Įvadas
Eglė Širvydytė - psichologė, muzikantė, kompozitorė ir atlikėja, kurios kūrybinis kelias apima platų spektrą veiklų, nuo psichologijos iki muzikos ir neformalaus ugdymo. Jos darbas su vaikais ir jaunimu, stovyklose ir seminaruose, atskleidžia gilų ryšį su gamta ir žmogaus vidiniu pasauliu. E. Širvydytė, geriau žinoma sceniniu vardu Purnamasi Yogamaya, atveria duris į intymią kūrybos erdvę, kur susipina psichologijos įžvalgos ir muzikos galia.
Muzika kaip Širdies Kalba
Eglė Širvydytė rugsėjo 8 d. gyvos muzikos klube „Tamsta“ Vilniuje atidarė jau 18-ąjį sezoną, pristatydama savo albumo „Oh My Beloved“ dainas. Po ilgesnės pertraukos tai buvo pirmasis jos koncertas Vilniuje.
Pastarieji metai Eglei buvo kupini naujų patirčių, mokymosi, meilės ir draugystės. Ji gyveno slėnyje šalia Vilniaus, apsupta šimtamečių ąžuolų, miškų, pievų ir gražių žmonių. Šis laikas leido aiškiai matyti besipildančias svajones. Ji jaučiasi lydima per gyvenimą - štai, žvaigždynai, štai - vandenynai, štai - didelės audros, o čia - užuovėjos.
Per tą laikotarpį gimė naujos muzikos, ji pradėjo rašyti mantrų muzikos albumą. Maldos yra visai kitokia muzika, kitoks įrašo ar kūrybos procesas. Prieš septynerius metus nuvykusi į Indiją, ji išgirdo gyvai vienoje šventykloje giedant giesmes ir kirtaną ir suprato, kad tai yra jos muzika. Muzika jai visada buvo savitai sakralus reiškinys. Kai muzika - ta viena nata tą konkrečią akimirką - tampa tiltu su amžinybe, ar kopėčiomis patirti savo širdies gylį. Melodijos galia, garso galia išjungia visus pasaulio laikrodžius. Ji visada intuityviai juto, kad muzika gali skrosti pasaulius, nešti į kitas dimensijas. Tarsi širdis per muziką gali „siųsti SMS“ labai toli. Jai svetima scenos idėja, daug labiau patinka dainuoti kartu, susėdus ratu, keliauti kartu užsimerkus. Vienas didžiausių įkvepėjų yra Dievas - viskas pilna gyvybės, grožio. Tai ją labiausiai muzikoje ir įkvepia - padainuoti taip, kad išsisiųstų tas „SMS“ ir pasiektų Dievą. Įkvėpimo duoda ir grožis, jautrumas, meilė, pasirinkimas mylėti.
Kartais muzika, daina pati ateina - ji jaučia ją tvyrant erdvėje, mato vaizdiniais, spalvomis ir formomis muzikines erdves - kaip kokį paveikslą. Tada ji turi tiesiog rasti akimirką imti ir užrašyti. O kartais tiesiog prisėda prie instrumentų, muzikinės programos, ir rašo, įrašinėja, keliauja - taip intuityviai viskas susidėlioja. Kaip garsas kviestų garsą, instrumentas instrumentą - taip ir gimsta muzika.
Taip pat skaitykite: Psichologijos studijos: Eglė Rackauskaitė
Psichologijos mokslas ir darbas su žmonėmis manyje mankštino vidinio pastabumo raumenį. Nuo ryšio kokybės su savimi priklauso viso gyvenimo kokybė. Ji visada mankštino šį raumenį, vidines akis. Muzika iš to ir gimsta. Savo profesijai ji yra dėkinga už progą susitikti su žmonėmis jautrume, labai trapioje vidinėje erdvėje, pažeidžiamume. Už kiekvienos baisiausios, šalčiausios, grubiausios kaukės ji gaudavo dovanų pamatyti ir sutikti mažą, jautrų ir nuostabiai gražų vaiką. Ji niekada nepametė tikėjimo žmogumi.
Eglė dėkinga už vieną šilčiausių kvietimų gyvenime sugroti koncertą „Tamstos“ scenoje, kur grojo dar būdama studente. Ji džiaugiasi dalykais, kurie išgyvena, vadinasi, perėjo dugnus ir pragarus, sprendė ir išsprendė, mokėsi atleidimo ir nuolankumo. Jei scena gyva ir sezonas bus pilnas muzikos, vadinasi gerbia ir rūpinasi muzikantais. Tai labai svarbu, nes turėtume mokėti, ir norėti vieni kitais rūpintis.
Koncerto žiūrovai galėjo tikėtis juoko, istorijų, padainavimo kartu. Ji norėjo papasakoti gražiausias istorijas, Dievui nusiųsti širdies „SMS“, o muzika visą kita padarys.
Albumas „Oh My Beloved“ jai yra labai intymus ir asmeniškas. Juo ji išėjo į pasaulį nauju sceniniu vardu - Purnamasi Yogamaya. Purnamasi reiškia „pilnos mėnesienos“, o Yogamaya - galia, kuri jungia, grąžina į ryšį. Albumas tapo labai mylimas Japonijoje, o šių metų pavasarį muzikos įrašų pasaulinis milžinas „Disk Union“ išleido vinilinę albumo plokštelę. Klausytojai išgirdo ir naujas dainas.
Lauko Pedagogika: Ryšys su Gamta ir Vidinio Pasaulio Atvėrimas
E. Širvydytė domisi lauko pedagogika ir taiko jos metodus. Ji skaičiuoja patirtį lauko pedagogikoje nuo paskutinių klasių gimnazijoje, kai iš skautų draugovės veiklos Kuršėnuose pasitraukė tuometinė vadovė. Tada ji ėmė visas žaidimų ir pedagogikos knygas į rankas ir ruošdavosi vesti užsiėmimus mažiausiems. Tai truko iki kol baigė mokyklą, o po to buvo daug metų neformalaus ugdymo kitose stovyklose, įkūrė asmenybės neformalaus ugdymo platformą „Whatansu” - stovyklos, seminarai ir mokymosi programos vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems. Tad apskritai mokymasis lauke, gamtoje nuo pat pirmų dienų iki šiandien jai yra daug artimesnis, nei mokymasis tarp keturių sienų. Išimtis - treji pastarieji metai, kai dirba Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. O metodų klausimas visada prasideda nuo vidinio kūrybiškumo.
Taip pat skaitykite: Kauno klinikų pacientų atsiliepimai
Gamta ir buvimas joje daro stebuklus vidiniame pasaulyje. Gamtoje norisi mažiau puoštis, naudoti mažiau makiažo, žymiai sumažėja tarpasmeninė įtampa. Kai užsiėmimai vyksta po atviru dangumi, nei sienos, nei lubos nebespaudžia. Yra daugiau asmeninės erdvės, ryšio su pasauliu. Taip pat kiekvienas gali rasti savo kampą, ar pasislėpti, pabūti vienumoje, jei norisi.
Mes praleidžiame labai daug laiko pastatuose, mašinose, autobusuose. Dažnu atveju tas pačias veiklas būtų galima perkelti į lauką. Ir suolus, ir lentą. Ir ilsėjimosi zonas, ir žaidimo zonas, ir darbo zonas.
Grynas oras labai teigiamai veikia kognityvinius procesus, žinių ir patirčių integralumą. Pastatuose esame pratę būti statiški - sėdėti, rašyti, klausytis. Gamtoje galime konstruoti, kurti, judėti, naudoti erdvę ir jos suteikiamus natūralius įrankius kūrybiškai. Gamta yra ne tik maisto šaltinis, ji - nuostabiai gyva, ji kalba, atliepia, gydo, balansuoja psichinę sistemą. Santykis su augalais, gyvūnais augina vertybinį stuburą, natūralią atjautą, jautrumą viskam, kas mus supa.
Vidinis Kontrolierius ir Baimių Valdymas
Lauko darželyje vykusiame seminare ugdymo srities specialistams „Kaip valdyti savo baimes? Kodėl mus gąsdina vaikas lauke?” E. Širvydytė kalbėjo apie vidinį kontrolierių - vidinę psichikos struktūrą, atsakingą už situacijos, emocijų, būsenų, gyvenimo kontrolę. Vidinis kontrolierius mus saugo, per jį mes norime apsaugoti ir sukontroliuoti kitus. Jis atsakingas už saugumą ir pastovumą, kartais ir nejautrumą, jausmų blokus. Nuo to, kokio dydžio ir (ne)lankstumo mūsų vidinis kontrolierius, taip lengvai, laisvai ir lanksčiai galime žvelgti į iššūkius, savo ir kitų jausmus, mūsų kontrolei nepaklūstančias situacijas, priimti gyvenimą ir jo vyksmą.
Mokytojo profesijoje kontrolės energijos yra labai daug, nes vaikus natūraliai norisi ir būtina apsaugoti. Pažinti ir atpažinti savo vidinį kontrolierių ir tai, kada jis man ir mano ugdymo procesams padeda, o kada jau trukdo - labai, labai vertinga.
Taip pat skaitykite: E. Rackauskaitė apie emocinės gerovės konsultavimą Lietuvoje
Ugdymo srityje dirbantys žmonės turi tokių pačių baimių kaip ir visi kiti žmonės, tik papildomas kiekis atsakomybės už būrį vaikų ar jaunuolių tų baimių kiekio tikrai nesumažina. Jei savo baimę ir jos prigimtį pažįstu, ji tampa man nebe tokia grėsminga. Ji gali būti šalia, apie save priminti, tačiau aš veikiu nebe iš jos, veikiu iš kitų vidinių erdvių. Ji visada turėjo didelę scenos baimę. Tačiau pažinta ir priimta baimė tikrai nebetrukdo nei dalintis, nei klysti, nei būti atvirai, pažeidžiamai ar spontaniškai elgtis su visais susirinkusiais publikoje. Ir to išmokstama per praktiką ir veikimą. Priėmus sprendimą eiti kiaurai baimę ir ją pažinti - vieną, du, tris, septynis… ar net penkiasdešimt kartų.
Kelias į Daugybę Amplua: Šeimos Palaikymas ir Asmeninis Augimas
E. Širvydytės kelias į muzikantės, psichologės, skautės, lektorės, vaikų stovyklų vadovės amplua prasidėjo nuo namų ir šeimos, kuri palaikė visus jos amplua, neišskirdama nė vieno. Svarbiausių dalykų ji išmoko už mokyklos, vėliau universiteto ribų. Vaidmenys jai visi susiję! Siekis išskirti labiausiai ją atspindintį prilygtų absurdiškam bandymui, pavyzdžiui, iš penklinės išrinkti svarbiausią liniją. Pirmiausia, kūryba. Antra, tarnystė. Trečia - nuolatinis mokymasis.
Mokykloje - skautai, vėliau - „Lietuvos Atgaja“, įvairios studentiškos organizacijos. Kol patirtis, žinios ir idėjos pagimdė naują organizaciją - WHATANSU. Per visą dešimtmetį NVO erdvėje ji išmoko tiek, kiek per bakalauro metus neišmokstama uoliai studijuojant. O pasitenkinimas kyla dar ir iš to, jog dirba su geriausiais draugais.
Skautija ugdo ir moko nuostabių dalykų - kurti laužus, draugauti su gamta, karstytis po medžius. Berniukuose - vyriškumą, broliškumą, mergaitėse - moteriškumą, seseriškumą. O visų svarbiausia, bendrystę. Šiandien neformalusis ugdymas Lietuvos švietimo sistemoje atlieka gana partizaninį vaidmenį, užpildo tam tikrą spragą dvasingumo plotmėje. Neformalusis ugdymas žmogui gali padėti, pavyzdžiui, renkantis profesiją.
Linkėčiau sutikti gražių ir šviesių žmonių, kurių šitiek daug NVO sektoriuje. Būti greta gerų, kūrybingų, drąsių, atvirų ir džiaugsmingų žmonių labai sveika. O antra, trečia ir ketvirta - linkėčiau tiesiog išbandyti, patirti pačiam, ką reiškia savanorystė, jaunimo organizacijos. Visa tai, apie ką kalba neformaliojo ugdymo skautai. O jeigu atradęs bendraminčių užsiimsi gerais darbais - tai Žemės planetoje bus šviesiau gyventi.
Vaikystės Patirtys ir Mokyklos Įtaka
Eglė atvirai kalba apie tuo metu vyravusią patyčių kultūrą. Išlikti stipriai ir klausyti savo širdies padėjo tie suaugę, kurie turėjo meilės. Dabar psichologė yra įsitikinusi - norėdami pagerinti švietimo sistemą, visų pirma turėtume klausti, kaip joje galėtų atsirasti daugiau meilės.
Mokyklą lankyti pradėjo labai anksti - vos penkerių. Jau ketverių metų mokėjo skaityti, rašyti, skaičiuoti ir pažinojo dalykus, kurių mokosi pirmokai. Nors buvau dvejais, kai kada - net trejais metais jaunesnė, mokytis visados sekėsi puikiai. Tačiau emociškai buvau visuomet jaunesnė ir silpnesnė. Kai aš augau, buvo patyčių kultūra buvo milžiniška. Tam, kad patyčios būtų įveiktos, reikia drąsos, vidinio tvirtumo.
Jai pačiai teko patirti patyčias. Muzikos mokykla buvo šiek tiek atgaiva, nes ten rinkosi šiek tiek kitokie vaikai - švelnesni, meniškesni. Bet vidurinėje jautėsi kaip laukiniuose Vakaruose, kur gal neturi niekas pistoletų, tačiau vis tiek tvyro kovos ir susidorojimo atmosfera. Patyčių kultūra tuo metu buvo labai didelė. Sunku buvo būti vaiku.
Suaugę žmonės turi pasirinkimą išeiti iš nesveikų santykių, o vaikai neturi nei išvystytos emocinės sistemos, nei vidinių įrankių ar žinių. Ji stebisi, kaip mes švietimo sistemoje į pirmą vietą iškeliame pasiekimus ir įgūdžių lavinimą, o kažkur toli paliekame vertybinį ir psichosocialinį ugdymą. Pamokos negali prasidėti tol, kol visi nesijaučia sotūs, saugūs ir gerbiami. Neskirdami pakankamai didelio akcento visoms „minkštosioms“ savybėms ir santykių menui, mes auginame žmogų, kuriam niekuomet nebus svarbus nei kitas žmogus, nei gyvūnai, nei Žemė. Jam bus svarbu tik jis pats ir jo pasiekimai.
Tėveliai ir seneliai leido mokytis ir į muzikos mokyklą. Prievartos nebuvo, bet pasirinkimo mesti - taip pat. Apskritai jos šeimoje buvo ugdomas atsakomybės principas - jei pradėjai, turi pabaigti. Muzikos mokykloje vyko antras, paralelinis gyvenimas. Nebuvo lengva, mokymosi buvo daug. Tačiau toks pilnas dienos užimtumas neleido „nuplūduriuoti“ į tuščią laiko leidimą ar televizoriaus žiūrėjimą. Laikas būdavo savotiškai sustruktūruotas.
Aštuntoje klasėje skautai išgelbėjo jos gyvenimą. Mokykloje emociškai buvo sunku. Tad kai pateko pas skautus, viduje patyrė neįtikėtiną džiaugsmą. Jos patirtis skautų bendruomenėje kaip diena ir naktis skyrėsi nuo mokyklos. Ten tarsi galiojo visai kitos taisyklės: kitas - tai tavo brolis ar sesė, iš jo negalima tyčiotis ar žeminti, reikia jį suprasti ir stengtis pasitarnauti. Ir visi žaidė šį žmogiškumo žaidimą. Skautų organizacijose gyva patirtis, kad vyresni rūpinasi mažesniaisiais, o mažesni myli ir grožisi vyresniaisiais.
Devintoje klasėje pradėjo mokytis groti gitara. Skautų stovyklose dainos skambėdavo visur ir visada, o kai vienbalsiai prie vakarinių laužų dainuodavo šimtai ar tūkstančiai žmonių, mažų mažiausiai gniauždavo kvapą. Tada pradėjo kažką skambinti, vieną ar kitą eilėraštį sudainuoti panosėj.
Su gerąja patirtimi atėjo begalinis vidinis imunitetas. Gal nustojo manyti, kad su ja yra kažkas blogai. Jei yra daug grubumo, šalčio ir pažeminimo, tada spietiesi į kampą ir galvoji, kad gal kažkas su manimi negerai. Bet jei pamatai, kad gali būti ir kitokia kultūra, įtampa atslūgsta. Vaikams ir paaugliams ypač svarbu turėti vietą, kur jie gali jaustis saugūs ir mylimi. Ir dar labai svarbu - kad galėtų jaustis vertingi, būdami savimi.
Psichologiniai klausimai pynėsi su egzistenciniais, nes gyventi ir išgyventi nebuvo paprasta. Ir tai nėra kaltinimas nei mokytojams, nei sistemai. Tuo metu visi elgėsi taip, kaip galėjo geriausiai. Juk Lietuva ką tik buvo išsivadavusi iš grubios sovietinės sistemos. „Kietiakas“ buvo tas, kuris žemina ir tyčiojasi - agresorius. O tas, kuris taikus ir doras buvo laikomas auka. Pirmąsias plačias psichologines žinias gavau vienuoliktoje klasėje, kai pradėjau lankyti paruošiamuosius pusmečio kursus savanorystei „Bendraamžių linijoje“. Tada ir panorėjo tapti psichologe.
Psichologijos studijose mokėsi suprasti žmogų, pasaulį ir tapti autentiškais savimi. Psichologas yra savotiškas detektyvas - jis siekia rasti disharmoniją ir ją atstatyti. Ilgi studijų metai buvo nuostabus savęs ir vidinio pasaulio tyrinėjimo laikas, po kurio priartėji tiek prie savo šviesiųjų, tiek tamsiųjų pusių. Įgauni ir žvilgsnį, ir atjautą kitam, sau.
Į šiuos dalykus teisingą žvilgsnį jai davė jos tėtis. Kai stojau į universitetą, jis man kalbėjo: „Žinok, paskaitos ir atsiskaitymai yra tas pats, kas dantis išsivalyti. Bet visa kita, ką veiki po paskaitų, yra taip pat svarbu, jei ne dar svarbiau“. Jos tėvai užklasinę veiklą laikė šventu reikalu ir jie žinojo, kad užklasinė veikla, net ir universiteto laiku, dovanoja neįkainojamus įgūdžius, socialinį ratą, platesnę perspektyvą ir galimybes, profesines.
Daina „Mano Namai“: Meilė Lietuvai ir Dvasinis Ryšys
Daina „Mano namai“ gimė 2007 metais, kai skautai paprašė sukurti himną kas ketverius metus vykstančiai viso pasaulio lietuvių skautų tautinei stovyklai. Rašydama dainą juto, kad visgi rašo Lietuvai. Meilę šitai žemę jai širdin sudėjo jos močiutė Danutė Jomantienė. O skautai mokėjo tą meilę plačiai išdainuoti.
Iš tikrųjų toji daina „Mano namai“ yra apie jos meilę Stagalėnams:) Bet kažkokiu keistu būdu, toje dainoje, matyt, apsigyveno ir Lietuviška Dvasia. Gal todėl joje visi Lietuvą randa ir girdi.
Stovyklų Vaikams Kūrimas: Vaikystės Patirtis ir Ryšys su Paaugliais
Skautija padėjo stovyklų gyvenimo pamatus. Be to, visada juto ryšį su vaikais, labiausiai su vyresniais, ne su mažiukais, o su paaugliais. Lengvai rasdavo su jais kalbą. Kartais matydavo, kad vaikas atvažiuoja į stovyklą gerokai prigesusiomis akimis, bet po kiek laiko ugnelė vėl įsižiebia. Ir tame mačiau labai didelę prasmę. Mačiau, kad per metus vaike tiek gali neįvykti, kiek gali įvykti per tą stovyklą.
Pora vasarų dirbo vadove „Lietuvos Atgajoje“, paskui ėmėsi ruošti vadovus. Kažkurį pavasarį Airijoje susipažino su Mindaugu ir Jurga Vidugiriais. Kai jie grįžo gyventi į Lietuvą, panorome draugystę perkelti ir į bendrą eksperimentinės stovyklos projektą. Į jį sunešiau viską, ką buvau geriausio radusi, mačiusi, išmokusi. Taip gimė „Whatansu“ - stovyklos vaikams ir jaunimui. Tie veiklos ir kūrybos metai, kai kūrėme ugdymo platformą, buvo neįtikėtinai turtingi ir smagūs. Pamenu, kad mūsų moto buvo labai svarbi ašis: „Širdį ugdom širdimi“. Mes buvome vieni pirmųjų Lietuvoje, kuriems rūpėjo atidaryti ne kūrybiškumo, sporto, talentų ar kokius kitus langus, bet leistis į jauno žmogaus unikalumo, autentiškumo ir žmogiškumo temas.
Kitų Kultūrų Įtaka: Dvasingumas ir Pagarba
Ji yra pusę metų gyvenusi Kinijoje - studijavau kinų kalbą, triskart po kelis mėnesius gyvenau Indijoje - mokiausi bhakti jogos. Ir Indija, ir Kinija - senų gilių kultūrų lopšiai. Daugelis Vakarų pasaulyje menkina senąsias kultūras ir kaltina jas primityvumu, neišsilavinimu, o prasta ekonominė padėtis tampa kažkokiu įrodymu vakariečiams laikyti save labiau išsivysčiusiais. Anaiptol… Vertybių, dvasingumo, gyvenimo meno klausimais mes Vakaruose esame labai žemai, palyginus su „neišsivysčiusiais“ Rytais.
Bendravimo kultūra rytų mokyklose yra persmelkta tikros pagarbos - mokytojo mokiniui ir mokinio mokytojui. Indijos išmintis byloja - kultūra, negerbianti brahmanų (mokytojų), yra kultūra pasmerkta myriop. Vėliau, kai su vienu ugdymo karjerai projektu keliavau per Lietuvos mokyklas, duodavau vieną auksinį pratimą. Ir vaikų, ir mokytojų paprašydavau užsimerkti ir nusilenkti savo mokytojams. Pirma mintyse. Paskui kūnu. Paklausus, kas tokį minties, širdies ir kūno veiksmą atlieka pirmą kartą - ištisos klasės ir salės keldavo rankas.
Muzika kaip Įrankis Sąžiningumui ir Dieviškumui
Eglė norėtų būti įrankiu muzikai, bet ne vidiniam norui pasirodyti. Ji reflektyviai suvokia - kur nori įtikti, o kur skamba muzika. Tai yra labai skirtingi momentai. Iš tikrųjų gyvame koncerte gali pasakyti, kur norėjo patikti, o kur įvyko muzika.
Induizme tas balsas vadinamas „paramatma“. Tai toks dieviškumo momentas. Jei tą balsą sugebi girdėti, tai negresia jokie sunkūs nusikaltimai, nes jis visada pasakys - žinai, tau nevalia to daryti, nevalia naudoti kažko, kas kitam pakenktų. Manau, kad, jei įdainuočiau muzikinį takelį, kurį naudotų reklamuoti kažkieno kančią, na, tai man iš to nieko gero.
Lietuviškos Muzikos Melancholija ir Ateities Planai
Daugybė mūsų populiariųjų atlikėjų grojo be galo ramias, melancholiškas dainas. Akivaizdu, kad nesame Balkanai, akivaizdu, kad nesame Indija, kuri turi ragas ir kūrinius, kurie tęsiasi begalę laiko ir keliauja per įvairias nuotaikas. O mes paimame kažkokią ilgesio nuotaiką ir ji visur yra.
Ji planuoja išleisti pirmąjį solinį albumą. Labai mėgaujasi gyvu grojimu, gyvu koncertavimu. Jai atrodo vis mažiau prasminga kažką užfiksuoti, nes viskas labai kinta, ir tos pačios dainos koncertuose skamba vis kitaip.
Dabar labai svarbu yra ir motyvas, kodėl tai daryti. Ji neturi jokio noro užkariauti pasaulio. Muzika yra džiaugtis, šokti ir dainuoti. Kažkada anksčiau ji buvo skirta garbinti aukščiausias jėgas ir aukščiausiąjį tikslą. Ji norėtų būti įrankiu muzikai, bet ne vidiniam norui pasirodyti.
Jaunimo Muzikos Festivalis „Šiauliai Gyvai“
Eglė Sirvydytė dalyvavo Jaunimo muzikos festivalyje „Šiauliai gyvai“, kur vedė kūrybines dirbtuves pradedantiesiems kūrėjams, kuriose ketino pasidalinti žiniomis iš tos erdvės, kur susitinka muzika, kūryba ir žmogaus vidinis pasaulis, psichologija. Svarbiausia, bet kurioje srityje pradedančiam jaunam žmogui jausti širdies vedimą ir džiaugsmą. Jei visgi daugiau baimės, nerimo, kritikos, tada tas potencialas ir talentas, kuris duotas lieka pumpuro stadijoje. Kartais abejonės rodo, kad kelias ne tas. O kartais tas abejones ir baimes reikia mokėti įveikti, nes kelias tas, svarbu juo keliauti pirmyn.
tags: #egle #sirvidyte #psichologe