Įvadas
Edukologija, kaip mokslas apie žmogaus ugdymą ir ugdymąsi per visą gyvenimą, nuolat kinta ir tobulėja. Šiame straipsnyje nagrinėsime edukologijos tyrimus psichologijos pamokų kontekste, pradedant nuo seniausių Lietuvos psichologinės minties šaltinių iki šiuolaikinių tendencijų. Aptarsime, kaip psichologija buvo integruota į švietimo sistemą, kokie buvo pagrindiniai tyrimų objektai ir kaip šie tyrimai prisidėjo prie edukologijos mokslo plėtros Lietuvoje.
Psichologijos Užuomazgos Lietuvoje: Religinės Raštijos ir Filosofijos Kursai (16-18 a.)
Senojoje (16-17 a.) religinėje lietuvių raštijoje buvo diegiama krikščioniškoji pasaulėžiūra, pagal kurią siela esanti substancija, nepriklausanti nuo materijos, o žmogaus dorinės savybės - įgimtos. Tuo rėmėsi ir seniausi Lietuvos psichologinės minties šaltiniai - mokyklose dėstyti filosofijos kursai (dalį jų sudarė psichologija), filosofų disertacijos ir studentų darbų tezės. Psichologija pradėta dėstyti 1574 Vilniaus jėzuitų kolegijoje (dėstė škotų logikos profesorius J. Haius). Scholastinės filosofijos laikotarpiu (16 a. antra pusė-18 a. vidurys) psichologija buvo vadinama scholastine psichologija, arba animastika (mokslas apie žmogaus vidinius išgyvenimus), jos esmę sudarė Aristotelio veikalo Apie sielą (De anima, lietuviškai 1959) aiškinimas. Šis veikalas paskatino sielos reiškinių mokslinius tyrimus.
Naujų Idėjų Sklaida ir Gamtos Mokslų Įtaka
Jėzuitų ordinas draudė dėstyti naujųjų laikų filosofų pažiūras, bet buvo keliamos ir naujos, Aristotelio nenagrinėtos problemos - mąstymo ir kalbos santykio, valios ir kitos. Filosofas J. Kimbaras magistro disertacijoje Pasaulio ir jo dalių filosofinės teoremos (Theoremata philosophica de mundo et eius partibus; jos tezės buvo paskelbtos 1600 Grazo universitete Austrijoje) akcentavo vaizduotės įtaką mąstymui. Nagrinėdami psichinių reiškinių materialaus pagrindo problemą, kai kurie dėstytojai rėmėsi naujais gamtos mokslų duomenimis. Scholastinės teologijos profesorius J. Markvartas (1583-1658), skaitęs Vilniaus universitete paskaitas 1615-16, rėmėsi flamandų anatomo ir gydytojo A. Vesalijaus (1514-64) veikalais. 17 a. antroje pusėje šio universiteto profesorius S. Łosiewskis, teologas J. Drewsas ir kiti psichinius reiškinius aiškino remdamiesi R. Descartes’o reflekso (kad psichiniai procesai susiję su smegenų veikla) samprata.
Renesanso ir Reformacijos Įtaka
16 a. antroje pusėje ir 17 a. Lietuvos kultūrą ir mokslą veikė Renesanso ir humanizmo idėjos, kurios skatino kritiškumą ir skepticizmą. Reformacijos pradžioje plito radikaliųjų arijonų (tarp jų - Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ateizmo pradininkas K. Liščinskis), nepripažįstančių sielos nemirtingumo, pažiūros. Psichologijos žinių buvo randama ne tik filosofijos, bet ir kitų mokslo dalykų (logikos, teisės, istorijos, literatūros mokslo) veikaluose.
Psichologijos Kurso Pokyčiai ir Orientacija į Patyrimą (18 a.)
Nuo 18 a. vidurio psichologijos kurso turinys pakito. Vilniaus universiteto dėstytojai nagrinėjo ne tik senuosius autorius, papildydami jų pažiūras naujomis idėjomis (kaip buvo daroma 16-17 a.), bet pradėta dėstyti naujųjų laikų filosofų pažiūras, mėginta jas derinti su scholastinės psichologijos ir teologijos teiginiais. Remtasi R. Descartes’o vadinamųjų gyvybinių dvasių sistema, itin populiari buvo vokiečių filosofo ir matematiko Chr. Wolffo filosofinė sistema, kritikuotas T. Hobbeso materializmas. Vilniaus universiteto profesoriai A. A. Skorulskis, B. Dobševičius, P. Laškis, D. Savickis, nagrinėdami psichinių ir fiziologinių reiškinių sąveiką, rėmėsi dekartiškuoju reflekso modeliu.
Taip pat skaitykite: Efektyvus streso valdymas studentams
Edukacinės Komisijos Reforma ir Psichologijos Dėstymo Nutraukimas
1773 Edukacinei komisijai reformuojant švietimą iš mokyklų programų pašalinta filosofija, kartu su ja nutrūko psichologijos dėstymas. Komisijos veiklos laikotarpiu Vilniaus universitete nebuvo Filosofijos katedros ir paskaitų, bet psichologijos raida nesustojo. Psichologijos problemos buvo nagrinėjamos kitų disciplinų dėstytojų veikaluose, imta orientuotis į patyrimą. Labiau domėtasi psichologijos (ypač pedagoginės psichologijos) problemomis, kurios siejosi su švietimo reformavimu.
Psichologijos Grįžimas į Vilniaus Universitetą (1804)
1804 Vilniaus universitete vėl pradėta dėstyti filosofiją, kartu ir psichologiją. Vilniaus universiteto filosofas J. H. Abichtas filosofijos paskaitą pradėdavo psichologijos dėstymu (kuris buvo vadinamas sielos fiziologija), nes psichologiją laikė plačiausia filosofijos disciplina. 1823-24 psichologiją dėstė filosofas J. Gołuchowskis; žmogaus veiklą jis vertino deterministo požiūriu. Išryškėjo svarbiausios 2 tendencijos: viena rėmėsi apriorizmo principais (J. H. Abichtas), kita orientavosi į patyrimą (Andrius Sniadeckis ir Jonas Sniadeckis, A. Daugirdas). 1832 uždarius Vilniaus universitetą psichologijos plėtra nutrūko.
Visuomenės ir Kultūros Veikėjų Indėlis į Psichologijos Nagrinėjimą (19 a.)
Visuomenės ir kultūros veikėjai S. Daukantas, K. Nezabitauskis-Zabitis, L. Jucevičius, M. Valančius, remdamiesi gyvenimo stebėjimais, asmenine patirtimi, nagrinėjo tam tikrus žmogaus psichikos aspektus. 19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje sparčiai plėtojantis gamtos mokslams, plintant evoliucionizmo idėjoms, psichologijos klausimais pradėjo rašyti lietuvių publicistai.
Psichologijos Problematikos Diferenciacija (20 a. Pradžia)
20 a. pradžioje psichologijos problematika pradėjo diferencijuotis. Aktuali tapo sąmonės ir savimonės problema, kuri buvo nagrinėjama daugiau filosofiniu aspektu. Vydūnas, nagrinėdamas sąmonės istoriją, rėmėsi indų ir kai kurių Europos filosofų idealistų pažiūromis. Idealistinės buvo ir R. Bytauto pažiūros; veikale W. M. Wundto mokslo apie sielos substancijos sąvoką kritika (1912, rusų kalba) jis kritikavo W. M. Wundto teiginius apie materialistinę sąmonės reiškinių sampratą. Teologinės krypties filosofai (A. Jakštas, P. Dovydaitis) pripažino gamtos evoliuciją, bet jos priežastimi laikė Dievo valią. Materialistinį požiūrį į gyvybę ir sąmonę gynė gamtos mokslų atstovai (P. Avižonis, A. Garmus, A. Purėnas). Aktyviau nagrinėtos ir pedagoginės psichologijos problemos.
Profesionalių Psichologų Atsiradimas ir Konkretūs Tyrimų Objektai
20 a. pradžioje Lietuvoje atsirado ir profesionalių psichologų, studijavusių Europos (Vydūnas, V. Lazersonas, J. Steponavičius, M. Reinys) ir Rusijos (R. Bytautas, J. Vabalas-Gudaitis) universitetuose. Psichologinių tyrimų objektais tapo konkretesni specifiniai tyrimai (psichofiziniai matavimai, reakcijų laiko, judėjimo suvokimo). Filosofinius psichologinius aspektus nagrinėjo S. Šalkauskis, M. Reinys ir I. Tamošaitis.
Taip pat skaitykite: Depresijos gydymas omega-3
J. Vabalo-Gudaičio Eksperimentiniai Tyrimai
1907-13 Sankt Peterburge A. Nečiajevo vadovaujamoje eksperimentinės pedagoginės psichologijos laboratorijoje eksperimentinius tyrimus pradėjo J. Vabalas-Gudaitis. 1918 grįžęs į Lietuvą tęsė psichikos reakcijų tyrimus, tyrė suvokimo proceso užuomazgas, tipologinius žmonių skirtumus, tyrimų rezultatus išdėstė monografijoje Patobulintas psichinių reakcijų metodas žmogaus darbingumui tirti (1927).
J. Steponavičiaus ir V. Lazersono Studijos ir Indėlis į Psichologijos Plėtrą
1910-12 Miunchene ir Leipcige pedagogiką ir psichologiją studijavo J. Steponavičius, 1911-16 Jenoje ir Ciuriche - V. Lazersonas. J. Steponavičius W. M. Wundto laboratorijoje atliko eksperimentų ir apgynė disertaciją apie psichofizikos metodus. V. Lazersonas 1920 iš Kijevo atvyko dirbti į Lietuvą. Jis (iš pradžių su V. Lašu) tyrė reakcijų laiką, vėliau daugiausia - sutrikusios psichikos vaikų psichologiją. Apie vaiko pedagoginę ir taikomąją psichologiją rašė A. Gučas, pedagogai A. Busilas, J. Laužikas, A. Liaugminas, P. Maldeikis, J. Martynaitis ir kiti. Gamtininkų K. Aleksos, J. Kairiūkščio, J. Šopausko, T. Ivanausko veikaluose yra faktų ir žinių iš materialistinės psichologijos.
Psichologijos Katedrų Įsteigimas Lietuvos Universitete (1922)
Psichologijos plėtrą skatino Lietuvos universitete (įkurtas 1922, 1930-46 Vytauto Didžiojo universitetas) Humanitarinių mokslų, Teologijos ir filosofijos fakultetuose įsteigtos psichologijos katedros, kurios 1930 buvo sujungtos su pedagogikos katedromis. Teologijos ir filosofijos fakultete bendrąją psichologiją dėstė M. Reinys, Humanitarinių mokslų fakultete - I. Tamošaitis; pastarajame pedagogikos ir psichologijos disciplinos buvo privalomos studentams, norintiems gauti vidurinės mokyklos mokytojo kvalifikaciją. Pedagogikos ir psichologijos specialybės studentams dar buvo skaitomi eksperimentinės psichologijos ir pedagoginės psichodiagnostikos kursai (J. Vabalas-Gudaitis), vaiko psichopatologija ir mokyklinė higiena (V. Lazersonas).
Eksperimentinės Psichologijos Laboratorija ir Psichotechnikos Draugija
1922 prie Humanitarinių mokslų fakulteto buvo įsteigta Eksperimentinės psichologijos laboratorija (steigėjas ir vadovas J. Vabalas-Gudaitis). Joje buvo atliekami teorinio pobūdžio klausimų eksperimentiniai tyrimai. 1931 prie Vytauto Didžiojo universiteto įsteigta Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugija (pirmininkas J. Šimkus). Šios draugijos tikslas buvo padėti pasirinkti profesiją, tirti įvairių veiksnių įtaką darbo našumui, atlikti taikomosios psichologijos tyrimus. Draugijoje savarankišką darbą pradėję A. Gučas ir J. Laužikas vėliau stažavo Vakarų Europos (Ciuricho, Jenos ir Vienos) universitetuose ir daug prisidėjo prie tolesnės psichologijos plėtros Lietuvoje. 1932 pradėjo veikti šios draugijos laboratorija, kuriai vadovavo V. Lazersonas. Draugijos nariai (Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai ir studentai) atliko empirinių tyrimų, praktiškai taikė įtaigos, hipnozės, racionaliosios psichoterapijos metodus, paskelbė mokslo veikalų apie profesinę atranką ir profesinį tinkamumą. Be šios draugijos, profesinės psichologijos tyrimų atliko Aeromedicininė laboratorija Kauno karo ligoninėje ir Susisiekimo ministerijos laboratorija geležinkelio darbuotojams tirti.
Psichologijos Persekiojimas Sovietų Okupacijos Metais ir Atsigavimas (20 a. Antra Pusė)
SSRS okupavus Lietuvą, humanitariniai mokslai buvo grindžiami dialektinio materializmo pagrindais, psichologija laikoma beveik pseudomokslu, tiriančiu sunkiai materialistiškai paaiškinamus reiškinius. 1946 uždaryta Vilniaus universiteto Psichologijos katedra.
Taip pat skaitykite: Ergoterapijos tyrimai autizmui
Požiūrio į Psichologiją Pasikeitimas ir Naujos Katedros
20 a. 6 dešimtmetyje požiūris į psichologiją pradėjo keistis. 1958 įsteigtas SSRS psichologų draugijos Lietuvos skyrius (nuo 1988 Lietuvos psichologų sąjunga). Pradėta plėtoti darbo, inžinerinė, socialinė psichologija. 1968 Vilniuje įsteigtas Profesinio orientavimo institutas. 1969 Vilniaus universiteto Istorijos fakultete atkurta Pedagogikos ir psichologijos katedra, 1971 ši katedra padalyta į Pedagogikos ir Psichologijos (vedėjai 1971-75 A. Gučas, 1975-86 J. Lapė) katedras. Čia buvo rengiami socialinės, darbo, inžinerinės, pedagoginės ir medicininės psichologijos specialistai.
Psichologijos Tyrimų Geografija
Psichologijos katedros t. p. veikė Šiaulių pedagoginiame institute (1954-62 ir 1989-97 Šiaulių pedagoginis institutas, 1962-89 Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginis institutas, nuo 1997 Šiaulių universitetas), Mokytojų tobulinimosi institute (įkurtas 1950, nuo 1990 Lietuvos pedagogų kvalifikacijos kėlimo institutas, nuo 1999 Pedagogų profesinės raidos centras), Pedagogikos ir psichologijos katedra buvo Lietuvos kūno kultūros institute (1945-90 Lietuvos valstybinis kūno kultūros institutas, nuo 1999 Lietuvos kūno kultūros akademija, nuo 2012 Lietuvos sporto universitetas), šios srities tyrimai buvo atliekami kitose aukštosiose mokyklose, Pedagogikos institute (1958-73 Mokyklų mokslinio tyrimo institutas, nuo 2001 Švietimo plėtotės centras, nuo 2009 Ugdymo plėtotės centras), Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute, Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijoje, Kauno medicinos instituto (nuo 1989 Kauno medicinos akademija, nuo 1998 Kauno medicinos universitetas, nuo 2010 Lietuvos sveikatos mokslų universitas) Medicininės psichologijos ir sociologinių tyrimų laboratorijoje.
Pagrindinės Tyrimų Kryptys
Dauguma psichologų tyrė bendruosius pažinimo procesų dėsningumus, vizualinę percepcinę veiklą ir jos efektyvumą lemiančius veiksnius (G. Butkienė, J. Grudzinskas, A. Gučas, V. Martišius, A. Penkauskas, E. Rimkutė), vaizdo formavimąsi lytėjimu (J. Lapė), suvokimo fiziologinius mechanizmus ir jo selektyvumą (A. Bagdonas, R. Kočiūnas, F. Laugalys), atminties, mąstymo, kalbos funkcionavimą (A. Dževečka, A. Jacikevičius, A. Kulvečienė). Buvo atlikti sutrikusio regėjimo žmonių pažinimo proceso dėsningumo (Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos darbuotojai; vedėjas A. Bagdonas), neįgalių vaikų intelekto ir kalbos dėsningumo (R. Čepienė, M. Garbačiauskienė, V. Glebuvienė, A. Grigonis, V. Jonynienė, A. Poškienė, E. Zambacevičienė) tyrimai. 20 a. 9 dešimtmetyje tirtos emocijų ir valios problemos (R. Augis, A. Gučas, A. Laužikas, J. Pacevičius, J. Palaima, V. Viliūnas), pradėta plėtoti klinikinę psichologiją (D. Gailienė, A. Goštautas, M. Rugevičius). Išleista mokslinių straipsnių, mokomųjų priemonių, vadovėlių.
Psichologijos Plėtra Atkūrus Nepriklausomybę
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, psichologijos mokslai plėtojami aukštosiose mokyklose (Vilniaus universitetas, Vytauto Didžiojo, Šiaulių, Klaipėdos, Mykolo Romerio universitetų, kitų aukštųjų mokyklų padaliniuose).
Svarbiausi Veikalai
Svarbiausi veikalai: R. Bieliauskaitės Asmenybės psichologija (1993), A. Jacikevičiaus Siela, mokslas, gyvensena (1994), Žmonių grupių (socialinė) psichologija (1995), Vaiko asmenybės ugdymas ikimokyklinėje įstaigoje (su kitais, 1997), R. Kočiūno Psichologinis konsultavimas (1995), Psichoterapinės grupės: teorija ir praktika (1997), Grupinė psichoterapija Lietuvoje: teoriniai modeliai ir jų taikymas (1999), D. Gailienės, L. Bulotaitės, N. Sturlienės Aš myliu kiekvieną vaiką: apie vaikų psichologinio atsparumo ugdymą (1996), Asmenybės ir bendravimo psichologija: vadovėlis XI-XII klasėms (2002), Psichologijos pagrindai: vadovėlis IX-X klasėms (2003), G. Valicko Psichologinės asocialaus elgesio ištakos (1997), D. Gailienės Jie neturėjo mirti: savižudybės Lietuvoje (1998), A. Suslavičiaus, G. Valicko Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams, R. Sargautytės Psichologijos dėstymas: principai ir metodai (abu 1999), A. Suslavičiaus Paremiamoji psichologija (2000), Socialinė psichologija.
Šiuolaikinės Edukologijos Tendencijos: Praktinis Vaikų Potencialo Realizavimas
Šiandien pradedame šiuolaikinės edukologijos ciklą. Tikslas - padėti vaikams geriau realizuoti savo resursus, rezervus, gebėjimus, talentus. Pirmiausiai užduokime vaikui klausimą: ,,Ką tu norėtum gyvenime pasiekti, koks tavo tikslas ir kaip tu tai padarysi?” Jeigu vaikas turi kelias svajones, tai galima jam pasiūlyti kelias karjeras. Toliau jis turi numatyti, ką jis veiks, kaip ir ,svarbiausia, kas jį skatins. Tik atsakius į visus klausimus, bus galima padėti vaikui, patarti, kaip pasiekti užsibrėžtų tikslų. Kas? Ką? Kaip? Kur? Kada? Kas skatina? Būtinai atsakykite.
Kaip Mokytis: Praktiniai Patarimai
Suteikite mokiniui greitų rezultatų pojūtį: Iš pradžių labai svarbu, kad vaikai pajusti sėkmę. Tai reiškia, kad vaikas turėtų pamatyti, kad įdėjęs nedaug pastangų, jis pasiekė kažko daugiau negu tai, kas atrodė sunku. Pavyzdžiui, yra įvairių mnemonikų, padedančių lengviau ir greičiau įsiminti informaciją. Tarkime, vaikas neprisimena planetų išsidėstymo tvarkos - su juokingo rimo pagalba jis išmoksta greitai. Toks greitas pokytis sukuria ,,wow” efektą ir motyvuoja toliau mokytis.
Nereikalaukite visko iš karto: Egzistuoja ,,1 procento” taisyklė, t. y. kasdien ką nors daryti tik 1% geriau nei vakar (beje, tai tinka ir suaugusiesiems). Tempą didinkite palaipsniui. Jei vaikas per dieną perskaito po puslapį, nereikia reikalauti, kad rytoj staiga perskaitytų 10. Krūvį didinkite palaipsniui, kad ir 1 procentu.
Naudokite įpročių stebėjimo priemonę: Kad vaikas būtų motyvuotas ką nors daryti, jis turi išsiugdyti kasdienį įprotį. Jis turi matyti, kad atlikti bet kokį veiksmą kiekvieną dieną nebeatrodo sunku, bet tampa paprasta ir pažįstama. Svarbiausia tai daryti kiekvieną dieną, pavyzdžiui, visą mėnesį vaikas kiekvieną dieną ,,sekiklyje“ nuspalvina atliktus darbus pagal punktus (beje, galima nuspalvinti pagal spalvą, nurodant, kokia lengva/sunki buvo užduotis vaikui) ir mėnesio pabaigoje už darbą gauna paskatinimą.
Nusistatykite miegojimo laiką: Atsigulkite laiku, geriausia apie 10:00 valandą vakaro, išsimiegokite ir, ypač jeigu reikia pasikartoti medžiagą, prabudę skirkite laiko pasikartoti, po to eikite į mokyklą. Jei neišsimiegate, tuomet pamokose negalite susikoncentruoti, išmokti, lieka daug mokytis namuose - problema.
Įtraukties modeliai:
- Visiškos įtraukties modelis
- Įtraukties modelis su besimokančiojo ištraukimu į pritaikytas ugdymo erdves ir aplinkas (Danijoje vad. Šliuzas)
- Srauto modelis
P. S. Mokytojas/auklėtojas-kuratorius
Trijų lygių motyvavimo sistema šeimoje:
- Super
- Vidutinis
- Bazinis
Lyginamoji Edukologija: Žvilgsnis į Pasaulį ir Lietuvą
Pastaraisiais dešimtmečiais susiklostė palankios sąlygos lyginamosios edukologijos (pedagogikos, didaktikos ir kt.) plėtrai, jos perėjimui į labiau apibendrintą sisteminį pasaulinės edukacijos minties studijų lygmenį. Tai liudija 1954 m. prie Otavos Universiteto organizuotas lyginamosios edukologijos centras: 1970 m. Tuo pačiu laikotarpiu lyginamosios edukologijos studijos kokybine ir kiekybine tvarka išsiplėtė ir Lietuvoje: leidžiamos monografijos (Jucevičienė, 1997 ir kt.), mokomosios knygos (Vaitkevičius, 2001; Kučinskienė, 2000 ir kt.), ginamos disertacijos (Taruškienė, 1997, Vaičiūnaitė, 1997 ir kt.). Nagrinėjami įvairūs lyginamosios edukologijos aspektai: lyginamosios edukologijos sąvoka, tikslai, raida, pagrindinės teorinės idėjos (Jucevičienė, 1997 ir kt.), lyginamosios edukologijos tyrimai pasaulyje ir Lietuvoje (Jucevičienė, 1997, Kučinskienė, 2000), švietimo raidos tendencijos ir atskiros nacionalinės švietimo sistemos (Jucevičienė, 1997, Kučinskienė, 2000).
Lyginamosios Edukologijos Svarba Posocialistinėms Šalims
Šiuo metu svarbūs uždaviniai iškyla posocialistinėms šalims, tarp jų ir Lietuvai, modernizuojančioms, tobulinančioms savo švietimo sistemas ir siekiančioms europietiškos kultūros identiteto bendrų europinių švietimo dimensijų kontekste. Mokykla turi padėti jaunajai kartai pasijusti priklausančiais Europai - regionui ir sociumui, kur gerbiamos žmogaus teisės, multikultūriškumas, daugiakalbystė, tačiau tuo pačiu pripažįstamas ir konkrečios kultūros unikalumas. Todėl edukologams ir pedagogams reikia gerai žinoti savi ir kitų Europos šalių švietimo sistemų stipriąsias puses ir jomis remtis, o švietimo politikoje, išlaikant nacionalinį savitumą, artėti prie bendrų europinių dimensijų. Šia prasme ypatingai svarbi tampa lyginamoji edukologija (Janiūnaitė, 1999).
Lyginamosios Edukologijos Apibrėžimas ir Tikslai
Lyginamąją edukologiją galima apibrėžti kaip edukologijos šaką, lyginančią dviejų ar daugiau šalių švietimo sistemas, ugdymo reiškinius, elementus, jų junginius (Jucevičienė, 1996). Darbo tikslas - susipažindinti su lyginamosios edukologijos mokslu kaip pedagogikos mokslo šaka bei mokymo dalyku ir apžvelgti lietuvių švietėjų bei mokslininkų atliktus darbus šioje srityje.
Edukologijos ir Lyginamosios Edukologijos Sąvokos
Edukologija - mokslas apie žmogaus ugdymą ir ugdymąsi per visą gyvenimą, apimantis ne tik mikroedukacinę terpę, kurioje vyksta tiesioginė ugdomoji sąveika (ugdomasis poveikis - ugdytinio reakcija), bet ir makroedukacinę terpę - švietimo sistemas, įvairias jų edukacines, socialines, vadybos problemas (Lyginamojo edukologija, 1997). Lyginamoji edukologija - edukologijos šaka, lyginanti dviejų arba daugiau šalių švietimo sistemas, ugdymo reiškinių elementus, jų junginius. Tačiau priimta lyginamajai edukologijai priskirti ir vienos šalies edukacinius tyrimus, jeigu juos atliko kitos šalies mokslininkas.
Lyginimo Metodai Edukologijoje
Noah ir Eckstein (Janiūnaitė, 1999) nuomone, „lyginamoji edukologija vienija pedagogiką ir socialinius mokslus atliekant tarptautinius tyrimus. Bray ir Thomas (Janiūnaitė, 1999) lyginamąją edukologiją apibrėžia kaip „atliekančią dvi ar daugiau edukacinių vienetų arba įvykių tyrinėjimą turint tikslą nustatyti, kuo ir kodėl jie yra panašūs bei skirtingi (vienetas - bet kuris asmuo,. Anot Šriver (Janiūnaitė, 1999), lyginimas kaip mąstymo operacija paprastai taikomas norint išskirti specifinius objekto, reiškinio bruožus, kad būtų galima sudaryti klasifikacijas, nustatyti panašias charakteristikas. Šios operacijos metu lyginami objektai tik pagal jų faktiškus parametrus ir atitinkamus požymius. Mokslininkai tokį lyginimą paprastai vadina paprastuoju arba vieno lygio. Antra vertus, lyginimas kaip mokslo metodas naudojamas atliekant vadinamąją sudėtingą arba daugelio lygių analizę, skirtą ne lyginti objektus pagal jų atitinkamus požymius, o numatyti ryšius tarp skirtingų reiškinių, objektų, pokyčių. Šiuo atveju lyginimas padeda įrodyti hipotezes ir spręsti konceptualizuotas problemas. Lyginimo metodas atlieka specifines funkcijas kuriant, tikrinant ir kritikuojant teorijas.
Lyginimo Lygmenys ir Funkcijos
Kaip teigia Šriver (Janiūnaitė, 1999), mąstymo operacijos lygyje nustatomi arba sugraduojami panašumai. Lyginimas kaip metodas - universalus. Tačiau, anot Olivera, tikrąjį lyginamąjį mokslą išskiria lyginimas aukščiausiame abstrakcijos lygyje, kai vyksta lyginimo lyginimas. religiją, lyginamąją edukologiją (pedagogiką) ir kt. Laikantis anksčiau minėtos nuostatos, kad lyginamąjį mokslą išskiria lyginimas aukščiausiame abstrakcijos lygyje, kai vyksta lyginimo lyginimas, lyginamajai edukologijai iš Postlethwaite pateikto apibrėžimo galima priskirti tik dviejų ar daugiau šalių švietimo sistemų visuminį ir atskirų švietimo sistemos aspektų palyginimą. Būtent šią metodologiją atitinka Bereday, Anderson, Theisen ir Adams, Epstein pozicija. Šiai metodologijai prieštarauja Postlethwaite nuostata, kad lyginamoji edukologija apima aprašomuosius švietimo sistemų tyrimus, net jei tai atliko kitos šalies mokslininkas.
Lyginamosios Edukologijos Tyrimų Klasifikacija
Remiantis „Lyginamosios edukologijos“ monografijoje pateikta lyginamosios edukologijos tyrimų klasifikacija, gali būti atliekami horizontalūs (tarp šalių) ir vertikalūs (laiko atžvilgiu) tyrimai. Vertikalieji tyrimai gali būti dvejopi: mokslininkas gali analizuoti ir lyginti šalies Š1 ir savo šalies Š0 švietimo pokyčius per tam tikrą laikotarpį ir mokslininkas gali analizuoti šalies Š1 švietimo pokyčius per tam tikrą laikotarpį (žvilgsnis „iš šalies“). Taigi lyginimas šalies viduje lyginamosios edukologijos tyrimams priskiriamas tik tada, kai analizuojamos atskirais laikotarpiais šalyje egzistavusios švietimo sistemos iir jų pokyčiai, pvz.: Lietuvos švietimo pokyčiai 1918 - 1940 ir 1940 - 1989 metais, tačiau, pasak Halls (1990), kai kurie mokslininkai laikosi nuostatos, kad užsieniečiai , rašydami apie kitos šalies švietimo sistemą, atskleidžia kitokius analizuojamos švietimo sistemos aspektus nei ttai darytų vietiniai mokslininkai.
#
tags: #edukologu #tyrimai #psichologijos #pamokos