Psichologija, siekdama pažinti žmogaus elgesį ir jo priežastis, neišvengiamai susiduria su etikos klausimais, ypač vykdant eksperimentus. Šiame straipsnyje nagrinėjamos psichologijos eksperimentų etikos problemos, remiantis įvairių mokslinių tyrimų pavyzdžiais ir etikos principais, blogas elgesys aktorių pasaulyje, reprezentacijos svarba teatre ir žiniasklaidos poveikis visuomenei.
Etikos Problemos Psichologijos Eksperimentuose
Psichologijos mokslas, siekdamas suprasti žmogaus psichiką ir elgesį, dažnai remiasi eksperimentais. Tačiau eksperimentai, ypač su žmonėmis, kelia etinių klausimų, susijusių su dalyvių gerove, teise į privatumą ir informuotu sutikimu. Visuomenėje neretai pasigirsta nuomonių, kad tam tikri eksperimentai „pasielgė neetiškai“. Etika, dažnai siejama su morale, apibrėžia, kas yra geras/teisingas ir blogas/klaidingas elgesys. Pagrindinės etikos problemos apima laimės, gėrio ir blogio kriterijus bei gyvenimo prasmės klausimus.
Milgramo Eksperimentas: Autoritetas ir Paklusnumas
Milgramo eksperimentas, atliktas XX a. septintajame dešimtmetyje, yra vienas iš garsiausių ir labiausiai diskutuojamų psichologijos eksperimentų. Šio eksperimento metu buvo tiriamas paklusnumas autoritetui.
Metodologija ir Rezultatai
Eksperimento dalyviai, savanoriai, buvo kviečiami dalyvauti atminties bandyme už atlygį. Dalyviai buvo suskirstyti į „mokytojus“ ir „mokinius“. „Mokytojai“ turėjo skaityti žodžių poras „mokiniams“ ir už kiekvieną klaidą bausti juos elektros šoku, didinant įtampą po kiekvienos klaidos. Iš tiesų, „mokinys“ buvo aktorius, kuris apsimesdavo, kad patiria skausmą.
Rezultatai parodė, kad didžioji dalis dalyvių (65%) pakluso eksperimentatoriaus nurodymams ir pasiuntė maksimalią 450 voltų srovę, nors dauguma jautėsi dėl to labai nepatogiai.
Taip pat skaitykite: Streso mažinimo strategijos
Etinės Dilemos ir Išvados
Milgramo eksperimentas sukėlė didelį etinį susirūpinimą dėl dalyvių patirto streso ir galimos psichologinės žalos. Šiuo metu tokio pobūdžio eksperimentai yra draudžiami. Eksperimentas parodė, kad autoritetas gali priversti žmones atlikti veiksmus, kurie prieštarauja jų įsitikinimams.
Savybės Charakteriui Priskyrimo Klaida: Konteksto Nepaisymas
Savybės charakteriui priskyrimo klaida (angl. Fundamental Attribution Error) - tai tendencija priskirti kito žmogaus elgesį jo charakteriui ar tiesiogiai valdomiems dalykams, neatsižvelgiant į aplinkos (konteksto) įtaką.
Eksperimentas ir Pavyzdžiai
Klasikinis eksperimentas, iliustruojantis šią klaidą, buvo susijęs su kalbėtojų vertinimu pagal tai, kiek jie palaiko Fidelį Kastro. Dalyviai vertino kalbėtojus, net žinodami, kad pastariesiems buvo liepta rašyti viena ar kita tema. Nepaisant to, dalyviai vis tiek manė, kad pranešėjai išreiškia savo nuomonę.
Kiti pavyzdžiai: kai automobilis stovi kreivai aikštelėje, daroma išvada, kad vairuotojas yra nemandagus, neatsižvelgiant į galimas priežastis. Arba, jei žmogus nusirašo per egzaminą, daroma išvada, kad jis yra nesąžiningas, neatsižvelgiant į galimas aplinkybes.
Privalumai ir Išvados
Ši klaida turi ir privalumų: ji padeda žmonėms lengviau suvokti pasaulį ir nuspėti kitų elgesį.
Taip pat skaitykite: Elgesio problemos darželyje
Etiniai Sprendimai Psichologijos Eksperimentuose
Norint užtikrinti etikos principų laikymąsi, būtina laikytis tam tikro etinių sprendimų priėmimo modelio.
Etinių Sprendimų Priėmimo Modelis
- Svarbiausių faktų nustatymas: būtina išsiaiškinti visus su tyrimu susijusius faktus.
- Etinių problemų išskyrimas: būtina identifikuoti visas galimas etines dilemas.
- Galimos alternatyvos: reikia apsvarstyti įvairius tyrimo vykdymo būdus, siekiant sumažinti etinę riziką.
- Pagrindiniai suinteresuotieji: būtina nustatyti visus asmenis ar grupes, kuriuos gali paveikti tyrimas.
- Alternatyvų etiškumas: reikia įvertinti kiekvienos alternatyvos etinį priimtinumą.
Pagrindiniai Etikos Principai Psichologijos Eksperimentuose
Vykdant psichologinius tyrimus, būtina laikytis pagrindinių etikos principų, kurie užtikrina dalyvių teises ir gerovę.
Informuotas Sutikimas
Dalyviai turi būti informuoti apie tyrimo tikslą, procedūras, riziką ir naudą, ir turi duoti savo sutikimą dalyvauti. Svarbu, kad dalyviai suprastų, į ką jie sutinka, ir turėtų teisę atsisakyti dalyvauti bet kuriuo metu.
Konfidencialumas
Dalyvių asmeninė informacija turi būti apsaugota ir neatskleidžiama tretiesiems asmenims. Anonimiškumas ir duomenų saugumas yra būtini siekiant užtikrinti dalyvių privatumą.
Žalos Vengimas
Tyrėjai turi užtikrinti, kad tyrimas nedarys žalos dalyvių fizinei ar psichinei sveikatai.
Taip pat skaitykite: Psichologija: jausmai ir santykiai
Apgaulės Naudojimas
Apgaulė gali būti naudojama tik tuo atveju, jei ji yra būtina tyrimo tikslams pasiekti ir jei dalyviai bus informuoti apie apgaulę po tyrimo. Apgaulės naudojimas turi būti pagrįstas ir etikos komiteto patvirtintas.
Teisė Atsisakyti
Dalyviai turi turėti teisę bet kuriuo metu atsisakyti dalyvauti tyrime be jokių neigiamų pasekmių. Ši teisė turi būti aiškiai paaiškinta dalyviams prieš pradedant tyrimą.
Etikos Komitetų Svarba
Daugelis institucijų turi etikos komitetus, kurie peržiūri tyrimų projektus, siekdami užtikrinti, kad jie atitinka etikos standartus. Etikos komitetai atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant, kad tyrimai būtų vykdomi etiškai ir atsakingai.
Neetiškų Eksperimentų Pavyzdžiai Istorijoje
Istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai eksperimentai su žmonėmis buvo vykdomi neetiškai, pažeidžiant pagrindines žmogaus teises.
Nacių Eksperimentai
Antrojo pasaulinio karo metu naciai vykdė žiaurius eksperimentus su koncentracijos stovyklų kaliniais. Šie eksperimentai apėmė masinę sterilizaciją, užkrėtimą ligomis ir žmogžudystes, siekiant gauti palaikus tolesniems tyrimams.
Tuskegee Sifilio Tyrimas
1932 m. pradėtas Tuskegee sifilio tyrimas stebėjo sifilio išsivystymą šimtams juodaodžių vyrų Alabamoje. Kai 1947 m. penicilinas pasirodė kaip vaistas, gydytojai atsisakė gydymo, nuspręsdami, kad jų eksperimentas yra svarbesnis už žmonių gyvybes.
MK Ultra Projektas
MK Ultra - slaptas Šaltojo karo laikų Amerikos projektas - gilinosi į proto valdymo sritį. Naudojant įvairius psichologinio manipuliavimo metodus, įskaitant hipnozę, elektrošoko terapiją ir vaistus, projekto metodai buvo toli gražu ne etiški.
Stanfordo Kalėjimo Eksperimentas
Stanfordo kalėjimo eksperimentas, kurį atliko Philipas Zimbardo 1971 m., parodė, kaip greitai žmonės gali prisitaikyti prie jiems priskirtų vaidmenų, net jei tai reiškia žiaurų elgesį. Eksperimentas buvo nutrauktas dėl dalyvių patirto psichologinio streso.
Šie pavyzdžiai yra ryškus priminimas apie etines ribas, kurių niekada negalima peržengti.
Stebėtojo Efektas ir Atsakomybės Išsisklaidymas
Stebėtojo efektas apibūdina tai, kad didelėms žmonių grupėms būdingas atsakomybės išsisklaidymas. Žmogus minioje jaučiasi mažiau atsakingas, nes mano, kad kas nors kitas padės ar jau tai daro.
Ketrinos Dženovėzė Atvejis
Ketrinos Dženovėzė nužudymas Niujorke 1964 m. yra klasikinis pavyzdys, iliustruojantis stebėtojo efektą. Nors nusikaltimą stebėjo 38 liudytojai, nė vienas iš jų nepaskambino policijai.
Kaip Atsispirti Stebėtojo Efektui
- Suvokimas: svarbu suprasti, kad stebėtojo efektas egzistuoja.
- Atsakomybės Prisiėmimas: reikia prisiimti asmeninę atsakomybę už veiksmus.
- Drąsa: reikia turėti drąsos padėti kitiems, net jei tai reiškia rizikuoti.
- Konkretus Kreipimasis: nelaimės atveju kreiptis pagalbos į konkretų žmogų.
Socialinės Psichologijos Taikymas ir Etika
Socialinės psichologijos žinios gali būti taikomos įvairiose srityse, siekiant gerinti žmonių gyvenimą.
Švietimas
Socialinės psichologijos principai gali būti naudojami kuriant efektyvesnes mokymo strategijas ir gerinant mokinių tarpusavio santykius.
Sveikata
Socialinės psichologijos žinios gali padėti skatinti sveiką elgesį ir mažinti stigmą, susijusią su psichikos ligomis.
Verslas
Socialinės psichologijos principai gali būti naudojami kuriant efektyvesnes marketingo strategijas ir gerinant darbuotojų tarpusavio santykius.
Taikant socialinės psichologijos žinias, būtina atsižvelgti į etinius aspektus ir užtikrinti, kad taikymas nedarys žalos žmonėms.
Religijos ir Dvasingumo Aspektai
Religija ir dvasingumas gali turėti įtakos žmogaus elgesiui ir požiūriui į etinius klausimus.
Reprezentacijos Svarba Teatre
Teatro institucijos sprendžia, su kuo galime tapatintis, kokia istorija verta būti papasakota. Institucijos atsakingos už tai, kad įvairių mažumų grupės neliktų nuošalyje.
Pavyzdys iš Suomijos Nacionalinio Teatro
Straipsnį pradėsiu pavyzdžiu, kurį pasitelkti nesmagu. Spektaklį kūrė mano draugai, tarp jų ir mano antra pusė. Vis dėlto kalbant apie institucijų vaidmenį svarbu ne tai, kas kieno draugas, geras ar blogas, kas teisus ar neteisus. Puikus Minos Leino (Minna Leino) ir teatro menininkų kolektyvo „WAUHAUS“ spektaklis „Sapiens“ 2019 m. Suomijos nacionaliniame teatre sulaukė didelio pasisekimo. Tačiau kalbant apie reprezentaciją, spektaklis pasižymėjo vienu ryškiu trūkumu: pasakojimas apie pasakojančiąją žmonių rūšį buvo visiškai baltas. Pirmieji homo sapiens Afrikos savanoje, pirmieji pasaulio medžiotojai ir žemdirbiai, visų šalių valdovai visais laikais, šių dienų bankininkai ir kepėjai - baltieji, baltieji, baltieji. Žmonija - baltaodė.
Kūrybinė komanda susiprato tik prieš pat premjerą, taigi jokių pakeitimų nebespėta padaryti. Šis pavyzdys padeda parodyti, kaip autorių kilmė ir aplinka paveikia jų žiūrą - taip pat ir mūsų, nuolat apie šiuos dalykus galvojančiųjų. Bet kodėl visa tai svarbu? „Menas ir kultūra pasakoja istorijas apie pasaulį, pasakoja apie tai, kas mes ir kaip turėtume gyventi, kas yra normalūs, o kas - kitokie. Kalbos apie reprezentaciją Suomijos meno lauke prasidėjo su trenksmu, o dabar estafetę laikas perimti institucijoms.
Noros Dadu Perspektyva
Pastaraisiais metais aktorė ir režisierė Nora Dadu (Noora Dadu) stengiasi apibrėžti aktorių atrankos reikšmę suomių teatro ir kino laukui. „Institucijos mėgina lengvai išsisukti. Reprezentacijos klausimo nesiimama iš esmės. Yra daug geros valios ir noro pasielgti teisingai - noro pasirodyti sąjungininkais ir geradariais. Ji pabrėžia, kad paskirų projektų, susijusių su mažumomis, nepakanka ir kad patys savaime jie nėra galutinis tikslas. Kalbama apie kur kas gilesnę problemą: apie tai, kas atstovauja žmoniją, menininkus, kas laikomi persikūnyti gebančiais nekatraisiais. „Į marginalus dabar neatsižvelgiama. Koks nors pokytis bus įmanomas tik priimant marginalizuotąsias grupes į savo tarpą, pakviečiant jas ant didžiosios scenos, iškeliant į dėmesio centrą. Jei pagrindinis teatro repertuaras išliks toks pat normatyvus: baltaodiškas, cislytis bei heteroseksualus, jei kartos keistas prielaidas apie suomiškumą arba kūno standartus, o tuo tarpu paskirai bus vykdomas koks nors imigrantų integracijos projektas, tai dar ilgai jokių pokyčių nebus. Pokyčiai pradės vykti tik kovojant su pagrindinėje scenoje nusistovėjusiomis normomis“.
Teigiami Pavyzdžiai ir Iššūkiai
2019 m. Kai kurie Suomijos aktoriai pabrėžia gavę įvairiausių vaidmenų nepaisant to, kad priklauso mažumoms, kas daugelyje kitų šalių nėra savaime suprantamas dalykas. Tai - svarbiausias siekinys. Dažnai minimas pavyzdys yra Pirkos Saisio (Pirkko Saisio) „Ančių medžiotojas“, 2006 m. rodytas Nacionaliniame teatre. Taip apie vaidinimą 2006 m. rašė Suna Vuori (Suna Vuori): „Viena vertus, reikia pripažinti, jog per daug nesukau galvos dėl to, kad juodaodžiai aktoriai retai matomi ant scenos, išskyrus vaidmenis reikalaujančius „etniškumo“. Po šio spektaklio kyla pagrįstas klausimas - kodėl taip vyksta?“ Jau praėjo keturiolika metų. Iš „Ančių medžiotojo“ aktorių vienintelis Henris Hanikas po to dar pasirodė Nacionaliniame teatre. Per tuos keturiolika metų, remiantis Suomijos profesionalių teatrų duomenų bazės Ilona duomenimis, Liautiujervi, Toivolas ir Kalifa kartu sudėjus atliko septynis vaidmenis - Kalifa šešis, o Toivolas vieną. Daugelio aktorių, priklausančių nepakankamai atstovaujamoms grupėms, atliktų vaidmenų sąrašas trumpas. „Kai sakoma, kad tokių aktorių tiesiog nerandama, meluojama. Sakoma, kad reikia įvairovės, bet jos tiesiog nėra.
Problemos Mastas ir Statistika
Reikalavimas išjudinti nusistovėjusias normas ne naujas. Metų metus įvairių medijų pagalba kuriamas nepilnavertis Suomijos įvaizdis. Neseniai paskelbtame, asociacijos „Audiovisual Producers Finland“ ir aukštosios mokyklos „Metropolia“ atliktame tyrime nurodoma, jog 90,6 proc. 2019 metais pasirodžiusių suomiškų filmų ir serialų veikėjų - baltaodžiai, be negalios, cislyčiai, heteroseksualūs. Likusiuosius kiek daugiau nei 9 proc. Suomijoje etninė statistika nerenkama ir dėl to sudėtinga nuodugniai įvertinti lygybės situaciją, tačiau palyginimo dėlei verta paminėti, kad, pavyzdžiui, 7,5 procentų Suomijos piliečių gimtoji kalba nėra viena iš valstybinių, kai Helsinkyje šis skaičius kiek viršija 15 proc. 2017 m. atliktoje apklausoje apie mokinių sveikatą ir gerovę daugiau nei 5 proc. respondentų pažymėjo savo lytį kaip kitą, nei priskirtą gimimo metu. Seksualinėms mažumoms priklauso maždaug 5-15 proc. gyventojų. Negalią turinčių asmenų procentą nustatyti sunku, tačiau pasak Suomijos Nacionalinio sveikatos instituto, tai maždaug 7-29 proc.
Menininkų Atsakomybė ir Įtaka
Meno ir pramogų srities kūrėjų kilmė ir aplinka daro tiesioginę įtaką tam, kaip Suomija ir suomiškumas pristatomi. Galbūt mes, menininkai, tik tariamės atvaizduojantys pasaulį, kai visgi pasakojame tik apie save ir savo draugus? Dadu paaiškina: „Gana įprasta „kitus“ paversti aukomis. Koks nors pabėgėlis tampa siužeto varomąja jėga, bet centrinė pasakojimo ašis būna baltaodžio suomio dvasinis gyvenimas. Niekada negaunam dirstelti į to pabėgėlio mintis, jo ar jos vienintelė funkcija - pakreipti pagrindinio veikėjo istorijos siužeto vingį. Retai tokie veikėjai būna išties įdomūs, sunku juose atpažinti tikrus žmones. Žmonės atrodo kaip žmonės.
Nacionalinio Teatro Istorinis Kontekstas
Nacionalinis teatras kaip institucija įsteigtas devynioliktame amžiuje. Jis užsiėmė tautinės tapatybės konstravimu, puoselėjo suomių kalbą ir literatūrą. Toks uždavinys nėra neutralus. Laikui bėgant, per kartotę, nacionalinės meno institucijos prisidėjo prie kai kurių menininkų įtvirtinimo. Institucijų uždavinys taip pat suteikia joms galią kanonizuoti patirtis, žmogiškumą, tautybes. „Šitas suomiškumo klausimas išties opus. Net antirasistinis elgesys taikomas tik nedidelei daliai to reikalingų suomių. Ar institucijos apskritai supranta, kas tokie šioje šalyje vadina save suomiais? Ar suvokia, kaip atrodo tie žmonės, kurių gimtoji kalba yra suomių?
Meno Istorija ir Įtrauktis
Europos „Menas“ ar kitaip Fine Arts užgimė iš mažos grupelės veiklos. Menotyrininkas Maksas Riunanenas (Max Ryynänen) rašo, jog „meno raida - pokyčiai, prasidėję Šiaurės Italijoje, paplitę Prancūzijoje ir 19 a. galiausiai atkeliavę į Vokietiją - buvo plataus akiračio aukštesniosios klasės vyrų iš „vidurio Europos“ projektas“. Šis menas, kurio tradicija tęsiama ir Suomijos institucijų, niekada nebuvo kuriamas visų ir skirtas kiekvienam. „Jei teigiama, kad bet kas gali vaidinti bet ką, tuomet ant scenos turėtume matyti visus“, pažymi Lindfors ir tęsia: „Bet kas negali vaidinti bet ko, jei trupes sudaro vien baltaodžiai, teatro akademiją baigę cislyčiai asmenys. Tai juk ne visi, o veikiau nedidelė išskirtinių individų grupė. Arba tada reikia teiginį patikslinti sakant, kad „teatras pasakoja išskirtines istorijas ir jos skirtos tik elitui“. Šita pasaka, kad visi gali įkūnyti visus, neturi jokio pagrindo, nes iš tikro taip niekuomet nebuvo. Užuot sutelkus visas jėgas į atrankos procesų tobulinimą, tuščiai aušinama burna - „na mes čia jau tiek visko padarėme“.
Atskirtis Tarp Didžiųjų Scenų ir Mažumų Meno
Tiek Dadu, tiek Lindfors pabrėžia atskirtį tarp Didžiųjų Scenų Didžiųjų Kūrinių ir mažumų bei marginalų kuriamo meno. „Priklausantieji mažumoms nė negali įsijungti į diskusiją „apie Meną“, jie reikalingi tik nuostatoms įvykdyti. Yra „samių meno“, pavyzdžiui, koks nors dokumentinis teatras, kuriame vaidinti gali visi norintieji, nereikia būti profesionalu. Ir atskirai yra dramos teatras, kuriame „visi“, t.y. Tiek meno institucijos, tiek žiniasklaida ir socialinės medijos gali prisidėti prie žiūrovų požiūrio plėtotės - kas laikomi marginalais, o kas normaliaisiais, kas traktuojama kaip menas, o kas - kaip visuomeniškai reikšmingas repertuaro priedas. Spaudoje didžiausias dėmesys skiriamas analitinėms recenzijoms, teatruose - repertuaro ir aktorių pasirinkimui. Tuo tarpu už europietiškojo baltųjų meno kanono ribų esančio ar jį supurtančio meno supratimas reikalauja raštingumo ir gebėjimo atsižvelgti į kontekstą. Jei žurnalistas neturi nuo ko atsispirti, daugybė prasmių galimai lieka nesuprastos. Iš dalies problema opi ir dėl to, kad Suomijos teatro lauke atsirado neseniai.
Analizės Trūkumas ir Politinis Kontekstas
Lindfors tęsia: „Tai susiję su atpažinimu. Suomijos kontekste apie savo pačios darbus neskaičiau nei vieno straipsnio, taikliai analizuojančio spektaklio turinį. Diskursas toks naujas, kad jo analizei nėra įrankių. Norai Dadu sukūrus monospektaklį „Mano Palestina“ („Minun Palestiinani“), buvo svarstomas vien pats Palestinos klausimas, nes nemokėta pažvelgti kitu kampu. Vienintelis analizių rašymo būdas - prisitraukti politinį kontekstą. Taip kūriniai visiškai suplokštinami. Jei nesugebama atpažinti apie ką eina kalba, arba jei trūksta supratimo įgūdžių, kūrinys net nededamas ant tų pačių svarstyklių kaip Menas, o tuomet niekada tokiu ir nepripažįstamas.
Vidutiniškumo Siekis ir Politinis Svoris
Anksčiau minėtoje teatro akademijos surengtoje viešoje specialistų diskusijoje performatyvaus meno kūrėjas/kūrėja Kid Koko išreiškė norą kada nors pamatyti vidutiniškų meilės istorijų apie translyčius arba homoseksualius asmenis. Mintis čia akivaizdi: cislyčių heteroseksualių žmonių meilės istorijos ant scenos tokios dažnos, kad jų kūrėjams nereikia to nė pabrėžti. Nepakankamai atstovaujamų mažumų atveju, kiekvienas kūrinys turi didelį svorį, taipgi kiekvienas kūrinys tampa politišku. Pavyzdžiui, Kristianas Smedsas (Kristian Smeds), žinomas kaip etatinis Nacionalinio teatro režisierius ir teatro akademijos profesorius, 2008 m. taip pasisakė apie daug šurmulio sukėlusį romano „Nežinomas karys“ („Tuntematon sotilas“) pastatymą: „Nekuriu politinio teatro. Stengiuosi tik perteikti paprastų žmonių jausenas“.
Meno Politiškumas ir Istorinis Kontekstas
Vyresniajai teatro kūrėjų kartai, gyvenusiai septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiu, meno politiškumas kelia erzulį, taigi ir dėl šios priežasties nūnai vykstanti diskusija daugeliui nemaloni. Esamos reprezentacijos situacijos kritikuotojai ir septinto dešimtmečio komunistinės partijos atstovai visgi turi (dar ir tokį) esminį skirtumą: anuomet manyta, kad menui privaloma užsiimti politika. Dabar pabrėžiama, kad neišvengiamai menas visada politiškas, norime to ar ne.
Tylos Kultūra ir Tapatybės Klausimai
Neseniai Suomijos Teatro informacijos centro vadovės pareigas palikusi laisvai samdoma rašytoja, dėstytoja ir teatrologė Hana Helavuori (Hanna Helavuori) atkreipia dėmesį į istorinę Suomijos teatro lauko sąsają su mažumų ir tapatybės klausimais: „Ėmiausi nagrinėti tylos bei viešų paslapčių kultūrą teatre,“ sako Helavuori. „Teatras juk visada buvo seksualinių mažumų atstovų prieglobstis, bet tapatybės klausimai nebuvo vieši. Pavyzdžiui, jei gerai pamenu, Pirkos Koski (Pirkko Koski) 1992 m. Nacionalinio teatro surengtoje diskusijoje dėl translyčių asmenų reprezentavimo, teatrologė Hana Sutela (Hanna Suutela) pasakojo, jog, nepaisant ilgų paieškų, Suomijos teatruose nerado nei vieno pasakojimo apie translyčius asmenis, neskaitant neseno Almodovaro atvejo.
Normalizavimas ir Persikūnijimas
„Suomių televizija, teatras ir kinas yra baltaodiški, cislyčiai, heteronormatyvūs, be negalios ir vienakalbiai. Kūno ypatybių normalizavimo fone išryškėja įsitikinimas, jog aktoriai persikūnija. Panašu, kad dabar ne kiekvienam suteikiama galimybė įsikūnyti į vaidmenį. Apie tai kalba ir Lindfors: „Esame mokomi, kad geras aktorius sugeba įsikūnyti į vaidmenį. Persikūnijimas glūdi pačioje teatro šerdyje. Kad numanoma auditorija galėtų tai įžvelgti, turi būti ir atskaitos taškas - neutralumo etalonas, norma, tada permainą gebama interpretuoti. O jei anksčiau baltuoju laikytas aktorius ar aktorė staiga priskiriamas prie „kitų“, jo ar jos veiklos galimybės sumažėja.
Diskriminacija ir Homogeniškumas
Suomijos įstatymai draudžia diskriminaciją be kita ko ir dėl etninės kilmės bei lyties. Svarbu pastebėti, jog teatro etatinių aktorių homogeniškumas nulemia, kokius spektaklius jame apskritai galima pastatyti. Dabar, kai institucijos jau girdėjo pvz. apie blackface makiažo problemiškumą, baltaodžiai nebevaidina juodaodžių. Nesamdant aktorių iš šalies, baltaodėse ir cislytėse trupėse aktorių įvairovė negausi. Jei teatro trupės sudėtyje nėra nei vieno juodaodžio aktoriaus ar aktorės, neįmanoma pastatyti puikių dramaturgų, pavyzdžiui amerikiečių Jameso Baldvino (James Baldwin) arba Augusto Vilsono (August Wilson), darbų. Ribotos sudėties trupės ribotiems pasakojimams pasakoti.
Pokalbiai Už Akių ir Dalyvavimas
„Panašu į skirtumą tarp apkalbų ir to, kas kalbama žvelgiant į akis“ teigia Dadu. „Dabar apie nepakankamai atstovaujamas grupes kalbama taip, lyg būtų apkalbama už akių. Nors priklausantieji toms grupėms sėdi salėje. Mes sėdime toje pačioje salėje. Kalbinamieji pabrėžia aktorių atrankos svarbą.
Konkrečios Rekomendacijos
Lindfors pateikia konkrečių rekomendacijų: „Iš karto pasamdomi du nevienodų fizinių ypatybių aktoriai ar aktorės iš skirtingų kontekstų. Žinoma, statistika taip pat svarbi. „Institucijos turėtų turėti informacijos, kokių aktorių yra ir kokių trūksta. Tikiu, kad jau renkamas vyrų ir moterų skaičius. Kas kiek spektaklių režisuoja, kiek ir kieno rašytų scenarijų turima, apie ką tie pasakojimai? Dadu atskleidžia aktorių įdarbinimo poveikį normoms: “Mažesniu masteliu keičiasi, kam ir kaip mokama už darbą: kas veikia kaip terminuotai įdarbinami laisvai samdomi aktoriai, o kam skiriami etatai, kam alga mokama nuolatos. Kitaip tariant, kas tokie laikomi „mūsų“ dalimi, standartu. Aiškumo dėlei ji pasitelkia išgalvotą pavyzdį: „Nepakankamai atstovaujamai grupei priklausantis aktorius ar aktorė ant scenos dabar matomi nuolatos. Kiekviename pastatyme. Ten jis ar ji nevaidina vienut vienutėliai, dalyvauja ir koks kitas aktorius ar aktorė. Ir dar kas nors trečias, taip pat vaidmenų gauna ir šitie vadinamieji normalizuoto kūno aktoriai ar aktorės. Metai iš metų matome juos ant scenos, vaidinančius. Jie ne tik vaidina baltųjų cislyčių sukurtuose spektakliuose, bet taip pat rašomi tokie scenarijai, kur jų kūnai netraktuojami kaip kitybė, bet kuriuose jie lygiai taip pat kovoja vardan išlikimo ar mirties, arba tiesiog vaidina medžius.
Įvairovės Svarba ir Atmosfera
„Be abejo, kiekvienas kreipęsis dėl darbo teatro srityje ir nori joje dirbti, nepriklausomai nuo savo kilmės ar tapatybės,“ teigia Lindfors. „Sakyčiau, kad vos grupėje ar teatre atsiranda kitokių, nei vien normalizuotojo kūno atstovų - šiuolaikinę siaurą, diskriminuojančią normalaus kūno sampratą atitinkančių asmenų - viskas ima keistis“, aiškina Dadu. „Pasikeičia darbovietės atmosfera - kokie juokeliai pasakojami? Kuo daugiau įvairovės mūsų aplinkoje, kuo įvairesni kūnai mus supa, tuo mažesnė rizika ką nors netyčia paversti „kitu“. Juk nuolatos iš vienas kito laukiame pritarimo, norime rasti bendrą kalbą. „Pagrindinis siekinys taipogi nėra įvairias mažumų grupes atstovaujančių aktorių atsiradimas trupėje vien tam, kad jie vaidintų mažumų grupių atstovus“, tęsia Dadu. „Aktorių įvairovė suteikia daug galimybių, juos galima pasitelkti pakartotinai. Jei jie patys nori ir jei tokie sprendimai atrodo meniškai pagrįsti, tai žinoma, kad mažumų grupėms priklausantys aktoriai gali elgti…