Šizofrenija yra sunki psichikos liga, kuri paveikia milijonus žmonių visame pasaulyje. Jos paplitimas ir klinikiniai ypatumai gali skirtis priklausomai nuo šalies išsivystymo lygio ir kultūrinių ypatumų. Šiame straipsnyje aptarsime šizofrenijos paplitimą išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse, ligos ypatumus, diagnostiką ir gydymo galimybes.
Šizofrenijos Apibrėžimas ir Istorija
Šizofrenija yra sudėtingas sindromas, kuriam būdingi mąstymo, suvokimo, emocijų ir elgesio sutrikimai. Nėra vieno visuotinai priimto šizofrenijos apibrėžimo, nes skirtingi autoriai ir mokyklos (etiopatogenezinės, fenomenologinės, psichodinaminės ir kt.) akcentuoja skirtingus ligos aspektus.
Šizofrenijos istorija siekia XIX amžių, kai įvairūs autoriai aprašė panašias psichikos ligas. Pavyzdžiui, 1857 m. B., 1863 m. K. L., 1871 m. E., 1874 m. K. L. ir 1888 m. V. aprašė įvairias psichikos ligas, kurios vėliau buvo susietos su šizofrenija.
Emilis Krepelinas (Emil Kraepelin) 1896 m. pastebėjo, kad šios ligos turi daug bendrų bruožų ir sujungė jas į vieną kategoriją - „dementia praecox“ (ankstyvasis silpnaprotystė). Tačiau šis terminas neprigijo, nes paaiškėjo, kad liga ne visada prasideda jauname amžiuje ir ne visada sukelia demenciją. 1911 m. E. Bleuleris pasiūlė terminą „šizofrenija“, kuris vartojamas iki šiol.
Šizofrenijos Paplitimo Skirtumai
Šizofrenijos paplitimas visame pasaulyje yra maždaug 1%, tačiau skirtingose šalyse ir kultūrose gali skirtis ligos formos ir prognozė. Išsivysčiusiose šalyse dažniau pasitaiko paranoidinė šizofrenijos forma, o besivystančiose - katatoninė ir hebefreninė. Skirtingose kultūrose skiriasi ir psichopatologijos turinys. Pavyzdžiui, primityviose kultūrose poveikio kliedesiuose dažnai stebimas mirusių giminaičių ar genčiai svarbių gyvūnų poveikis, atsispindi įvairios tabu nuostatos, kliedesiai dažnai būna paprastesni, rečiau pasitaiko sistematizuotų kliedesių, dažnesnės yra regos haliucinacijos. Išsivysčiusiose šalyse dažniau pasitaiko klausos haliucinacijos, sistematizuoti kliedesiai, paranoidinis sindromas, poveikio kliedesiuose atsispindi šiuolaikinės technikos naujovės.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Amžius ir Savižudybės Rizika
Šizofrenija dažniausiai prasideda vėlyvojoje paauglystėje arba ankstyvoje jaunystėje. Vyrams dažniausiai susergama 15-25 metų amžiuje, moterims - 25-35 metų amžiuje. Šizofrenija sergantys asmenys tris kartus dažniau nei bendra populiacija serga įvairiomis somatinėmis ligomis, jų gyvenimo trukmė yra vidutiniškai ~12-13 metų trumpesnė, daugiausiai dėl padidintos savižudybės rizikos. Suicido rizika šizofrenija sergantiems asmenims yra 13 kartų didesnė nei bendroje gyventojų populiacijoje: 50% šizofrenija sergančiųjų yra mėginę nusižudyti, 10% nusižudo, daugiausiai jų ~32 metų amžiaus.
Etiologija ir Patogenezė
Remiantis esamais moksliniais duomenimis galima teigti, kad šizofrenija yra polietiologinė liga. Manoma, kad šizofrenijos išsivystymą gali nulemti keli silpnos sąveikos genai. Šizofrenija arba šizotipiniu asmenybės sutrikimu stabima sergančių giminaičių šoninėse genealoginio medžio šakose. Svarbu šeimos narių nepsichozinės būsenos, charakteris. Būdingas emocinis nespalvingumas, skurdumas, nepasitikėjimas, įtarumas, autizmo elementai. Renkant objektyvią anamnezę iš tėvų, kartais sužinome, kad “ ir jiems jaunystėje yra panašiai buvę”. Manoma, kad virusinės ligos motinos nėštumo metu, ypač pirmojo trimestro metu, gali sutrikdyti vaisiaus centrinės nervų sistemos vystymąsį. Gali būti, kad šizofreniją sukelia lėtai veikiantys neurotropiniai virusai, kurie esant paveldėtai padidintai rizikai, veikia kaip provokuojantis nepalankus aplinkos faktorius. Tačiau įvairius imunines sistemos pokyčius gali sukelti ir neuroleptikų grupės medikamentų vartojimas. Įvairios psichoterapinės mokyklos pateikia įvairius šizofrenijos išsivystymo paaiškinimus.
Simptomai ir Diagnostika
Šizofrenija neturi patognominių simptomų, visi šio sutrikimo simptomai būna ir sergant kitais psichikos bei organiniais sutrikimais. Šizofrenija diagnozuojama, kai yra būdingas mąstymo, valios ir afekto sutrikimų derinys. Pastaruoju metu vis labiau įsigali simptomų skirstymas į pozityvius (haliucinacijas ir kliedesius, mąstymo nenuoseklumą, keistą elgesį, neadekvatų afektą) ir negatyvius simptomus (susilpnėję arba išnykę kai kurios funkcijos ir savybės: blankus afektas, abulija, apatija, anhedonija, nesugebėjimas prisižiūrėti savęs, apsileidimas, socialinė izoliacija, kontaktų su šeima nutrūkimas), arba produkcinius ir deficitinius.
Premorbidiniai Simptomai ir Ligos Manifestacija
Premorbidiniai - tai asmenybės savybės, bruožai, palankūs susirgti šizofrenija. Tačiau tai nėra fatališka. Dažniausiai stebimi šizoidiniam ar šizotipiniam asmenybės sutrikimui būdingi asmenybės bruožai. Anot E. Prodromo (gr. prodromas - bėgantis priekyje) jau yra ligos stadija - tai tarsi įžanga į ligą, šiuo laikotarpiu dar nebūna pagrindinių klinikinių ligos pasireiškimų, manifestacijos (lot. manifestus - aiškus, akivaizdus). Ligos manifestacija V. Chanov (1976) nurodo, kad daugiau nei 50% šizofrenija sergančių pacientų į ligoninę patenka tada, kai yra sirgę ilgiau nei 5 metus. Į ligoninę dažniausiai patenka prasidėjus ryškiai psichozei, arba tada kai dėl lėtinio ligos vystymosi ypatingai sutrinka paciento funkcionavimas, jis nebegali pakankamai savimi pasirūpinti. nuolatiniai kultūriškai neadekvatūs, neįmanomi kliedesiai, pvz. religinio arba politinio tapatumo, nežemiškų jėgų arba sugebėjimų (pvz.
Šizofrenijos Formos
Yra žinomos keturios klasikinės šizofrenijos formos: paranoidinė, hebefreninė, katatoninė, paprastoji (simplex).
Taip pat skaitykite: Metabolinis sindromas ir psichikos ligos
Paranoidinė Šizofrenija
Šis šizofrenijos tipas dažniausiai pasitaiko daugelyje pasaulio šalių. Įvairiuose tyrimuose nurodoma, kad išsivysčiusiose pasaulio šalyse paranoidines šizofrenijos diagnozė nustatoma 65-80% šizofrenijos atvejų. Šia forma susergama vyresniame amžiuje, dažniau virš 25 metų amžiaus. Paranoidines šizofrenijos klinikiniame vaizde dominuoja sąlyginai stabilūs, dažniausiai paranoidiniai kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos, dažniausiai klausos, bei kiti suvokimo sutrikimai. Verbalinės klausos haliucinacijos, bauginančios, gąsdinančios ligonį, imperatyvinės klausos haliucinacijos arba neverbalinės klausos haliucinacijos (švilpimas, ūžimas, juokas). Afektas šios šizofrenijos formos atveju ne taip smarkiai nukenčia, yra ne toks blankus, dažniau būna neadekvatumas, dirglumas, staigus pyktis, baimingumas, įtarumas. Neretai pasitaiko daugiau ar mažiau išreikšti depresiniai simptomai, miego sutrikimai. Paranoidinės šizofrenijos atveju psichopatologija dažniausiai formuojasi pagal klasikinę Manjano schemą: paranojinis - paranoidinis - parafreninis sindromas. Simptomų dinamiką lydi astenija, psichikos funkcijų disociacija, gilus vidinis nerimas. Ligonis jaučia, kad pasikeitė, mato savo pasyvumą ir dėl to išgyvena. Nukenčia tikslinga, motyvuota veikla, nėra planingumo. Labai retai liga sustoja paranojiniame etape, dažniausiai procesui progresuojant pereinama į paranoidinį etapą, kuriame būna nerimas, baimė, jos fone haliucinacijos kliedesiai. Kliedesius lydi tikrosios ir pseudohaliucinacijos, o kliedesiai nebentenka aiškios sistemos. Vėliau gali atsirasti psichinio automatizmo reiškiniai (Kandinskio-Klerambo) sindromas. Parafrenijos metu kliedesiai įgauna ekspansinę, absurdišką išraišką, su didybės elementais. Parafreninis etapas, dažnai baigiasi schizofreniniud efektu. Paranoidinės šizofrenijos eiga gali būti epizodiška, su dalinėmis arba visiškomis remisijomis arba lėtinė. Nepertraukiamos eigos atvejais aktyvi psichopatologija tęsiasi metų metais, būna sunku išskirti atskirus epizodus. Diagnozuojant yra atsižvelgiama į bendruosius šizofrenijos kriterijus. Haliucinacijos ir /arba kliedesiai turi būti ryškūs, afekto, valios, kalbos bei katatoniniai simptomai turi būti sąlyginai neryškūs.
Hebefreninė Šizofrenija
Tai šizofrenijos forma, kurioje afektiniai sutrikimai yra ryškūs. Afekto ir valios pakitimai bei kiekybiniai mąstymo sutrikimai paprastai yra ryškūs. Haliucinacijos ir kliedesiai pasitaiko, tačiau nėra išreikšti. Prarandama energija, ryžtingumas ir motyvacija, ligonio elgesys tampa betikslis, trūksta kryptingumo. Ligos pradžioje gali paviršutiniškai ir manieringai gali susidomėti religija, filosofija bei kitomis abstrakčiomis temomis. Diagnozuojant yra atsižvelgiama į bendruosius schizofrenijos kriterijus. Premorbidinei asmenybei dažnai, bet nebūtinai būdingas drovumas ir uždarumas.
Katatoninė Šizofrenija
Šia šizofrenijos forma dažniausiai susergama virš 20 metų amžiaus. Pagrindiniai ir dominuojantys bruožai - ryškūs psichomotorikos sutrikimai, kurie gali svyruoti nuo hiperkinezės (psichomotorinio sujaudinimo) iki stuporo arba nuo automatinio paklusnumo iki negatyvizmo. Būdingos nenatūralios pozos, kuriose išbūnama ilgą laiką. Katatoninio sujaudinimo epizodai gali būti ryškiausias šios būsenos požymis. Ūmios katatonijos atveju katatonijos simptomai dažnai pasireiškia kartu su oneiroidiniu sąmonės sutrikimu: būkle, kuriai būdingos ryškios, neretai panoramines regos haliucinacijos. Vystantis katatoniniam stuporui ligoniai ištisas dienas, net savaites praguli lovoje, atsisako valgyti (dėl ko kartais netgi tenka taikyti dirbtinį maitinimą), nekalba, yra amimiški, gali būti stebimos aukščiau paminėtos nenatūralios pozos. Nebendraujantiems ligoniams su katatoninio elgesio simptomais schizofrenijos diagnozė gali būti preliminari iki tol, kol nebus nustatyti kiti simptomai. Katatoniniai simptomai nėra patognomiški schizofrenijai. Diagnozuojant atsižvelgiama į bendruosius šizofrenijos diagnostikos kriterijus.
Paprastoji Šizofrenija (Simplex)
Retai pasitaikantis sutrikimas, kuris atsiranda nepastebimai progresuojant elgesio keistumams, nesugebėjimu vykdyti visuomenės keliamus reikalavimus ir bendru darbingumo sumažėjimu. Liga dažnai prasideda nuo astenijos reiškinių - darosi sunku susikaupti, blogėja mokymosi rezultatai, atsiranda pasyvumas. Būdingi negatyvūs rezidualinės šizofrenijos požymiai (afekto nuskurdimas, valios praradimas) atsiranda nesant aktyvių psichozinių simptomų. Diagnozuoti šį sutrikimą sunku, kadangi diagnozė priklauso nuo lėtai progresuojančių būdingų rezidualinei šizofrenijai simptomų, o anamnezėje nėra haliucinacijų, kliedesių ir kitų praeityje buvusio psichozinio epizodo pasireiškimų, bet yra žymūs asmenybės pasikeitimai pasireiškiantys interesų praradimu, tingumu ir socialiniu atsiribojimu.
Nediferencijuota Šizofrenija
Nustatyti šią diagnozę galima tada, kai sutrikimas atitinka bendruosius šizofrenijos kriterijus, bet ne specifines šizofrenijos formas arba vyrauja daugiau nei vienos formos diagnostikos kriterijų kompleksas. Šios formos diagnozė taikoma tik esant psichozinei būsenai ir neapima, pavyzdžiui, rezidualinės šizofrenijos ir poschizofreninės depresijos. Išreikšti.
Taip pat skaitykite: Depresijos įtaka darbingumui Lietuvoje
Diferencinė Diagnostika
Atskirų šizofrenijos formų diferencinė diagnostika, diferencijuoti su šizotipiniu, kliedesiniu, bipoliniu, šizoafektiniu bei specifiniais asmenybės sutrikimais. Vėlyvosiose (defektinėse) šizofrenijos stadijose šį sutrikimą reikia diferencijuoti nuo sunkios depresijos bei protinio atsilikimo.
Diagnostinės Sistemos
Diagnozuojant schizofreniją labiausiai paplitę yra dvi standartizuotos diagnostines sistemos: Europoje TLK-10 (šifrai F20-29), Amerikoje DSM-IIIR, DSM-IV.
Ligos Eiga ir Prognozė
Šizofrenijai labiausiai yra būdinga priepuolinė eiga, kai kartojasi psichozės epizodai, tarp kurių paciento būklė iki premorbidinio lygio dažniausiai neatsistato. Pradžia gali būti staigi ir lėtinė. Neretai pastebimo šios sutrikimo vystymosi fazės: ūmi psichozė, stabilizacija, sąlyginės remisijos laikotarpis. Tarp epizodų labai dažnai išlieka rezidualiniai simptomai, dažniausiai negatyvūs. Pilna remisija arba išgijimas šiam sutrikimui nėra būdingas. Maždaug 10% šizofrenija sergančiųjų konstatuojamas sunkus invalidumas, kuris reikalauja priežiūros institucijoje, apie 60% šių asmenų yra socialiai remtini, tik apie 12-30 % šių asmenų dirba. Šizofrenija sergantieji gali dirbti ne bet kokį darbą (pvz. yra ribojama teisė turėti šaunamąjį ginklą, individualiai sprendžiami vairuotojo teisių suteikimo klausimai, draudžiama užimti kai kurias pareigas). Darbo ekspertizės klausimus sprendžia gydytojų komisijos. Neesant apriboto veiksnumo šizofrenija sergantieji turi tas pačias teises, kaip ir kiti piliečiai. Įvykdžius nusikaltimą gali būti nustatomas paciento pakaltinamumas arba nepakaltinamumas - sprendžia teismas. Statistika rodo, kad nepastebėta, kad šizofrenija sergantys padarytų daugiau nusikaltimų nei sveiki asmenys.
Gydymas
Šizofrenija yra lėtinė liga, kuri ryškiai sutrikdo paciento gyvenimą, jo socialinę adaptaciją, todėl ši būklė praktiškai visada reikalauja aktyvaus ilgalaikio gydymo. Nors literatūroje yra duomenų, kad 10-15 % schizofrenijos epizodą patyrusių asmenų psichozė nepasikartoja (tai tiesiog sukelia abejones, dėl pradinės diagnozės tikslumo), šiuo metu tokio gydymo metodo, kurį taikant visiškai pasveikstama nuo schizofrenijos, nėra. Tačiau adekvatus gydymas padeda sumažinti ligotumą, mirštamumą nuo šios ligos, bei ryškiai sumažina su šios ligos padariniais susijusias gydymo išlaidas. Gydymu siekiama pašalinti arba sušvelninti ligos simptomus (pozityvius ir negatyvius), pagerinti kognityvinius procesus, išvengti ligos paūmėjimų, sumažinti jų dažnį ir sunkumą ir pasiekti maksimalaus psichosocialinio funkcionavimo tarp ligos epizodų. Konkretūs gydymo tikslai labai priklauso nuo ligos fazės ir paciento individualių savybių. Šizofrenijos gydymas yra kompleksinis, derinant visus prieinamus metodus: medikamentinį gydymą ir kitus biologinius metodus (elektroimpulsinę terapiją), psichosocialines priemones, psichoedukaciją, psichologinę, psichoterapinę ir socialinę pagalbą, įvairius reabilitacijos metodus. Kiekvienas pacientas gydymo pradžioje yra nuodugniai ištiriamas įvertinant somatinę ir psichikos būklę bei neurologinę simptomatiką.
Hospitalizacija ir Ambulatorinis Gydymas
Esant ūmiam schizofrenijos priepuoliui pacientus tenka hospitalizuoti, nes dažniausiai dėl esamų suvokimo sutrikimų pacientai tampa pavojingi sau ir kitiems. Hospitalizacija gali būti savanoriška ir priverstinė. Prievartinė hospitalizacija taikoma tada, kai pacientas kelia pavojų savo arba aplinkinių sveikatai arba gyvybei. Šiuo metu priverstinai galima hospitalizuoti 72 valandoms. Vėliau pacientas arba sutinka toliau gydytis savanoriškai arba reikalingas teismo sprendimas hospitalizacijai pratęsti. 1999 metais leidimą pratęsti priverstinę hospitalizaciją išduoda savivaldybių komisijos. Poūmiu periodu schizofrenija sergančius pacientus galima gydyti dienos stacionare arba ambulatoriškai. Dienos stacionare pacientas gauna medikamentinį gydymą, yra psichiatro bei kitų specialistų priežiūroje, čia taikomi psichologines pagalbos bei užimtumo terapijos metodai. Pacientai dalyvaudami dienos stacionaro veikloje įgyja reikalingų įgūdžių, kuriuos pritaiko namų bei įprastoje socialinėje aplinkoje.
Medikamentinis Gydymas
Išreikšti pozityvūs simptomai, pradeti nuo efektyvios tradicinio neuroleptiko (pvz. Pradedant gydymą reikia orientuotis į mažiausią efektyvią neuroleptiko dozę. Labai svarbu yra parinkti medikamento dozę, kuri yra saugi, nesukelia nemalonių šalutinių reiškinių, tačiau efektyvi. Efektyvi haloperidolio dozė 5-20 mg/parai, aminazino 300-1000 mg, risperidono 4-6 mg, olanzapino 10-20 mg/parai. Neuroleptiko dozes didinamos ir mažinamos palaipsniui, dažniausiai per 2-4 savaites. Parinkus efektyvią neuroleptiko dozę, gydymą reikia tęsti mažiausiai 6 mėnesius. Jeigu pernelyg greitai sumažinsime efektyvią neuroleptiko dozę, labai padidėja atkryčio rizika.
Kiti Gydymo Būdai
- Transkranialinei magnetinei stimuliacijai (TMS) tirti - eksperimentiniai modeliai.
- Antrinė prevencija, tai paūmėjimų ir atkryčių profilaktika.
- Pacientams, kuriems diagnozuojamas schizoafektinis sutrikimas, pasireiŠkia tiek schizofrenijos, tiek nuotaikos sutrikimo simptomai vienu metu. Pagal TLK-10 kriterijus schizofrenijos ir afektinio sutrikimo simptomai turi būti aiškūs ir ryškūs, pasireiškia vienu metu arba vienas po…
tags: #depresija #issivysciusiose #ir #neissivysciusiose #salyse