Šiuolaikiniai žmonės turi didesnių galimybių mokytis ir tobulėti nei ankstesnės kartos. Anot JAV Stanfordo universiteto psichologės Carol Dweck, tai, kokiu tapsite žmogumi, ar išsipildys jūsų svajonės ir pavyks pasiekti tai, kas jums atrodo svarbiausia, priklauso nuo jūsų pasirinkto požiūrio. Carol Dweck emocijų teorija, dažnai vadinama "augimo mąstysena", yra galinga koncepcija, galinti pakeisti požiūrį į mokymąsi, tobulėjimą ir sėkmę. Ši teorija teigia, kad mūsų įsitikinimai apie savo gebėjimus ir intelektą daro didelę įtaką tam, kaip mes priimame iššūkius, reaguojame į nesėkmes ir siekiame savo tikslų.
Fiksuota mąstysena prieš augimo mąstyseną
Dauguma mano, kad mūsų charakteris, žmogiškosios savybės, protiniai gebėjimai, kūrybiškumas yra įgimti ir nekinta. Esi protingas arba ne. Esi kūrybingas arba ne. Tačiau yra ir kitas požiūris - augimo mąstysena. Ji grindžiama įsitikinimu, kad pagrindines savo savybes galima ugdyti įdėjus pastangų. Nors mūsų talentai, gebėjimai, interesai ir pomėgiai skiriasi, kiekvienas galime keistis ir augti atkakliai siekdami tikslų, įgydami patirties. C. Dweck išskiria du pagrindinius mąstysenos tipus: fiksuotą mąstyseną ir augimo mąstyseną.
Fiksuota mąstysena (angl. fixed mindset) - tai įsitikinimas, kad mūsų talentai ir intelektas yra statiški ir nekintantys. Žmonės, turintys fiksuotą mąstyseną, tiki, kad jie gimsta su tam tikru kiekiu intelekto ir talentų, kurių negalima reikšmingai pakeisti. Dėl to jie dažnai vengia iššūkių, bijodami atrodyti nekompetentingi, ir greitai pasiduoda susidūrę su sunkumais. Jie linkę orientuotis į rezultatą, o ne į procesą, ir mano, kad sėkmė priklauso nuo įgimtų gebėjimų, o ne nuo pastangų. Tikėjimas, kad savybės nekinta, t. y. nekintanti mąstysena, verčia nuolat įrodinėti savo vertę. Tai sukelia keblumų įvairiose gyvenime srityse: darbe, palaikant santykius su partneriu, auginant vaikus ar mokantis naujų dalykų. Kiekvieną dieną klausiame savęs: „Ar man pavyks?“, „Ar neatrodysiu kvailai?“, „Ar manęs neatstums?“, t. y.
Augimo mąstysena (angl. growth mindset) - tai įsitikinimas, kad mūsų gebėjimai ir intelektas gali būti ugdomi ir tobulinami per pastangas, mokymąsi ir atkaklumą. Žmonės, turintys augimo mąstyseną, priima iššūkius kaip galimybes tobulėti, nebijo klysti ir tiki, kad pastangos yra būtinos norint pasiekti sėkmę. Jie orientuojasi į mokymosi procesą, o ne tik į rezultatą, ir mano, kad sėkmė priklauso nuo atkaklumo ir sunkaus darbo. Kai tikime, kad mums svarbios savybės gali būti išugdytos, labiau trokštame mokytis ir kuo daugiau pažinti pasaulį. Užauginti save tokį, koks norime būti. Noras toliau tobulėti ir plėsti akiratį, net patekus į juodą nesėkmių ruožą, yra svarbiausias augimo mąstysenos požymis. Žmonės gimsta su unikalia genetine informacija, kuri padeda jiems kai kuriuos dalykus išmanyti ar atlikti geriau nei kitiems. Tačiau tie, kurie vadovaujasi augimo mąstysena, žino, kad galima nuolat tobulėti, pavyti ir net pranokti tuos, kurie talentingi iš prigimties.
Augimo mąstysenos svarba mokymuisi ir ugdymui
Todėl itin svarbu, kad mokyklose mokytojai žinotų apie augimo mąstyseną ir padarytų viską, kas įmanoma, kad vaikai kasdien augtų ir siektų žinių. Anot C. Ugdant ją svarbu tinkamai vertinti vaiko pastangas. Jei teisingai užduotis atlikusį vaiką girsite: „Koks tu protingas!“ arba „Koks tu gabus!“, jis nebus motyvuotas judėti pirmyn, nes jam atrodys, kad jau viskas pasiekta. Tačiau girdami už pastangas ir naujus sprendimo būdus nukreipiame vaiką, kuriuo keliu jam eiti toliau. Kita vertus, augimo mąstysena neturi būti orientuota vien į pastangas - neva labai stengiantis galima pasiekti absoliučiai viską. Tai netikslu ir klaidinga.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Mąstysenos tipas lemia tiek pradinukų, tiek gimnazistų rezultatus mokykloje. Nekintančios mąstysenos mokiniai nuleidžia rankas, susidūrę su sudėtingesne užduotimi, ir netiki, kad gali ją išspręsti. Jie nesistengia žūtbūt įveikti kliūtis, o toks požiūris stabdo jų augimą. „Man niekada nesisekė matematika, tai ko jūs norite iš mano vaiko?“ - nesupranta „nematematiko“ mama. Nekintančios mąstysenos žmonės orientuoti į rezultatą. Jei kažkas nepavyko ar jei nesi pats geriausias, vadinasi, laikas tuščiai išvaistytas. Augimo mąstysena leidžia vertinti tai, ką darome, neakcentuojant rezultato: nuolat susiduriame su kliūtimis, bandome iš naujo, tobuliname įgūdžius, analizuojame ir t. t.
C. Dweck atliko daugybę tyrimų su paaugliais. Viename jų vaikams buvo pateikti intelekto testo uždaviniai, kuriuos išsprendę vieni buvo pagirti žodžiais: „Tu išsprendei x uždavinius teisingai. Puikus rezultatas! Tu turbūt labai protingas!“, o kiti - „Tu išsprendei x uždavinius teisingai. Puikus rezultatas! Tu turbūt labai stengeisi.“ Kitaip tariant, vieni buvo pagirti už gebėjimus, o kiti - už pastangas. Įdomu tai, kad iš pradžių abi grupės atrodžiusios vienodos po pagyrų ėmė skirtis. Pagirti už gebėjimus mokiniai linko prie nekintančios mąstysenos. Kai kitą užduotį jie galėjo pasirinkti patys, jie atsisakė tos, iš kurios galėjo išmokti kažką naujo, baimindamiesi atskleisti savo žinių trūkumą ir pasirodyti esą ne tokie gabūs. Tačiau 90 proc. Vėliau gavę sudėtingesnių užduočių, kurias abiem grupėms įveikti sekėsi sunkokai, už gebėjimus pagirti mokiniai savimi nusivylė. Vadovaudamiesi nekintančia mąstysena jie nebelaikė savęs nei protingais, nei gabiais. Anot C. Dweck, nekintančios mąstysenos žmonėms sėkmė reiškia talentą ir gebėjimus, nesėkmė - jų stoką. Tyrimo su keturmečiais metu mažyliai galėjo pasirinkti iš dviejų dėlionių - sudėlioti dar kartą jau išbandytą ar imtis naujos - sudėtingesnės. Nekintančios mąstysenos vaikai rinkosi tą pačią dėlionę, norėdami dar kartą įsitikinti savo gebėjimais.
„Mūsų mąstysena - tai visiškai naujas kitas pasaulis. Viename pasaulyje pastangos yra blogis. Jos, kaip nesėkmė, reiškia, kad esate ne itin gabus ar talentingas, nes kitaip nereikėtų stengtis ir viskas pavyktų savaime. Tačiau kitame pasaulyje būtent pastangos ir daro jus gabesnius, talentingesnius“, - tvirtina C. Kuo tas kitas pasaulis toks išskirtinis? Jam būdinga aistra sužinoti ir išmokti daugiau, o ne noras įsitikinti ir pasitvirtinti savo įgimtus gebėjimus. Augimo mąstysenos žmonės nuolat siekia sužinoti ką nors nauja, tobulėti, augti ir plėsti savo akiratį. Nesėkmės jų nežlugdo. Nepavykusių bandymų jie nelaiko tragedijomis - jiems tai tiesiog pažinimo ir mokymosi procesas. Žmonės nuolat analizuoja save ir aplinką, siekdami viską kontroliuoti ir nenulėkti nuo „bėgių“. Nekintanti mąstysena pradeda vidinį monologą, sutelktą į vertinimą: aš esu nevykėlis, aš esu netikęs sutuoktinis, mano draugas yra savanaudis. Augimo mąstysena taip pat nuolat kontroliuoja, kas vyksta, tačiau jos vidinio monologo metu nevertiname nei savęs, nei kitų. Tiek teigiama, tiek neigiama informacija priimama, tačiau ji nukreipiama į pažinimą ir konstruktyvius veiksmus: ką aš iš šios situacijos išmokau? Kaip aš galiu pasikeisti?
Kaip ugdyti augimo mąstyseną?
Visų pirma, įsiklausykite, ką jums sako nekintanti mąstysena. Kiekvieną kartą, susidūrus su iššūkiu, ji nerimauja: „Manai, susidorosi? Manai esąs pakankamai gabus? O jei nepasiseks? Pasirodysi kaip nevykėlis. Visi juoksis. Nesiveltum ir pašaipų išvengtum, tavo reputacija liktų nepažeista.“ Suklydus nekintanti mąstysena atakuoja toliau: „Jei būtum talentingas, nebūtų taip atsitikę. Ar nesakiau, kad tai rizikinga? Dabar pasirodysi, koks netikėlis esi. Dar nevėlu pasitraukti, atsiprašyti ir kaip nors išgelbėti savo reputaciją.“ Susidūrus su pirmąją kritika, nekintanti mąstysena bando jus gelbėti: „Čia ne mano kaltė. Kaip lengva kitus kritikuoti! Atsirado žinovai! Atsidurtumėte mano vietoje, pamatytumėte!“ Net ir tada, kai jums teikiami konstruktyvūs patarimai, girdite visai ką kita: „Mes tavimi nusivylėme. Antra, pripažinkite sau, kad visada turite pasirinkimą. Jūs pats renkatės, kaip priimti ir interpretuoti iššūkius, klaidas, kritiką. Galite tai vertinti remdamiesi savo nekintančia mąstysena ir pripažinti, kad jums trūksta talento ir gabumų. Tačiau galbūt reikia patobulinti darbo metodus, įdėti daugiau pastangų, įsigilinti ir praplėsti savo galimybes. Trečia, susidūrę su iššūkiais ir kritika, išgirdę nekintančios mąstysenos priekaištus, rėžkite jiems atgal augimo mąstysenos balsu: „Dar nežinau, ar man pavyks, bet aš galiu išmokti“; „Visiems sėkmės lydimiems žmonėms ne viskas pavyksta iš pirmo karto.“; „Jei nebandysiu, taip pat jausiuosi nevykėlis. Kur čia ką apsaugosi?“; „Sabonis irgi netapo garsiu krepšininku per vieną dieną, o Edisonas ne iškart išrado elektros lemputę. Jie buvo atkaklūs ir užsispyrę.“; „Tai ne mano kaltė. Jei kratysiuosi atsakomybės, nieko gero nebus.
Augimo mąstysena organizacijose
Ar gali nekintančią arba augimo mąstyseną turėti organizacija? Kokių darbuotojų ieško įmonės - talentingų ar tų, iš kurių norima išauginti puikius, nuolat tobulėjančius profesionalus? Organizacija gali skatinti nekintančią mąstyseną, rinkdamasi darbuotojus pagal aiškius kriterijus. Tačiau gali puoselėti ir augimo mąstyseną, tikėdama, kad pastangas dedantys žmonės gali augti ir tobulėti, jei bus mokomi tai daryti. Atlikus tyrimus su įmonių darbuotojais, pastebėta, kad augimo mąstysena besivadovaujančiose įmonėse jie labiau pasitiki savo darboviete ir labiau vertina savo atliktą darbą, yra labiau atsidavę ir net pasiryžę dirbti papildomai. Į augimo mąstyseną orientuotų įmonių darbuotojai teigia, kad jų organizacija remia pamatuotą riziką, novatoriškumą ir kūrybiškumą.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Žmonės dažnai painioja augimo mąstyseną su lanksčiu, atviru būdu ar pozityviu požiūriu. Tai galima pavadinti klaidinga augimo mąstysena. Kiekvienam mūsų būdingi abu mąstymo būdai ir kiekvieną dieną jie kinta. Grynoji mąstysena neegzistuoja - žmogus gali vadovautis jomis abiem. Nekintančios mąstysenos įmonių darbuotojai atkreipia dėmesį, kad jų organizacijose pasitaiko neetiško elgesio, perdėto taupymo, neapdairaus skubėjimo ar net sukčiavimo atvejų. Tai dažniausiai įmonės, turinčios daugybę paslapčių. Natūralu, nes kai organizacija nori įgimtų talentų, prasideda vidinė konkurencija, o tada neapsieinama ir be sukčiavimo. Augimo įmonių darbdaviai taip pat geriau atsiliepia apie savo darbuotojus. Juos vertina kaip bendradarbiaujančius, pasiryžusius mokytis ir tobulėti. Vienas įdomesnių atradimų - kad augimo mąstysenos bendrovių vadovai savo komandos narius laiko daug gabesniais vadovais nei jų konkurentai iš nekintančios mąstysenos įmonių. Keisti mąstyseną, ypač didelėse organizacijose, nėra lengva. Nuo mūsų vertinimų priklauso, kaip reaguojame į nesėkmes. Vienus jos gali stabdyti, kitus - įkvėpti.
Klaidos kaip mokymosi galimybės
Kam čia sukti galvą? Viskam reikia laiko. Kad ir kaip nenorėtume, klaidos yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Tačiau tai, ką iš jų gauname, priklauso nuo mūsų pačių. „Nepadariau…“, „supainiojau“, „pamiršau“… „suklydau…“ Didesnių ar mažesnių klaidų padarome kasdien. Dėl jų susierziname, supykstame, jaučiamės nevykėliai, išgyvename nerimą ar kaltę, grėsmę savigarbai. Kaip elgtis su klaidomis, mes išmokstame vaikystėje. Jei vaikiškos klaidos buvo itin akcentuojamos, sulaukdavo kaltinimų, gėdinimo ar kitų griežtų sankcijų, tikėtina, kad suaugęs toks žmogus bus linkęs graužtis ir giliai pasinerti į kaltės jausmą. Kita galima pasekmė: klaidos kruopščiai slepiamos, nuneigiamos ar priskiriamos kitiems. Labai baisu suklysti, kai pasekmės atrodo neištaisomos ar itin sunkios, pažeidžiančios savęs vaizdą. Atmesti klaidas, neprisiimti jų autorystės būdinga ir tiems, kurių klaidos buvo visada pateisinamos ar sumažinamos.
Žiūrėti į klaidas kaip į didelį ir sunkiai pašalinamą blogį, mokomės ir mokykloje. Maži vaikai, nepažįstantys klaidų, į „neteisingą“ veiksmą žiūri kaip į savitą veiklos būdą, iš kurio būtinai kažkas gausis. Turbūt dėl to jie išmoksta pačių sudėtingiausių dalykų: vaikščioti ir kalbėti (netgi japoniškai ar lietuviškai), važiuoti dviračiu ir plaukti. Mažyliai nepatiria skaudžių dvejonių - o kas bus, jei neišmoksiu…? Jie net nesvarsto tokios galimybės ir jei tik veiksmas atrodo iš principo įmanomas, jie tvirtins, kad gali jį atlikti, net jei prieš tai jiems penkis kartus nepavyko… Labai dažnai klaida siejama su nesėkme, tačiau iš tikrųjų klaida yra neatsiejama sėkmės dalis. Kai kurias klaidas tiesiog būtina patirti. Netgi tai, kad vaikai laipiodami kartais nukrinta nuo karstynių, gali labai pozityviai paveikti jų gyvenimą. Labai svarbu, kad mokykloje vyrautų klaidoms tolerantiška atmosfera, leidimas eksperimentuoti. Vaikai turėtų būti giriami ir skatinami už pastangas ir veiklą, o ne už rezultatus. Būtent tai didina jų motyvaciją imtis naujų užduočių. Tyrimai rodo, kad tie vaikai, kurie buvo giriami už pastangas, po to jie drąsiau rinkosi sunkesnį testą, nei tie, kurie buvo girti už rezultatą ar intelektą. Pastarieji dažniau rinkdavosi lengvesnį testą, nes buvo susirūpinę, ar jiems pavyks išvengti klaidų ir išlikti aukštumoje. Už veiklą ir pastangas skatinti vaikai linkę apibrėžti save per veiklą, o ne per savybes ir pasiekimus. Jų nekausto nesėkmės baimė (Carol S. Dweck, 2006).
Tobulumo ilgesys gali būti toks stiprus, kad fantazija apie jį supainiojama su realybe. Suprantama, kad itin sunku pripažinti klydus, jei save priskiri neklystančiųjų kastai. Perfekcionistams net maža klaidelė gali stipriai paveikti savęs vertinimą, tapti jų nepajėgumo įrodymu. Dėl šių skausmingų išgyvenimų ir negalėjimo priimti savęs - suklydusio - jie dėl klaidų dažniausiai kaltina kitus arba aplinkybes. Į perfekcionizmą linkę asmenys tapatinasi su veiklos rezultatais. Jei jie aukšti - tai reiškia, kad jie gabūs ir talentingi, jei žemi - kalti kiti. Itin akivaizdžiai šis mechanizmas išsiskleidžia per rinkimus: laimėję giria vienas kitą ir savo rinkiminę programą, pralaimėję kaltina išorines aplinkybes ir nelemtus atsitiktinumus. Baimė suklysti gali būti labai stipri ir paralyžiuoti veiklą bet kurioje stadijoje. Paprastai „baisiausia“ yra pabaigti darbus. Žinoma, juk būtent tuomet jie ir susilaukia daugiausia vertinimų, o jau nebegali pasiguosti, kad darbas dar nebaigtas. Tačiau kartais ir pradėti darbą yra labai baisu, nes gali neišeiti taip gerai, kaip norėčiau ir iš savęs tikiuosi. Sunku įvertinti, kiek darbų iš viso nepradedami dėl baimės padaryti klaidą. Baimė suklįsti kelia didžiulę įtampą, kuri atsiliepia kūne.
Vokiečių psichologas Michael Frese tyrė, kaip skirtingų kultūro organizacijose žiūrima į klaidas. Pagal toleranciją klaidoms buvo įvertinta 61 šalis. Paaiškėjo, kad mažiausiai tolerancijos klaidoms Singapūre ir Vokietijoje. Frese teigimu, į klaidas itin gynybiškai reaguoja vokiečiai. Ši kultūra netolerantiška klaidoms, už jas taikomos griežtos sankcijos. Tolerantiškiausiai į klaidas žiūrima JAV organizacijose, kur klaidos - tai pirmiausia pirmiausia galimybė pasimokyti. Toks požiūris į klaidas lemia, kad jos anksti aptinkamos ir, perdaug nesureikšminant jų autorystės, sėkmingai taisomos. Netolerancija klaidoms taip pat turi pozityvių pusių: klaidų pasitaiko mažiau, nes apie jas daug galvojama ir ieškoma būdų, kaip užbėgti joms už akių. Galbūt todėl vokiečiai ir garsėja savo organizuotumu ir punktualumu, gebėjimu sklandžiai atlikti struktūruotas užduotis. Tačiau kai vis dėlto suklystama (o anksčiau ar vėliau taip vis tiek nutinka), o klaidos yra tabu, apie jas pradedama kalbėti per vėlai, nes jų atoriai kankinasi priekaištaudami sau, bando kaip nors susitvarkyti ir kaip įmanydami stengiasi išvengti situacijos, kurioje jie pasirodys kvailai, susilauks negatyvių vertinimų ar pykčio.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Frese bandė konkrečiai išskirti, kokie faktoriai lemia vienokį ar kitokį reakcijos į klaidas būdą. Kultūros, kuriose vengiama neapibrėžtumo, mažai fatalizmo, aiškios normos ir sankcijos, labiausiai rūpinasi, kaip išvengti klaidų. Kultūros, kuriose svarbiausia altruizmas ir sąžiningumas, bendruomenė svarbiau nei individas, klaidų baimė daug silpnesnė; jose klaidos greičiau aptinkamos ir ištaisomos. Suklydus labai svarbu atstayti tiesą ir pabandyti suteikti klaidai prasmę. Nesvarbu, kokia klaida - smulki ar rimtesnė, visada galima pasižiūrėti giliau ir pamatyti, kaip tai, kad pamiršai raktus ar neteisingai užpildei dokumentus sutrikdė įprastą rutiną, išvedė už komforto zonos, paskatino ieškoti išeities, keistis, galų gale sumažino puikybę ir sužadino sąmoningumą. Verta prisiminti, kad klaidos teikia įvairovę ir skatina raidą. Pasakose klaidos ir apsirikimai paskatina veiksmą, įtraukia į nuotykius ne vien pačius klaidų kaltininkus, bet ir jų artimuosius. Netgi siaubingos klaidos, kurių pasekmės dideli praradimai, vėliau tampa gyvenimus praturtinusiais ir išplėtusiais įvykiais.
Carol Dweck knyga "Tu gali"
Knyga "Tu gali" kviečia Jus pasukti augimo mąstysenos keliu, nukreiptu į nuolatinį tobulėjimą visose žmogaus gyvenimo srityse - šeimoje, darbe, versle, sporte. Augimo mąstysena padeda mums realizuoti save, tinkamai motyvuoja vaikus, o santykius apdovanoja neblėstančia meile. Nustebsite sužinoję, kad: aukštas IQ koeficientas neužtikrina sėkmės, kliūtys skatina, o valia leidžia pasiekti viršūnę ir ten pasilikti, pagyros gali būti žalingos vaiko savivertei ir motyvacijai, verslo įmonės labiau vertina darbuotojų atkaklumą nei įgimtą talentą. C. Dweck pristatoma augimo mąstysena iš pirmo žvilgsnio yra paprasta, bet geniali idėja, kuri privers Jus spragtelėti pirštais. Tačiau pirmiausia turėsite išsivaduoti iš pastovios mąstysenos gniaužtų. Pastovi mąstysena yra galvoje, tarytum pelkėje, gyvenantis vandenis, kuris verčia jus mindžikuoti vietoje, graužtis dėl nesėkmių, bijoti naujovių, kerštauti arba eikvoti paskutinius energijos likučius auklėjant savuosius vunderkindus.
Kas yra sėkmė? Pirmoji išvada: augimo mąstyseną turintys žmonės mano, kad sėkmė reiškia stengtis iš visų jėgų, mokytis ir tobulėti. Kaip tik taip mąsto nugalėtojai. <…> Kas yra nesėkmė? Antroji išvada: augimo mąstysenos žmonės mano, kad kliūtys motyvuoja. Jos suteikia žinių. Tai šaltas dušas, kuris jus pažadina. <…> Imkite sėkmę į savo rankas Trečioji išvada: augimo mąstysenos sportininkai (kaip ir parengiamųjų medicinos kursų studentai) patys vadovauja procesui, kuris atneša jiems sėkmę. <…> Iš anglų k. vertė Gediminas Auškalnis