Psichologija, kaip mokslas, nuolat tobulėja, o eksperimentinė psichologija vaidina svarbų vaidmenį tiriant žmogaus elgesį ir psichikos procesus. Šiame straipsnyje apžvelgsime eksperimentinės psichologijos tyrimų metodus, jų raidą ir reikšmę šiuolaikiniame moksle.
Mokslinio tyrimo etapai
Mokslinis tyrimas psichologijoje, kaip ir kitose mokslo srityse, vyksta tam tikra tvarka. Pirmasis ir vienas svarbiausių etapų - problemos iškėlimas. Tiksliai suformuluota problema yra sėkmingo tyrimo pagrindas. Sekantis etapas - hipotezės iškėlimas, kuriame formuluojami spėjimai, teiginiai, kurie bus tikrinami tyrimo metu.
Stebėjimas
Stebėjimas yra vienas iš pagrindinių empirinių duomenų rinkimo būdų psichologijoje. Tai tikslingas ir planingas empirinių duomenų rinkimas, kai tyrėjas nekeičia stebimų reiškinių tėkmės ir kaupia tokius faktus, kuriuos pateikia jam gamta. Išskiriami keli stebėjimo tipai:
- Išorinis stebėjimas: stebėtojas fiksuoja elgesį iš šalies, nesikišdamas į situaciją.
- Klinikinis stebėjimas: atliekamas siekiant giliau suprasti individualius atvejus, dažnai naudojamas psichoterapijoje.
- Stebėjimas kontroliuojamose sąlygose: stebėjimas vyksta specialiai sukurtomis sąlygomis, leidžiančiomis kontroliuoti aplinkos veiksnius. Jį tik sąlygiškai galima vadinti stebėjimu. Daug tokių tyrimų atliekama su gyvūnais (Pvz., Delgado tyrimai, kuriais buvo siekiama išaiškinti, kaip beždžionių elgseną veikia atskirų smegenų dalių elektrinis dirginimas, nesukeliantis gyvūnui specifinių pojūčių. Tarpiška išorinio stebėjimo forma kai kurie autoriai laiko veiklos produktų analizę.
Savistaba (Introspekcija)
Savistaba - tai savo psichikos apraiškų stebėjimas. Šiuo metu tiesioginis savo psichikos apraiškų stebėjimas yra palyginti retai taikomas. XIX a. pab. - XX a. pr. Wundt’as , Tičeneris sukūrė vadinamojo introspekcijos metodo teorinius pagrindus ir bandė jį taikyti praktiškai. Jie manė, kad tik savistabos būdu galima tiesiogiai pažinti psichinių reiškinių esmę ir mechanizmus. Pabandžius šį metodą taikyti sudėtingesniems reiškiniams tirti, greitai išryškėjo daugybė sunkumų ir problemų. Paaiškėjo, kad daugeliu atvejų tiriamieji , duodami teisingą atsakymą, nieko negalėjo pasakyti apie patį jį nulėmusį procesą, ėmė vis labiau ryškėti introspekcijos teorinių prielaidų klaidingumas. Tačiau tai nereiškia paties savistabos reiškinio neigimo. Savistaba laikoma ne pagrindiniu, o tik pagalbiniu empirinių duomenų rinkimo būdu.
Apklausa
Apklausa - tai duomenų rinkimo būdas, kai tiriamajam žodžiu arba raštu, laisvai arba tam tikra iš anksto numatyta tvarka pateikiami klausimai, į kuriuos jis privalo žodžiu arba raštu atsakyti. Klausimų turinys gali liesti įvairias tiriamojo asmens psichikos apraiškas ir jų vertinimą, objektyvius jo gyvenimo įvykius (ligas, mokslą, darbą), jo dalykines žinias bei kitų žmonių ir įvykių vertinimą.
Taip pat skaitykite: Psichologijos įvadas
Natūralus eksperimentas
Tai natūralusis eksperimentas, atliekamas natūralioje asmens gyvenimo, darbo, žaidimų ir t.t.
Testavimas
Tyrimo procedūra testavimas artimas laboratoriniam eksperimentui - tiriamasis šiuo atveju taip pat žino, kad jis yrs tiriamas, kadjis privalo dirbti pagal instrukciją. Tačiau skirtingai nuo eksperimentinių technikų, testuojant nemanipuliuojama kintamaisiais. Testai dažniausiai tarnauja ne naujų faktų ar dėsningumų atskleidimui, o jau žinomų mokslo faktų identifikavimui ir matavimui. Standartizuotos metodikos ( t.y. Tam tikros normos, kurių atžvilgiu įvertinamas tiriamas asmuo.
Stebėjimo strategija
Šiuo metodu galima aptikri svarbius elgsenos fenomenus, galimus nepriklausomus ir priklausomus kintamuosius tolimesniems eksperimentiniams tyrimams.
Koreliaciniai tyrimai
Tai tyrimai, kurių tikslas - įvertinti ryšį tarp dviejų ar daugiau kintamųjų. Pvz., stebint ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbėjimą, gali kilti hipotezė, kad vaiko žodymo turtingumas susijęs su jo bendravimu šeimoje. Koreliaciniai tyrimai neleidžia daryti išvadų apie priežastingumą.
Eksperimentinė strategija
Tuti didžiausias mokslinio pažinimo galimybes.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Šiuolaikinės psichologijos kryptys
Šiuolaikinė psichologija, pavyzdžiui, Gaulo Caesaro, pagal klasikinį principą buvo padalyta į tris sritis: eksperimentinę, tyrimo ir matavimo, terapinę.
Eksperimentinė psichologija
Ši psichologijos sritis atsirado XIX amžiaus viduryje ir akcentavo materijos svarbą. Buvo tiriami jausmai, suvokimas ir elgesys. Iš pradžių buvo atliekami eksperimentai su gyvūnais, bet vėliau pagrindiniu tyrimų objektu tapo žmogaus smegenų funkcija. Per praėjusius 30 metų šios sritys vėl transformavosi. Fiziologinė psichologija ryžtingai pasuko atgal prie savo biologinių pradmenų ir tapo neurologija. Svarbu pabrėžti, kad mokslo šakos, kuri iš pradžių buvo vadinama eksperimentine psichologija, dabartinis rezultatas tapo „gamtos mokslų“ dalimi. Naujos mokslo sritys - neurologija ir kognityvinė psichologija - neišsaugo savo pavadinimuose jokio ryšio su terminu „psichologija“, ir šių sričių atstovai nelabai domisi tuo, kas paprastai suprantama kaip psichologija.
Tyrimų ir matavimo psichologija
Ši sritis tikriausiai yra mažiausiai patraukli iš minėtų trijų, tačiau turi pagirtiną genealogiją ir įrodė savo visavertiškumą. Tyrimų ir matavimo psichologijos sukurti metodai padeda identifikuoti įvairias protines ligas: pavyzdžiui, MMPI-2 metodas įvertina ir matuoja depresiją, nerimą, šizofreniją ir asmenybės charakteristikas. Diagnozės ir statistikos žinynas suteikia psichologams galimybę nustatyti kiekvieno kliento psichikos sutrikimų diagnozės kategoriją. Sociologijos tyrimai, atlikti pagal tyrimų ir matavimo psichologijos metodus, yra labai informatyvūs, ir aš pagrįstai tikiuosi, kad ši sritis (nepaisant kai kurių jos instrumentų trūkumų) ir toliau bus naudinga psichologijos raidai.
Psichoterapija
Tai trečioji psichologijos sritis, kuri koncentruojasi į protinę sveikatą ir žmogaus individualumą, apibūdinamą terminu „psichologija“ bendrąja prasme. Daugelis žmonių susietų psichoterapiją su Sigmundu Freudu ir būtų teisūs. Šiandien psichoterapija - daug apimanti, kompleksinė sritis, kuriai būdingos įvairios terapijos formos ir būdai. Šiuolaikiniai psichoterapeutai mokosi tikrai eklektiškai. Tačiau būtina paminėti, kad į šią eklektišką mokymosi programą daugiau neįeina vienas dalykas. Tai S. Freudo psichoterapija, ji beveik visiškai dingo iš specialistų rengimo programų JAV.
Psichologijos raida
Psichologija - mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus. Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi. Kodėl žmogus taip elgiasi? Psichologija imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Kritiškai vertinant, psichologija - sspėjimų mokslas, susidedantis iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Psichologijos užuomazgos jau pirmųjų filosofų darbuose. Kad ir Aristotelio „Apie sielą“. Arba Hipokrato (4 a.pr.m.e.) sukurti 4 temperamento tipai. Terminas „psichologija“ pirmąkart pavartotas 1732 metais K.Volfo „Empirinė psichologija“ ir „Racionalistinė psichologija“. Psichologija kaip savarankiškas mokslas - nuo 1879, kai Leipcige (Vokietija) V.Vundtas įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Psichologijos šakos
Psichologija kaip daugiau aar mažiau objektyvus mokslas vis labiau plėtėsi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių. Taigi dabar - daugybė specialiosios psichologijos sričių arba šakų. Skirstoma paprastai pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas (psichiniai reiškiniai, siela).
- Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologinių procesų ryšį.
- Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniai įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t.t.
- Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius. Žmogus grupėje.
- Asmenybės psichologija: skirtumai tarp žmonių, individualios savybės, asmenybės teorijos, asmenybę aprašantys veiksniai ir kt.
- Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų ddiagnozavimas ir gydymas. Psichiniai sutrikimai: jų pasireiškimo būdai, priežastys, eiga ir terapija.
- Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje, mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesio priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir numatymas); reklamos, sporto ir kt.
Kiekvienas reiškinys, faktas interpretuojami tam tikru požiūriu. Kiekvienas psichologas teoretikas ar praktikas laikosi ttam tikro požiūrio. Tas požiūris - iš atitinkamos psichologijos mokyklos, pakraipos, susiformavusios psichologijos, kaip mokslo, raidos eigoje.
Biologiniai psichologijos pagrindai
Nervų sistemos sandara. Neuronas - nervinė ląstelė. Kūnas ir dendritai gauna nervinius impulsus. Aksonas - siunčia nervinius impulsus. Mielinis apvalkalas - izoliacija. Aksonas baigiasi daugybe sinaptinių jungčių (sinapsių; ne visai prisijungia, lieka plyšelis). Nervinio impulso perdavimas - elektrocheminis procesas (Na jonai). Neurono viduje įelektrinimas neigiamas. Tam tikrų medžiagų poveikyje neuronas praranda savo neigiamumą, iš išorės į vidų prieina daug Na+. 1/1000 sekundės neuronas tampa įelektrintas teigiamai. Neurono impulsas - kaip šūvis iš pistoleto: viskas arba nieko. Glijai - jungiamosios ir statybinės, maitinančios ląstelės (atlieka ūkio darbus). Žmogaus smegenyse - nuo 10 bilijonų iki 1 trilijono neuronų. Glijų 10 kartų daugiau.
Labiausiai mus domina galvos smegenys. Kamienas (medulla) - reguliuoja kvėpavimą ir kai kuriuos refleksus. Hipotalamusas (lietuviškai - gumburas) - labai svarbi sritis. Ten yra valgymo, gėrimo, seksualinio elgesio valdymo centrai; jis reguliuoja endokrininę veiklą, palaiko homeostazę (kai šalta drebame, kai karšta - prakaituojame). Hipokampus - atmintis, naujų faktų įsiminimas. Pažeidus šią sritį, prisimenami seni draugai, įpročiai, įgūdžiai, tačiau neatsimenama, kas buvo ar išmokta prieš metus ar prieš pat pažeidimą. Neįsimintų ir dabar vykstančių dalykų, sutinkamų žmonių. Limbinė sistema taip pat susijusi ir su emocijomis (pvz. Regėjimo sritis (pav. Kairysis pusrutulis beveik visuomet didesnis už dešinįjį. Broko sritis (kalbos centrai) paprastai yra tik kairiajame pusrutulyje, tačiau kai kurių kairiarankių kalbos centrai yra dešiniajame pusrutulyje. Kairiajam pusrutulyje - kalbėjimo, kalbos supratimo, sugebėjimo rašyti ir suprasti rašytinius žodžius, skaičiavimo centrai. Greitas informacijos perdavimas iš pusrutulio į pusrutulį, nes juos jungia nerviniai pluoštai (corpus callosum). Psichologijos chemija: kaip veikia narkotikai; pagrindiniai (7) neurotransmiteriai (g.b.
Pasikeitimai smegenyse vyksta ne tik neurologinių ligų atveju. Tai vyksta ir normalaus gyvenimo eigoje. Genetika. Aiškinantis biologinius psichologijos pagrindus, būtina išmanyti ir paveldimumo įtaką. intelekto sugebėjimai, temperamentas, emocinis stabilumas ir kt. Kai kurios ligos, susiję ir su psichologiniais pakitimais, yra aiškiai paveldimos arba perduodamos genetiškai. Hantingtono liga - nulemia dominantinis genas. Chromosominiai sutrikimai: Ternerio sindromas (viena X chromosoma), Klainfelterio sindromas (XXY arba XYY). Dabartiniai tyrimai bando išsiaiškinti, ar papildoma Y susijusi su padidintu agresyvumu. Bandoma aiškintis iir pvz. šizofrenijos paveldimumą. Psichogenetiniai tyrimai - su dvyniais.
Sensoriniai procesai
Sensorinis kodavimas. Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Ar informacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Pavyzdžiui, Demokritas (4-5 amžiuje prieš Kristų) samprotavo, kad iišorinį pasaulį jaučiame mažyčių silpnų (neryškių) objekto kopijų pagalba. Tos kopijos perduodamos nuo objekto mums. Kopijos įeina į mūsų jutimo organus ir tuščiaviduriais vamzdeliais keliauja į smegenų žieves, kur kažkokiu tai būdu iššaukia tų objektų suvokimą. Tik 1825 Johanas Miuleris pasiūlė kitą idėją. Stimulai, veikiantys mūsų jutimo organus, dirgina atitinkamus nervus, o skirtingi nervai sukelia skirtingų tipų jutimus. Sensorinis kodavimas - tai stimulo fizinių savybių pavertimas nervinio aktyvumo tipu, specifiškai identifikuojančiu tas fizines savybes. Ir dabar tebesivadovaujama specifinės nervų energijos teorija. Tam tikro sensorinio nervo stimuliavimas (nesvarbu, kaip stimuliuojama), iššaukia to jutimo kodavimą. Pvz. Miulerio specifinės pojūčių energijos dėsnis: pojūčių kokybė lemia ne dirgiklis, o dirginamų receptorių rūšis. Intensyvumas yra koduojamas nervinės skaidulos vvibravimo dažniu (amplitude). Kokybė yra koduojama atitinkamų receptorių. Pvz. Žmogui svarbiausi yra regėjimas, klausa, lytėjimas. Skonis ir uoslė - ne taip.
Bendrai labai sunku atskirti jutimą nuo suvokimo. Pvz. Tačiau tai abejotina. Kada - tik pojūtis, o kada - to pojūčio suvokimas. Suvokimas dažniau apibūdinamas kaip pojūčių integracija. Fiziologiškai jutiminiai procesai susiję su jutimo organais ir periferine NS, o suvokimas - su aauktesniais NS lygiais. Jutimo mechanizmas: dirginimas receptoriuose paverčiamas nerviniu impulsu, toliau elektrocheminiu būdu jis perduodamas atitinkamiems smegenų centrams. Egzistuoja vadinamieji jautrumo slenksčiai - absoliutus stimulo slenkstis - kada jau stimulas yra išskiriamas kaip toksai (mažiausias garsas, mažiausia šviesa ir t.t.). Dirgiklio stiprumas, sukeliantis mažiausią pojūtį. Pav. Taip pat yra matuojami ir nustatomi diferenciniai (skirtumų) slenksčiai: kada vienas stimulas jau skiriasi nuo kito. Veberio dėsnis: kuo stipresnis dirgiklis, tuo daugiau jo stiprumas turi pasikeisti, kad pokytis būtų pastebėtas. Fechnerio dėsnis: pojūtis stiprėja proporcingai dirgiklio intensyvumo logaritmui. Adaptacijos laipsnis: du identiški dirgikliai skirtingu metu ir skirtingose vietose suvokiami skirtingai. Rankų mirkymas, iš tamsos į šviesą ir kt. Jautrumas nėra statiška būsena, priklauso nuo ankstesni; pojūčių, organizmo ir t.t.
Suvokimas
Suvokimo organizavimas. Pastovumas. Kas tai per daiktas? Kur jis yra? Pasaulį suvokiame kaip tvarkingą, o ne chaotišką, atskirų objektų rinkinį. Net tada, kai matome ne visą daiktą. Ir matome, suvokiame ne viską iš karto. Mūsų suvokimas yra organizuojamas. Net nepriklausomai nuo matomo objekto dydžio, formos, spalvos keitimosi, mes jį suvokiame kaip pastovų (nemanome, kad iš tikrųjų jis pasikeitė). Dydžio pastovumas. Dydžio suvokimas visada derinamas ir su atstumo suvokimu. Tai dar kartą įrodo, kad suvokimas yra santykinis, tai yra šiuo atveju atsižvelgiama ir į kitus dalykus (tai smegenys daro automatiškai). Suvokiant dydį svarbu trys dalykai: dydžio suvokimas, atspindėtas dydis tinklainėje ir atstumo suvokimas. Pavyzdys: 30 sek žiūrėkite į lempą. Tinklainėje suformuojamas normalus atvaizdas. šitoks suvokimo santykinumas gali tturėti ir neigiamų pasekmių (pvz., kai nežinome realaus daikto dydžio, ir tik spėjame atstumą iki jo). Mūsų smegenyse veikiantis automatinis derintuvas leidžia suvokti pasaulį pastovų. Pavyzdžiui, net ir visaip vartant daiktą, mes jį suvokiame kaip pastovios formos. Erdvės suvokimas (gilumo įspūdis). Tai, kas padeda suvokti erdviškumą, kaip tik yra naudojama mene erdvės atvaizdavimui plokštumoje. Judesio suvokimas. Daiktą suvokiame kaip judantį, kai jis staigiai didėja ar mažėja; kai jį reikia sekti akimis, judinti galvą. Tačiau visą informaciją smegenys analizuoja ir sintetina. Pereinant prie iliuzijų: greitkelyje vairuotojai artėdami prie pavojingų kryžkelių, žiedų, nemažino greičio. Buvo nupieštos skersinės linijos su progresuojančiai mažesniais intervalais. Tai buvo suvokiama kaip važiavimo pagreitėjimas ir vairuotojai numesdavo greitį. Iliuzijos: stroboskopinis judėjimas (multikai); indukuotas judėjimas ((su traukiniu arba ilgai sukantis ratu). Suvokimui, daikto atpažinimui labai daug įtakos turi įvairūs žmogaus ypatumai: laukimas, motyvacija, kontekstas, sugebėjimas užpildyti spragas.
Dėmesys ir sąmonė
Sąmonė ir jos būsenos. Sąmonė - mažiausiai ginčų dėl jos apibrėžimo. Tai savo minčių, jausmų, suvokimo žinojimas. PPačios sąmonės tyrinėjimas ir nagrinėjimas pasimeta tarp suvokimo, atminties ir kitų mentalinių procesų tyrimo. Pvz. Ankstyvoji psichologija tapatino „sąmonę“ su „protu“. Introspekcija - pačiam nagrinėti savo sąmonę (tačiau tai jau savotiškas sąmonės pasidalijimas). Psichoanalizė įvedė pasąmonės terminą. itas, o ir kiti terminai ((nesąmonė, ikisąmonė, pusiau sąmonė) naudojami ir dabar. „Kognityvinė pasąmonė“. Daug kas vyksta, mums net nespėjus įsisąmoninti, nežinant apie tai. Sąmonė ribota. Ji tuo momentu kažkuo užimta, tačiau ir kiti dalykai, į kuriuos šiuo metu nesame atkreipę dėmesio, daro įtaką sąmonei. Nesąmoningai nusprendžiame daugelį dalykų (kad vienas objektas didesnis už kitą ir artimesnis). Automatiniai įgūdžiai. Kai ką nors darome automatiškai, paprastai neatsimenam (ar išjungiau šviesą?). Vakarėlyje šnekamės su kuo nors, o kiti savo pokalbyje pamini mūsų vardą ir iškart atkreipiame dėmesį. TTaigi tarsi sąmonės pasidalijimas, bet vienu metu galime žinoti , įsisąmoninti tik kažką viena. Ne-sąmonė (nonconscious) - kas visiškai neprieinama sąmonei, žinojimui (pvz. kaip smegenys dalyvauja kraujo spaudimo reguliavime). Tai galima stebėti tik netiesiogiai (ir šitaip išmokti kontroliuoti sąmonei nepasiekiamus procesus). pasąmonė (unconscious) - įvykiai, prisiminimai, mintys, potraukiai, nepasiekiami sąmonei (apie juos nežinome), bet daro didelę įtaką elgesiui.
Sąmonės būsenos
Normali budri sąmonės būsena. Pakitusi sąmonės būsena: miglotas žinojimas, tikrovės iškraipymas. Užsisvajojimas (daydreaming) - irgi pakitusi sąmonės būsena, kai dėmesys nukreipiamas nuo išorinių stimulų į vidinius įvykius. Ši pakitusi sąmonės būsena yra arčiausiai normalios sąmonės būsenos. Tai gali būti kartais žalinga, bet kartais - naudinga: atsipalaiduoji, išvengi nemalonių ar nuobodžių situacijų, kartais sugeneruoji net kūrybinių idėjų. Pgl Froidą, svajonės, kaip ir sapnai - pasąmoninių jausmų, norų, impulsų išreiškimas. Miegojimas - irgi sąmonės būsena. Miego stadijos tiriamos elektroencefalogramos pagalba (EEG): smegenų elektrinis aktyvumas. 80 proc. Pažadinti kitų stadijų metu, sapnavę sakėsi tik 7 proc. Miegant naktį, pirmąsias 3-4 valandas yra giliausias miegas (pasiekiama 4 stadija), vėliau miegas paviršutiniškas - tik iki 2 stadijos, pailgėja REM miego epizodai.
Miego sutrikimai
Beveik visi bent kada yra jų turėję. Insomnija (1977 metų duomenimis, ją turėjo 25-30 mln. Narkolepsija - užmiegama aktyvios veiklos metu ( kai studentas klausydamasis paskaitos, tai dar nieko, bet jei dėstytojas, skaitydamas paskaitą, jau blogai). Pgl. EEG parodymus, iš karto „krentama“ į REM miegą. Miego apnėja - miegant nustojama kvėpuoti. Prabundama, kvėpavimas atstatomas ir miegama toliau. Tai gali vykti net iiki 100 kartų per naktį. Ryte to neprisimenama, bet jaučiasi pavargę, neišsimiegoję. Tai greičiausiai susiję su kamieno srities defektais (ji kontroliuoja kvėpavimą - refleksinį). Kodėl miegam? Stiprus biologinių ritmų poveikis. Išlieka, net kai nėra išorinių indikacijų. Miego funkcija - kas būna, kai nepamiegam. Sapnai: „Karališkas kelias į pasąmonės pažinimą“ (Froidas). Sapnuoja visi, tik nevisi atsimena. Tai priklauso nuo to, kaip miegi, kurios stadijos metu atsibundi, ar tau tai reikšminga. Froido, Adlerio ir Jungo sapnų analizė.
Hipnozė
(gr.hypnos - miegas). Kūnas miega, o protas budrus. priežasties atsisakyti. Geriausia sužinoti, tai patyrus. Įvyksta pasikeitimai visose sferose (suvokime, mąstyme, atmintyje). Sumažėja (išnyksta) iniciatyva, planavimas, pasirinkimas, tikrovės tikrinimas. Tikriausiai susiaurėja sąmonės laukas (selektyvus dėmesys). Posthipnotinės sugestijos: po kiek laiko budrioje būsenoje atlieka tai, kas buvo liepta hipnozės metu. Hipnozei pasiduoda nevisi. Normalinis pasiskirstymas. 10-15 proc. visai neužhipnotizuojami, 10-15 proc. - labai lengvai užhipnotizuojami. Įtakos turi žmogaus noras būti užhipnotizuotam (žr.
Meditacija
- dėmesio sutelkimas, susiaurinimas. Psi fenomenas (parapsichologijos sritis): būrimai, telepatija, daiktų judinimas mminties galiomis. Ekstrosensorinis suvokimas ir psichokinezė. Žr. „Psichologija Tau“. Tyrimai paneigia bet kokius ekstrasensų realius poveikius.
Išmokimas
Išmokimas, išmokimo apibrėžimas. Klasikinis sąlygojimas. Instrumentinis ir operantinis sąlygojimas. Stimulo generalizacija ir diskriminavimas. Sąlyginių reakcijų gesimas. Išmokimas ir mokymasis žmogaus vystymesi. Pastiprinimas ir bausmė. Instinktyvus elgesys, refleksai - įgimtos veiksmų grandinės neurologiniu pagrindu. Darvino natūrali atranka: išlieka adaptyvūs instinktai. Kas tai yra išmokimas? Kiekvienas autorius apibrėžia ššiek tiek skirtingai. Viskas prasidėjo nuo I.Pavlovo bandymų su šunimis. Biologinis pasiruošimas sąlygojimui. Išmokimas žymiai greitesnis ar efektyvesnis, kai neutralus dirgiklis asocijuojasi su kažkuo svarbiu, žinomu. Tyrimas su žiurkėmis. Ryški švies, garsus burzgimas ir saldus vanduo buvo poruojami su: 1gr. elektrošoku, 2gr. pykinimu. 1gr. žiurkėms susidarė sąlyginis refleksas į šviesą ir garsą. 2gr. Neutralus dirgiklis dažniau susiejamas su tam tikra situacija, kai yra labai stipri numatanti vertė (predictive value), kai sąlyginis stimulas patikimai susijęs su nesąlyginiu stimulu. Dantisto kabinetas (sąlyginis ,, neutralus dirgiklis) reguliariai asocijuojasi su skausmu (nesąlyginis stimulas), reakcija - baimė.
tags: #eksperimentines #psichologijos #tyrimai