emocijų aspektas apima dar du smulkesnius aspektus: ekspresyvų arba išraiškos aspektą ir instrumentinį arba veiksmo aspektą. Išraiškos aspektas apima įvairias nesąmoningas išraiškas: veido išraišką (mimiką), gestus, kūno laikyseną (pvz., susmukusi laikysena liūdint), kūno orientaciją (pvz., palinkimas į dialogo partnerį), nesąmoningus kūno judesius (krūptelėjimas), o taip pat tam tikrus balso požymius (Scherer ir Wallbott, 1984). Tai, kaip žmogus kalba, sėdi, juda, yra tam tikra komunikacijos forma, kuria perteikiama informacija apie emocijas. Šie signalai apie emocijas dažnai yra iškalbingesni už verbalinę tų emocijų išraišką. Tokios išvados at…
Bihevioristinių teorijų taikymas socialiniame darbe
Socialinio darbo, kaip visuomeninio reiškinio ir socialinės veiklos rūšies, atsiradimas analizuotinas kultūriniame-istoriniame kontekste. Šis reiškinys formavosi kintant valstybės bei žmogaus teisių erdvei. Šiuolaikinį visuomeninį gyvenimą vargu ar galime įsivaizduoti be socialinių darbuotojų ar pedagogų. Dėsningumų žinojimas motyvuoja žmogaus psichologinę raidą ir statuso formavimąsi visuomenėje. Šių modelių šiuolaikinė strategija siekiama padėti klientui optimizuoti savo galias, kad pasikeistų kebli situacija, atsirandanti asmenybės ar socialiniu lygmeniu.
Biheviorizmo atsiradimas ir raida
Biheviorizmas - tai psichologijos kryptis, kuri akcentuoja stebimą elgesį ir atmeta bet kokią nuorodą į sąmonę. Bihevioristai mano, kad elgesį galima formuoti sąlygojant ir pastiprinant.
Bihevioristinės teorijos nėra asmenybės teorijos tradicine prasme. Iš esmės jos nepateikia asmenybės sampratos - kas sudaro asmenybę (jos struktūrą), kokie procesai joje vyksta (dinamika) - ir net nesinaudoja asmenybės sąvoka. Tačiau jos yra reikšmingos tuo, kad bando aprašyti praktiškai visą žmogaus elgesį, suformuluodamos tik kelis bendrus elgesio dėsnius, kurie paremti vien tik faktine medžiaga.
Tolesnė biheviorizmo raida (biheviorizmo rūšys):
- Radikalusis biheviorizmas.
- Metodologinis biheviorizmas.
Pagrindiniai biheviorizmo atstovai ir jų teorijos
Tarp pagrindinių biheviorizmo atstovų ir jų teorijų išskiriami:
- J.B. Watson veikla.
- I.Pavlov reakcijos sąlygojimo teorija.
- E.L. Thorndike teorija.
- B.F. Skinner operantinio determinavimo (sąlygojimo) teorija.
- A. Darbo pakeitimo garantija.
I. Pavlovo indėlis
Didžiausias I. Pavlovo nuopelnas - sąlyginio reflekso ir klasikinio sąlygojimo atradimas. Sąlyginis refleksas - tai organizmo reakcija į tam tikrą stimulą, kuris anksčiau tokios reakcijos nesukeldavo. Ši reakcija į tokį stimulą atsiranda klasikinio sąlygojimo proceso metu. Kai kurie stimulai sukelia refleksyvias organizmo reakcijas, tokias kaip, pavyzdžiui, seilių išsiskyrimas maitinimosi metu. Tokios reakcijos vadinamos nesąlyginiais (įgimtais) refleksais, kuriuos sukelia nesąlyginis stimulas (pvz.:, maistas). Tuo tarpu kiti stimulai (pvz.:, skambutis) tokios reakcijos nesukelia. Tačiau jei šiuos stimulus pateiksime kartu su nesąlyginiais stimulais, po tam tikro laiko ir jie įgys savybę patys vieni sukelti tokią pat reakciją, kaip I nesąlyginiai stimulai. Tokie stimulai vadinami sąlyginiais stimulais, o jų sukeliama reakcija - sąlyginiais (įgytais) refleksais. Visas šis procesas, kada anksčiau buvęs neutraliu stimulas įgyja savybę sukelti reakciją, kurią anksčiau galėdavo sukelti tik nesąlyginis stimulas, vadinamas klasikiniu sąlygojimu.
Be to Pavlovas atrado ir užgesimo procesą, kuris vyksta tada, kai sąlyginė reakcija pasirodžiusi kelis kartus į dirgiklį, nėra pastiprinama (pvz.: maistu), ir tada po kelių tokių kartų ji tiesiog išnyksta - užgęsta. Taip pat Pavlovas pagrindė ir generalizacijos bei diskriminacijos dėsnius. Pirmasis dėsnis teigia, kad jei organizmo aplinkoje atsiranda dar vienas stimulas, kuris yra panašus į sąlyginį stimulą, tai organizmas į jį gali reaguoti sąlygine reakcija, t.y., jis savo reakciją gali generalizuoti naujiems, bet panašiems stimulams. Žinoma, tokia generalizuota reakcija išsilaikys tik tada, kai po reakcijos į naująjį stimulą, seks sąlyginės reakcijos pastiprinimas. Jei to nebus, generalizuota reakcija užges, ir organizmas reaguos tik į pirmąjį sąlyginį stimulą, po kurio pastiprinimas seka.
E. Thorndike'o indėlis
E. Thorndike'o indėlis į psichologiją - bandymų-klaidų metodo ir efekto dėsnio atradimas. Jis pastebėjo, kad organizmas negali būti iš anksto prisitaikęs reaguoti į pastoviai kintančias aplinkos sąlygas. Vadinasi, adaptyvios organizmo reakcijos yra įgyjamos tam tikru būdu, kurį Thorndike’as pavadino bandymų-klaidų metodu. Šį procesą jis atrado stebėdamas gyvūnų elgesį probleminėje situacijoje (pvz.:, uždarydamas katę į dėžę, iš kurios išsprūsti buvo įmanoma tik nuspaudus kokį svertelį), t.y. tokiomis sąlygomis, prisitaikyti prie kurių gyvūnas neturėjo iš anksto apibrėžtos elgesio reakcijos. Tokioje situacijoje gyvūnas neatranda iš karto ‘teisingo’ atsakymo, o atlieka daug įvairių veiksmų (pvz.;, blaškosi po dėžę), kol atsitiktinai nepataiko atlikti to veiksmo, kuris išsprendžia šią situaciją (katė nuspaudžia svertelį ir ištrūksta iš dėžės). Thorndike’as pastebėjo, kad kartojantis tokiai situacijai nenaudingų veiksmų (klaidų) kiekis yra linkęs mažėti, o adaptyvus veiksmas atliekamas vis greičiau. Šį procesą jis pavadino išmokimo kreive, kuri rodytų, kad tam tikru momentu gyvūnas patekęs į tokią situaciją iš karto atliks ‘teisingą’ (adaptyvų) veiksmą.
Be to Thorndike’as suformulavo ir efekto dėsnį, kuris teigia, kad kiekvienas veiksmas tam tikroje situacijoje sukeliantis pasitenkinimą, asocijuojasi su ja, ir jei situacija pasikartoja, tai padidėja tikimybė pasikartoti tam veiksmui. Ir priešingai, jei koks nors veiksmas tam tikroje situacijoje sukelia diskomfortą, tai jai pasikartojus, jo pasikartojimo tikimybė sumažėja.
tags: #bihevioristines #teorijos #kilme