Šiuolaikiniame pasaulyje, kur nuolatinis stresas ir nerimas yra kasdienybė, svarbu turėti veiksmingų streso įveikos metodų. CISS (Coping Inventory for Stressful Situations) metodika yra vienas iš būdų, leidžiantis įvertinti ir suprasti, kaip žmogus reaguoja į stresą. Šis straipsnis skirtas išsamiai apžvelgti CISS metodiką, jos taikymą ir reikšmę.
Stresas ir jo įveika
Šiuolaikinis žmogus nuolat patiria nervinę, psichinę ir emocinę įtampą. Stresogeninė situacija suvokiama tuomet, kai asmeniniai ar situaciniai poreikiai, reikalavimai viršija asmens resursus (Endler, 1997). Tai dažniausiai siejasi su neigiamomis emocijomis ir gali vesti į psichologines ir fiziologines ligas, konfliktus, agresyvų elgesį, nerimą ir t.t. Stresogenines situacijas žmonės suvokia įvairiai ir skirtingais būdais siekia jas įveikti. Stresogeninės situacijos įveikimas vaidina labai svarbų vaidmenį asmens fiziologinei ir psichologinei gerovei. Įveikimas reiškia adaptacinį elgesį, kurio tikslas yra visapusės pusiausvyros atstatymas, ir kuris dažniausiai įtraukia sąmoningas įveikimo strategijas ar stilius priklausomai nuo asmens.
Streso samprata
Streso sąvoka nėra vienareikšmiškai suprantama. Požiūrio į stresą kaip reakciją autorius yra H. Selye (1976). Patį streso reiškinį jis apibrėžė kaip nespecifinę organizmo reakciją į kenksmingus dirgiklius. Anot Selye, kai malonūs/nemalonūs stresoriai pažeidžia vidinę organizmo pusiausvyrą, organizmas į tai reaguoja specifiniu fiziologiniu sujaudinimu. Širdies ritmas ir kraujo spaudimas pakyla, raumenys įsitempia. Tai yra protinis ir fizinis atsakas, kurį kūnas automatiškai sukelia tam, kad prisitaikytų prie pakitusios aplinkos sąlygų. Selye (1976) teigė, jog dirgikliui užsitęsus arba pasikartojus, apsauginės organizmo reakcijos pereina aliarmo fazę (jos metu sukeliamas „kovoti-pasišalinti“ atsakas ir mobilizuojamos organizmo jėgos), pasipriešinimo fazę (kurios metu yra grumiamasi su stresoriumi), išsekimo fazę (kai organizmas nebegali ilgiau adaptuotis prie stresoriaus, nes adaptacijai reikalinga energija išeikvota).
Naujai į streso kilmę leido pažvelgti kognityvinės psichologijos tyrimai. Žmogaus kognityvinės veiklos sugebėjimų atskleidimas sudarė prielaidas transakcinio streso modeliui, kurio autorius yra R. S. Lazarus, sukurti. Buvo prieita prie nuomonės, kad tas pats stresogeninis įvykis gali skirtingai paveikti įvairius žmones dėl jų kognityvinės veiklos ir motyvacijos skirtumų. Pagrindiniais tarpiniais kintamaisiais tarp organizmo ir aplinkos savo teorijoje Lazarus įvardijo kognityvinį situacijos įvertinimą bei streso įveikimo procesą (Lazarus, Folkman, 1984). Lazarus stresą apibūdina kaip ypatingą asmens ir aplinkos santykį, kuris asmens yra įvertintas kaip apsunkinantis, arba viršijantis jo turimus išteklius ir keliantis grėsmę jo gerovei (Lazarus, Folkman, 1984). Šioje teorijoje stresas taip pat yra kaip procesas: atsiranda stresogeninis įvykis, asmuo jį įvertina, tuomet nuo įvertinimo proceso bei įveikimo būdo priklauso stresinės reakcijos (emocinės, fiziologinės, elgesinės) pobūdis ir stiprumas. Ką žmogus laikys žala, grėsme, iššūkiu ar nauda sau būtent ir priklauso nuo kognityvinio situacijos įvertinimo. Kognityvinį įvertinimą Lazarus skirsto į pirminį ir antrinį. Pirminio įvertinimo metu nustatoma, kokią reikšmę įvykis gali turėti asmeniui. Įvykis gali būti įvertintas kaip „irelevantus“ (neturintis įtakos asmeninei gerovei), turintis teigiamą įtaką arba stresogeninis. Antrinio įvertinimo metu nustatoma, koks streso įveikimo būdas galėtų geriausiai tikti stresui pašalinti, kokia jo sėkmingo panaudojimo tikimybė (Lazarus, Folkman, 1984). Kognityvinio įvertinimo procesą veikia įvairūs asmenybės ir aplinkos veiksniai, tokie kaip asmeninis įsitraukimas, nuostatos, situacijos naujumas, prognozuojamumas, trukmė ir kt.
Panašus į šią teoriją yra Cox ir Mackay (1981) transakcinis streso modelis, kuriame stresas akcentuojamas kaip būklė, atsirandanti, kai asmens-aplinkos sąveika veda prie neatitikimo tarp situacijos reikalavimų ir asmens biopsichosocialinių resursų. Kitaip tariant, stresas atsiranda ir situacija suvokiama kaip stresogeninė tada, kai yra sutrikusi pusiausvyra tarp suvokiamų reikalavimų ir suvokiamų galimybių su jais susitvarkyti. Anot B. K. Houston (1987), stresas gali būti fiziologinis ir psichologinis. Fiziologinis stresas šio autoriaus apibūdinamas kaip specifinė fiziologinė būklė, po kurios reikalingas palengvėjimas, tos būklės pasikeitimas, tam, kad organizmas galėtų sugrįžti į pusiausvyrą. Psichologinis stresas apibūdinamas kaip neigiamų jausmų (tokių kaip nerimas, baimė, nusiminimas, pyktis) išgyvenimas. Houston (1987) teigia, jog abu streso tipai yra persidengiantys. Visgi, kad ir kaip skirtųsi įvairios streso sampratos, R. S. Lazarus išskyrė dvi pagrindines streso įveikos strategijas: į problemą orientuotą ir į emocijas orientuotą įveiką.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas ir anoreksija: metodų apžvalga
Nerimas ir streso įveika
Nerimas yra viena iš svarbių neigiamų emocinių būsenų, glaudžiai susijusi su stresogeninėmis situacijomis. Tai įtampa, kuri kyla baiminantis tam tikrų veiksnių poveikio, ir ta baimė dažnai būna neproporcinga realiai grėsmei. Nerimas gali būti jaučiamas konkrečioje situacijoje, arba pastoviai veikti kaip asmenybės polinkis neutralius įvykius vertinti kaip grėsmingus. Streso ir nerimo įveikimas yra dalis kasdienybės ir veikia mūsų sveikatą bei gerbūvį.
Studentai patiria fizines ar psichologines reakcijas į stresorius, kai jie suvokia pastaruosius kaip pernelyg didelį ar neigiamą stresą (Winkelman, 1994, cit. Misra ir Castillo, 2004). Vienas pagrindinis akademinis stresorius yra studentų suvokimas apie reikalaujamą platų žinių pagrindą ir suvokimas apie nepakankamą laiką jam išvystyti (Carveth, Geese, Moss, 1996, cit. Misra ir Castillo, 2004).
Stresas studijų metu
Studijavimo aukštojoje/aukštesniojoje ar kitose mokyklose laikas daugeliui studentų yra pilnas streso, nes jie turi adaptuotis prie naujos edukacinės ir socialinės aplinkos. Šis laikas gali būti dar labiau stresogeninis kitų tautybių studentams, kuriems kaip papildomas krūvis yra skirtingos kultūros vertybės ir kalbos išmokimas, jau nekalbant apie akademinį pasiruošimą (Essandoh, 1995, Mori, 2000, cit. Reakcijos į stresą remiasi fizinio ar psichologinio sužadinimo būsena, kuri paprastai kyla nuo streso suvokimo (Thoits, 1995).
Mikolajczyk su kolegomis atliktas tyrimas (2008) patvirtino, kad akademinis darbas kurso metu yra tiesioginis stresorius studentų gyvenime. Abouserie (1994) tyrimo metu studentai skundėsi iš anksto numanomu akademiniu stresu, t.y. didžiulis akademinio streso šaltinis yra ruošimasis egzaminams ir jų laikymas, atsižvelgiant į konkuravimo laipsnį ir didelį kiekį medžiagos, kurią reikia įsisavinti per trumpą laiką. Psichologinis distresas išreikšiamas ypatingai tarp tų studentų, kuriems akademine prasme nesiseka (Essandoh, 1995, cit. Misra ir Castillo, 2004). Stresoriais gali būti ir socialinės sąveikos su bendraamžiais, gyvenamos vietos pakeitimas - toliau nuo šeimos, draugų, izoliacija nuo jų (Dyson ir Renk, 2006; Mikolajczyk ir kt., 2008). Galiausiai neužtikrintumas dėl ateities taip pat yra vienas iš streso šaltinių studentų tarpe (Mikolajczyk ir kt., 2008).
Stresams kaupiantis asmens gebėjimas susidoroti ar prisitaikyti gali būti perkrautas, išsisemiant jų fiziologiniams ir psichologiniams resursams. Savo ruožtu, kyla didesnė tikimybė atsirasti fiziologinei ligai ar psichologiniam distresui (Lazarus & Folkman, 1994; Pearlin, 1999, cit. Misra ir Castillo, 2004; Dressler, 1991, cit. Mikolajczyk ir kt., 2008). Tam pritarė ir Winkelman (1994, cit. Misra ir Castillo, 2004), teigdamas, jog pervairinis stresas sukelia fizinius sveikatos sutrikimus, todėl nėra neįprasta, kad studentai kamuojami nuolatinės energijos stokos, apetito netekimo, galvos skausmų arba virškinimo trakto sutrikimų.
Taip pat skaitykite: Metodai, skirti įvertinti skaitymo sunkumus
Viena iš sveikatos problemų tarp kolegijų ar universitetų studentų daugelyje pasaulio šalių yra depresyvumo simptomai (Ovuga, Boardman, 2006, Bostanci ir kt., 2005, cit. Mikolajczyk ir kt., 2008; Eller ir kt., 2006). Dažnai studentai nusakomu dažnumu tokius jausmus, kaip likęs, nervingumas, beviltiškumas, bevertiškumas ir kt. Vidutinius depresyvumo simptomus išreiškė 43% Centrinės ir Rytų Europos studentai bei 31% Vakarų Europos studentų (Wardle ir kt. 2004, cit. Mikolajczyk ir kolegos, 2008).
CISS metodika: įvertinimo įrankis
CISS metodika (Coping Inventory for Stressful Situations) yra įrankis, skirtas įvertinti, kaip asmuo įveikia stresą. Jis padeda nustatyti, kokias strategijas žmogus naudoja stresinėse situacijose, ir gali būti naudingas tiek klinikiniams, tiek moksliniams tikslams.
CISS struktūra ir skalės
CISS metodika apima tris pagrindines įveikos strategijas:
- Į problemą orientuota įveika: Ši strategija apima aktyvius veiksmus, skirtus pašalinti arba sumažinti streso šaltinį. Tai gali būti problemos analizė, planavimas ir veiksmų įgyvendinimas.
- Į emocijas orientuota įveika: Ši strategija apima pastangas reguliuoti emocines reakcijas į stresą. Tai gali būti emocijų išreiškimas, savęs raminimas arba vengimas.
- Vengimas: Ši strategija apima pastangas išvengti stresinės situacijos arba minčių apie ją. Tai gali būti socialinis atsiribojimas, užsiėmimas kita veikla arba fantazijos.
CISS taikymas
CISS metodika gali būti taikoma įvairiose srityse:
- Klinikinė psichologija: Padeda įvertinti paciento įveikos mechanizmus ir parinkti tinkamą terapiją.
- Organizacijų psichologija: Padeda nustatyti darbuotojų streso įveikos strategijas ir sukurti streso valdymo programas.
- Moksliniai tyrimai: Naudojama tirti streso ir įveikos ryšius su įvairiomis psichologinėmis ir fiziologinėmis būklėmis.
CISS pritaikymas Lietuvoje
Lietuvoje taip pat buvo atlikti tyrimai, siekiant pritaikyti ir patvirtinti CISS metodiką. Šie tyrimai parodė, kad CISS yra patikimas ir validus įrankis streso įveikos strategijoms įvertinti.
Taip pat skaitykite: Priklausomybių spąstai
Tyrimai ir rezultatai
Tyrimai rodo, kad studentai, pasižymintys mažesniais nerimo ir nerimastingumo lygiais, dažniau naudoja į problemą orientuotą stresogeninių situacijų įveikimo strategiją nei studentai, pasižymintys aukštesniais nerimo ir nerimastingumo lygiais. Tuo tarpu studentai vyrai, pasižymintys aukštesniais nerimo ir nerimastingumo lygiais, dažniau naudoja į emocijas orientuotą stresogeninių situacijų įveikimo strategiją nei studentai, pasižymintys mažesniais nerimo ir nerimastingumo lygiais. Studentės su aukštesniais nerimo ir nerimastingumo lygiais bei aukštesniu nerimo lygiu egzamino metu, dažniau naudoja į emocijas orientuotą stresogeninių situacijų įveikimo strategiją, nei studentės su mažesniais nerimo ir nerimastingumo lygiais. Studentės su aukštesniu nerimo lygiu egzamino metu taip pat dažniau naudoja vengimo orientuotą įveikimo strategiją, nei studentės, egzamino metu išreiškusios žemesnį nerimo lygį.
Tyrimai taip pat atskleidė, kad moterys, besilaukdamos kūdikio, patiria įvairių psichologinių ir emocinių iššūkių. Nėštumas yra jautrus moters psichinio gyvenimo laikotarpis, kuris gali būti vertinamas kaip kritinė situacija, galinti sukelti neurotinius charakterio sutrikimus. Moters gimdymo baimė, lydima per visus nėštumo mėnesius, veikia moters psichinę sveikatą. Nėštumas gali pakeisti sutuoktinių tarpusavio santykius į gerą ar blogą pusę. Vyras žmonai gali jausti dėkingumą, tapti švelnesniu ir dėmesingesniu. Kartais žinia apie nėštumą vyrams kelia patologinį diskomfortą, jie tampa agresyvesni. Daugeliu atžvilgių žmonos ir vyro santykiai priklauso nuo to, kokioje šeimos vystymosi stadijoje sutuoktinius užklupo nėštumas.