Bihevioristinės psichologijos raida

Įvadas

Šiandieninėje žinių visuomenėje, kurioje mokslas sparčiai kinta, mokymasis visą gyvenimą yra neatsiejama tiek politinio, tiek edukologinio diskurso dalis. Suaugusiųjų švietimas transformuojasi į mokymąsi visą gyvenimą, nes mokymosi svarba nuolat auga kuriant besimokančią visuomenę. Šiame kontekste ypač svarbu suprasti elgesio skatinimo mechanizmus, kuriuos nagrinėja biheviorizmas, ir jo sąsajas su suaugusiųjų mokymosi ypatumais. Straipsnyje nagrinėjama biheviorizmo teorija ir jos taikymas suaugusiųjų mokymosi procese, lyginant ją su konstruktyvizmo perspektyva.

Biheviorizmo ir konstruktyvizmo teorijų samprata

Biheviorizmo ištakos

Biheviorizmas, kilęs XX a. pradžioje JAV (angl. behavior - elgsena), yra psichologijos kryptis, orientuota į elgesio analizę, o ne į žmogaus sąmonę. Biheviorizmas pagrįstas gamtos mokslu. Ši kryptis atsirado kaip bandymas paaiškinti psichikos reiškinius moksliniais būdais. Biheviorizmo pradininkas - John B. Watson.

Pirmoji žodinė biheviorizmo apibrėža, suformuluota J. B. Watson, buvo pateikta 1903 m. Įkvėptas savo psichologijos tyrimų su gyvūnais, jis ryžosi apibūdinti biheviorizmo sąvoką. Tačiau iš kolegų ir visuomenės jis pritarimo nesulaukė, argumentuojant, kad sąvoka tinkama gyvūnams, bet ne žmonėms. Pirmasis viešas J. B. Watson‘o pasisakymas įvyko paskaitoje Jeilio universiteto Psichologijos fakultete 1908 m., tačiau ir čia pasisekimo nesulaukta. 1913 m. jis parašė straipsnį „Psichologija bihevioristo akimis“, siekdamas biheviorizmą atriboti nuo dabartinių teorijų, tradicinių sąvokų ir terminijos. Šis straipsnis tapo bihevioristų manifestu. 1919 m. pasirodė J. B. Watson knyga tokiu pačiu pavadinimu, tuomet biheviorizmas patyrė emocinį ir loginį įvertinimą. Iškilo probleminis klausimas: ar biheviorizmas taps vyraujančia psichologijos sistema, ar išliks tiktai kaip metodologinis požiūris.

J. B. Watson teigė, kad bihevioristui psichologija yra tas gamtos mokslų skyrius, kuris paverčia žmogaus elgesį - žmonių poelgius bei posakius, ir išmoktus, ir paveldimus - savo objektu. Kitaip sakant, analizuojama tai, ką žmogus daro prieš gimdamas iki mirties momento. Tai buvo pirmasis sistemingas tyrinėjimas, pritaikęs bihevioristinę analizę žmogaus psichiniams reiškiniams aiškinti. Laikotarpiu tarp 1912 m. ir neobiheviorizmo iškilimo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje biheviorizmas tapo vyraujančia JAV psichologijos mokykla. Biheviorizmo kaip mokslo išlikimas vertinamas kaip mokslinė disciplinos revoliucija. Neigdamas sąmonę ir psichiką, J. B. Watson grąžino psichologijos objektyvizmą. Tyrinėtojo alternatyva introspekcijai buvo tiesioginis elgesio stebėjimas įprastomis sąlygomis ir laboratorijose, siekiant rasti ryšius tarp elgesio ir jį grindžiančios fiziologijos. Būtent J. B. Watson nurodė gaires eksperimentinėms psichologijos atstovams. Ir tik jo tyrinėjimai tapo jungiamąją grandimi tarp bundančio XX a.

Biheviorizmas nebando aiškinti žmonių elgesio mąstymu ir pan., maždaug iki XX a. vidurio dauguma bihevioristų (B. F. Skinner darbai) neigė netgi mąstymo procesą, nes jis negali būti patvirtintas objektyviais, atkartojamais stebėjimais. B. F. Skinner ir kiti radikalaus biheviorizmo atstovai netgi bandė teigti, kad kalba - tai ne kas kita, kaip tam tikras įgytų refleksų rinkinys.

Taip pat skaitykite: Biheviorizmas: raidos apžvalga

Bihevioristinė išmokimo teorija

Bihevioristinės mokymosi teorijos šalininkai (I. Pavlov, J. B. Watson, C. L. Hull, E. R. Guthrie, B. F. Skinner) išpopuliarino teoriją, pagrįstą sąlyginių refleksų susidarymu, operantiniu bei socialiniu išmokimu - palyginti paprastomis ir patikrinamomis išmokimo rūšimis. Bihevioristinės išmokimo teorijos populiarumą skatino keli veiksniai. Pirma, jos teiginiai galėjo būti tikrinami eksperimentu, tenkinančiu gamtamokslinio eksperimento reikalavimus. Antra, mokslininkai galėjo atlikti eksperimentus su gyvūnais, eliminuojant ugdymo tyrėją kankinantį imperatyvą nepakenkt vaikui.

Svarbiausios bihevioristinės teorijos:

• S - A teorijos: Mokymasis vertinamas kaip ryšys tarp stimulo (S) ir atsako (A). Tas ryšys yra stipresnis, kai poreikiai būna patenkinami (E. L. Thorndike‘o rezultato dėsnis), arba jis sustiprėja, kai stimulas sumažėja (C. L. Hullo sisteminė elgesio teorija).
• Sąlyginių refleksų teorija: Pirmiausia paaiškinta I. Pavlovo.
• Operantinio sąlygojimo teorija: Suformuluota B. F. Skinnerio.
• Pažintinės mokymosi teorijos: Pvz., E. Ch. Tolman.

Pasak bihevioristų, mes išmokstame tik gavę stimulą iš mus supančios aplinkos. Šie stimulai išprovokuoja atsakymus.

Konstruktyvizmas

Konstruktyvizmas - žinių kūrimo teorija, kurios principas - patirtimi pagrįsto žinojimo kūrimas, kuriame žmogus aktyviai dalyvauja. Konstruktyvizmo iškilimas ir suklestėjimas siejamas su konstruktyvistų reakcija į biheviorizmo teiginius, pagal kuriuos mokymasis buvo grindžiamas ir ribojamas stimulo - atsako (S - A) asocijavimu. Konstruktyvizmo mokymosi teorija sutelkia dėmesį į subjekto veiklą suvokiant reiškinius. Supratimas ir suvokimas iškyla iš turimų individo vaizdinių. Konstruktyvistai teigia, kad galima restruktūrizuoti informaciją, atsižvelgiant į asmeninius kiekvieno individo koncepcijų tinklus.

Konstruktyvizmas nėra teorija apie mokymą, dėstymą. Konstruktyvistams svarbu besimokančiųjų turimų žinių struktūra. Mokantis reikšminga ne tik stebėti, bet klausytis ir jausti.

Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera

Suaugusiųjų mokymosi stiliai ir tikslai

Suaugusiųjų mokymosi stiliai

Kiekvieno individo mokymosi stilius yra susijęs su mokymosi poreikiais asmeniniame lygmenyje. Mokymosi stilius yra kognityvinių mokymosi problemų sprendimas, siekiant parodyti, ką žino ir geba žmogus. Stebint žmonių elgesį, kaip sutinka naujus žmones, išgirsta naują informaciją, susipažįsta su naujomis idėjomis, atsiskleidžia mokymosi stilius. Ši elgsena visada apima pažinimo, minčių formulavimo, jausminius procesus ir veikimą. Mokymosi stilius visada yra šiek tiek susijęs su tuo kaip žmogus girdi, mato liečia ir panašiai, ir tuo, kaip jo fiksuoti stimulai, informacija transliuojami į smegenis bei su mąstymo procesais, tokiais kaip prielaidų darymas, transformavimas, analizavimas. Priklausomai nuo situacijos, mokymosi stilius šiek tiek keičiasi.

Viena žinomiausių klasifikacijų yra pagrįsta Davido Kolbo suformuluota suaugusiųjų mokymosi teorija, kurioje įvertintos kognityvinės psichologijos atstovo Piaget idėjos. Anot šios teorijos, suaugusieji mokosi „pereidami, tam tikrus ciklo etapus: konkrečios patirties, refleksyvaus stebėjimo, abstraktaus konceptualizavimo ir aktyvaus eksperimentavimo“. Kolbas siūlo mokymosi cikle įvertinti vertikalią ir horizontalią ašis. Piaget dar XXa. pr. pasiūlė skirti adaptacijos, asimiliacijos bei akomodacijos procesus, nes tai padeda nagrinėti mokymąsi kaip patirtį struktūrinant procesą. Ankstesnę patirtį ir žinias atspindinčios struktūros būdingos kiekvienam žmogui. Pasak Piaget, naujų žinių konstravimas - adaptacija - yra dinamiškas, apima vienaskaitą papildančius asimiliacijos ir akomodacijos procesus. Asimiliacija - tai toks procesas, kuriame naujos žinios prisitaiko prie ankstesnės patirties bei žinių. Akomodacijai būdinga tai, kad anksčiau priimta informacija turi būti pertvarkyta, tik tada įmanomas naujų žinių priėmimas.

Asmenybė ir mokymosi tikslai

Žmogus, mokydamasis visą gyvenimą, tampa savimi. Suaugusysis nuolatos mokosi: mokosi būti savimi, tėvu ar motina, sutuoktiniu, dirbančiuoju. Mokymasis yra natūrali raida, neišvengiamas gyvenimo kelias. Siekdami pripažinimo darbe ir geresnio aplinkinio pasaulio supratimo, suaugusieji dalyvauja įvairiuose seminaruose, kursuose, naudojasi neformaliojo švietimo paslaugomis. Vis daugiau suaugusiųjų siekia vidurinio ar aukštojo išsilavinimo (formalusis švietimas). Suaugusiojo asmenybei būdingos tam tikros savybės skiriasi nuo vaikams būdingų savybių:

• Poreikis žinoti: Suaugusiesiems svarbu žinoti, ko jie mokysis, kas nuo to pasikeis.
• Savarankiškumas: Suaugusieji yra atsakingi už savo gyvenimą, sprendimus. Didžioji dalis suaugusiųjų atsakingi už kitus žmones - vaikus, tėvus, draugus ir kitus artimus žmones. Savarankišką mokymąsi galima apibrėžti kaip nuostatą, kai žmogus numato sau mokymosi tikslus bei uždavinius, turi galimybių rinktis, kokiu būdu juos igyvendinti, įgyja žinių, išmoksta kritiškai vertinti ir tyrinėti, prisiima sau atsakomybę už vykstantį procesą ir rezultatus.
• Patirtis: Suaugusieji sukaupia daug įvairių patyrimų.
• Pasirengimas mokytis.

Biheviorizmo ir konstruktyvizmo raiška suaugusiųjų mokymesi

Biheviorizmo taikymas

Bihevioristinės srovės šalininkai mano, kad žmogus yra iš esmės pasyvus ir elgsis taip, kaip jį skatins aplinka. Watson įrodė eksperimentu, kad žmogų galima išmokyti įvairių reakcijų. Bihevioristai tikina, kad žmogaus asmenybė yra sudėtingos aplinkos įvairių veiksnių rezultatas. Bihevioristinėje tradicijoje ypatingai svarbus mokymasis darbo vietoje, programuotas mokymas, individualizuotos programos, kurioms būdingas teigiamas skatinimas. Andragogo tikslas - padėti besimokančiam prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi. Bihevioristinė teorija yra pagrįsta kiekybe. Suaugusiųjų švietime andragogas gerai pasirengia veiklai, perteikia daug informacijos ir besimokančiajam tvirtina, jog kuo daugiau faktų žinosi, tuo geriau, arba žiūrima į mokinį kaip į indą kurį reikia užpildyti informacija.

Konstruktyvizmo taikymas suaugusiųjų mokymesi

Konstruktyvistinio mokymosi esmė: aktyviai apdoroti informaciją, klasifikuoti ir perdirbti. Žinojimas yra sukonstruojamas, remiantis vidiniu asmeniniu aktyvumu ir informacija, pasiekiančia mus iš išorinio pasaulio. Kiekvieno suaugusiojo patirtis ir žinios yra skirtingos, vadinasi, reikalingi ir skirtingi mokymosi metodai. Žmogaus tobulėjimas yra mokymosi procesas, kurio metu asmeninė patirtis, gyvenimo istorija ir dabartinė socialinė padėtis apsprendžia, kaip žmogus supranta realybę. Mokymasis negali būti atsiejamas nuo patirties ir kasdienio gyvenimo. Efektyvus ir prasmingas mokymasis yra tada, kai siekiama užsibrėžtų tikslų, aiškiai suvokiamas kelias kaip juos pasiekti. Jei efektyvų mokymąsi suvokiame kaip konstruktyvų, besiremiantį turima žinių sistema, bendradarbiavimo ir save reguliuojantį veiksmą, natūralu manyti, jog geras mokymasis taip pat reikalauja mokymosi tikslų, kuriuos iškelia patys besimokantieji.

Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą

Kuo aktyvesnis suaugęs besimokantysis, tuo efektyvesnis mokymosi procesas, kuo jis pasyvesnis, tuo paviršutiniškiau mokosi. Andragogo organizuotas mokymosi procesas gali nepagerinti besimokančiųjų mokymosi rezultatų. Klasikinis mokymas yra vienas neefektyviausių mokymosi būdų. Efektyvaus mokymo tikslas - siekti, kad besimokantieji turėtų savo nuomonę, mokėtų argumentuoti, save išreikšti diskusijų, pokalbių, dialogų forma. Tokiu būdu jie plečia socialinius gebėjimus, kurie padeda žmonėms gyventi drauge ir naudingai dalyvauti ekonominiame ir socialiniame valstybės gyvenime. Mokymasis vyksta kultūros įsisavinime, kuris neįmanomas be aktyvaus dalyvavimo. Pabrėžiama, jog suprasti mokymąsi galima tik socialiniame kontekste.

Elgesio skatinimas auklėjant vaikus

Tėvai dažnai pasimeta ir nežino, kaip reaguoti į vaiko netinkamą elgesį. Geri santykiai su vaiku ir jo tinkamas elgesys prasideda nuo trijų dalykų:

• Namų taisyklės: Jei tokios taisyklės neegzistuoja vaikas paprasčiausiai gali nežinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne. Teisę nustatyti taisykles turi ir vaikai.
• Skatinimo priemonės: Tai, kaip vaikas yra skatinimas už tinkamą elgesį, kaip jis yra giriamas, įvertinimas, nes jei vaikas nesulaukia iš tėvų paskatinimo, dėmesio gali pradėti reikalauti netinkamu elgesiu. Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik vaikui, darant tai, ką nori vaikas.
• Drausminimo priemonės: Tai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz.: kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko.

Bihevioristinės psichologijos atstovai ir jų indėlis

Ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai - J. Vatsonas (1878 - 1958), E. Torndaikas (1874 -1949).

J. B. Watson veikla

Džonas Votsonas (John Watson), bihevioristinės psichologijos pradininkas, tyrinėjo baimes ir fobijas. Mokslininkas pabandė sukelti emocinę baimės reakciją 9 mėnesių berniukui pasitelkdamas baltą žiurkėną. Eksperimento metu, du mėnesius, našlaičiui iš prieglaudos Albertui rodė baltą žiurkę, baltą triušį, vatą, Kalėdų Senelio su barzda kaukę ir t. Po dviejų mėnesių vaiką pasodino ant kilimo vidury kambario ir leido pažaisti su žiurke. Iš pradžių mažylis visai nebijojo gyvūnėlio ir ramiai sau žaidė. Po kurio laiko Votsonas ėmė daužyti geležiniu plaktuku per metalo plokštę vaikui už nugaros kiekvieną kartą, kai jis prisiliesdavo prie žiurkėno. Dar po penkių dienų Votsonas nusprendė patikrinti, kaip vaikas reaguos į panašius objektus. Votsonas padarė išvadą apie baimės reakcijų perkėlimą. Deja, Votsonui nepavyko padėti mažyliui Albertui atsikratyti nepagrįstų baimių.

I. Pavlovo reakcijos sąlygojimo teorija

Kita viena anksčiausiai atsiradusių psichoterapijos krypčių buvo bihevioristinė psichoterapijos kryptis, kuri buvo grindžiama Ivano Pavlovo eksperimentų su šunimis rezultatais. I. Pavlovas nustatė, kad šuns seilių sekrecijos liaukos seiles išskiria ne ėdimo metu, o jau vos pamačius ėdalą. Jų išskyrimą taip pat gali sąlygoti koks nors dirginimas, pavyzdžiui, skambutis, reguliariai girdėtas prieš pat ėdimą.

E. L. Thorndike teorija

E. L. Thorndike’as (1874-1949) buvo amerikiečių psichologas, kuris savo tyrimuose daugiausia dėmesio skyrė mokymosi procesams.

B. F. Skinner operantinio determinavimo (sąlygojimo) teorija

B. F. Skinneris (1904-1990) buvo vienas įtakingiausių bihevioristų. Jis sukūrė operantinio sąlygojimo teoriją, kuri teigia, kad elgesys yra valdomas jo padarinių. Skinneris išskyrė du pagrindinius sąlygojimo tipus: teigiamą sąlygojimą (kai elgesys yra stiprinamas teigiamais padariniais) ir neigiamą sąlygojimą (kai elgesys yra stiprinamas pašalinant neigiamus padarinius).

A. T. Beck ir kognityvinė elgesio terapija

XX a. 7-jame dešimtmetyje bihevioristai (vienas garsiausių atstovų - Aaron T. Beck) išvystė savo darbo modelį ir pritaikė jį dirbant su žmonėmis. Šis darbo modelis buvo pavadintas kognityvine bei elgesio terapija. Kognityvinė elgesio terapija pagrįsta prielaida, kad emocijos ir elgesys didele dalimi yra ne visada teisingų įsitikinimų išdava. Kiekvienas mūsų turime tarsi minčių “rinkinį”, kuris ir lemia konkrečią reakciją stresinėse situacijose. Negatyvių nuostatų susiformavimui turi įtakos prigimtinės savybės, auklėjimas, patirtis. Tam tikri mąstymo stereotipai sukelia simptomus, iškreipdami vaizdą to, kas realiai vyksta žmogaus gyvenime, priversdami jausti nerimą, depresiją arba pyktį. Šios terapijos tikslas yra išmokyti pacientą rasti tinkamesnius, geresnius problemų sprendimo būdus nei buvo naudojami iki tol.

Bihevioristinės teorijos pritaikymas socialiniame darbe

Dirbant pagal bihevioristinį modelį, socialiniam darbuotojui reikia atlikti dabartinio elgesio diagnostinę analizę, naudojant įvairius informacijos šaltinius: stebint klientą, objektyviai fiksuojant vienokio ar kitokio elgesio dažnumą ar jo pasekmes. Po to turi būti aiškiai nusakytas pageidaujamas elgesys bei suformuluoti tikslai. Pageidavimai turi būti aiškiai suformuoluoti ir paaiškinta, koks bus atlygis už jų vykdymą. Taip pat įvardijamas nepageidaujamas elgesys ir numatomos bausmės.

R. Peters (1999), dirbdama su elgesio problemų turinčiais asmenimis siūlo taikyti elgesio ugdymo sutarį. Sudarant sutartis būtina atkreipti dėmesį į:

• sutartis turi mokyti atlikti užduotį, siekti tikslo, o ne paklusnumo;
• atlyginti reikia tik už atliktą darbą ir sutartis turi būti aiški abiems pusėms.

Tačiau taikant šį modelį kyla daug problemų. Kai klientas yra nemotyvuotas, jo elgesio nuspėti negalima, šita teorija netaikoma.

Skatinimo svarba

Ne mažiau svarbi yra skatinimo tvarka, tam tikras veikimo nuoseklumas. Galima skatinti kiekvieną laukiamą reakciją (nuolatinis) arba tam tikrą tokių reakcijų kiekį (protarpinis), taip pat gali būti paskatintos tik kai kurios iš viso pageidaujamų reakcijų arsenalo. Universali skatinimo sistema mažai pasiteisina, nes kiekvienam asmeniui naudotina sava, individuali. Patartina darbo pradžioje nuolat skatinti, o vėliau gerokai efektyvesnis tampa protarpinis, ypač nepastovaus santykio ar intervalo skatinimas, kada žmogus priverstas nuolat tinkamai elgtis, nes nežino, kada sulauks pastiprinimo (Vitkauskaitė D., 2001).

Kritika ir etiniai klausimai

Bihevioristai priekaištų susilaukė dėl nepakankamo dėmesio žmonių psichikos skirtumams, lyginant juos su žemesniųjų gyvūnų psichika.

Bihevioristinės psichologijos istorijoje yra nemažai eksperimentų, kurie kelia etinių klausimų. Kai kurie iš jų:

• Mažojo Alberto eksperimentas: J. B. Watsono eksperimentas su 9 mėnesių berniuku Albertu, kuriam buvo sukeltos baimės reakcijos, yra kritikuojamas dėl etinių priežasčių, nes vaikui nebuvo suteikta galimybė atsikratyti baimių.
• Milgramo eksperimentas: Jeilio universiteto mokslininko Stenlio Milgramo (Stanley Milgram) eksperimentas, kuriame dalyviai turėjoIncreasingly didinti elektros šoko stiprumą kitam asmeniui, yra kritikuojamas dėl to, kad dalyviai patyrė didelį stresą.
• Stanfordo kalėjimo eksperimentas: Psichologijos profesoriaus Filipo Zimbardo (Philip Zimbardo) eksperimentas, kuriame studentai buvo suskirstyti į kalinių ir prižiūrėtojų vaidmenis, yra kritikuojamas dėl to, kad eksperimentas sukėlė dalyviams psichologinę žalą.
• Mikčiojimo eksperimentas: 1939 m. eksperimentas, kuriame pusei vaikų eksperimentatoriai papasakojo, kaip švariai ir taisyklingai jie kalba, o kitiems - kad jie turi kalbos defektų, sukėlė mikčiojimo simptomus net tiems vaikams, kurie neturėjo jokių kalbos defektų.
• Eksperimentai su narkotikais: Eksperimentai, kuriuose gyvūnai buvo išmokyti savarankiškai įsišvirkšti dozę narkotikų, yra kritikuojami dėl žiauraus elgesio su gyvūnais.
• Lyties keitimo eksperimentas: Deivido Reimerio istorija, kuriam po nesėkmingos apipjaustymo operacijos buvo pakeista lytis, yra kritikuojama dėl to, kad eksperimentas sukėlė vaikui didelę psichologinę žalą ir galiausiai prisidėjo prie jo savižudybės.

Šie eksperimentai parodo, kad psichologijos tyrimai gali kelti rimtų etinių problemų. Svarbu, kad mokslininkai laikytųsi etikos principų ir užtikrintų, kad tyrimai nekenktų dalyviams.

Kitų psichologijos krypčių apžvalga

Be biheviorizmo, psichologijoje egzistuoja ir kitos svarbios kryptys:

• Geštaltpsichologija: formavosi Vokietijoje (vok. gestalt - visuminis vaizdas, pavidalas, struktūra). Pagrindą geštatistinės psichologijos teorijai atsirasti davė naujo gamtos mokslų (fizikos) idėjos.
• Psichoanalizė: kaip mokslo šaką, Z. Froidas pagrindė apie 1895 metus. Pirmiausia psichoanalizė buvo vadinama neurozių gydymo metodu, vėliau ji tapo psichologijos teorija, dar vėliau - plačiai žinoma ir įtakinga psichologijos kryptimi.
• Kognityvinė psichologija: (lot. cognito - žnojiomas, pažinimas) atsirado apie 1960 metus. Jos uždavinys - išsiaiškinti, kas vyksta su sensorine informacija po to, kai ji periimama receptoriuose.
• Humanistinė psichologija: 1940-1950m. atsirado Amerikoje, siejama su A. Maslou, K. Rodžerso, V. Franklio ir kitais vardais. Šios krypties šąlininkai kritikavo biheviorizmą, kuris į žmogų žvelgiąs ti kaip į didelę žiurkę, kritikavo froidizmą, sudraskiusį žmogaus asmenybę į tarpusavyje kovojančias sąmonės ir pasąmonės sferas.
• Struktūralizmas: - psichologijos kryptis, kurios atstovai (be jau minėto) V. Vunto, E. B. Tičenerio teigė, jog psichologijos uždavinys yra tirti žmogaus sąmonės struktūrą, glaudžiai susijusią su patyrimu.
• Funkcionalizmas: Ryškiausi atstovai V. Džeimsas (1842-1910), R. Vudvortsas (1862- 1962), H. Spenseris (1820- 1903) teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos.

Psichoterapijos raida

Prieš pradedant kalbėti apie psichoterapijos istoriją, pravartu būtų išsiaiškinti šios sąvokos reikšmę. Psichoterapija (lot. psyche - siela, lot. therapia - gijimas, gydymas) - specifiniai psichologiniai poveikių metodai, kurių pagalba, klientui yra sudaroma galimybė atrasti ir suprasti savo elgesio, minčių ar jausmų priežastis bei surasti galimus resursus asmeniniams pokyčiams. Paprasčiau kalbant, psichoterapija yra gydymas žodžiu. Todėl aptardami psichoterapijos istoriją kreipsime dėmesį į pirmųjų žodinių poveikio metodų susiformavimą bei jų virtimą į struktūruotas bei aiškiai suformuotas psichoterapijos kryptis.

Pirmosios psichoterapijos užuominos

Pirmųjų psichoterapijos užuominų reikėtų ieškoti dar Antikos laikotarpiu, nes būtent Senovės graikai buvo pirmieji, kurie psichikos sutrikimus pradėjo traktuoti, kaip sveikatos sutrikimus, o ne kaip piktavalių dievybių pasireiškimą. Tačiau jų supratimas apie psichikos ligos pobūdį ne visada būdavo teisingas, pavyzdžiui, jie tikėjo, kad isterija gali paveikti tik moteris. Graikai manė, kad tokia moters būsena atsiranda dėl gimdos blaškymosi po kūną (gr. hysteria - gimda).

tags: #bihevioristinio #psichologijos #poziurio #evoliucija