Įvadas
Egzistencinė psichologija - tai psichologijos šaka, nagrinėjanti žmogaus egzistencijos klausimus, tokius kaip laisvė, atsakomybė, prasmės paieška ir mirtis. Ji remiasi fenomenologinės analizės metodu ir siekia suprasti žmogų kaip visumą, atsižvelgiant į jo patirtį, santykius su pasauliu ir vertybes. Šiame straipsnyje apžvelgsime egzistencinės psichologijos sampratą, pagrindinius principus ir taikymą.
Egzistencinės Psichologijos Samprata
Egzistencinė psichologija apibrėžiama kaip empirinis mokslas apie žmogaus egzistavimą, naudojantis fenomenologinės analizės metodą. Ji analizuoja gyvenimo, asmenybės tobulėjimo ir dvasines problemas, moralinius ir vertybinius konfliktus. Šios žmogaus gyvenimiškos dilemos sudaro platų egzistencinių problemų ratą, būtent todėl ir reikalinga egzistencinė psichologija.
Remiantis vokiečių filosofo Martino Heideggerio idėjomis, egzistencinė psichologija jungia žmogui kylančius egzistencijos klausimus (laisvė, rinkimasis, nerimas, mirtis ir kt.) su fenomenaliąja metodologija. Egzistencinės psichoterapijos metu žmogus kartu su terapeutu mokosi „gyvenimo meno“. Susitikimų metu tyrinėjamas žmogaus pasaulis, santykiai, požiūris į gyvenimą ir kartu su psichoterapeutu ieškoma atsakymų. Terapijos metu siekiama suprasti žmogų ir padėti jam pačiam pamatyti savo vaidmenį jam nutinkančiose situacijose, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Dažniausiai egzistencinės psichoterapijos metu nagrinėjamos prasmės paieškos, vienatvės, mirties baimės temos, tačiau ji tinka spręsti įvairiausiems gyvenimo klausimams.
Terapijos metu psichoterapeutas žmogui padeda aiškiau suvokti, kaip jis save mato keturiose skirtingose plotmėse: fizinėje, socialinėje, psichologinėje (santykio su savimi) ir dvasinėje (propaguojamų vertybių, santykio su religija). Tai padeda žmogui atrasti tikrąjį kelią, pamatyti realų pasaulį ir pradėti gyventi autentiškiau.
Egzistencinė laisvės samprata
Egzistencinė laisvės samprata išsiskleidžia tarp kasdieniniame gyvenime atsirandančių laisvės sampratų ir filosofinės bei metafizinės laisvės sampratos. Egzistencinė laisvės samprata, kylanti iš unikalios žmogaus padėties esinijoje suvokimo, žmogaus laisvę paprasčiausiai konstatuoja kaip prigimtinę duotį, žmogui būdingą dėl to, kad jis yra ypatingas esinys, esmingai skirtingas nuo kitų šios žemės esinių. Ši samprata yra tautologinė, nes kaip tik laisvė ir laikoma išskirtine ir išsiskiriančia žmogaus „savybe“: žmogus yra išskirtinė būtybė todėl, kad jis yra laisvas, o laisvas jis yra todėl, kad yra išskirtinis esinys.
Taip pat skaitykite: Viltis depresijos labirintuose
Egzistencinę laisvės sampratą raiškiausiai nusakė J. P. Sartre‘as tardamas, jog žmogus pasmerktas laisvei vien todėl, kad jis negali nesirinkti ir nebūti atsakingam už savo mintis bei veiksmus. Netgi nesirinkdamas jis renkasi nesirinkimą, vadinasi, yra atsakingas už tai, kad atsisako atsakomybės. Laisvė tiesiog tapatinama su atsakomybe. Egzistencinėje laisvės kaip atsakomybės sampratoje glūdi esminga mintis, mus priartinanti prie autentiško laisvės supratimo. ją galima suformuluoti taip: laisvė visada ir visur yra žmogaus atsakymas tam, kas nėra jis pats. Ir iš tikrųjų žmogus yra vienintelė būtybė, at-sakanti būčiai-anapus-ego ir todėl už tą būtį atsakinga. Tačiau egzistencinė laisvės samprata, kaip ir politinė, susiaurina laisvės horizontą, at-sakomybę redukuodama į žmogaus santykį su kitu žmogumi ir žmogaus pasauliu.
Egzistencinės Psichologijos Principai
Egzistencinė psichologija remiasi keliais pagrindiniais principais, kurie padeda suprasti žmogaus egzistenciją ir jo problemas:
- Žmogus kaip būtis-pasaulyje: Egzistenciniu požiūriu žmogus apibūdinamas kaip „būtis-pasaulyje“ (Dasein pagal M.Heideggerį). Ši sąvoka išreiškia žmogaus ir pasaulio vienovę. Šie du dialektiškai susiję poliai - žmogus ir pasaulis - negali egzistuoti vienas be kito ir gali būti suprasti tik vienas kito pagalba. „Būties“ sąvoka gali būti paaiškinta tik fenomenologiškai - tai mūsų išgyvenamas žinojimas kad „esame“, „egzistuojame“. Žmogaus kaip konkrečios egzistencijos proceso samprata leidžia pamatyti, kad savastis (Self) negali būti suprantama kaip kažkokia fiksuota substancija. M.Heideggeris žmogaus savastį apibūdina kaip atvirą pasauliui ir atveriančią jį. Žmogaus kaip būties-pasaulyje samprata pašalina vidinio ir išorinio pasaulio priešpriešą. Kaip sako M.Heideggeris, Dasein nelaikytinas vidine realybe. Galime kalbėti tik apie visybišką žmogaus gyvenimo pasaulį, apimantį vidinius ir išorinius aspektus. Mėgindami analizuoti klientą vien kaip psichodinaminę visumą, atskirai nuo jo pasaulio, mes išleidžiame iš akių jo kaip sudėtingo bio-socio-psicho-dvasinio organizmo, egzistuojančio neatsiejamai nuo įvairių gyvenimo pasaulio kontekstų, realybę. Todėl norėdami suprasti klientą, psichoterapijos procese turime nagrinėti jo gyvenimą kaip santykių su pasauliu visumą. Šis susietumo (inter-relatedness) principas laikomas egzistencinio mąstymo pagrindu. Čia galime prisiminti garsiąją J.-P.Sartre tezę: „Egzistencija yra pirmiau esmiškumo“. Tai reiškia, kad žmogus pirmiausiai yra pasaulyje, o tik po to įsisąmonina savo buvimą, kuria savo unikalų gyvenimą, siekia individualių tikslų, t.y. apibrėžia savo esmę.
- Laisvė ir atsakomybė: Žmogus yra laisvas rinktis ir kurti savo gyvenimą, tačiau už savo pasirinkimus jis prisiima atsakomybę. Egzistencinė psichologija akcentuoja, kad žmogus pats atsakingas už savo likimą ir negali kaltinti kitų ar aplinkybių dėl savo problemų.
- Prasmės paieška: Žmogui būdinga ieškoti prasmės savo gyvenime. Prasmės paieška gali būti susijusi su kūryba, santykiais, vertybėmis ar tikėjimu. Egzistencinė psichologija padeda žmogui atrasti jam svarbias prasmes ir gyventi pilnavertį gyvenimą.
- Būties ribotumas: Žmogus susiduria su būties ribotumu, tokiu kaip mirtis, vienatvė, nerimas ir beprasmybė. Šios egzistencinės duotybės gali kelti nerimą ir baimę, tačiau egzistencinė psichologija padeda žmogui priimti šias ribas ir gyventi autentiškai.
- Autentiškumas: Autentiškumas - tai gebėjimas būti savimi, gyventi pagal savo vertybes ir priimti savo pasirinkimus. Egzistencinė psichologija skatina žmogų būti sąžiningu su savimi ir gyventi autentišką gyvenimą, nepaisant visuomenės spaudimo ar lūkesčių.
Gyvenimo pasaulio matmenys
Kaip minėjome, sąlygiškai išskiriami keturi gyvenimo pasaulio matmenys: fizinis, socialinis, psichologinis ir dvasinis (L.Binswanger, 1963; E. van Deurzen-Smith, 1988). Kiekviename šių matmenų žmogus išgyvena susietumą su pasauliu, formuodamas svarbiausias savo gyvenimo prielaidas ir nuostatas. Mes nuolat esame šių keturių jėgų lauke: mūsų gyvenimas paklūsta fiziniams, gamtos, biologiniams dėsniams, mes visada esame vienokiame ar kitokiame konkrečių materialinių gyvenimo sąlygų kontekste; mes neišvengiamai gimstame ir gyvename kažkokiame sociokultūriniame kontekste, nuolat kintančiame tarpasmeninių santykių tinkle; mūsų elgesį reguliuoja psichikos procesai, emocijos, charakterio bruožai, sudėtingi psichodinaminiai mechanizmai; gyvenimą kuriame, svarbiausius pasirinkimus jame atliekame vadovaudamiesi vertybėmis, sava prasmės/beprasmybės samprata, tikėjimu, tuo, kas sudaro pasaulėžiūros, asmeninės gyvenimo filosofijos pagrindą. Visuose šiuose egzistencijos matmenyse žmogus gyvena vienu metu.
Taigi, egzistencinėje terapijoje atliekamas fundamentalus posūkis - žmogaus supratimo centras iš individualios sąmonės sferos perkeliamas į daug platesnę erdvę - žmogaus gyvenimo pasaulį. Tai reiškia, kad kliento gyvenimo sunkumai tyrinėjami įvairiuose kontekstuose. Kai kurie jų nulemti iš anksto, juos sąlygoja žmogaus „įmesties į pasaulį“ (M.Heidegger) sąlygos (biologinės, socialinės, psichologinės, istorinės gimimo aplinkybės). Šis pradinis gyvenimo kontekstas turi didelę įtaką kiekvieno mūsų tapsmui. Tačiau „įmestis“ negali pilnai nulemti gyvenimo, nes žmogus turi gebėjimą „peržengti“ bet kokią betarpišką situaciją. Mūsų prigimtis niekada nėra fiksuota ir nuolat vystosi, mes nuolat naujai apibrėžiame save nepaliaujamo tapsmo tėkmėje. Kiekvienas žmogus iš esmės pats kuria savo gyvenimą vienų ar kitų duotybių pagrindu, rinkdamasis savo subjektyvius atsakus į šias duotybes. Tai ir daro mus visiškai atsakingus už tai, kokiais tampame ir esame.
Universalios egzistencijos sąlygos
Dar viena svarbi žmogaus supratimo egzistencinės terapijos procese orientyrų sistema - žvilgsnis į žmogaus gyvenimą ir jo sunkumus universalių egzistencijos veiksnių (dar vadinamų egzistencialais ar egzistencinėmis duotybėmis) plotmėje. Egzistencinėje galvosenoje šios duotybės kaip bazinės egzistencijos sąlygos, kurių mes negalime pasirinkti ar nepasirinkti, priskiriamos ontologiniams egzistencijos aspektams. Jų analizė - filosofijos tyrinėjimų objektas. Tai, kaip konkretūs žmonės išgyvena, patiria susidūrimą su šiomis duotybėmis savo gyvenime (ontiniai egzistencijos aspektai), yra viena iš svarbiausių egzistencinės terapijos darbo pusių. Klientų gyvenimo problemos dažniausiai suprantamos kaip individualaus santykio su universaliaisiais egzistencijos veiksniais išdava ir analizuojamos šių santykių visumos kontekste. Tokiu būdu, egzistencinė terapija betarpiškai užsiima ontiniais konkretaus žmogaus gyvenimo aspektais, atsižvelgdama į universalias, ontologines egzistencijos sąlygas.
Taip pat skaitykite: Egzistencinė psichoterapija: kelias į autentišką gyvenimą
Egzistencinės Psichoterapijos Taikymas
Egzistencinė psichoterapija taikoma įvairiose srityse, padedant žmonėms spręsti įvairias problemas:
- Prasmės krizė: Egzistencinė terapija padeda žmogui atrasti prasmę savo gyvenime, kai jis jaučiasi pasimetęs, be tikslo ar motyvacijos.
- Nerimas ir baimės: Egzistencinė terapija padeda įveikti nerimą ir baimes, susijusias su mirtimi, vienatve, laisve ir atsakomybe.
- Depresija: Egzistencinė terapija padeda įveikti depresiją, susijusią su beprasmybe, vienatve ir praradimu.
- Trauma: Egzistencinė terapija padeda žmogui susidoroti su traumine patirtimi ir atrasti naują prasmę po traumos.
- Asmenybės augimas: Egzistencinė terapija padeda žmogui geriau pažinti save, atrasti savo vertybes ir gyventi autentišką gyvenimą.
Egzistencinė terapija Lietuvoje
Egzistencinės terapijos idėjos Lietuvos psichologų ir psichoterapeutų tarpe sklido dar tarybiniais metais, daugiausiai Lietuvą 7-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasiekusio humanistinės psichologijos judėjimo kontekste. Jos buvo aptariamos ir vystomos daugiau neoficialiuose teoriniuose ir praktiniuose seminaruose; eilę metų veikė nuolatinis egzistencinės psichologijos seminaras, vadovaujamas Rimanto Kočiūno ir Aleksandro Kučinsko, kuriame buvo analizuojami egzistenciniai gyvenimo fenomenai psichoterapijos praktikos kontekste. Šis seminaras nuo 1995 m. transformavosi į kasmetinį rudeninį psichoterapinį seminarą „Egzistencinis gyvenimas“, kuris eilę metų vyko Birštone.
Labai svarbus egzistencinės terapijos idėjų (kaip, beje, ir apskritai psichoterapijos) sklaidai buvo nuo 1978 m. Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (dabar - Vilniaus m. Psichikos sveikatos centras) kasmet vykęs medicinos psichologijos ir psichoterapijos seminaras, sutraukdavęs gausybę specialistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Estijos, Latvijos, Rusijos (gerokai pakitusiu pavidalu - kaip „A.Alekseičiko seminaras“ - jis gyvuoja iki šiol). Tam, kad šiandien galime kalbėti apie Lietuvos egzistencinės terapijos mokyklą, didelę reikšmę turėjo ir tebeturi Aleksandro Alekseičiko vystoma Intensyvaus Terapinio Gyvenimo (ITG) koncepcija. Jos esmė - realaus gyvenimo atkūrimas psichoterapijos procese ir tolesnis jo vystymas terapijoje. Kitaip tariant, psichoterapeuto dėmesio centre yra ne klientas kaip izoliuota psichinė struktūra su įvairiais pažeidimais, kuriuos reikėtų gydyti, o be galo sudėtingas gyvenimas, kuriame nuolat sąveikauja destruktyvios ir konstruktyvios, gyvenimą kuriančios jėgos. Čia, kaip ir apskritai egzistencinėje terapijoje, ypatingai svarbus dvasinis žmogiškosios egzistencijos matmuo. Kliento pamatinių vertybių, prasmių, tikėjimo, pasaulėžiūros kruopštus ir kartais negailestingas tyrinėjimas yra svarbiausia ITG varomoji jėga. Šios koncepcijos idėjos yra persmelkusios Lietuvoje vystomą egzistencinės terapijos grupėje modelį. Be nuogąstavimo pasirodyti nekukliais, galima tvirtinti, kad egzistencinės terapijos principais pagrįsta grupinė psichoterapija yra ta sritis, kur Lietuva užima vyraujančią padėtį visos šiuolaikinės egzistencinės terapijos kontekste (A.Alekseičikas, 1999; R.Kočiūnas, 1999, 2000). ITG koncepcija taip pat sėkmingai taikoma pagrindžiant psichoterapijos stacionaro psichiatrinėje ligoninėje kaip terapinės bendruomenės funkcionavimo principus.
Egzistencinės terapijos idėjų raida ir sklaida Lietuvoje (taip pat ir aplinkinėse šalyse - Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Baltarusijoje) daug labiau struktūruotą pavidalą įgavo įsteigus Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutą Birštone. Jame pradėta realizuoti tarptautinė egzistencijos terapijos mokymo programa - pirmoji šios srities mokymo programa Rytų Europoje. Ji suderinta su Europos Psichoterapijos asociacijos standartų reikalavimais ir integruoja visa tai, kas sudaro ganėtinai margus teorinius egzistencinės terapijos pamatus. Intensyvus Instituto darbas skleidžiant egzistencinės terapijos idėjas leido Birštone įsteigti Rytų Europos Egzistencinės terapijos asociaciją, kuri narių skaičiumi yra viena didžiausių egzistencinės terapijos bendrijų Europoje. Institutas ir Asociacija nuolat kviečia darbui Lietuvoje ryškiausius šiuolaikinės egzistencinės terapijos atstovus - Emmy van Deurzen, Ernesto Spinelli, Simoną du Plocką, Kirką Schneiderį ir kt. Nuo 2003 m. Institutas kartu su Asociacija vieną kartą į du metus leidžia egzistencinės terapijos darbų rinkinį „Egzistencinis matmuo konsultavime ir psichoterapijoje“. Kiekvienų metų rugsėjo mėnesį Birštone vyksta Tarptautinė egzistencinės terapijos konferencija, kasmet surenkanti iki šimto dalyvių iš įvairių šalių.
Egzistencinė tuštuma ir prasmės rūpestis
Moderniųjų mokslų statiny psichologijai šiandien užleidžiamą kertinė vieta. Iš psichologijos laukiama žmogiškųjų klausimų sprendimo. Ji, ta sielos žinovė, lyg Dantės Beatričė, privalėtų prasmės ieškantį gyvūną iš tamsos labirintų išvesti į šviesos paviršių. Ji turėtų pagydyti pažeistą žmogaus sielą. Jos pareiga pateikti žmogui laimingo ir pilnutinio gyvenimo receptą. Tačiau, iš filosofijos prieglobsčio ištrūkusi (1879) ir griežtuoju mokslu virtusi, pschologija prarado teisę į bet kokį egzistencinių žmogaus klausimų sprendimą. Bet užtat per tuos 90 nepriklausomybės metų ji surinko nemaža žinių apie žmogaus psichės veikimą ir brendimą. Ji apčiuopė net keletą psichinių ligų ir emocinio sutrikimo priežasčių. Iš tiesų, šiandien priskaičiuojama daugiau nei 200 skirtingų teorijų ar "mokyklų", aiškinančių psichinio gydymo pagrindus. Esama betgi net virš 10.000 terapijos metodų. Logote-rapija, kaip gydymo teorija bei praktika, ir priklauso vienai iš tų "mokyklų". Tačiau savo teoretiniuose pagrinduose ir asmenybės sampratoj ji išsiskleidžia į pilnutinę žmogaus filosofiją. Žmogaus sąvokon ji telkia biologinę, psichinę ir dvasinę dimensiją, neužsisklęsdama ir antgamtinei tikrovei. Tačiau ypatingu būdu ji pabrėžia žmogaus dvasines (ne religines) galias. Užtat kai kieno logoterapija dar vadinama aukštumų (proto) psichologija.
Taip pat skaitykite: Egzistencinė psichoterapija
Logoterapijos autorius Viktoras Franklis pirmasis iš moderniųjų psichologų pakilo į dvasios aukštumas. Taigi Freudas tapo gilumos psichologijos kūrėju, o Franklis - aukštumos psichologijos statytoju. Freudas laikomas pirmosios Vienos mokyklos psichologijoje steigėju, o Franklis - trečiosios krypties autoriumi. Abu šie sielos "šnipai" daug kuo panašūs. Abu daug kuo ir skiriasi. Abu priklauso tai pačiai geografinei erdvei, tautybei ir profesijai. Abu Austrijos žydai, psichiatrai ir filosofai. Abiems Austrijos sostinė ypatingo dėmesio nerodė. Abu ir nuo nacių nukentėjo. Psichoanalizės kūrėjo raštus "antžmogiai" gatvėse degino. Gi logoterapijos autorius vos per plauką nepateko į krematoriumų "maudykles".
Franklis, sąžinės vedamas, apsisprendė dalytis savo tėvų ir tautiečių likimu. Freudas žmoguje tematė tik tamsią libidinę energiją. Franklis įžiūri jame ir šviesų dvasinį pradą. Psichoanalizės tėvas visų žmogaus veiksmų varikliu laikė malonumo potraukį. Logoterapijos kūrėjas - prasmės troškimą. Freudas tyrinėjo žmogaus psichės rūsį (pasąmonę). Tuo tarpu Franklis daugiau kreipia dėmesio į trečiąjį aukštą (dvasią). Todėl Freudą galėtume pavadinti rūsio, o Franklį - trečiojo aukšto psichologu. Freudas religiją vadino invalido ramentu, gi Franklis joje mato jėgos šaltinį. Rūsio psichologas savo tėvų Dievą pavertė iliuzija. Trečiojo aukšto architektas tą patį Dievą įkėlė į vertybių piramidės viršūnę.
Franklio tvirtinimu, vieni kacetų įnamiai virto plėšriom hienom ar alkanom kiaulėm, o kiti angelais. Visiems, kiaulėms ir angelams, Franklis stengiasi parodyti, kad žmogaus gyvenimas niekad nepraranda savo prasmės. Visiems jis nori priminti, kad yra galimybės kiaulei tapti angelu ir angelui kiaule.Franklio populiariausia knyga tenka laikyti "Man's Search for Meaning". Šiame krašte jos išparduota arti 400.000 egzempliorių. Ji priklauso prie labiausiai studentų skaitomų spaudinių. Dar daug Franklio aktualių raštų, kaip pvz. "Der unbewusste Gott", tebėra vokiečių kalboje.
Logoterapinė pažiūra į žmogų
Franklis neklausia, ar psichoterapija gali pasilikti bešališka žmogaus ir gyvenimo filosofijos atžvilgiu. Jam, kaip ir daugeliui kitų nėra psichinio gydymo be pasaulėžiūros, be tam tikro žvilgio į žmogaus prigimtį ir jo vietą visame tikrovės audiny. Sąmoningai ar nesąmoningai, vienokiu ar kitokiu būdu terapisto pasaulėžiūra įsisunkia į paciento asmenybę. Užtat Franklis aiškiai nusako savo gydomosios sistemos filosofinius pagrindus, sykiu įspėdamas sekėjus, kad jie jokios pasaulėžiūros neprimestų ligonims. Jo paties žodžiais tariant, "logoterapinė žmogaus samprata remiasi trimis ramsčiais: valios laisve, prasmės troškimu ir gyvenimo prasme".
Franklis pritaria K. Jaspersui, kad žmogus yra apsisprendžianti būtybė, išreiškianti save laisve ir atsakomybe. Vis dėlto logoterapijos autorius nepasigęria Kierkegardo laisvės svaiguliu, nei pritaria Sartre'o teigimui, kad žmogus pats kuriąs savo esmę. Individas neplūduriuoja tuščioj erdvėj. Jis visuomet priklauso nuo jį supančios aplinkos. Tačiau genetinės, psichologinės bei ekonominės priklausomybės ribose jis gali nuspręsti savo likimą. "Koncentracijų stovyklose, tose gyvųjų laboratorijose, stebėjom ir matėm, kaip kai kurie mūsų draugų elgėsi kaip kiaulės; tuo tarpu kiti - kaip šventieji. Žmogus savyje nešioja abi šias galimybes. Kuri iš jų bus įgyvendinta, priklausys nuo apsisprendimo o ne nuo sąlygų". Protingasis gyvūnas yra ne tik herojiškai pajėgus atsispirti ir stipriausiam aplinkos veikimui, bet jis gali nuo jos atsipalaiduoti ir paprasto humoro pagalba. Jis sugeba pasijuokti iš savęs, savo silpnybių bei gyvenimo aplinkybių. Šia dieviška žmogaus savybe remiasi Franklio gydymo technika, vadinama paradoksine intencija.
Logoterapijoje laisvė be atsakomybės neegzistuoja. Laisvė nuo ko visada suponuoja laisvę kam. Būti laisvam nuo aplinkos varžtų, išsivaduoti iš žemesniųjų prigimties polinkių reiškia angažuotis kilnesniam žmogiškumui. Šia prasme didesnė laisvė veda į didesnę atsakomybę. Šia prasme laisvė ir atsakomybė susitinka viename ir tame pačiame taške. Jas išskyrus, išnyksta ir pats etinio integralumo taškas. Be laisvės nebelieka atsakomybės. Be atsakomybės laisvė išvirsta į savivalę. Asmuo gi gali jaustis atsakingu sau, savo sąžinei, bendruomenei, savo Dievui. Franklio įsitikinimu, galutinis atsakomybės pagrindas yra ne sąžinė, bet transcendentinė tikrovė, ens personalissimum, dieviškasis Tu.
Franklio tvirtinimu, žmogaus kaip žmogaus veiksmų centriniu judintoju yra prasmės ieškojimas. Potraukiai į malonumą (Freudas), į pranašumą (Adleris) ar į savęs realizavimą (Maslovas) patenkinami, tik suradus gyvenimo prasmę. Atsiradus žmogiškos egzistencijos prasmei, savaime atsiras ir gyvenimo džiaugsmas. Priešingai, ieškodami tik malonumo, sutiksime vidinę tuštumą, nuobodulį bei neviltį. Laimės medžioklėj visuomet pakliūvama į užburtą ratą: juo labiau ją (laimę) vejamės, juo greičiau ji nuo mūsų bėga.
Jei žmogaus pagrindinis polinkis yra prasmės troškimas, tai kyla klausimas: kuo ir kaip galime tą troškulį numalšinti? Į mūsų klausimą Franklis duoda aiškų atsakymą: "Prasmės yra atrandamos, bet ne išrandamos". Tuo jis nurodo, kad prasmės reikia ieškoti transsub-jektyvinėj, šalia žmogaus egzistuojančioj tikrovėj, daiktų, asmenų ir vertybių bei idealų pasauly. Juk žmogumi būti reiškia būti nusikreipusiam į ką nors kita, negu į save; reiškia angažuotis gyvenamai situacijai, išeiti į objektyvią tikrovę. Autentiška žmogaus egzistencija galima tik polinėj įtampoj. Įtampoj tarp subjek-tyvinio ir objektyvinio pasaulių, tarp to, kuo esu, ir to, kuo privalėčiau būti, tarp esamos tikrovės ir įgyvendintino idealo. Iš tiesų, kuo žir.ogus yra, tuo jis tapo tik per tas vertybes, kurias pats pasisavino. Užtat bandyti pašalinti polinę žmogiškos egzistencijos įtampą, atskiriant protingąjį gyvūną nuo vertybių pasaulio, reikštų tą gyvūną sužaloti.
Logoterapija ne tik nurodo, kur prasmės ieškoti, bet ir kaip ją surasti. Trys keliai veda žmogų į prasmingą gyvenimą. Franklis juos vadina kūrybinėmis, patirtinėmis ir nusistatymo (laikysenos) vertybėmis. Franklio terminologijoj kiekvienas gerai atliktas dar kiekviena sąžiningai atlikta pareiga yra kūryba. Per nesugrąžinamai praeinančius gyvenimo mementus vienkartinė žmogiškoji būtybė yra šaukiama atlikti jai skirtą misiją, jai duotus uždavinius. Taigi kūrybinėmis vertybėmis žmogus šį tą duoda pasauliui. Gi antrąja vertybių grupe (patirtimi) jis kai ką iš pasaulio gauna. Patirdamas tiesą, gėrį ir grožį, pergyvendama gamtą, kultūros kūrinius bei žmogaus meilę, muo dar labiau save praturtina. Vienok kilniausia gyvenimo prasmė sutinkama trečiajame kelyje - vadinamose nusistatymo vertybėse. Ne -visiems lemta džiaugtis kūryba, darbu ar žmonių meile. Visiems, deja, skirta susitikti su ta tragiška gyvenimo trijule: skausmu, kalte ir mirtimi. Bet ir šitose kraštutinėse žmogiškos egzistencijos situacijose žmogus turi galią neišvengiamos kančios anglis paversti į sielos deimantus. Žmogaus perkeitimas kančioje ir priklauso nuo jo nusistatymo (laikysenos) kančios ir gyvenimo atžvilgiu aplamai. Tokiu būdu logoterapijos rėmuose gyvenimas lieka prasmingas iki paskutinio atodūsio.
Iš tų keleto prielaidų, grindžiančių logoterapinę asmenybės teoriją, darosi aišku, kad Franklio pažiūra į žmogų esmiškai skiriasi nuo freudinės žmogaus sampratos. Franklis žmogausf esmės ieško noetinėj, dvasinėj (ne religinej) dimensijoj, neužsklęsdamas durų ir antgamtinei tikrovei.
#
tags: #egzistencine #psichologija #knyga