Šiandien psichologai, gydytojai, pedagogai savo praktikoje susiduria su gausybe žmogaus problemų, kurias sunku, o kartais ir neįmanoma apibūdinti klinikiniais terminais, kurios negali būti „gydomos“ ar „sprendžiamos“ tradiciškai mediciniškai. Jas galima apibūdinti kaip kasdieninio gyvenimo problemas, susijusias su asmenybės formavimosi ir prisitaikymo sunkumais, tarpasmeninių santykių keblumais, socialinėmis problemomis (AIDS, narkomanija, alkoholizmu, skyrybomis, smurtu ir kt.), psichologinėmis krizėmis. Šiame kontekste trumpalaikė į sprendimus orientuota terapija (TSOT) tampa vis populiaresnė, ypač dirbant su destruktyviu elgesiu. Šioje terapijoje akcentuojamas kliento atsakingumas, o konsultavimo esmė - kontaktas tarp kliento ir konsultanto. Jo pagrindas - į klientą orientuoto konsultavimo filosofija. Jos ryškiausias atstovas buvo žymus amerikiečių psichologas C. Rogers.
Psichologinio konsultavimo esmė
H. M. Burks ir B. Stefflre (1979) psichologinį konsultavimą apibrėžia kaip profesinį santykį tarp pasirengusio konsultanto ir kliento. Šis santykis paprastai yra „asmuo-asmuo“, nors kartais jame gali dalyvauti ir daugiau negu du žmonės. Jis skirtas padėti klientams išsiaiškinti ir suprasti tai, kas vyksta jų gyvenimo erdvėje, ir išmokti siekti savo tikslo prasmingai, pagrįstai renkantis ir sprendžiant emocinio ir tarpasmeninio pobūdžio problemas. Konsultantas priima klientą kaip nepakartojamą, unikalų, autonomišką individą, kuris turi teisę laisvai rinktis, kaip nori elgtis, gyventi savo gyvenimą. Svarbu pripažinti, kad bet kokia įtaiga ir bet koks spaudimas kliudo klientui atsakyti už save ir tinkamai spręsti savo problemas. Psichologinio konsultavimo tikslai priklauso nuo kliento, besikreipiančio psichologinės pagalbos, poreikių ir paties konsultanto teorinės orientacijos.
Konsultavimo tikslai
Remiantis R. L. George ir T. S. Cristiani, konsultavimo tikslai yra:
- Užtikrinti, kad būtų priimami efektyvūs gyvenimo sprendimai.
- Lavinti gebėjimą užmegzti ir palaikyti tarpasmeninius santykius. Bendravimas su kitais žmonėmis užima didelę gyvenimo dalį ir daugeliui žmonių tai yra sunku dėl žemo jų savigarbos lygio ar netinkamų socialinių įgūdžių.
- Padėti realizuoti ir plėtoti asmenybės potencialą.
D. H. R. May (1967) dar nurodo, kad, dirbdamas su vaikais, konsultantas turėtų stengtis pakeisti jų artimiausią aplinką. Tada pagalba būtų efektyvesnė. Dalis konsultavimo tikslų yra universalūs, tačiau jie nemažai priklauso ir nuo konsultanto teorinės orientacijos. Konsultanto ir kliento tikslai turi būti susiję, nes paprastai kiekvienas konsultantas omenyje turi savą bendrųjų tikslų, atitinkančių jo teorinę orientaciją, sistemą, o kiekvienas klientas - savo individualius tikslus, priklausančius nuo jį privertusių konsultuotis gyvenimo sunkumų ir trokštamų sprendimų. Labai dažnai tikslai formuluojami ir keičiami konsultuojantis, bendraujant konsultantui ir klientui. Konsultanto tikslų realizavimas priklauso nuo kliento poreikių ir lūkesčių. Konsultantas, norėdamas sėkmingiau suderinti savo bendruosius ir kliento konkrečiuosius tikslus, turi išsiaiškinti kliento lūkesčius, iš pat pradžių užduodamas jam klausimus - „Ko Jūs tikitės iš mūsų bendravimo?“, „Ko Jūs pats norite?“ ir kt. Paprastai klientas tik bendrai įsivaizduoja, kaip vyks jo konsultavimas ir ko jis gali tikėtis iš konsultanto. Klientas, visiškai neišmanydamas apie konsultavimą, negali tinkamai paaiškinti ir savo tikslų. Klientui iš anksto paaiškinus, kiek truks pokalbis, kiek jų bus iš viso, kaip vyks pats pokalbis, lengviau supras konsultavimo galimybes ir ribas. Daugelis klientų ateina į psichologinį konsultavimą tikėdamiesi, kad konsultantas kažką padarys jam ar dėl jo. Taigi konsultantas turėtų prisiminti vieną svarbiausių konsultavimo tikslų - padėti klientui suprasti, kad būtent jis pats yra tas žmogus, kuris gyvenime turi veikti, spręsti, keistis, tapti.
Konsultavimas ir psichoterapija
Išskirti šias dvi psichologinės pagalbos sritis gana sudėtinga. Tie patys profesiniai įgūdžiai reikalingi tiek konsultuojant, tiek užsiimant psichoterapija; ir konsultantui, ir psichoterapeutui keliami tie patys reikalavimai; be to, ir konsultuojant, ir užsiimant psichoterapija naudojama panašios procedūros, panašūs būdai. Galiausiai, ir vienu, ir kitu atveju klientui padeda bendraudamas su juo konsultantas (psichoterapeutas). Daugelyje šalių šios dvi profesijos - konsultanto ir psichoterapeuto - egzistuoja kaip atskiros, todėl reikia ieškoti, kas jas bent iš dalies skiria. L. M. Bramer ir E. L. Shostrom (1982), kalbėdami apie psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos santykį, manė jas esant dviem vieno kontinuumo poliais. Viename poliuje profesionalo darbas yra daugiau grindžiamas palaikymu, lavinimu, orientacija į situacines problemas, sprendžiamas sąmonės lygyje, bei į kliniškai sveikus individus. Tai konsultavimas. Kitame poliuje daugiau siekiama giliau analizuoti problemas, orientuojantis į pasąmonę, struktūriškai pertvarkyti asmenybę. Tai psichoterapija. C. J. Gelso, B. C. Fretz (1992), D. H. - konsultavimas orientuojasi į stipriąsias žmogaus puses bei pozityvią sveikatą neatsižvelgiant į sutrikimo laipsnį; ši orientacija grindžiama tikėjimu, kad „individas gali keistis, pasirinkti jį patenkinantį gyvenimą, surasti būdų, kaip panaudoti savo potenciją, net jei ji susilpnėjusi dėl netinkamų nuostatų ir jausmų, sulėtėjusio brendimo, auklėjimo trūkumų, galimybių stokos, ligos, invalidumo, seno amžiaus“ (Jordan ir kt.; cit. pgl. Myers R. A.).
Taip pat skaitykite: Trumpalaikės psichoterapijos trukmė
Teorinių pažiūrų svarba
Mėginimas kvalifikuotai padėti kitam žmogui spręsti jo problemas, nesiremiant jokia teorinių pažiūrų sistema, panašus į skrydį be žemėlapio, be maršruto. Tokio „skraidytojo“ konsultavimas ne tik neefektyvus, bet kartais ir pavojingas klientui. Psichologiniame konsultavime toks žemėlapis yra asmenybės teorija, leidžianti plačiau suprasti kliento problemas ir nurodanti efektyviausius būdus joms spręsti. Ji padeda konsultantui formuluoti dinamines hipotezes, aiškinančias kliento problemas. Kartu ji suteikia tam tikrą saugumo jausmą priimant chaotišką, dezorganizuotą, nestruktūrišką kai kurių klientų vidinį pasaulį. Šios funkcijos tinka bet kokiai asmenybės teorijai, sudarančiai atitinkamos konsultavimo praktikos pagrindą. Kiekvienas konsultantas, remdamasis savo praktika, „konstruoja“ savo teoriją, kurios esmę dažniausiai sudaro jau žinomos pagrindinės teorijos paradigmos ir kryptys (psichoanalizės, adlerinė, elgesio terapijos, racionalioji-emocinė terapija, į klientą orientuota terapija, egzistencinė terapija) ar orientacijos (psichoanalitinė-psichodinaminė, elgesio-kognityvinė, humanistinė-egzistencinė). Didėjant patyrimui, nuolat koreguojama, plečiama, stiprinama savos praktikos teorinė bazė. Nuo ko priklauso, kad pasirenkama viena ar kita teorinė orientacija? Visų pirma, tai lemia konsultanto požiūris į žmogaus prigimtį. Kiekvienas konsultantas, atsižvelgdamas į savo asmenybės ypatybes, pasaulėžiūrą, teorines-psichologines nuostatas, laisvai gali pasirinkti vienų ar kitų psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos mokyklų teorines prielaidas kaip savo praktikos pagrindą. Tačiau negalima teigti, jog vienų mokyklų nuostatos yra teisingos, o kitų - klaidingos. Daugybės tyrimų rezultatai rodo, kad, praktikoje vadovaujantis skirtingomis teorinėmis prielaidomis, gaunami panašūs efektyvumo rezultatai. Dabar pasaulyje plinta eklektinis konsultavimas, mėginantis apimti geriausias įvairių mokyklų puses. Turima omenyje ne įvairių teorinių principų, požiūrių kratinys ar metodų bei technikų, įrodžiusių savo praktinį efektyvumą, sankaupa. Eklektinis konsultavimas remiasi kelių teorinių požiūrių sistemine integracija siekiant atrasti tai, kas vienija šiuos požiūrius ir kaip naujoji sistema „dirba“ praktikoje. Galima sakyti, kad eklektinio požiūrio kūrimas konsultuojant - tai viso profesinio gyvenimo darbas.
Eklektinis (sisteminis) konsultavimo modelis
Eklektinis (sisteminis) konsultavimo modelis, pasiūlytas B. E. Gilliland ir bendr., apima šiuos etapus:
- Problemos tyrimas. Konsultantas siekia tiksliai apibūdinti kliento problemą fiksuojant jos emocinius ir kognityvinius (pažintinius) aspektus. Problema tikslinama tol, kol ją vienodai supranta klientas ir konsultantas; ji apibrėžiama tiksliomis, konkrečiomis sąvokomis. Tikslus apibrėžimas leidžia suprasti, iš kur kilo problema, o kartais nurodo, kaip ją spręsti.
- Alternatyvų identifikacija. Iškeliamos ir atvirai aptariamos visos galimos problemos sprendimo alternatyvos. Konsultantas skatina klientą įvardyti visus galimus pasirinkimus, kuriuos jis laiko tinkamais ir realiais. Tam naudodamas atvirus klausimus, padeda iškelti papildomas sprendimo alternatyvas, kurias klientas galėtų priimti, bet neprimeta savo sprendimų. Kalbantis galima fiksuoti galimus pasirinkimus. Tada juos lengviau palyginti.
- Planavimas. Kritiškai įvertinamos problemos sprendimo alternatyvos. Konsultantas padeda klientui nuspręsti, kurios iš jų yra tinkamos ir realistiškos atsižvelgiant į kliento ankstesnį patyrimą bei dabartinį pasirengimą keistis. Sudarant realistišką problemos sprendimo planą, klientui padedama suprasti, kad ne visos problemos gali būti išsprendžiamos; kad kai kurioms iš jų išspręsti reikia daug laiko; kad kai kurios gali būti tik iš dalies išspręstos sumažinant jų destruktyvų, elgesį trikdantį poveikį. Problemos sprendimo plane turi būti numatyta, kokiomis priemonėmis ir būdais klientas patikrins pasirinktų sprendimo alternatyvų realistiškumą, galimybes (vaidinant, „repetuojant“ veiksmus ir kt.).
- Veikla. Nuosekliai realizuojamas problemos sprendimo planas. Konsultantas padeda klientui nuspręsti, ką reikėtų atlikti atsižvelgiant į realybę, laiką, emocines galimybes ir poreikius, taip pat suprasti, kad, siekiant tikslo, galimos nesėkmės, kad dalinė sėkmė ar net nesėkmė dar nėra katastrofa - svarbu rizikuoti ir toliau mėginti realizuoti problemos sprendimo planą.
- Įvertinimas ir grįžtamasis ryšys. Klientas kartu su konsultantu įvertina tikslo pasiekimo lygį (problemos įveikimo laipsnį) atsižvelgiant į kliento poreikius, apibendrina pasiektus rezultatus.
Šis konsultavimo modelis tik padeda geriau įsivaizduoti, kaip vyksta pats konsultavimas. Iš tikrųjų jis yra daug turtingesnis, sudėtingesnis, neretai nepaklūstantis modelyje išdėstytai tvarkai. Konsultuojant svarbu ne tiek schemos (nors būtina įsivaizduoti ir suprasti bendrą konsultavimo eigą), kiek profesinė ir žmogiškoji konsultanto kompetencija. Nėra dviejų vienodų klientų ir konsultavimo situacijų. Žmogiškosios problemos tik išoriškai gali atrodyti panašios, bet iš tikrųjų jos yra unikalios, nes kyla, plėtojasi, egzistuoja žmonių nepaprastų gyvenimų kontekste. Geriausias savo problemų ekspertas yra klientas, todėl konsultuojant reikėtų padėti jam prisiimti atsakomybę už savo problemų sprendimą. Konsultuojant kliento saugumo jausmas yra svarbiau, negu konsultanto poreikiai. Taigi nedera siekti tikslų bet kokia kaina neatsižvelgiant į kliento emocinę būklę. Nereikėtų tikėtis tiesioginio efekto per kiekvieną susitikimą - problemų sprendimas, kartu ir konsultavimo sėkmė nepanašės į tolygiai aukštyn kylančią tiesę; tai procesas, kuriame pastebimus pagerėjimus keičia pablogėjimai, nes, norint save pakeisti, reikia daug pastangų, kurios ne visada ir ne iš karto būna sėkmingos. Kiekvienai problemai įvardyti bei suprasti gali būti panaudoti įvairūs teoriniai požiūriai - nėra ir negali būti geriausio teorinio požiūrio. Kai kurios problemos, kurias galima pavadinti esminėmis žmoniškosiomis dilemomis, praktiškai yra neišsprendžiamos, pvz., egzistencinis nerimas, kaltė ir kt.
Konsultanto vaidmuo
Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos praktikoje kiekvieną dieną susiduriama su žmogaus kaip asmenybės gyvenimu. Konsultantas turėtų gana aiškiai žinoti, kas jis yra, kuo gali būti ir kokiu tikisi matyti jį klientas. Kitaip tariant, čia iškyla konsultanto vaidmens apibrėžtumo klausimas. Kas yra konsultantas? Kliento draugas, profesionalus patarėjas, mokytojas, ekspertas, kliento palydovas jo kelionėse po savo gyvenimo užkaborius, o gal guru - absoliučios išminties spinduliuotojas? Daugelį, ypač pradedančių, konsultantų trikdo tai, kad nėra universalaus atsakymo į klausimą apie apibrėžtą konsultanto vaidmenį teikiant psichologinę pagalbą. Tačiau nuo to, kaip aiškiai ir apibrėžtai konsultantas įsivaizduoja savo vietą psichologiniame konsultavime, labai priklauso darbo efektyvumas. Kai tokio aiškumo nėra, iškyla grėsmė, kad konsultantas vadovausis ne apibrėžtais teoriniais principais, o vien tik kliento lūkesčiais ir poreikiais, t.y. konsultantas darys vien tik tai, ko iš jo tikisi ir norėtų klientas. Dažniausiai klientas tikisi, kad konsultantas atsakys už jo tolesnio gyvenimo sėkmę ir spręs jo šiandienos problemas - kur mokytis, kaip spręsti konfliktus darbe, ar skirtis su vyru ar žmona, ar gyventi toliau kartu ir t.t. tai, kad žmonės, ieškodami atsakymų į sudėtingus savo gyvenimo klausimus, kreipiasi būtent į jį, gali glostyti pradedančio konsultanto savimeilę, ir jis gali pasijusti žinantis atsakymus į visus kliento klausimus ir, kas dar blogiau, mėginti juos „įteikti“ klientui. Nesuprasdamas savo vaidmens, konsultantas didins kliento priklausomybę nuo jo, vietoj to, kad padėtų jam pačiam spręsti savo problemas. Joks konsultantas negali pasakyti kitam žmogui kaip gyventi. Bendriausias atsakymas į klausimą apie konsultanto vaidmenį slypi paties konsultavimo supratime. Svarbiausia konsultanto užduotis turėtų būti padėti klientui sužinoti savo vidinius rezervus, jėgas, atskleisti, kas kliudo joms pasireikšti ar jas panaudoti, padėti suprasti, koks jis nori būti. O klientas konsultuojant turi galėti atvirai pažvelgti į savo elgesį bei gyvenimo stilių ir nuspręsti, kaip ir kuria linkme jis norėtų pakeisti savo gyvenimą. Taigi akivaizdu, kad konsultuojant labai svarbu konsultanto asmenybė.
Terapinė atmosfera
Terapinė atmosfera yra itin svarbi sėkmingam konsultavimui. Į klientą orientuota terapija siekia kurti saugų konsultavimo klimatą, kad klientas galėtų save tyrinėti. Konsultanto (psichoterapeuto) asmenybė, kaip viena svarbiausių konsultavimo (psichoterapijos) proceso grandžių, išskiriama beveik visose teorinėse orientacijose pabrėžiant tai vienus, tai kitus aspektus.
Taip pat skaitykite: Kaip valdyti orientuotą agresiją?
Šeimos konsteliacijos
Šeimos konsteliacijos yra sisteminės psichoterapijos, konsultavimo ir konsteliacijų metodas, kuris padeda klientams pamatyti savo problemas platesniame kontekste, atsižvelgiant į šeimos kartų gyvenimus, patirtį, sąmoningus ir pasąmoninius procesus. Dažniausiai konsteliacija - tai vienas pagalbos etapų, kuris gali tapti postūmio ir atsivėrimo tašku. Šis metodas leidžia pokyčiams vykti dirbant tiek grupėje, tiek individualiai, padeda atstatyti dvasinę sveikatą.
Destruktyvus elgesys
Dirbant su destruktyviu elgesiu, TSOT gali būti ypač veiksminga, nes ji orientuota į kliento stipriąsias puses ir resursus, o ne į problemos analizę. Konsultantas padeda klientui identifikuoti, ko jis nori pasiekti, ir kartu ieško būdų, kaip tai padaryti. Svarbu suprasti, kad destruktyvus elgesys dažnai yra susijęs su gilesnėmis problemomis, tokiomis kaip egzistencinis nerimas ar kaltė, kurios gali būti neišsprendžiamos. Tačiau TSOT gali padėti klientui susidoroti su šiais jausmais ir rasti konstruktyvesnių būdų elgtis.
Taip pat skaitykite: Į poreikį orientuotos psichoterapijos apžvalga
tags: #trumpalaike #i #sprendimus #orientuota #terapija #destruktyvus