Nuolat didėjančios rizikos visuomenėje streso priežasčių yra gerokai daugiau nei šimtmečiu anksčiau. Tyrimais įrodyta, kad skirtingą streso ir įtampos lygį lemia ne tik asmeninio gyvenimo ypatumai, bet ir profesijos pobūdis. Viena iš tokių profesijų yra policijos pareigūnų profesija. Šios profesinės grupės statistiniai rodikliai, patvirtinantys pareigūnų ligų, nepasitenkinimo darbu tiesiogines sąsajas su profesine veikla arba jos nutraukimu, parodo minėtos problemos aktualumą. Todėl asmenybės savybių ir darbe patiriamos įtampos sąsajų nagrinėjimas yra aktualus ir teorine, ir praktine prasme. Lietuvoje minėta problema nėra gerai ištyrinėta, todėl gauti rezultatai padėtų planuojant ir vykdant streso prevenciją bei atliekant darbuotojų atranką. Ypač trūksta tyrimų apie rizikingą elgesį, priimamus sprendimus statutinėse organizacijose. Pareigūnų polinkio rizikuoti įvertinimas leistų prognozuoti ne tik pareigūnų elgesį vykdant užduotis, bet ir nustatyti jų atsparumą stresiniams veiksniams.
Straipsnyje siekiama išanalizuoti sąsajas tarp policijos pareigūnų asmenybės savybių ir patiriamo streso lygio. Ši metodinė priemonė papildo VDU išleistą mokomąją knygą "Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas", kurioje pateikiami teoriniai asmenybės psichologijos mokslo pagrindai. Pagrindinis šio leidinio tikslas - ugdyti praktinius studentų gebėjimus, mokantis asmenybės teorijų. Šis leidinys padės geriau suprasti, įvertinti, palyginti asmenybės teorijas bei jų taikymo ribas. Priemonėje pateiktos metodinės užduotys gali būti naudojamos asmenybės psichologijos praktinių užsiėmimų metu bei namų darbų užduotims, taip pat tinka studentų diskusijoms organizuoti.
Stresas ir Asmenybė Rizikos Visuomenėje
Šiuolaikiniame pasaulyje, kurį apibūdina nuolatinis pokytis ir augantis neapibrėžtumas, streso patiria vis daugiau žmonių. Skirtingą streso ir įtampos lygį lemia ne tik asmeninio gyvenimo aplinkybės, bet ir profesinė veikla. Tam tikros profesijos, tokios kaip policijos pareigūnai, yra susijusios su nuolatine įtampa, nerimu ir fiziniu krūviu.
Statistiniai duomenys rodo tiesioginį ryšį tarp policijos pareigūnų ligų, nepasitenkinimo darbu ir profesinės veiklos nutraukimo. Tai rodo, kad būtina nagrinėti asmenybės savybių ir darbe patiriamos įtampos sąsajas. Toks tyrimas yra svarbus tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu, nes jo rezultatai gali būti panaudoti planuojant streso prevencijos priemones ir atrenkant darbuotojus.
Lietuvoje ši problema nėra pakankamai ištyrinėta, todėl trūksta empirinių tyrimų, ypač susijusių su polinkiu rizikuoti, ekstraversija ir emociniu stabilumu. Pareigūnų polinkio rizikuoti, ekstraversijos ir emocinio stabilumo įvertinimas galėtų padėti prognozuoti jų atsparumą stresą keliantiems veiksniams.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: Endriulaitienės asmenybės psichologija
Tyrimas: Asmenybės Savybės ir Streso Lygis
Vienas iš tyrimų tikslų buvo nustatyti galimas sąsajas tarp policijos pareigūnų asmenybės savybių (polinkio rizikuoti, ekstraversijos ir emocinio stabilumo) ir patiriamo streso lygio. Tyrimui įvertinti pareigūnų patiriamai įtampai buvo naudojama Reederio psichosocialinio streso skalė. Polinkis rizikuoti buvo matuojamas naudojant subskalę iš Jacksono asmenybės klausimyno. Pareigūnų ekstraversija ir emocinis stabilumas buvo vertinami naudojant Eysenk asmenybės klausimyną (EPQ).
Tyrimo rezultatai parodė, kad vyresni pareigūnai, turintys didesnį polinkį rizikuoti, patiria mažiau streso, palyginti su tais, kurie turi mažesnį polinkį rizikuoti. Pareigūnai, turintys didesnę ekstraversiją, patiria mažiau streso, palyginti su tais, kurie turi didesnę intraversiją.
Asmenybė ir Darbo Motyvacija
Straipsnyje pristatomas tyrimas, kurio tikslas - nustatyti darbuotojų asmenybės savybių ir darbo motyvacijos pobūdžio sąsajas bei atlikti visybiškų kompleksinių sąsajų tarp darbo motyvacijos ir asmenybės savybių modelio analizę. Tyrime dalyvavo 300 Lietuvoje dirbančių darbuotojų iš daugiau nei 30 įvairaus dydžio ir paskirties organizacijų. Asmenybės savybėms nustatyti naudotas 44 klausimų Didžiojo penketo modelio klausimynas (John et al., 1991), darbo motyvacijai įvertinti sukurti du klausimynai - vienas klausimynas sudarytas remiantis V. Vroomo lūkesčių darbo motyvacijos teorija, kitas klausimynas buvo skirtas nustatyti vidinius ir išorinius darbuotojų vertinamus atlygius už darbą.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad tik labiau išreikštas atvirumas patyrimui yra susijęs su aukštesniu moterų darbo motyvacijos lygiu. Tačiau geriausiai darbuotojų motyvaciją galima prognozuoti žinant jų asmenybės savybes bei subjektyviai vertinamą darbo efektyvumą. Taip pat nustatyta, kad darbuotojus, kurie pasižymi stipriau išreikšta ekstraversija, atvirumu patyrimui, sąmoningumu bei sutariamumu, labiau motyvuoja vidiniai atlygiai už darbą nei išoriniai atlygiai už darbą.
Sportininkų Charakterio Ypatumai
Mokslininkai teigia, kad labai svarbu pažinti sportininko charakterio bruožus, nes jie padeda numatyti, kaip jis pasielgs tam tikrose pratybose, varžybose, kitose veiklos situacijose, o tai yra svarbiausia prognozuojant ir valdant sportininko rengimą. Tačiau, kokie yra sportininkų charakterio ypatumai, vis dar lieka neatsakyta. Tyrimo tikslas - identifikuoti lengvosios atletikos (bėgikų) charakterio ypatumus lyties, amžiaus, rungties, ir sportinio meistriškumo aspektais.
Taip pat skaitykite: Ekonominės krizės: Didžioji Depresija prieš Finansų Krizę
Darbo struktūra: bakalauro darbą sudaro įvadas, 3 skyriai, išvados, literatūros sąrašas, 3 priedai.
Charakterio Samprata
Istorijoje aptinkama teorijų, kuriose akcentuojama charakterio priklausomybė nuo kaukolės formos, veido sandaros. Jau Platono (Platon, 428-348 m. pr. Kr.) ir Aristotelio (Aristotel, 384-322 m. pr. Kr.) laikais apie žmogaus charakterį buvo sprendžiama iš jo fizionomijos. Pasaulyje nėra visiškai vienodų žmonių. Kiekvienas žmogus pasižymi jam vienam būdinga individualių psichinių savybių visuma - charakteriu. Tai labai sudėtingas darinys, tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis sąlygojantis tipišką žmogaus elgesį. E. Fromo (Froom) (2008) teigimu, charakteris yra specifinė struktūra, kurioje žmogaus energija nukreipiama siekti jo tikslų.
Sakoma, kad žmogus elgiasi instinktyviai pagal savo charakterį. Pavyzdžiui, kaupikas yra linkęs kaupti atsargas. Išnaudotojas veikiamas aistros išnaudoti, sadistas - valdyti. Tokie charakterio sąlygojami vieni ar kiti žmonių postūmiai yra tokie stiprūs ir neabejotini, jog jų reakcijos jiems atrodo tiesiog natūralios. Charakteriu vadinamos individualios ir santykinai pastovios savybės, kurios uždeda antspaudą žmogaus elgesiui. Visos charakterio savybės yra asmenybės savybės, bet ne visos asmenybės savybės tampa charakterio savybėmis. Jomis tampa tik tos savybės, kurios yra ryškesnės už kitas, glaudžiai tarpusavyje susijusios, sąlygoja viena kitą ir lemia būtent tam asmeniui būdingą veiklos stilių bei požiūrį į pasaulį.
Charakteris nėra įgimtas, jį formuoja aplinka, paties žmogaus veikla, pastangos save tobulinti. Žmogaus charakterio formavimosi procesas nėra tolygus: vieni bruožai pasidaro ryškesni, kiti netokie ryškūs arba visai išnyksta. Charakteris susidaro temperamento pagrindu. Tai, kas yra įgimta, tarsi padengiama auklėjimo, patirties sluoksniu. To paties temperamento žmonės, augantys nevienodoje aplinkoje, gali turėti visiškai skirtingus charakterius - tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos, o kokios slopinamos. R. Malinauskas (2005) taip pat pažymi charakterio ir temperamento sąryšį. Jo teigimu, charakteris ir temperamentas - tai tarsi lydinys, parodantis bendrą žmogaus individualybės integralumo charakteristiką. Malinausko teigimu, temperamento ypatumai gali padėti arba trukdyti charakterio savybių vystymuisi. Flegmatikas sunkiau negu cholerikas savyje suformuos iniciatyvumą ir ryžtą, o melancholikui - problema nugalėti nerimą.
Stiprus ir tvirtas charakteris veikloje mažai kinta. Tačiau slopina kūrybingumą ir aktyvumą. Švelnus ir minkštas charakteris lengviau prisitaiko prie pasikeitimų, yra lankstesnis. Tačiau jis trukdo, kai reikia nugalėti rimtesnes kliūtis, didesnius sunkumus. Dėl savo charakterio ypatybių sportininkai patiria įvairių sunkumų. Dažniausiai dėl nesusivaldymo, nepasitikėjimo savimi, nemokėjimo bendrauti, uždarumo ir pan.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo tyrimai: 2007 m. analizė
Asmenybės pastovumas
Beveik visą XIX amžių buvo neabejojama asmenybės pastovumu. Šios teorijos šalininkas Williamas Jamesas teigė, kad žmogaus charakteris galutinai susiformuoja apie trisdešimtuosius gyvenimo metus. Tačiau, šiuolaikinės teorijos rodo, kad asmenybė yra kintanti, o ne pastovi. Tačiau tai dar labiau įsiplieskė palaikant pastovumo hipotezę. Svarbiausias MakKrėjaus (McCrae) ir Paulo Kosto (Costa) (1984) darbas - penkių veiksnių asmenybės modelis, kuriame pateikti asmenybės bruožai, kaip nekintantys. B. H. Lemme (2003), remdamasi tyrimais, teigia, kad kai kurie savasties aspektai, susiję su asmenybės bruožais, yra santykinai pastovūs, o kiti šalutiniai aspektai gali kisti.
Tiksliai nustatyti, koks yra sportininko charakteris, nėra lengva, nes žmogaus charakterio formavimosi procesas nėra tolygus. Charakterio formavimuisi veikia pasaulėžiūra, interesai, socialinė aplinka ir daugelis kitų veiksnių: veikla, auklėjimas, tėvai, treneriai ar asmenybės pavyzdys. Svarbu suteikti treneriui žinių apie perspektyvius ir talentingus sportininkus, sportininko asmenybės ypatumus. Temos aktualumas. Pastaruoju metu pasirodo vis daugiau mokslinių darbų, kuriuose dėmesys skiriamas sporto psichologijai, sportininkų savybėms, jų įtakai sportinei veiklai.
Charakteris gali susiformuoti kaip harmoningi bruožai, be didesnių vidinių prieštaravimų. Tačiau dėl įvairių aplinkybių kartais susiformuoja disharmoningas, prieštaringas charakteris. Toks žmogus negali prisitaikyti prie visuomenės, sunkiai bendrauja su namišiais, aplinkiniais. Tai lemia įvairūs asmenybės socializacijos sutrikimai. Pavyzdžiui, veidmainis apsimeta nuoširdžiu. Tačiau kad ir kokią kaukę žmogus užsidėtų, dažniausiai esant ekstremaliai situacijai parodo tikrąjį savo veidą. Pasak autoriaus, svarbūs motyvai, sukeldami tam tikras psichines būsenas, pavyzdžiui, ilgas buvimas atidžiu, mandagiu ilgainiui įsitvirtina ir tampa charakterio bruožais - atidumu, mandagumu. Tai ypač svarbu žmogaus veikloje. Charakterio formavimasis daugiausia priklauso nuo aplinkos veiksnių kūdikystėje ir vaikystėje, o paauglystėje šis procesas suintensyvėja, nes tuomet formuojasi žmogaus moralė, nusistovi charakterio bruožai.
Bruožų teorijos
Bruožų teorijos užuomazgos galima ieškoti 1919 m. Gordono Olporto (G. Allport) ir Z. Froido (S. Freud) elgesio motyvų ieškojimuose. Olportas kartu su bendradarbiais 1936 m. peržiūrėjo visus žodyno žodžius, kuriais galima apibūdinti žmogų. Jie rado 18000 tokių žodžių. Vieni autoriai tiesiog nuspręsdavo, kokios yra svarbiausios asmenybės savybės ir jų derinius vartojo žmogaus bruožams įvardinti. Kiti, atlikdami mokslinius tyrimus, stebėjo, kaip žmonės apibūdina save ir kaip tos savybės jungiasi tarpusavyje. Jie nustatė, kad kai kurie požymiai labai susiję ir sudaro tam tikras požymių grupes. Pavyzdžiui, jei kas nurodo, kad mieliau renkasi knygą, o ne susitikimą su draugais, tai jis taip pat nurodys, kad nemėgsta atvirai pasakoti apie save, nereikia daug draugų, geriau renkasi vieną, bet patikimą.
Bandant bruožus jungti į grupes, tyrėjų nuomonės išsiskyrė. G. Olportas (G. Allport) teigė, kad žmonės turi unikalius, jiems vieniems būdingus bruožų kompleksus. Todėl juos ir reikia tirti, o ne tai, kas bendra daugeliui. Jo teigimu, žmonės ne tik atitinkamai reaguoja į susidariusias situacijas, bet ir pasirenka jas pagal savo būdą. Pavyzdžiui, uždaras žmogus ne tik nuošaliai laikosi triukšmingoje draugijoje, bet ir nesiekia į ją pakliūti. Hansas Aizenkas (Hans Eysenck) ir Raymondas Ketelas (Raymond Cattel) siekė apibendrinimų, kad samprotavimai apie asmenybę būtų moksliškai pagrįsti. Jie atliko labai daug mokslinių tyrimų, ieškodami asmenybės elementų junginių. Ketelas išskyrė 16 pagrindinių bruožų - asmenybės faktorių. Hansas ir Sybill Eysenckai (1963) išskyrė du svarbiausius asmenybės veiksnius asmenybės skirtumams paaiškinti: ekstraversija - intraversija ir emocinis pastovumas - nepastovumas. Šias asmenybės dimensijas vaizdžiai iliustruoja H. Aizenko schema.
Pasak D. G. Myerso, asmenybės bruožų panaudojimas ne visada atskleidžia visos asmenybės ypatingumą. Jo teigimu, geresnis yra truputį praplėstas asmenybės bruožų rinkinys - Didysis Penketas. Jei testas apibrėžia, kokią jūsų užimate vietą pagal penkias dimensijas, jis pasako beveik viską, ką galima pasakyti apie jūsų asmenybę. Penkių veiksnių asmenybės modelį 1990 m. pateikė Robertas MakKrėjus (McCrae) ir Paulas Kosta (Costa). Šiais ir ilgalaikiais asmenybės bruožais, kurie veikia visą žmogaus gyvenimą, išskyrė tokius veiksnius kaip: neurotiškumas, ekstraversija, atvirumas, palankumas ir sąžiningumas. Neurotiškumas - dažnas neigiamas ir nemalonias emocijas (nerimą, kaltę, priešiškumą). Ekstraversija - pirmenybę teikiame bendravimui. Atvirumas - gebėjimas perimti naujas idėjas ir patirtį. Palankumas - žmogaus gebėjimas užjausti. Sąžiningumas pasireiškia drausmingumu, organizuotumu, ambicijomis. McCrae ir Costa įrodė, kad asmenybės bruožai, aprašyti penkių veiksnių modelyje, lieka pastovūs visą žmogaus gyvenimą įvairiose situacijose. Tačiau mokslininkai tuo neapsiriboja, jie ir toliau ieško būdų tiksliau apibūdinti asmenybę.
Norint suvokti, kokią asmenybę turi ugdyti sporto pedagogas, būtina apžvelgti charakterio bruožus. Charakterio bruožai - tai tipiškos žmogaus elgesio formos. T. Chandler ir A. Goldberg (1990) teigia, kad kiekvienas žmogus turi charakterio bruožų darinį, kurie išreiškia žmogaus santykį su tam tikrais gyvenimo reiškiniais, taip pat atskleidžia santykius su žmonėmis (nuoširdus, draugiškas, ciniškas), požiūrį į darbą (darbštus, tingus, punktualus ir t.t.). L. Meidus (2005) šiuos bruožus skirsto į dvi grupes. Pirmą grupę sudaro tie bruožai, kuriuose išryškėja asmenybės kryptingumas, santykiai su kitais žmonėmis, požiūris į save ir kitus. Kryptingumas lemia žmogaus tikslus ir siekius, o tai, kaip žmogus geba tuos tikslus įgyvendinti, išskiriama antra charakterio bruožų grupė - valios bruožai. Atsižvelgiant į valios bruožus, skiriamas silpnas arba stiprus charakteris.
Egoizmas - neigiamas charakterio bruožas, pasireiškiantis savanaudiškumu, asmeninių interesų vyravimu ir kitų žmonių poreikių nepaisymu. Sąžiningas žmogus sugeba save kontroliuoti, kelti sau dorovinius reikalavimus. Komunikabilumas - teigiamas charakterio bruožas. Tai pasitenkinimas bendraujant su kitais. Uždarumas - tai priešingas charakterio bruožas. L. Vosylikaitė (1997) savo knygoje visus charakterio bruožus suskirsto į dvi grupes. Pirmą grupę sudaro charakterio bruožai, rodantys asmenybės kryptingumą, pavyzdžiui, egoizmą, jautrumą ar šiurkštumą; polinkį bendrauti ar uždaru…
tags: #endriulaitiene #a #2007 #asmenybes #psichologija #straipsnis