Šiuolaikinėje visuomenėje vis dažniau susiduriama su įvairaus pobūdžio elgesio nukrypimais, ypač tarp nepilnamečių. Šie nukrypimai, vadinami deviantiniu ir delinkventiniu elgesiu, kelia didelį susirūpinimą ne tik specialistams, bet ir visai visuomenei. Lietuva, deja, pirmauja Europoje pagal tokius neigiamus rodiklius kaip nusikalstamumas, savižudybės ir alkoholio vartojimas, todėl būtina išsiaiškinti, kas slypi už šių sąvokų ir kokios priežastys lemia tokį elgesį.
Deviantinio Elgesio Samprata
Deviantinis elgesys visuomenėse gali būti suprantamas skirtingai, vieniems tam tikras elgesys gali atrodyti normalus, įprastas, o kitiems tai gali būti elgesys, neatitinkantis jų užsibrėžtų elgesio normų, kurių jie laikosi ir paiso. Tokio elgesio padariniu neretai tampa kitų žmonių žvilgsniai, kandžios replikos. Šį kitokio elgesio įvertinimą galime prilyginti savotiškam etikečių klijavimui.
Pasak V. Pruskaus, deviantinis elgesys - „tai elgesys, laikomas netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas“. I. Leliūgienė šią sąvoką apibrėžia šiek tiek plačiau: „paaugliai, kurių elgesys neatitinka normos ir skiriasi nuo visuomenėje priimtų taisyklių, normų, vadinamas SUNKIU arba SUNKIAI AUKLĖJAMU. Sunkiai auklėjamo paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtų bei nustatytų normų bei taisyklių, mokyklinėje literatūroje apibūdinama DEVIACIJOS sąvoka“.
Analizuojant įvairią mokslinę literatūrą pastebėta, kad tokiam, visuomenės taisyklių neatitinkančiam elgesiui, kuris dažnai aprašomas, kaip įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinių normų, apibūdinti yra naudojamos labai įvairios sąvokos: nevisuomeniškas, asocialus, deviantinis, antiasocialus, antivisuomeniškas, nusikalstamas, kriminalinis, amoralus, delinkventinis elgesys ir kitos panašios sąvokos. Daugumai šios sąvokos asocijuojasi su nepilnamečiais, paaugliais. Žinoma, deviantais gali būti ne tik paaugliai, bet ir suaugę žmonės. Tuo labiau, kad deviantinis elgesys gali būti ir teigiamas, ir neigiamas. Pavyzdžiui, gyvenime pasitaiko atvejų, problemiškų situacijų, kada žmogus turi pasielgti netipiškai, netgi priešingai elgesio normoms.
Teisinėje literatūroje delinkventinis elgesys traktuojamas kaip įstatymų pažeidimas. G. Sakalauskas teigia, kad delinkventinis elgesys apima elgesio normas. Tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio normų pažeidimai, kurie nesukelia rimto pavojaus ir nepadaro rimtos žalos (t.y. asmenybės, visuomenės tvarkai, nuosavybei ir pan.). Psichologijos žodyne deviantinis elgesys apibūdinamas kaip visuomenės teisinių ir dorovinių normų neatitinkantis elgesys.
Taip pat skaitykite: Elgesio nukrypimai paauglystėje
Šios socialinės normos mokslinėje literatūroje yra apibūdinami įvairiai: asocialus, antisocialus, delinkventinis, deviantinis, agresyvus, nusikalstamas, kriminalinis ir kt. Šios elgesio nukrypimus, todėl kiekviena iš jų yra deviacija. Iš visų paminėtų sąvokų, pasak G. Sakalausko, svarbiausios yra dvi: asocialus ir deviantinis elgesys, kurios apibūdina socialinių normų. Tai kriminaliniai nusikaltimai, narkomanija, alkoholizmas, savižudybės, pabėgimai, valkatavimas, prostitucija ir pan. Pasak I. Leliūgienės, asocialus elgesys apima deviacijos sąvoką, todėl deviantinis elgesys yra sudedamoji asocialaus elgesio dalis.
Svarbu pažymėti, kad kiekvienoje visuomenėje egzistuoja tam tikros normos esamai tvarkai palaikyti. Tačiau atsitiktinai, o kartais planuotai individai savo elgesiu nusižengia esamoms taisyklėms. Tuomet šis elgesys visuomenei yra nepriimtinas ir traktuojamas kaip deviantinis.
Deviantinio Elgesio Priežastys
Pasak I.Leliūgienės, yra išskiriamos tokios veiksnių, nulemiančių paauglių devintinį elgesį, grupės:
- Biologiniai veiksniai: Tai nepalankūs fiziologiniai bei anatominiai paauglio organizmo pokyčiai, kurie trukdo sėkmingai jaunuolio socialiniai adaptacijai. Biologiniams veiksniams priskiriami tokie veiksniai kaip: genetiniai, kurie yra paveldimi. Tai gali būti intelektualiniai vystymosi sutrikimai, klausos, regos defektai, nervinės sistemos pažeidimai. Pastaruosius sutrikimus vaikai įgyja dar motinai esant nėščiai tais atvejais, kai motina nėštumo metu nepakankamai gerai bei teisingai maitinosi, kai vartojo alkoholinius gėrimus, vaistus, rūkė.
- Psichofiziologiniai veiksniai: Jie dažniausiai yra sąlygoti tokių reiškinių kaip per didelis psichofiziologinis krūvis žmogaus organizmui, per daug stresinių bei konfliktinių situacijų kasdieniniame gyvenime. Čia galima priskirti nesutarimus su draugais, tėvais, mokytojais.
- Fiziologiniai veiksniai: Jie apima įvairius kalbos sutrikimus, išorinį, fizinį nepatrauklumą. Tai daugeliu atveju sukelia nepalankias ar netgi priešiškas aplinkinių reakcijas, o tai savo ruožtu sukelia vaiko nepakankamą socializaciją, adaptaciją bendraamžių tarpe.
Neretai pasitaiko tokių atvejų, ypač mokyklose, kai bendraamžiai tyčiojasi dėl vaiko išvaizdos. Ypač paaugliai į tai jautriai reaguoja. Jie yra nepatenkinti savo išvaizda, yra blogos nuomonės apie savo išvaizdą, savikritiški. Ir jei draugai pasako kažką negero tai dar labiau sustiprina vaiko savikritiškumą. Tokiu atveju atsiranda nenoras lankyti pamokas, bendrauti su draugais. Tuomet, galimas daiktas, vaikas gali įsitraukti į asocialią grupę. Ten jis mano rasiąs supratimą, pritarimą, palaikymą.
Šiuolaikinė visuomenė ilgą laiką buvo abejinga ir joje vykstantiems įvairiems procesams, o taip pat ir nepilnamečių deviantinio elgesio apraiškoms. Todėl nenuostabu, kad tokio visuomenės abejingumo pasekmėmis tapo išaugęs paauglių nusikalstamumas, vaikų alkoholizmas bei prostitucija, jaunuolių neatsakingas požiūris į šeimą, mokyklą, valstybę, vis dažnesni tampa paauglių valkatavimai, dykinėjimai, asocialių grupuočių kūrimas, agresyvus paauglių elgesys kitų žmonių atžvilgiu, vaikų alkoholizmas, narkomanija, vagystės, muštynės, žmogžudystės, bandymai nusižudyti.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės jaunimui
Deviantinio elgesio šaknys yra vaiko auklėjimo proceso defektų buvimas, nepageidaujamos ankstyvosios vaiko socializacijos pasekmė. Taigi, deviacija yra socialinė - pedagoginė problema, daranti žalą tiek pačiai devintinei asmenybei, tiek ir visiems aplinkiniams žmonėms, visuomenei.
Deviacija yra pedagoginio apleistumo buvimo pasekmė, kai vaikai yra nepakankamai arba neteisingai auklėjami šeimoje bei mokykloje, tuomet jie tampa nepajėgūs atlikti naujų socialiai vertingų reikalavimų, kuriuos kelia visuomenė bei mokykla. Jie atsilieka nuo vienmečių doroviniu bei kultūriniu vystymusi - elgesys nukrypsta nuo tam tikrų normų, vyksta nepageidaujama socializacija ir panašiai.
Asociali Grupė kaip Deviantinio Elgesio Katalizatorius
Asociali grupė - tai savaime susiformuojanti bendrija, kurią vienija bendra patirtis ir tarpusavio priklausomybė, tam tikras organizuotumas, asocialios veiklos planavimas bei atlikimas, taip pat smurto ir bauginimo atmosferos sukūrimas. Gali būti kad ir būdamas asocialios grupės nariu vaikas sulauks pašaipų dėl jo išvaizdos, bet tai laikina. Jam užtektų pataikauti kitiems grupės nariams, pritarti jų sprendimams ir juos vykdyti ir jis jau bus jų akyse lygiavertis su kitais grupės nariais. Asocialioje grupėje išvaizda neturi didelės reikšmės. Svarbiausia būti jos nariu, laikytis jų taisyklių.
Paauglystė ir Rizika
Paauglystė tai pats sunkiausias gyvenimo tarpsnis. Paauglio noras save pažinti, viską išbandyti, ne vienam tėvui kelia iššūkių ir klausimų. Paauglystė yra eksperimentavimo, smalsumo tenkinimo bei tyrinėjimo metas. Šiuo laikotarpiu vaikai pradeda vartoti alkoholį ir narkotines medžiagas.
A. G. Šienos teigimu, potraukis vartoti narkotikus dažniausiai yra ne visai atsitiktinis. Tyrimai rodo, kad beveik visi narkotikus vartojantys paaugliai ar jaunuoliai prieš tai rūkė.
Taip pat skaitykite: Moterų deviantinio elgesio analizė
Socialinės Rizikos Vaikai
Vis dažniau tenka išgirsti mokyklų vadovus, mokytojus, kitus specialistus ar vaikų tėvus kalbant apie „sunkius“ arba probleminius vaikus, kurie būna nekontroliuojamo ir neprognozuojamo elgesio, nuolat nusižengiantys įvairioms taisyklėms ar net nusikalstantys, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir panašiai. Pedagoginėje psichologinėje literatūroje tokiam elgesiui apibūdinti vartojamos įvairios sąvokos: asocialus, deviantinis, delikventinis, antisocialus ar kriminalinis elgesys. Socialinėje srityje dirbantys specialistai tokius vaikus vadina socialinės rizikos vaikais.
Vaikai, priklausantys socialinės rizikos vaikų grupei, būna labai skirtingi, bet ir labai panašūs. Vieni iš jų būna labai įžūlūs ir nepagarbūs su suaugusiaisiais, nori būti dėmesio centre. Kiti vaikai būna užsidarę, nepasitikintys savimi, vengiantys viešumos, jaučiantys baimę, nerimą, kartais net besielgiantys tarsi laukiniai žvėriukai. Treti būna pikti, įsitempę, nervingi, greitai įsižeidžiantys, nesugebantys valdyti emocijų, į suaugusiųjų ar bendraamžių pastabas reaguojantys keiksmažodžiais, fiziniu ar psichologiniu smurtu.
Socialinės rizikos vaikai turi įvairių mokymosi sunkumų, sunkiau sukaupia dėmesį, nesugeba ilgesnį laiką intensyviai dirbti, greitai pavargsta ir išsenka, todėl susiformuoja neigiama mokymosi motyvacija, jie praleidinėja pamokas arba visai nustoja jas lankyti. Šiems vaikams būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė gyvenime yra pinigai, todėl visos pastangos yra nukreiptos į tai, kaip ir kur jų gauti. Tai gali juos stumti į nusikalstamą veiklą. Be to, tokie vaikai linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų, kad išvengtų bausmės arba sukeltų gailestį, gautų sau naudos.
Į socialinę riziką vaikai patenka dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai tai nulemia vaiko aplinka, pavyzdžiui, vaiko šeimos gyvenimo būdas arba šeimos socialinė padėtis, kuomet vaikui trūksta tėvų dėmesio, rūpinimosi juo, supratimo, globos, patiriamas smurtas ir nėra patenkinami vaiko pagrindiniai poreikiai. Vaikai, augantys tokiose šeimose, dažnai perima vertybes, prieštaraujančias visuomenės moralės normoms, o vėliau susiformuoja elgsena, prieštaraujanti ir teisės normoms. Taip pat į socialinę riziką vaikas gali patekti dėl nesuderintų šeimos ir švietimo įstaigos (vaikų darželio, mokyklos) veiksmų ir reikalavimų.
Tad pagrindinė vaiko tapimo socialinės rizikos vaiku priežastis yra vaiko socialinis ir pedagoginis apleistumas.
Pagalba Socialinės Rizikos Vaikams
Pagalbą socialinės rizikos vaikams savivaldybėse gali suteikti mokyklose dirbantys švietimo pagalbos specialistai (socialiniai pedagogai, psichologai ir kiti), pedagoginės psichologinės tarnybos, vaikų dienos centrai, krizių centrai, taip pat psichologai, dirbantys pirminės sveikatos priežiūros centruose.
Teorijos, Aiškinančios Deviantinio Elgesio Kilmę
Mokslininkai, siekdami suprasti deviantinio elgesio priežastis, sukūrė įvairias teorijas. Šios teorijos yra biologinės, psichologinės bei sociologinės prigimties.
- Biologinės deviacijos teorijos deviantinį elgesį vertina kaip elgesio nukrypimą nuo visuomenėje priimtinos tam tikros socialinės normos, akcentuojant individo organizmo biologinę sudėtį. Šios teorijos šalininkai, C. Lombroso, W. Sheldonas pastebėjo ryšį tarp žmogaus deviantinio elgesio ir jo organizmo fiziologinės sandaros sudėties.
- Psichologinėse deviacijos teorijose akcentuojamas žmogaus individualumas, asmenybės bruožai, turintys įtakos deviantinio elgesio susiformavimui. Remiantis vaidmenų teorija, vaikas socializacijos proceso metu išmoksta tam tikrus vaidmenis, kurie gali būti ne tik socialūs, bet ir antisocialūs, pvz., narkomano, chuligano ir kt.
- Socialinės deviacijos teorijų atstovai akcentuoja socialinius bei kultūrinius veiksnius, formuojančius deviantinį elgesį. Šios deviantinio elgesio kilmės yra anomija ir stigmatizacija. Anomijos teorijos pasekėjai É. Durkheimas, T. Parsonsas, R. Mertonas teigia, kad anomija - tai visuomenės būklė, kai individams tampa neaiškūs socialiniai orientyrai.
Stigmatizacija ir Etiketės Klijavimas
Viena iš reikšmingiausių socialinių teorijų yra etiketės (arba stigmatizacijos) teorija, kuri teigia, kad socialinė kontrolė sukelia deviaciją. Pagal šią teoriją žmogus elgiasi taip, kaip jį vertina aplinkiniai. Šios teorijos atstovas E. M. Lemertas plėtojo pirminės bei antrinės deviacijos idėjas. Pasak minėto autoriaus, pirminė deviacija yra sutinkama kasdieninėje veikloje ir pasireiškia visuotinai priimtinu vaidmeniu. Jeigu deviantinis elgesys įvyksta tam tikroje situacijoje, yra laikinas ir nepasikartojantis, tuomet jį galima laikyti pirminiu. Priešingai yra jei deviantinis elgesys labai gerai matomas ir visuomenės reakcija labai akivaizdi bei neigiama. Tuomet jaunuolis pasiekia kitą lygį, kurį E. M. Lemertas vadina antrine deviacija. Ši deviacija kyla, kai asmuo deviantinį elgesį naudoja kaip priemonę gintis arba spręsti problemas, iškilusias dėl visuomenės reakcijos. Tai yra pasikartojantis, aiškiai pastebimas ir sulaukiantis griežtos visuomenės reakcijos elgesys. Taip besielgiantis asmuo prisiima devianto vaidmenį ir netgi gali imtis organizuoti tam tikras grupuotes ar sektas, kur jis prisiima pagrindinį vaidmenį.
Išvados
Apibendrinant galima teigti, kad deviantinis elgesys yra individo socialinių normų pažeidimas tam tikroje visuomenėje, kurioje jis yra smerkiamas ir netoleruojamas. Mokslinėje literatūroje tai traktuojama kaip normalus reiškinys, nes nėra idealių žmonių, kaip ir idealios visuomenės.
Svarbu suprasti, kad deviantinis elgesys yra kompleksinė problema, kurią lemia įvairūs biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Norint veiksmingai spręsti šią problemą, būtina ne tik nustatyti priežastis, bet ir imtis prevencinių priemonių, užtikrinti tinkamą vaikų auklėjimą šeimoje ir mokykloje, teikti pagalbą socialinės rizikos vaikams ir keisti visuomenės požiūrį į deviantinį elgesį. Tik tokiu būdu galima sumažinti neigiamas deviantinio elgesio pasekmes ir sukurti sveikesnę bei saugesnę visuomenę.
tags: #delikventinis #ir #deviantinis #elgesys