Įvadas
Psichologija - tai mokslas, tiriantis žmogaus elgesį, protą, emocijas, sąmonę bei mentalinius procesus. Ji nagrinėja psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus, siekdama atsakyti į daugybę klausimų, susijusių su žmogumi. Psichologija imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų, tačiau kartu tai yra ir spėjimų mokslas, susidedantis iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Šiame straipsnyje aptarsime vieną iš svarbiausių psichologijos krypčių - biheviorizmą, jo raidą, pagrindinius teiginius ir atstovus.
Psichologijos raidos ištakos
Psichologijos užuomazgos siekia pirmųjų filosofų darbus. Pavyzdžiui, Aristotelio „Apie sielą“ arba Hipokrato (4 a. pr. m. e.) sukurti 4 temperamento tipai. Terminas „psichologija“ pirmą kartą pavartotas 1732 metais K. Volfo veikaluose „Empirinė psichologija“ ir „Racionalistinė psichologija“. Psichologija, kaip savarankiškas mokslas, pradėjo formuotis nuo 1879 m., kai V. Vundtas Leipcige (Vokietija) įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją.
Psichologija, kaip daugiau ar mažiau objektyvus mokslas, vis labiau plėtėsi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių. Taigi dabar yra daugybė specialiosios psichologijos sričių arba šakų, kurios skirstomos paprastai pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas (psichiniai reiškiniai, siela).
- Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologinių procesų ryšį.
- Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniai įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t. t.
- Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius ir elgesį grupėse.
- Asmenybės psichologija: tiria skirtumus tarp žmonių, individualias savybes, asmenybės teorijas, asmenybę aprašančius veiksnius ir kt.
- Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų diagnozavimas ir gydymas; psichiniai sutrikimai, jų pasireiškimo būdai, priežastys, eiga ir terapija.
- Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje, mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesio priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir numatymas); reklamos, sporto ir kt.
Kiekvienas reiškinys, faktas interpretuojami tam tikru požiūriu. Toliau panagrinėsime bihevioristinę psichologiją.
Biheviorizmo atsiradimas ir raida
Bihevioristinė psichologija (angl. behavior - elgsena) atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose XX a. pradžioje. Biheviorizmas pagrįstas gamtos mokslu. Bihevioristui psichologija yra tas gamtos mokslų skyrius, kuris paverčia žmogaus elgesį - žmonių poelgius bei posakius, ir išmoktus, ir paveldimus, - savo objektu. Ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai - J. B. Watsonas (1878-1958), E. Thorndike’as (1874-1949).
Taip pat skaitykite: Apie bihevioristinę psichologiją
Biheviorizmas - psichologijos kryptis, kuri tyrimo objektu laiko objektyviai registruojamas elgesio apraiškas. Susiformavo XX amžiaus pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Atsiradimą lėmė filosofinės objektyvizmo ir mechanicizmo tradicijos, evoliucionizmo laimėjimai, introspektyviosios psichologijos krizė, zoopsichologų mėginimai objektyviais metodais tirti gyvūnų elgseną. Biheiviorizmui turėjo įtakos V. Bechterevo ir I. Pavlovo darbai.
Biheivioristai stengėsi pašalinti barjerą, skyrusį klasikinius psichikos tyrimus nuo gyvūnams būdingos organizmo reakcijos į stimulą: S (stimulas) → R (reakcija). Jie nekreipė dėmesio į tai, kad žmogaus reakcija į stimulus ir situacijas daugiausiai pasireiškė ne judesiais, kad tai verbalinė (lot. verba - žodis), prasminė reakcija.
Tolesnė biheviorizmo raida
Vėliau neobihevioristai turėjo pripažinti, kad, esant tokiems pat stimulams ir tokioms pat išorinėms sąlygoms, gyvūnų elgsena skiriasi. Jie teigė, kad tie skirtumai priklauso nuo kažkokio nežinomo veiksnio, kurį pavadino tarpiniu kintamuoju. Schemą S → R pakeitė schema S → X → R. Vieni tuo kintamuoju laikė tiesiog organizmą, kiti, pavyzdžiui, E. Tolmanas, juo laikė ketinimus, tikslus, dar kiti, pavyzdžiui, C. Hullas - įgūdžius. Neobihevioristai pripažino, kad psichikos procesai formuojasi aplinkos veikiami, tačiau socialinio sąlygotumo jie neieškojo.
Apie 1950 prasidėjo trečiasis biheiviorizmo raidos etapas. Jam būdinga biheiviorizmo doktrinos (teorijos ir tyrimo metodų) liberalizavimo tendencijos: biheivioristai patobulino empirinius ir matematinius tyrimų metodus, tyrinėjo išmokimą, emocijas, kalbą.
XX a. 4 dešimtmetyje biheiviorizmas suskilo į keletą neobiheivioristinių krypčių - loginį biheiviorizmą (C. L. Hullis), kognityvinį biheiviorizmą (E. C. Tolmanas), radikalųjį biheiviorizmą (B. F. Skinneris). Neobiheivioristai, mėginę nusakyti daug konkretesnius elgesio dėsnius ir suformuluoti labiau pagrįstas elgesio teorijas, pakeitė biheiviorizmo formulę (SX→x→R), tarp stimulo ir reakcijos įterpdami tarpinius kintamuosius (psichikos komponentus, kurių negalima tiesiogiai stebėti: reikšmę, tikslus, motyvus, poreikius, ketinimus, įgūdžius ir kita).
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Pagrindiniai biheviorizmo atstovai ir jų teorijos
Pagrindinius biheiviorizmo teiginius 1913 išdėstė Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. B. Watsonas. Jis teigė, kad psichologija yra visiškai objektyvi, eksperimentinė gamtos mokslų šaka; jos objektas yra elgesys (reakcijų į aplinkos stimulus, arba dirgiklius, visuma), kurį galima kryptingai ir objektyviai stebėti ir nustatyti. Svarbiausią tyrinėjimų vienetą - elgesio vienetą (santykį tarp stimulo ir reakcijos) - biheivioristai išreiškė formule S→R (tai yra stimulas sukelia reakciją). Biheivioristai daugiausia tyrė gyvūnus (manė, kad žmogaus elgesys nuo gyvūnų skiriasi tik sudėtingumo laipsniu), remdamiesi gautomis išvadomis mėgino paaiškinti ir žmogaus elgesį. 1912-1930 - klasikinio biheiviorizmo laikotarpis. Svarbiausias tuo metu tyrinėtas klausimas - išmokimas.
Bihevioristai manė, kad asmenybė - nuolat kintančių reakcijų į aplinkos situacijas visuma. Asmenybę sudaro stimulų ir reakcijų ryšiai. Tyrimų su gyvūnais rezultatai parodė, kad apdovanojimas turi teigiamos įtakos išmokimui. Vėliau tie rezultatai buvo naudojami bandant paaiškinti žmogaus elgesį. Šiuolaikinė bihevioristinė psichoterapija depresijos priežastimi laiko teigiamo pastiprinimo nebuvimą, ko pasekoje asmuo tampa pasyviu, prislopintu, nepasitikinčiu savimi.
J. B. Watson veikla
Džonas Votsonas (John Watson), bihevioristinės psichologijos pradininkas, tyrinėjo baimes ir fobijas. Mokslininkas pabandė sukelti emocinę baimės reakciją 9 mėnesių berniukui pasitelkdamas baltą žiurkėną. Eksperimento metu, du mėnesius, našlaičiui iš prieglaudos Albertui rodė baltą žiurkę, baltą triušį, vatą, Kalėdų Senelio su barzda kaukę ir t. Po dviejų mėnesių vaiką pasodino ant kilimo vidury kambario ir leido pažaisti su žiurke. Iš pradžių mažylis visai nebijojo gyvūnėlio ir ramiai sau žaidė. Po kurio laiko Votsonas ėmė daužyti geležiniu plaktuku per metalo plokštę vaikui už nugaros kiekvieną kartą, kai jis prisiliesdavo prie žiurkėno. Dar po penkių dienų Votsonas nusprendė patikrinti, kaip vaikas reaguos į panašius objektus. Votsonas padarė išvadą apie baimės reakcijų perkėlimą. Deja, Votsonui nepavyko padėti mažyliui Albertui atsikratyti nepagrįstų baimių.
I. Pavlovo reakcijos sąlygojimo teorija
Kita viena anksčiausiai atsiradusių psichoterapijos krypčių buvo bihevioristinė psichoterapijos kryptis, kuri buvo grindžiama Ivano Pavlovo eksperimentų su šunimis rezultatais. I. Pavlovas nustatė, kad šuns seilių sekrecijos liaukos seiles išskiria ne ėdimo metu, o jau vos pamačius ėdalą. Jų išskyrimą taip pat gali sąlygoti koks nors dirginimas, pavyzdžiui, skambutis, reguliariai girdėtas prieš pat ėdimą.
E. L. Thorndike teorija
E. L. Thorndike’as (1874-1949) buvo amerikiečių psichologas, kuris savo tyrimuose daugiausia dėmesio skyrė mokymosi procesams. Jis sukūrė instrumentinio mokymosi teoriją, kuri teigia, kad elgesys yra stiprinamas teigiamais padariniais ir silpninamas neigiamais padariniais.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
B. F. Skinner operantinio determinavimo (sąlygojimo) teorija
B. F. Skinneris (1904-1990) buvo vienas įtakingiausių bihevioristų. Jis sukūrė operantinio sąlygojimo teoriją, kuri teigia, kad elgesys yra valdomas jo padarinių. Skinneris išskyrė du pagrindinius sąlygojimo tipus: teigiamą sąlygojimą (kai elgesys yra stiprinamas teigiamais padariniais) ir neigiamą sąlygojimą (kai elgesys yra stiprinamas pašalinant neigiamus padarinius).
A. T. Beck ir kognityvinė elgesio terapija
XX a. 7-jame dešimtmetyje bihevioristai (vienas garsiausių atstovų - Aaron T. Beck) išvystė savo darbo modelį ir pritaikė jį dirbant su žmonėmis. Šis darbo modelis buvo pavadintas kognityvine bei elgesio terapija. Kognityvinė elgesio terapija pagrįsta prielaida, kad emocijos ir elgesys didele dalimi yra ne visada teisingų įsitikinimų išdava. Kiekvienas mūsų turime tarsi minčių “rinkinį”, kuris ir lemia konkrečią reakciją stresinėse situacijose. Negatyvių nuostatų susiformavimui turi įtakos prigimtinės savybės, auklėjimas, patirtis. Tam tikri mąstymo stereotipai sukelia simptomus, iškreipdami vaizdą to, kas realiai vyksta žmogaus gyvenime, priversdami jausti nerimą, depresiją arba pyktį. Šios terapijos tikslas yra išmokyti pacientą rasti tinkamesnius, geresnius problemų sprendimo būdus nei buvo naudojami iki tol.
Bihevioristinės teorijos pritaikymas socialiniame darbe
Dirbant pagal bihevioristinį modelį, socialiniam darbuotojui reikia atlikti dabartinio elgesio diagnostinę analizę, naudojant įvairius informacijos šaltinius: stebint klientą, objektyviai fiksuojant vienokio ar kitokio elgesio dažnumą ar jo pasekmes. Po to turi būti aiškiai nusakytas pageidaujamas elgesys bei suformuluoti tikslai. Pageidavimai turi būti aiškiai suformuoluoti ir paaiškinta, koks bus atlygis už jų vykdymą. Taip pat įvardijamas nepageidaujamas elgesys ir numatomos bausmės.
R. Peters (1999), dirbdama su elgesio problemų turinčiais asmenimis siūlo taikyti elgesio ugdymo sutarį. Sudarant sutartis būtina atkreipti dėmesį į:
- sutartis turi mokyti atlikti užduotį, siekti tikslo, o ne paklusnumo;
- atlyginti reikia tik už atliktą darbą ir sutartis turi būti aiški abiems pusėms.
Tačiau taikant šį modelį kyla daug problemų. Kai klientas yra nemotyvuotas, jo elgesio nuspėti negalima, šita teorija netaikoma.
Skatinimo svarba
Ne mažiau svarbi yra skatinimo tvarka, tam tikras veikimo nuoseklumas. Galima skatinti kiekvieną laukiamą reakciją (nuolatinis) arba tam tikrą tokių reakcijų kiekį (protarpinis), taip pat gali būti paskatintos tik kai kurios iš viso pageidaujamų reakcijų arsenalo. Universali skatinimo sistema mažai pasiteisina, nes kiekvienam asmeniui naudotina sava, individuali. Patartina darbo pradžioje nuolat skatinti, o vėliau gerokai efektyvesnis tampa protarpinis, ypač nepastovaus santykio ar intervalo skatinimas, kada žmogus priverstas nuolat tinkamai elgtis, nes nežino, kada sulauks pastiprinimo (Vitkauskaitė D., 2001).
Kritika ir etiniai klausimai
Bihevioristai priekaištų susilaukė dėl nepakankamo dėmesio žmonių psichikos skirtumams, lyginant juos su žemesniųjų gyvūnų psichika.
Bihevioristinės psichologijos istorijoje yra nemažai eksperimentų, kurie kelia etinių klausimų. Kai kurie iš jų:
- Mažojo Alberto eksperimentas: J. B. Watsono eksperimentas su 9 mėnesių berniuku Albertu, kuriam buvo sukeltos baimės reakcijos, yra kritikuojamas dėl etinių priežasčių, nes vaikui nebuvo suteikta galimybė atsikratyti baimių.
- Milgramo eksperimentas: Jeilio universiteto mokslininko Stenlio Milgramo (Stanley Milgram) eksperimentas, kuriame dalyviai turėjoIncreasingly didinti elektros šoko stiprumą kitam asmeniui, yra kritikuojamas dėl to, kad dalyviai patyrė didelį stresą.
- Stanfordo kalėjimo eksperimentas: Psichologijos profesoriaus Filipo Zimbardo (Philip Zimbardo) eksperimentas, kuriame studentai buvo suskirstyti į kalinių ir prižiūrėtojų vaidmenis, yra kritikuojamas dėl to, kad eksperimentas sukėlė dalyviams psichologinę žalą.
- Mikčiojimo eksperimentas: 1939 m. eksperimentas, kuriame pusei vaikų eksperimentatoriai papasakojo, kaip švariai ir taisyklingai jie kalba, o kitiems - kad jie turi kalbos defektų, sukėlė mikčiojimo simptomus net tiems vaikams, kurie neturėjo jokių kalbos defektų.
- Eksperimentai su narkotikais: Eksperimentai, kuriuose gyvūnai buvo išmokyti savarankiškai įsišvirkšti dozę narkotikų, yra kritikuojami dėl žiauraus elgesio su gyvūnais.
- Lyties keitimo eksperimentas: Deivido Reimerio istorija, kuriam po nesėkmingos apipjaustymo operacijos buvo pakeista lytis, yra kritikuojama dėl to, kad eksperimentas sukėlė vaikui didelę psichologinę žalą ir galiausiai prisidėjo prie jo savižudybės.
Šie eksperimentai parodo, kad psichologijos tyrimai gali kelti rimtų etinių problemų. Svarbu, kad mokslininkai laikytųsi etikos principų ir užtikrintų, kad tyrimai nekenktų dalyviams.
Kitos psichologijos kryptys
- Geštaltpsichologija: formavosi Vokietijoje (vok. gestalt - visuminis vaizdas, pavidalas, struktūra). Pagrindą geštatistinės psichologijos teorijai atsirasti davė naujo gamtos mokslų (fizikos) idėjos. Šios krypties pradininkai Ch. Ehrenfelsas V. Keleris, K. Kofka, M. Vertheimeris iškėlė mintį, kad mokslininkas turi psichinius reiškinius tyrinėti pradėdamas nuo bendresnių ir nuo jų eidamas prie detalių, o ne priešingai.
- Psichoanalizė: kaip mokslo šaką, Z. Froidas pagrindė apie 1895 metus. Pirmiausia psichoanalizė buvo vadinama neurozių gydymo metodu, vėliau ji tapo psichologijos teorija, dar vėliau - plačiai žinoma ir įtakinga psichologijos kryptimi. Psichoanalizės teorija mėgina parodyti žmogaus psichikos veiklą ir jos raidos stadijas.
- Kognityvinė psichologija: (lot. cognito - žnojiomas, pažinimas) atsirado apie 1960 metus. Jos uždavinys - išsiaiškinti, kas vyksta su sensorine informacija po to, kai ji periimama receptoriuose.
- Humanistinė psichologija: 1940-1950m. atsirado Amerikoje, siejama su A. Maslou, K. Rodžerso, V. Franklio ir kitais vardais. Šios krypties šąlininkai kritikavo biheviorizmą, kuris į žmogų žvelgiąs ti kaip į didelę žiurkę, kritikavo froidizmą, sudraskiusį žmogaus asmenybę į tarpusavyje kovojančias sąmonės ir pasąmonės sferas.
- Struktūralizmas: - psichologijos kryptis, kurios atstovai (be jau minėto) V. Vunto, E. B. Tičenerio teigė, jog psichologijos uždavinys yra tirti žmogaus sąmonės struktūrą, glaudžiai susijusią su patyrimu.
- Funkcionalizmas: Ryškiausi atstovai V. Džeimsas (1842-1910), R. Vudvortsas (1862- 1962), H. Spenseris (1820- 1903) teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos.
Psichoterapijos raida
Prieš pradedant kalbėti apie psichoterapijos istoriją, pravartu būtų išsiaiškinti šios sąvokos reikšmę. Psichoterapija (lot. psyche - siela, lot. therapia - gijimas, gydymas) - specifiniai psichologiniai poveikių metodai, kurių pagalba, klientui yra sudaroma galimybė atrasti ir suprasti savo elgesio, minčių ar jausmų priežastis bei surasti galimus resursus asmeniniams pokyčiams. Paprasčiau kalbant, psichoterapija yra gydymas žodžiu. Todėl aptardami psichoterapijos istoriją kreipsime dėmesį į pirmųjų žodinių poveikio metodų susiformavimą bei jų virtimą į struktūruotas bei aiškiai suformuotas psichoterapijos kryptis.
Pirmosios psichoterapijos užuominos
Pirmųjų psichoterapijos užuominų reikėtų ieškoti dar Antikos laikotarpyje, nes būtent Senovės graikai buvo pirmieji, kurie psichikos sutrikimus pradėjo traktuoti, kaip sveikatos sutrikimus, o ne kaip piktavalių dievybių pasireiškimą. Tačiau jų supratimas apie psichikos ligos pobūdį ne visada būdavo teisingas, pavyzdžiui, jie tikėjo, kad isterija gali paveikti tik moteris. Graikai manė, kad tokia moters būsena atsiranda dėl gimdos blaškymosi po kūną (gr. hysteria - gimda). Įvairių psichikos sutrikimų gydymas taip pat būdavo neįprastas (pvz.: maudynės - depresijai gydyti, ar kraujo nuleidimas - psichozės atveju). Tačiau Senovės graikai kaip gydymą pripažino drąsinimą ir paguodžiančius žodžius. Tai buvo pirmosios savotiškos psichoterapijos apraiškos.
Žlugus Romos Imperijai ir atėjus Viduramžiams, sugrįžo tikėjimas, kad psichikos negalavimai yra antgamtinių būtybių padarinys ir daugeliu atveju Europoje jie būdavo traktuojami kaip apsėdimai. Situacija pradėjo keistis tik XVIII amžiuje. Tuo tarpu, visai kitokia situacija buvo Artimuosiuose Rytuose, kur IX amžiuje tuometinėje Persijoje gyvenęs gydytojas bei mąstytojas Rhazes buvo vienas pirmųjų suformulavęs teorinius psichoterapijos pagrindus. Be to, jis vadovavo Bagdado (dabartinė Irako sostinė) ligoninei, kurioje taip pat buvo gydomi ir psichikos pažeisti pacientai.
XVIII a. psichologinių negalavimų gydymas buvo grindžiamas pseudo-mokslinėmis idėjomis. Vienas iš pseudomokslų pavyzdžių buvo frenologija. Frenologijos pradininkas buvo vokiečių kilmės gydytojas Franz Joseph Gall. Jis manė, kad iš žmogaus kaukolės formos galima gauti žinių apie jo charakterį, pomėgius, protinius gabumus ir t.t. pabaigoje pradėjo gydyti savo pacientus nuo įvairių ligų taikydamas hipnozę, kurią pats vadino magnétisme animal (pranc.). 1776 m. škotų gydytojas William Cullen sukūrė neurozės terminą (gr. neuron 'nervas' + osis 'ligota, nenormali būsena') , norėdamas pabrėžti ligos ryšį su nervų sistema. 1853 metais anglų psichiatras Walter Cooper Dendy pirmasis pristatė psichoterapijos terminą (“psycho-therapeia”) . Nuo tada pradėjo formuotis pirmosios psichoterapijos kryptys. Tuo tarpu, 1879 metais Wilhelm Wundt Leipcige (Vokietija) įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos kliniką.
Psichoterapijos krypčių susiformavimas
Psichoterapijoje, taip pat, kaip ir religijoje, egzistuoja trys pagrindinės psichoterapijos kryptys, kurios turi savo atskiras mokyklas:
- Psichodinaminė psichoterapijos kryptis. Garsiausios mokyklos: psichoanalizė, C. G. Jungo analitinė psichologija, A. Adlerio terapija (individualioji psichologija).
- Bihevioristinė psichoterapijos kryptis. Garsiausia mokykla - kognityvinė ir elgesio terapija.
- Egzistencinė ir humanistinė psichoterapijos kryptis. Garsiausios mokyklos - egzistencinė psichoterapija, geštalto psichoterapija, transakcinė analizė, psichodrama, logoterapija.
Apie 1900-uosius pirmąją psichoterapijos mokyklą sukūrė austrų psichiatras Sigmund'as Freud'as, kuris manė, kad ne visi psichiniai susirgimai kyla dėl organinių priežasčių. S. Freud'as, dirbdamas su pacientais darė prielaidą, kad dalis protinių susirgimų atsiranda todėl, kad mūsų mąstymas ir tam tikri elgesio būdai kyla iš vaikystės išgyvenimų bei pasąmonės, t.y. mes atitinkamai elgiamės, mąstome, sapnuojame todėl, kad mūsų pasąmonėje ir vaikystės išgyvenimuose yra susiformavę tam tikri elgesio ir mąstymo būdai, atėję iš praeities. Pasak S.Freud'o, nesąmoningi potraukiai iškyla į sąmonės šviesą tam tikrais ypatingais atvejais ir pasireiškia sapnais, kalbiniais apsirikimais, neurozės simptomais. Todėl Freud'as manė, kad visa tai „ištraukus“ iš pasąmonės į dienos šviesą, galima padėti sumažinti simptomus arba blogą psichologinę būseną. Psichoanalizė bandė paaiškinti ne tik tai, kad žmogaus elgesį nulemia pasąmonės reiškiniai, bet ir kaip tai vyksta. Freud‘o sukurtas metodas buvo pavadintas "Psichoanalize". Tokiu būdu susiformavo pirmoji psichoterapijos mokykla - psichoanalizė, bei buvo padėti pirmieji psichodinaminės krypties pagrindai ant kurių kūrėsi kitos garsios psichoterapijos mokyklos: C. G. Jungo analitinė psichologija, A. Adlerio individualioji psichologija ir t.t. Psichoanalizė maždaug iki XX amžiaus vidurio buvo pagrindinė psichoterapijos mokykla, naudojama klinikinėje praktikoje.
Egzistencinės ir humanistinės kryptys dažniausiai yra sujungiamos į vieną bloką. Panašiu metu, kaip ir bihevioristinė kryptis, gimė dar viena - egzistencinė psichoterapijos kryptis, besiremianti egzistencinės filososfijos nuostatomis. Šios krypties terapeutų darbai gimė tokių filosofų kaip S. Kierkegaard, J. P. Sartre, M.Heidegger, F.Nietzsche įtakoje. Egzistecinės psichoterapijos atstovai siekia atskleisti žmogaus galimybes ir jo gyvenimo prasmę. Šios psichoterapijos žymiausiai atstovai: I.D.Yalom ir V.Frankl. Greta didžiųjų (psichodinaminės, bihevioristinės ir egzistencinės) krypčių 6 ir 7 XX amžiaus dešimtmečiuose susiformavo ir kitos psichoterapijos mokyklos, kurias būtų galima apjungti į humanistinės psichoterapijos bloką. Šios krypties susiformavimas siejamas su Carl Rogers vardu. Jis sukūrė "į asmenį orientuotą psichoterapiją". Ši technika remiasi terapeuto ir kliento bendravimu bei asmeniniais tarpusavio ryšiais. Sesijų metu terapeutas skatina klientą dalintis savo patirtimis bei jausmais. Jis sukuria tinkamą aplinką kliento asmenybės vystymuisi ir augimui, išlaikydamas neutralią poziciją kliento emocijų ir minčių atžvilgiu, susilaikydamas nuo savo nuomonės reiškimo, taip pat rodydamas visišką nuoširdumą, supratimą, empatiją bei besąlygišką teigiamą nusiteikimą kliento atžvilgiu. Panašūs bruožai, tik skirtingi darbo metodai, yra būdingi ir kitoms šios krypties mokykloms: psichodramai (J.Moreno), transakcinei analizei (E.Berne), geštalto psichoterapijai (F.Perls).
Apibendrinant visas psichoterapijos kryptis, būtų galima pasakyti, kad psichoanalizė gilinosi į vidinį žmogaus pasaulį, bihevioristinė kryptis domėjosi išoriniais elgesio ir mąstymo stereotipais, egzistencialistai stengėsi apmąstyti žmogaus būtį šiame pasaulyje ir jo santykį su egzistenciniais gyvybės ir mirties klausimais, tuo tarpu, humanistinė kryptis pabrėžė pačiame žmoguje glūdinčias saviraiškos galias bei skatino jo saviraišką, padėdami jam geriau save suprasti ir pripažinti.
1991 metais susikūrė Europos psichoterapijos asociacija (EAP), kuri vienija visas moksliškai pripažįstamas psichoterapijos mokyklas, nustato mokymo standartus ir išduoda Europos psichoterapijos sertifikatus.
tags: #bihevioristinio #psichologijos #poziurio #evoliucija #sp