Netinkamas vaikų elgesys - iššūkis, su kuriuo susiduria daugelis tėvų. Bandymai pamokyti, pabarti ar ignoruoti ne visada duoda norimų rezultatų. Norint veiksmingai spręsti konfliktus ir keisti vaiko elgesį, svarbu suprasti, kokios priežastys jį išprovokuoja. Psichologė-psichoterapeutė Aušra Kurienė teigia, kad tinkamas tėvų reagavimas ir konfliktų sprendimas palengvėja, kai jie supranta konkretaus vaiko poelgio priežastis.
Netinkamas Elgesys Kaip Reakcija Į Situaciją
„Agresyvūs ir destruktyvūs vaiko veiksmai akivaizdžiai matomi kaip netinkami, tačiau probleminis elgesys - tai ir nerimastingumas, apatija, užsitęsęs liūdesys. Dažniausiai vaiką vienaip ar kitaip elgtis paskatina tam tikra situacija, kurioje jis atsiduria", - teigia A. Kurienė.
Pavyzdžiui, vaikas, praleidęs 10 valandų darželyje, gali būti išsiilgęs tėvų ir reikšti nepasitenkinimą, jei jie stabteli išgerti kavos su pažįstamais. Kita dažna situacija - pernelyg didelis stimuliacijos kiekis, pavyzdžiui, žaidimų kambariuose ar atrakcionų parkuose. Tėvams gali atrodyti, kad vaikas išsidūko ir turėtų ramiai pietauti ar užmigti, tačiau gavęs daug dirgiklių, jis negali nusiraminti. Panašiai jaučiasi ir mokiniai, lankantys kelis būrelius ar turintys ruoštis daugybei atsiskaitymų.
„Vieni įsiaudrinę tampa dar aktyvesni, o kiti nieko nenori, tik - gulėti. Kartais nereikia ieškoti giluminių priežasčių. Pakanka pažiūrėti, kokia buvo vaiko diena ir pakeisti situaciją: leisti pailsėti, padėti nusiraminti, numalšinti troškulį, apkabinti“, - pataria psichologė.
Natūralūs amžiaus ypatumai taip pat daro įtaką vaiko elgesiui. Nereikėtų savęs kaltinti ir dramatizuoti situacijos, kai dvimetis krenta ant grindų, priešmokyklinukas tampa itin iniciatyvus, o septynmetis staiga nori visus nugalėti.
Taip pat skaitykite: Valdymo strategijos
Nepatenkinti Poreikiai Kaip Probleminio Elgesio Priežastis
„Sunkiausia suaugusiems suprasti psichologines probleminio elgesio priežastis, kurias dažniausiai lemia nepatenkti vaiko poreikiai. Kai vaikas negauna pakankamai dėmesio, bando jo išsireikalauti sirgdamas, žalodamas save ar kitus ir kitu destruktyviu elgesiu. Jeigu jaučiasi nesaugiai, tai gali būti paaiškinimas, kodėl elgiasi agresyviai arba, atvirkščiai, nenori lankyti būrelių, dalyvauti klasės vaidinimuose ar olimpiadose“, - sako A. Kurienė.
Svarbu rimtai priimti vaiko žodžius, nes raginimas nebijoti („Tu gi viską moki, nėra čia ko bijoti“) gali būti suprantamas kaip jausmų nuvertinimas. Ignoruojant vaiko autonomiškumo poreikį ir norą būti individualiu, pavyzdžiui, neleidžiant auginti ar kirptis plaukų, dėvėti norimų drabužių, darželinukas gali užsispirti niekur neiti, o paauglys savo nepriklausomybę rodyti vagiliaudamas, negrįždamas namo ir pan.
Paaugliai susižavi pavojingomis ar ekstramaliomis veiklomis, pradeda vartoti alkoholį ar narkotines medžiagas, nes nėra patenkinamas susijaudinimo poreikis, kuris svarbus visuose amžiaus tarpsniuose. Todėl A. Kurienė pataria padėti vaikams rasti galimybių užsiimti nepavojingomis veiklomis ir neignoruoti vaiko norų, pavyzdžiui, važinėti riedlente, kartingais ar pan.
Kitas svarbus vaiko poreikis - priklausyti šeimai ar bendruomenei. Jeigu gimus broliui ar sesei, vyresnėlis pasijunta nereikalingas, mokyklinukas nuolat stumiamas į šalį, kartojant, kad čia ne jo reikalai, o paauglys baudžiamas atstūmimu, vaikas ima abejoti, ar yra mylimas, o gal tapo trukdžiu šeimoje.
Paramos vaikams centro vadovė pabrėžia, kad geriausiai vaikui padeda jaustis ne tik mylimu, reikalingu, bet ir patenkinti kitus poreikius bendra visos šeimos veikla bei individualus, tik jam skirtas laikas su vienu iš tėvų. Tam pakanka skirti bent pusvalandį kiekvieną savaitę. Norint suprasti netinkamo vaiko elgesio priežastis, kur kas svarbiau klausyti, ką jis sako, nei užversti klausimais, patarimais ir moralais.
Taip pat skaitykite: Destruktyvus elgesys ir terapija
Ankstyvosios Problemų Prevencija ir Pagalba Šeimai
Dr. Vaidilutė Asisi, ilgametę patirtį Austrijoje turinti vaikų ir šeimų psichologė, pabrėžia, kad ankstyvieji emocijų ir elgesio sutrikimai (nenumaldomas klyksmas, atsisakymas valgyti, negebėjimas užmigti, sunkus prisitaikymas prie aplinkos, agresyvus ar destruktyvus elgesys) turi būti nustatomi tėvų ir vaikų santykių kontekste, nes ankstyvame amžiuje vaikas yra labai priklausomas nuo savo pirminės aplinkos.
Kuo anksčiau šios problemos prasideda, kuo jų daugiau vienu metu ir kuo ilgiau tęsiasi, tuo didesnį stresą tai sukelia tėvams ir trikdo gebėjimą būti pakankamai gerais tėvais. Paprastai dalis kūdikių ir mažų vaikų problemų yra laikinos, jei tėvams pakanka jėgų ir gebėjimų jas įveikti arba jei jie sulaukia pagalbos iš artimųjų ar specialistų. Jei šeimai pritrūksta pagalbos, kyla grėsmė, kad prasidės negatyvus tėvų ir vaikų tarpusavio santykių ciklas: vaikų (savi)reguliacijos ar elgesio sunkumai sukelia tėvams beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmus, chronišką nuovargį, provokuoja netinkamą jų elgesį (ir šiurkščias bausmes), o toks tėvų elgesys toliau savo ruožtu pastiprina vaikų problemas ir didėja vaikų psichinės raidos sutrikimų rizika. Pati baisiausia tokios tarpusavio įtampos pasekmė - kūdikio supurtymas. Dar situacija pasunkėja, jei tėvai patys serga psichikos ligomis.
Geras motinos ir vaiko ryšys, tėvų meilė ir pakankamai geri tėvystės įgūdžiai vaiko raidą veikia palankiai: dažnai gali net susilpninti (įgimto pvz., neurologinio ar psichikos) sutrikimo pasireiškimą ir neleidžia atsirasti antrinių problemų. V. Asisi tyrimo rezultatai patvirtino mažų vaikų (2-3,5 m.) psichikos sutrikimų ryšį su tėvų ir vaikų tarpusavio santykių sunkumais. Tėvai linkę kreiptis į specialistus pagalbos tada, kai akivaizdžios ne tik vaiko elgesio ar emocinės problemos, bet ir kai jau matomi aiškūs tarpusavio santykių sutrikimo požymiai (vyrauja neigiamos emocijos, tėvai nebepajėgia valdyti vaiko elgesio ir kt.). Kuo tėvų stresas, patiriamas iš santykio su vaiku, didesnis (abu tėvai ar vienas iš jų vaiko elgesį suvokia kaip probleminį) ir kuo labiau šeima stokoja socialinės paramos - tiek iš artimųjų, tiek iš pagalbos institucijų, - tuo prastesni tarpusavio santykiai.
Todėl pagalba šioms šeimoms - ypač kuo mažesnis vaikas - tai kartu ir vaikų psichinės raidos, ir tarpusavio santykių sutrikimų, ir prievartos prieš vaikus prevencija. V. Asisi pastebi, kad kai ateina su rūpesčiais dėl vyresnių vaikų, tai dažnai matai, kad jau daug praleista (laiku nesuteikta tinkama pagalba ar nepranešta vaiko teisių tarnyboms). Kai problemos įsisenėjusios, tenka susidurti ir su smurtu, ir su metų metais trunkančiais konfliktais šeimoje, ir su netinkamu tėvų elgesiu, tokiu, kaip vaiko mušimas, - tada reikia galvoti, kaip elgtis.
Pagal Austrijos įstatymus (psichologų darbo, pagalbos vaikams) psichologai gali patys nuspręsti, ar pranešti vaiko teisių tarnyboms, jei tėvai prisipažįsta pakėlę ranką prieš savo vaiką (ar vaikas apie tai prasitaria). Patys įvertiname (tariamės su kolegomis) ir prisiimame atsakomybę, ar savo pagalba galime sustabdyti netinkamą tėvų elgesį.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Smurtas prieš vaiką turi savo priežastis, kurias pirmiausia reikia suprasti ir šalinti. Būtų svarbu, kad institucijų intervencija į šeimos sistemą, jei tik įmanoma, pirmiausia prasidėtų nuo pagalbos, neatskiriant vaiko nuo šeimos, o vaiko paėmimas iš šeimos būtų tik išimtiniais atvejais. Tačiau stebint vaiko teisių apsaugos sistemos veikimą Lietuvoje šiuo metu, o ir susiduriant su konkrečių šeimų atvejais, susidaro įspūdis, kad kartais labiau skubama bausti tėvus, nei padėti šeimai.
V. Asisi teigia, kad netinkamo elgesio su vaiku priežastys labai įvairios - nuo aiškiai matomų (akivaizdžiai grubus elgesys šeimoje, atvira agresija, tėvų asmenybės ypatumai ir psichikos ligos, nešvara ir netvarka) iki subtilių, paslėptų dalykų (tėvų vaikystėje patirta trauma trukdo užmegzti santykį su vaiku; išoriškai „gera“ šeima, išsilavinę tėvai, bet nerealūs lūkesčiai iš vaikų ir reikalavimai jiems, žeminimas ir kt.). Būčiau linkusi į smurtą prieš vaikus pirmiausia žiūrėti per santykių prizmę: kartais tėvų ir vaikų santykiai taip smarkiai sutrikę, kad tėvai (stipresni) griebiasi prievartos prieš vaiką (silpnesnį) arba jį ignoruoja, arba jo tinkamai neprižiūri. Tačiau iki tokių pasekmių yra daugybė etapų, kuriuose galima ir būtina atpažinti rizikas vaiko psichinei ir fizinei gerovei. Taip užkertamas kelias vaikų elgesio, pažintinės, emocinės ir socialinės raidos sutrikimų atsiradimui (ar bent jau jie sušvelninami) ir smurtui prieš vaikus. Svarbu žinoti, kaip šie dalykai vienas su kitu susiję. Tai, manau, viena iš kompetencijų, kurių reikėtų darbuotojams, sprendžiantiems vaiko saugos klausimus.
Didžiausia problema Lietuvoje yra tai, kad, stokojant daugybės pačių įvairiausių pagalbos galimybių šeimai, belieka dichotominis (t. y. kada renkamasi iš dviejų galimybių) problemos sprendimo būdas - paimti vaiką iš šeimos arba jo nepaimti. Esu įsitikinusi, kad yra daugiau kelių - pirmiausia, kaip Jūs ir sakote, įvertinti, ar galima pagalba, vaiko nepaėmus iš šeimos, ir tą pagalbą suteikti kuo skubiau.
Austrijos pagalbos vaikams ir jaunimui įstatymas (atnaujintas 2013 m.) nurodo, kad pagalbos vaikams sistema (t. y. valstybės atstovas) skirta apsaugoti vaikus ir jaunuolius nuo pasekmių ir sutrikimų, galinčių atsirasti dėl skurdo, nepriežiūros ir aplaidumo, (valdžios) įgaliojimų perviršijimo, piktnaudžiavimo, smurto, išnaudojimo ir kt. Tėvai neturi būti palikti vieni su savo problemomis, bet - tiek nėštumo laikotarpiu, tiek visais vaiko raidos tarpsniais - gali (ir privalo) naudotis įvairiais (socialinės, psichologinės, medicininės) pagalbos būdais.
Į šeimos teises ir santykius galima įsikišti tiek, kiek tai būtina užtikrinant vaiko gerovę ir, kaip numato žmogaus teisės (piliečių teisių įstatymas). Numatomos šios galimybės:
- Jei vaiko gerovei kyla grėsmė, ir galima tikėtis, kad vaikas galės būti apsaugotas nuo grėsmės, likdamas gyventi šeimoje ar kitoje jam įprastoje aplinkoje, vaikui turi būti užtikrinta pagalba (tinkamas auklėjimas). Pagalba apima tokias priemones, kaip ambulatorinės paslaugos, reguliarūs vizitai namuose ar pas gydytoją ir, jei būtina, kontakto su asmenimis, keliančiais vaikui grėsmę, apribojimas. Tėvai įpareigojami laikytis tarnybų nurodymų.
- Jei vaiko gerovei kyla grėsmė, ir vaikas gali būti apsaugotas nuo grėsmės tik rūpinantis juo už šeimos ribų (ar kitos jam įprastos aplinkos ribų), vaikui užtikrinama pagalba, vaiko auklėjimą (teisę auklėti) oficialiai pavedant vaikų ir jaunimo pagalbos tarnyboms. Vaikas perduodamas (pirmiausia) artimųjų (už pirminės šeimos ribų) priežiūrai, globėjų šeimoms ar socialinėms-pedagoginėms institucijoms, kurios turi užtikrinti adekvatų ugdymą ir auklėjimą.
Tiek Austrijos, tiek Vokietijos įstatymais siekiama užtikrinti vaiko gerovę, pirmiausia suteikiant pagalbą vaikui ir jo šeimai, grėsmę ir pavojų įvertinant individualiai. Pagal grėsmės vaiko saugumui egzistavimą ir esamą ar galimą (prognozuojamą) žalą priimami sprendimai ir parenkamos priemonės. Jei šeima pateko į Jugendamt akiratį, ji bus kontroliuojama, bet ne visada baudžiama. Taip siekiama išvengti neteisėto vaikų paėmimo iš šeimos. Tam priimtas ir taip vadinamas „keturių akių principas“ - apie vaiko atskyrimą nuo tėvų nesprendžia vienas vienintelis specialistas (išskyrus ypatingus atvejus), antrasis - bet kuriuo atveju itin patyręs savo srities žinovas ar tarnybos vadovas.
Išties, šeimos poreikius atitinkanti pagalba yra svarbi netinkamo elgesio su vaiku prevencija. Siekio užtikrinti vaiko gerovę negalima supaprastinti, paliekant tik vaiko aplinkos saugumo ir grėsmės vertinimą bei sprendimą, paimti vaiką iš šeimos ar ne. Nes iš tiesų tai yra labai sudėtingų procesų ne tik šeimoje, bet ir visoje visuomenėje atspindys. Juk šeima nėra uždara sistema. Vaiko raida ir tai, kas vyksta šeimoje, tėvų ir vaikų santykyje, taip pat yra veikiama platesnės aplinkos, - to, kas vyksta mokykloje, tėvų darbuose, socialinės politikos srityje, ir kiek šios sritys šeimai yra paramos, o kiek streso šaltiniai, kurį šeimos nariai „parsineš į namus“. Ilgą laiką besitęsusį pagalbos prieinamumo trūkumą Lietuvoje galime laikyti ir daugelio opių problemų visuomenėje veiksniu. Ir smurtas vienų tų skaudžių problemų. Tikrai bet koks smurtas prieš vaiką yra nepateisinamas, vaiko mušimas yra netinkama auklėjimo priemonė, žalojanti vaiką ir reikia ieškoti visų būdų, kaip tai sustabdyti. Tačiau iš kitos pusės, ar nepagrįstas vaiko atskyrimas nuo tėvų negali tapti kitokios, tačiau taip pat traumos patirtimi? Tiek prieraišumo teorijos kūrėjas J.Bowlby, tiek naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad vaiko atskyrimas nuo tėvų kelioms savaitėms ar mėnesiams ankstyvame amžiuje turi pasekmių jo emocinei sveikatai. Tad įvertinti kiekvieną situaciją, procesus šeimoje ir priimti sprendimą, kokių institucinių intervencijų šeimai reikia, ar reikia vaiką atskirti nuo šeimos, reikia išties didelių ir gana specifinių kompetencijų.
Tiek nepriežiūra šeimoje (pvz., vaiko kenčiamas alkis suvokiamas kaip skausmas ir sukelia stresą visam jo organizmui), tiek smurtas - nesvarbu, ar fizinis, ar seksualinis, ar psichologinis, tiek vaikų palikimas neribotam laikui pas kitus žmones (pvz., tėvams išvykus gyventi į užsienį), tiek neapgalvotas vaiko paėmimas iš šeimos traumuoja vaiką. Streso poveikis vaiko organizmui priklauso nuo stresoriaus intensyvumo ar traumos trukmės, vaiko amžiaus, vaiko asmeninių savybių ir dar kitų faktorių, ypač apsauginių (pvz., jei yra geras ir saugus ryšys su bent vienu vaiką prižiūrinčiu asmeniu), buvimo ar nebuvimo ir traumuojančios patirties (pvz., smurto). Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad vaiko atskyrimas nuo tėvų kelioms savaitėms ar mėnesiams ankstyvame amžiuje turi pasekmių jo emocinei sveikatai.
Nėra lengva numatyti, ar vaikas, likdamas gyventi su savo biologiniais tėvais (ar vienu iš jų), stokojančiais tėvystės įgūdžių, patirs prievartą, ar bus sutrikdoma jo raida, kils pavojus jo gyvybei. Tokias šeimas Austrijoje globoja (ir kontroliuoja) socialiniai darbuotojai ar šeimos konsultantai. Siekiant atsakyti į klausimą, ar įmanoma ir, jei taip, ko reikia, kad vaikas liktų gyventi savo šeimoje, jei yra žinoma, kad tėvai taikė šiurkščias auklėjimo priemones, įvertinami šeimos resursai, tėvystės įgūdžiai, tėvų motyvacija, kontekstas, pvz., ar tai vienkartinis įvykis, ar tai streso pasekmė.
Skyrybos ir Vaikų Emocinė Gerovė: Patrauklusis ir Atstumtasis Tėvai
Skyrybos - tai vienas sudėtingiausių gyvenimo etapų, kuris stipriai paveikia tiek suaugusiuosius, tiek vaikus. Intensyvūs konfliktai ar teismo procesas dažnai sukuria situacijas, kuriose vienas iš tėvų tampa „patraukliuoju“, o kitas - „atstumtuoju“. Tokia dinamika gali ne tik apsunkinti vaiko santykius su abiem tėvais, bet ir turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių jo emocinei ir psichologinei sveikatai.
Vaiko emocinę būseną gali paveikti tai, kad jis pradeda jausti stipresnį ryšį su vienu iš tėvų - patraukliuoju, o nuo kito - atitolsta. Santykiai su patraukliuoju ir atstumtuoju tėvais po skyrybų dažnai tampa sudėtingi dėl įvairių priežasčių: sąmoningo ar nesąmoningo manipuliavimo vaiko jausmais, gilių konfliktų tarp tėvų ar net paties tėvų elgesio.
Kas yra Patrauklusis ir Atstumtasis Tėvai?
Patrauklusis tėvas: Tai tas, su kuriuo vaikas užmezga ar išlaiko artimiausią ryšį po skyrybų. Šis ryšys gali būti natūralus, ypač jei vienas iš tėvų daugiau laiko praleidžia su vaiku dėl gyvenamosios vietos ar globos aplinkybių. Tačiau kai kuriais atvejais patraukliojo tėvo statusas yra dirbtinai sukuriamas - dažniausiai per neigiamą kitų tėvų vaizdavimą ar manipuliaciją vaiko jausmais. Dažnai tokia situacija pradeda formuotis jau skyrybų proceso metu, ypač kai sprendžiami teisiniai klausimai dėl globos. Teisme, kai tėvai nesutaria dėl vaiko gyvenamosios vietos ar globos sąlygų, kyla rizika, kad vienas iš tėvų gali sąmoningai arba nesąmoningai siekti pavaizduoti save „geresniu pasirinkimu“. Pavyzdžiui, per neigiamas kalbas apie kitą tėvą arba bandymus emociškai priartėti prie vaiko, kad šis palaikytų jų pusę. Tai ypač aktualu situacijose, kuriose teisme aptariami klausimai, tokie kaip „Pas kurį tėvą vaikas norėtų gyventi?“ Tokie veiksmai gali gilinti vaikų lojalumo konfliktą ir padėti patraukliajam tėvui sustiprinti savo poziciją, tačiau ilgainiui daro žalą vaiko emocinei gerovei.
Atstumtasis tėvas: Tai tas, kurio vaikas ima vengti, dažnai be aiškios priežasties. Tai gali reikštis per nenorą susitikti, emocinį atsiribojimą ar net atvirą priešiškumą. Šis fenomenas dažnai siejamas su tėvų atstūmimo sindromu, kai vienas iš tėvų (patrauklusis) sąmoningai ar nesąmoningai paveikia vaiko požiūrį į kitą tėvą (atstumtąjį). Tačiau svarbu pripažinti, kad ne visada vien tik patraukliojo tėvo veiksmai lemia tokį santykių nutolimą. Kai kuriais atvejais atstumtojo tėvo elgesys taip pat gali prisidėti prie šios problemos, pavyzdžiui:
- Agresija, smurtas tiek fizinis tiek emocinis prieš kitą tėvą ar patį vaiką gali palikti ilgalaikę neigiamą įtaką vaiko požiūriui ir jausmams.
- Neigiamos kalbos apie kitą tėvą, kai pavyzdžiui atstumtasis tėvas nuolat kritikuoja ar žemina patrauklųjį tėvą, vaikas gali jausti kaltę ar jaustis lyg įtraukiamas į konfliktą.
- Nepagarba vaiko emociniams poreikiams, kai atstumtasis tėvas neatsižvelgia į vaiko emocinę būklę, gali atsirasti atitolimas.
- Netinkamas auklėjimas ar aplaidumas, nesidomėjimas vaiko gyvenimu, sprendimais ar emocijomis gali skatinti vaiko norą būti arčiau to tėvo, kuris jam atrodo labiau prieinamas emociškai.
Svarbu pabrėžti, kad vaiko akimis žiūrint, jis dažnai jaučia didelį spaudimą pasirinkti „pusę“ ir atitinkamai elgtis taip, kad ta pusė būtų patenkinta. Šis spaudimas ypač sustiprėja teismo proceso metu, kai vaikas netiesiogiai (arba tiesiogiai) įtraukiamas į konfliktą dėl globos. Abu tėvai turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir elgesį. Svarbu, kad kiekvienas iš tėvų suvoktų, kaip ir kokią jų veiksmai ar žodžiai daro įtaką jų vaikui ar vaikams. Net jei vienas iš tėvų daro klaidų, kitas turėtų stengtis, kad konfliktai kuo mažiau paveiktų vaiko jausmus ir santykius su abiem tėvais. Taip pat derėtų prisiminti, kad pagal LR įstatymą, teisę į vaiko auklėjimą turi abu tėvai.
Kaip Pasireiškia Santykiai su Patraukliuoju ir Atstumtuoju Tėvais?
Kai po skyrybų vienas iš tėvų tampa patrauklusis, o kitas - atstumtasis, tai labai aiškiai atsispindi vaiko elgesyje. Toks santykių modelis gali vystytis palaipsniui, o jo požymiai būna skirtingi, priklausomai nuo vaiko amžiaus, emocinės brandos ir situacijos šeimoje. Dažnai ši dinamika ima formuotis dar skyrybų proceso metu, kai sprendžiami globos ir gyvenamosios vietos klausimai.
Vaiko elgesys su tėvais dažnai ima keistis būtent skyrybų ar teismo proceso metu. Ginčai dėl globos, laiko praleidimo su vaiku ar sprendimų priėmimo gali sukurti stiprų emocinį spaudimą, kuris verčia vaiką jaustis „priverstu“ rinktis vieną tėvą. Tokie klausimai kaip „Pas kurį tėvą vaikas gyvens?“ ar „Kur jis mokysis?“ teismo metu gali tapti pagrindu vaiko vidiniam konfliktui ką rinktis, nes vaikas ima suvokti, kad jo sprendimas ar veiksmai gali paveikti ne tik jį patį, tačiau ir tėvų santykius.
Šio proceso metu patrauklusis tėvas dažnai atrodo kaip „saugesnis pasirinkimas“ - galbūt emociškai stabilesnis, labiau palaikantis arba įtaigiau pateikiantis save kaip „geriausią globėją“. Tuo tarpu atstumtasis tėvas gali būti vaizduojamas kaip „problema“, kurią reikia spręsti. Dėl šios dinamikos atsiranda ryškūs vaiko elgesio pokyčiai. Taip pat, verta paminėti, kad Lietuvoje vyraujantis požiūris, kad vaikas visuomet lieka gyventi su mama, daro įtaką, kad tėtis su išankstine, lyg nenuginčijama taisykle, kurios neįmanoma pakeisti, ir pats nusiteikia, kad vaikas gyvens pas mamą. Čia ištinka fiksacija ir net nebesvarstomi kiti galimi sprendimo būdai.
Vaiko elgesys su patraukliuoju tėvu: Vaiko ryšys su patraukliuoju tėvu paprastai pasižymi stipriu emociniu prisirišimu, kuris dažnai atrodo natūralus, tačiau kai kuriais atvejais gali būti sąmoningai ar nesąmoningai sustiprintas patraukliojo tėvo pastangomis. Vaikas neretai žavisi patraukliuoju tėvu ir mato jį kaip neklystantį. Net ir netinkami šio tėvo sprendimai ar veiksmai dažnai yra pateisinami. Pavyzdžiui, jei patrauklusis tėvas kaltina atstumtąjį dėl skyrybų ar kitų problemų, vaikas linkęs tai priimti kaip tiesą. Bet kokia kritika patraukliajam tėvui gali sukelti stiprią vaiko gynybinę reakciją. Vaikas gali jausti spaudimą ginti patrauklųjį tėvą net tada, kai situacija to nereikalauja. Tai gali pasireikšti žodžiais, pavyzdžiui, „Tu tiesiog jo/jos nesupranti“, "Tu nuolatos ją/jį kaltini" ir pan. Vaikas gali stengtis praleisti kuo daugiau laiko su patraukliuoju tėvu, nes šalia jo jaučiasi saugus. Tai dažnai atsitinka, kai patrauklusis tėvas parodo, jog būtent jis yra „saugi vieta“, o kitas - grėsmė.
Vaiko elgesys su atstumtuoju tėvu: Atstumtojo tėvo atžvilgiu vaiko elgesys dažniausiai pasižymi atsiribojimu, emociniu šaltumu ar net atvira agresija. Šie požymiai gali būti skirtingo intensyvumo, tačiau visi jie rodo, kad vaikas pradeda tolti nuo šio tėvo. Vaikas gali vengti tiesioginio kontakto su atstumtuoju tėvu, atsakinėti tik trumpai ar formaliai. Pavyzdžiui, susitikimų metu vaikas gali elgtis šaltai, vengti akių kontakto arba rodyti akivaizdų nepasitenkinimą buvimu kartu. Dažnai vaikas pradeda kaltinti atstumtąjį tėvą dėl įvairių problemų, net jei tai nėra objektyviai teisinga. Šie kaltinimai neretai būna perimti iš patraukliojo tėvo arba yra pasekmė manipuliacijų, kurios formuoja vaiko požiūrį. Priešiškumas gali pasireikšti ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba - nuo tylaus ignoravimo iki atvirų priekaištų ar net agresyvaus elgesio. Vaikas gali atsisakyti dalyvauti bendroje veikloje ar net apskritai susitikti su atstumtuoju tėvu.
#
tags: #destruktyvus #vaiko #elgesys