Emocijos yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, tačiau jų prigimtis ir poveikis vis dar kelia daug klausimų. Ar išgyvename tas pačias emocijas vienodai? Kodėl kartais reaguojame nevaldomai į dalykus, kurie kitus palieka abejingus? Mokslininkai, tyrinėjantys emocijas, nuolat diskutuoja apie bazinių universalių emocijų skaičių ir jų universalumą. Šiame straipsnyje panagrinėsime emocijų psichologiją, jų kilmę, funkcijas ir poveikį mūsų elgesiui.
Emocijų Universalumas ir Individualumas
Charlesas Darwinas vienas pirmųjų teigė, kad tam tikros emocijos yra universalios ir bendros visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų kilmės. Tačiau kodėl reakcijos ir elgesys kartais būna tokie skirtingi? Paulas Ekmanas, daugiau nei 50 metų tyrinėjantis emocijas, teigia, kad kiekvienas jausmas turi savo istoriją, kuri slepiasi giliau. Emocijos vystosi laike, o skirtingi dirgikliai lemia, į ką sureaguojame.
Tie dirgikliai gali būti įvairūs:
- Tam tikri įvykiai
- Esamos aplinkybės ir jausmai
- Ankstesnių patirčių suformuota pasaulėžiūra
- Asmeninės istorijos
- Įvairios bendros kultūrinės normos
Šie dirgikliai paskatina emocinę patirtį, kuri kyla konkrečioje situacijoje ir yra susijusi su subjektyviais jausmais bei fiziniais pojūčiais. Būtent jie suteikia formą ir spalvą tam, kaip suvokiame situaciją, kitaip tariant - apibrėžia mūsų galimų veiksmų kryptį ir intensyvumą. Pavyzdžiui, jei kalbame su piktu kolega, galime supykti patys ir pradėti ginčytis.
Kol situacijos sąmoningai neanalizuojame, sunku pasirinkti galimą reakciją, nes ji būna staigi ir spontaniška. Tokios reakcijos lemia atitinkamus veiksmus. Tačiau jei imtume sąmoningai analizuoti padėtį, galbūt suvoktume, kad esame pavargę, todėl pašnekovo pyktis labai lengvai paveikia ir mus. Jei analizuotume dar giliau, galėtume pajusti momentą, kai pyktis mus apima ne tik emociškai, bet ir fiziškai, pavyzdžiui, įsitempia kūnas arba susigniaužia kumščiai.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Emocijų Scenarijai ir Elgesys
Emocijos apsprendžia būsimą mūsų elgesį. Kiekviena jų koduoja savyje tam tikrą scenarijų, pagal kurį elgsis emocijos apimtas žmogus. Apžvelkime penkis scenarijus, nulemtus konkrečių emocijų.
1. Pyktis
Pykčio skalėje yra įvairaus intensyvumo pykčio: nuo lengvo ar stipraus susierzinimo iki įsiūčio. Pyktį lengva sukelti net kūdikiams, pavyzdžiui, suimant tvirtai už rankos ir neleidžiant atlikti tam tikro veiksmo. Scenarijus aiškus: kitas asmuo neleidžia man įvykdyti mano ketinimų. Jei asmuo trukdo ne atsitiktinai, o tikslingai, kryptingai, pyktis gali dar sustiprėti.
Pykčio išskirtinė savybė ta, kad jis skatina būsimą pyktį ir šitaip sukuriamas užburtas ratas, iš kurio gali būti sunku ištrūkti. Pagrindinis pykčio scenarijaus naratyvas - kažkas (tyčia) man trukdo, blokuoja, neleidžia, atima, skriaudžia. Pagrindinė pykčio žinutė - „traukis man iš kelio“.
Skiriasi ne tik pykčio intensyvumas, bet ir jo pobūdis. Pavyzdžiui, pasipiktinimas gali būti nukreiptas į save arba į kitus. Bloga nuotaika - pasyvaus pykčio ženklas. Stiprus pyktis rodo, kad kantrybė artėja prie ribos. O kerštas yra pykčio pastūmėtas veiksmas, kai po ilgų refleksijų apie skriaudą asmuo imasi atsakomųjų veiksmų.
Pykčio scenarijui dažnai svarbus objektas, į kurį nukreipiame atsakomuosius veiksmus. Susierzinimas gali sukelti pasyvią agresiją arba lėtą „virimą“, kai ilgainiui jaučiamas pyktis kaupiasi, kol pagaliau prasiveržia. Nusivylimas, frustracija dėl pasikartojančių nesėkmių gali inspiruoti užgauliojimus, šauksmus ir ginčus. Dar intensyvesnė pykčio emocija - tendencingas bandymas nuolat įsivelti į nesantaikas ir prieštaravimus. Tai skatina užgauliojimus, rėkimą, ginčus ir pasipriešinimą, bandymus pakenkti kitam.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
2. Liūdesys
Liūdesys yra atsakas į svarbią netektį. Jis padeda mums šiek tiek atsitraukti ir parodyti kitiems, kad mums reikalinga parama. Liūdesio emocijų intensyvumas taip pat skiriasi: nuo nusivylimo, kad neatitinka lūkesčiai, drąsos praradimo, nuolat patiriant nesėkmes, iki beviltiškumo, tikėjimo, kad nieko gero ir gražaus neįvyks, desperacijos, kai nelieka jokios vilties. Toliausiai liūdesio skalėje rikiuojasi gedulas, netekus kažko labai svarbaus, didžiulis sielvartas, kai liūdesys ir kančia yra itin stiprūs.
Liūdesio scenarijus apima du esminius dalykus: nusivylimą ir beviltiškumą. Galime jausti nedidelį ar stiprų nusivylimą arba labai stiprų beviltiškumą, desperaciją. Visos liūdesio situacijos susijusios su netekties jausmu. Didžiausia ir stipriausia netektis, kokią gali patirti žmogus, yra artimo žmogaus netektis. Tokiose situacijose patiriamas ne tik sielvartas, bet ir agonija. Pats sielvartas yra labiau pasyvi emocija, kurios metu jaučiamas stiprus beviltiškumas. Na, o agonija yra protestas, bandymas susigrąžinti tai, kas prarasta.
Liūdesio scenarijaus naratyvas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panašus į pykčio - ir vienu, ir kitu atveju kažko netenkame. Tačiau pykstant objektas yra gana aiškus - jis mums trukdo, neleidžia, atima. Liūdint tokio aiškaus objekto dažniausiai nėra. Elgesys, apėmusi liūdesiui, gali būti skirtingas - nuo atjautos ir paramos ieškojimo iki protesto ar atsitraukimo. Pavyzdžiui, nusivylimas gali skatinti ieškoti paramos, gedėti ir raudoti, atsitraukti, išprovokuoti gėdos jausmą ar nuolatinį grįžimą mintimis prie įvykusios nesėkmės ar netekties (ruminavimą). Bejėgiškumas gali priversti ieškoti paramos, jausti gėdą, atsitraukti arba norėti ir bandyti protestuoti.
3. Baimė
Baimė skirta apsaugoti mus nuo galimų pavojų. Ji apima spektrą nuo nerimo ar susirūpinimo iki didelio, viską užvaldančio siaubo. Nerimas ar jaudulys gali būti įvairaus intensyvumo - tiek silpnas, tiek stiprus, o siaubas paprastai būna tik didelis ir intensyvus. Baimė taip pat priklauso nuo pavojaus pobūdžio - ar jis staigus ir netikėtas, ar numanomas ir gresiantis kurį laiką. Iškilus staigiam pavojui, reaguojame žaibiškais atsakomaisiais veiksmais (pavyzdžiui, sustingstame arba bėgame). Kai nerimaujame dėl būsimo, numanomo pavojaus, dažniausiai nuolat būdraujame ir jaučiame įtampą kūne.
Be to, reakcijos į staigų pavojų paprastai veikia kaip analgetikai - sumažina skausmą, o nuolatinis nerimas dėl būsimo pavojaus skausmą didina. Laukdamas tokio pavojaus, pavyzdžiui, chirurginės operacijos, žmogus gali išgyventi labai stiprią baimę ir net panikos atakas. Baimė dar sustiprėja, jei žmogus turi nelabai sėkmingos ankstesnės patirties, susijusios su chirurginėmis intervencijomis. Šis baimės jausmas gali stipriai sumažėti ar apskritai išnykti atvykus į ligoninę. Kitaip tariant, baimė mažėja, kai imamasi konkrečių veiksmų ir priemonių grėsmei įveikti.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Baimė yra labai stiprus jausmas. Bijant sunku tuo pat metu dar ką nors jausti ar netgi mąstyti. Regis, protas susikoncentruoja vien tik į šią emociją. Baimės scenarijuje svarbiausi yra nerimas ir siaubas. Tačiau po tuo slypi kur kas daugiau - kiekviena baimė yra susijusi su skausmo - tiek fizinio, tiek psichologinio - tikimybe. Kokie galimi atsakomieji veiksmai jaučiant baimę? Jei stipriai nerimaujame ar jaudinamės, galime bandyti pabėgti ar nuolat grįžti mintimis prie galimo baimės šaltinio. Kai šis nerimas sustiprėja, galime lyg sustingti - nepajėgiame pratarti žodžio ar pajudėti. Kai baimė labai stipri, staigi ir nekontroliuojama, prasideda panika.
4. Pasibjaurėjimas
Pasibjaurėjimas yra mūsų reakcija į tai, kas gali būti nuodinga, toksiška tiek fiziškai, tiek ir socialine prasme. Pasibjaurėti galime ne tik kvapu, skoniu, vaizdu ar garsu, bet ir nepatinkančia, bjauria kito asmens išvaizda ar net idėjomis. Emocijas tyrinėjantys mokslininkai pastebėjo, kad universalus pasibjaurėjimą keliantis dirgiklis yra žmogaus kūno išskyros - kraujas, fekalijos, šlapimas.
1955-aisiais amerikiečių psichologas Gordonas Allportas pasiūlė įsivaizduoti mintyse pasibjaurėjimo eksperimentą: pirmiausia pagalvokite apie seiles savo burnoje ar jas nurykite. Tada įsivaizduokite, kad išspjaunate jas į stiklinę ir išgeriate. Įdomu tai, kad pasibjaurėjimo, kaip atskiros emocijos, nejaučia maži vaikai. Jis susiformuoja maždaug tarp ketvirtų ir aštuntų gyvenimo metų. Maži vaikai gali atsisakyti maisto dėl to, kad jiems nepatinka skonis, tačiau tai nėra tas pat, kas pasibjaurėjimas.
Pasibjaurėjimo scenarijuje visuomet yra du „veikėjai“ - nepatinka ir šlykštu. Galime jausti silpną ir stiprų jausmą, kad kažkas nepatinka, tačiau šleikštulys dažniausiai būna tik intensyvus. Visos pasibjaurėjimo būsenos susijusios su toksiškumu, nuodingumu. Pagrindinė pasibjaurėjimo žinutė - „dink iš čia“. Kaip elgiamės jausdami pasibjaurėjimą? Jei emocija silpna, galime tiesiog vengti, atsitraukti nuo situacijos. Jei stipresnė - kyla antipatija, tuomet ne tik vengiame ar atsitraukiame, bet ir „nužmogėjame“ - elgiamės mechaniškai.
5. Džiaugsmas
Džiaugsmas susijęs su maloniais jausmais, kurie kyla tiek naujose, tiek pažįstamose situacijose. Pagrindiniai džiaugsmo scenarijaus elementai - taika ir ekstazė. Šių dviejų komponentų intensyvumas skiriasi. Taikingumas gali būti tiek silpnas, tiek intensyvus, tačiau ekstazė paprastai būna itin stipri ir intensyvi. Džiaugsmo žinutė yra „tai nuostabu!“. Įdomu tai, kad apie malonumo ir pasitenkinimo emocijas žinome kur kas mažiau nei apie nemaloniąsias.
Kai jaučiame džiaugsmą, pasitenkinimą, galimi veiksmai taip pat priklauso emocijos intensyvumo. Pavyzdžiui, sensoriniai malonumai gali skatinti mėgautis jais ir ieškoti daugiau. Pramogos, pasilinksminimai padeda įsitraukti, pajusti tarpusavio ryšį, skatina garsiai reikšti savo pasitenkinimą kitiems, kartoti tai, kas linksma ar malonu. Būdami apimti ekstazės dažniausiai siekiame išlaikyti, t. y. kartoti, tai, kas sukėlė šį malonumą.
Emocijų Valdymas ir Emocinis Raštingumas
Nors labai žmogiška norėti jaustis tik maloniai, tačiau kol esame gyvi patirsime ir nemalonių emocijų. Įsisąmoninus žmogišką tendenciją stumti tai, kas nemalonu, gal galime atsigręžti į emocijų pažinimą. Pažinti emocijas, tai visų pirma, įsisąmoninti jų funkcijas. Tačiau nemažai žmonių iki šiol dar neišmoko tiksliai įvardinti, kaip jaučiasi. Tai nesukeltų problemų, jei ne vienas niuansas - nemokėdami įvardinti savo emocijų ir apsiribodami pasakymais „gerai“ ir „blogai“ mes, patys to nenorėdami, užklijuojame etiketes savo jausmams, priskirdami juos prie „gerų“ arba „blogų“.
Vis dėlto verta pagalvoti: ar liūdesys yra blogai? O laimė - tik gerai? O kaip su apgailestavimu, nusivylimu ir gėda? O kaip dėl susijaudinimo, pasididžiavimo ar dėkingumo? Dauguma mūsų dėl tokio emocijų skirstymo susiduriame su tuo, jog „blogų“ emocijų kibirėlis prisipildo pernelyg greitai, lyginant su „gerų“. Tai niekam nenaudinga. Štai kodėl, pvz., kognityvinės elgesio terapijos atstovai - psichologai, psichoterepeutai - rekomenduoja pacientams nebeklijuoti emocinių patirčių etikečių. Nes emocijų etiketės iš esmės yra pernelyg neatibrėžtos, abstrakčios. Kur kas naudingiau išmokti ir tiksliai įvardinti konkretų jausmą, o vertinant jį atsižvelgti į konkrečią situaciją.
Savaime aišku, kai kurios emocijos ir būsenos, pvz., nerimas, greičiausiai niekada nebūtų priskirtos prie malonių (gerų), kaip ir džiaugsmas - prie nemalonių (blogų) emocijų. Tačiau dauguma emocijų iš esmės yra neutralios, kiekvienoje naujoje situacijoje jos gali būti ir „geros“, ir „blogos“. Kalbėdamas apie ilgalaikę naudą, gaunamą atsisakius etikečių „gera emocija“ arba „bloga emocija“, aš mėgstu metaforą apie nekviestus svečius. Man patinka ši metafora, nes ji pabrėžia laikiną, netikėtą ir nevaldomą emocijų prigimtį.
Įsivaizduokite, kad vieną dieną atsibundate ir jus aplanko gėda. Veidrodis elgiasi su jumis ne taip, kaip norėtumėte. Pastebite, kad lyginate save su bendraamžiais. Apgailestaujate, kad nieko gero nepasiekėte darbe. Tai - įprasti emociniai išgyvenimai, kurie patiriami, kai žmonės susiduria su depresijos simptomais. „Blogų emocijų“ kibirėlis persipildo ir tai tiesiog smaugia. Tačiau, jei į gėdą pažvelgsime be išankstinio nusistatymo, kad jausti ją - blogai, išvysime šviesą tunelio gale. Galbūt šis jausmas mums - signalas, kad laikas pradėti mankštintis, o darbe - susirasti mentorių? Galbūt jau laikas paprašyti daugiau atsakomybių ir imtis papildomų pareigų? Negalvodami, kad jausti gėdą - blogai, galite atrasti jos teikiamą naudą. Ir taip „gerų“ emocijų kibirėlis pamažu ims pildytis.
Jei vadovas sukritikuotų ataskaitą, kurią, jūsų manymu, turėjo pagirti, kaip reaguotumėte - nuolankiai sutiktumėte su kritika ar pyktumėte ir gintumėte savo atliktą darbą? Ar sugebėtumėte neparodyti savo užgautų jausmų ir „išlikti profesionalus“? O gal kankintumėte save klausimais: ką reiškė vadovo šypsena pokalbio pradžioje? Ar įspėjo, kad vadovas yra sutrikęs, o gal šypsena reiškė, kad jis džiaugiasi, galėdamas jus sukritikuoti?
Emocijos ir Atmintis
Emocijos veikia tai, kaip mes atsimename įvykius ar informaciją. Atlikti tyrimai teigia, kad tie įvykiai ar informacija, kurie sukelia emocinį atsaką yra labiau įsimintini negu neutralūs. Taip gali būti todėl, kad emocinė ir racionali informacija yra užkoduojama skirtingose smegenų srityse. Pasak J. Hammond (2008) racionalioji smegenų dalis apdoroja informaciją linijiniu būdu, kiekvieną jos dalį atskirai. Tuo tarpu emocinė smegenų dalis ją apdoroja paraleliai. Taip informacija yra apdorojama greičiau, tačiau ne loginiu būdu. Už ją tai padaro racionalioji dalis.
Labai svarbi smegenų dalis, kuri nustato kaip emocijos bus išreikštos fiziškai, yra pagrindinė dalis, kur yra kaupiami emociniai prisiminimai. Tyrimas parodė, kad kai žmogus patiria didelio sužadinimo situacijas, migdolas gali nepaisyti paprastai vykstančių racionalių ir emocinių smegenų funkcijų ir prisiimti šią atsakomybę sau, sprendimų priėmimo proceso metu sužadindamas ryškiausius savo prisiminimus.
Patiriamos emocijos gali turėti dvejopą poveikį. Kartais tam tikros emocijos yra siejamos su tam tikrais įvykiais. Žmogus pačias patirtas emocijas gali atsiminti stipriau negu aplinkybes, kuriomis tos emocijos yra patiriamos. Dėl to žmonės išvysto automatines emocines reakcijas ir atsakus į tuos objektus ar įvykius. Kitas emocijų poveikis yra pačių prisiminimų sustiprinimas, kurių metu buvo patiriamos emocijos. Taigi, emocijos daro įtaką ne tik žmogaus sąmoningiems, bet ir nesąmoningiems sprendimams. Emociniai prisiminimai sukelia stiprią, nesąmoningą fiziologinę reakciją.
Visgi vien tik emocijų sukėlimas yra nepakankama sąlyga įvykiams ir informacijai atsiminti. Nuo emocijų priklausančio atgaminimo teorija teigia, jog informacijos atgaminimas yra efektyvesnis tada, kai emocinė būsena bandymo atgaminti informaciją metu yra panaši į emocinę būseną, kuomet informacija yra užkoduojama. Dar vienas svarbus veiksnys yra gaunamų užuominų pobūdis. Tyrimas parodė, kad kai informacijos užkodavimo metu buvusios sąlygos ir atgaminimo užuominos sutapo, tyrimo dalyviai informaciją atsiminė žymiai greičiau negu tada, kai jos nesutapo.
Emocijos ir Organų Sąsajos
Rytų medicina jau tūkstančius metų tvirtina, kad mūsų išvaizda, charakteris, išgyvenamos emocijos, mintys ir fizinė savijauta tarpusavyje glaudžiai susiję. Tiesą sakant, tai kažkada žinojome ir mes. Iš kur gi kitur būtų atsiradę tokie jausmus apibūdinantys ir su organų veikla susiję posakiai, kaip „neimk į kepenis“, „plyšta širdis“, „lieja tulžį“ ir pan.
Pasak kinų medicinos, kiekvienas organas yra atsakingas už tam tikras emocijas, ir atvirkščiai - pernelyg įsisiautėjusios emocijos gali ne juokais sutrikdyti ir fizines organizmo funkcijas. Kinų medicinoje išskiriamos 5 pagrindinės organų poros. Visos jos energiniais kanalais susijusios su mūsų emocijomis.
- Inkstai ir šlapimo pūslė siejami su baime. Ne veltui sakome „apsišlapino iš baimės“. Normali inkstų ir šlapimo pūslės veikla padeda nepalūžti sunkiomis gyvenimo minutėmis, teikia mums valios ir atsakomybės jausmą, pareigingumą. Pažeistas inkstų ir šlapimo pūslės energinis kanalas sukelia baimės jausmą, perdėtą nuolankumą. Su šių organų pažeidimais siejama ir sutrikusi kraujotaka, nusilpęs imunitetas, slenkantys plaukai, retėjantys kaulai, senatvinis kurtumas, nuolatinis šalčio pojūtis.
- Kepenys ir tulžies pūslė siejami su pykčiu. Kepenys yra tarsi rezervuaras, kuriame kaupiasi užgniaužtas pyktis, nuoskaudos, įsižeidimai. Harmoninga šių organų veikla leidžia žmogui kūrybingai prisitaikyti prie kintančių gyvenimo situacijų, greitai surasti išeitį, kai atsitinka kas nors nenumatyto, žmogus greitai ir be vargo „suvirškina“ bet kurią jam pateiktą naują medžiagą. Kepenys, gaunančios kenksmingos įtūžio energijos, tarsi suakmenėja, tampa nebe tokios elastingos ir gyvos. Sutrikusi kepenų ar tulžies pūslės veikla gali paversti niurgzliu, greitai susierzinančiu, sunkiai apsisprendžiančiu žmogumi. Kad pažeisti būtent šių organų energiniai kanalai, taip pat rodo migreniniai galvos skausmai, šokinėjantis kraujospūdis, lūžinėjantys nagai, akių problemos.
- Plaučiai ir storoji žarna siejami su liūdesiu. Ne veltui plaučių džiova sergantys poetai rašė tokias liūdnas, nostalgiškas elegijas… Kai šie organai gerai funkcionuoja, mes gebame semtis iš praeities gražių prisiminimų ir mokame paleisti tai, kas neduoda ramybės, žadina kaltę. Jei plaučiai pažeisti, žmogų kamuos melancholija. Ir atvirkščiai - liūdesys ir sielvartas energetiškai nualina plaučius, lemia kvėpavimo takų ligas. Neharmoninga storosios žarnos veikla sukelia perdėtą apgailestavimo, kaltės jausmą.
- Skrandis ir kasa susiję su rūpesčiais. Ką reiškia pabusti su streso kamuoliu skrandyje ar nuo įtampos negalėti nuryti nė kąsnio, žinome turbūt visi. Net tradicinė medicina skrandžio opas pirmiausia sieja su įtampa. Pernelyg įtemptas protinis darbas, pedantiškumas susargdina šiuos organus. Daug lemia ir tai, kaip mes tvarkomės su savo rūpesčiais. Tuos, kurie yra linkę juos „nuryti“, slėpti savyje, dažniau kamuoja sumažėjęs rūgštingumas, sunkumo jausmas, virškinimo problemos. Itin dirglūs, nerimastingi žmonės paprastai skundžiasi rėmeniu, kenčia dėl opų.
- Širdis ir plonoji žarna siejamos su džiaugsmu. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista - juk džiaugsmą mes laikome teigiama emocija. Deja, pasirodo pernelyg didelis ar užsitęsęs džiaugsmas kenkia ne mažiau nei skausmas. Tikrasis širdies džiaugsmas nėra euforija ar pergalės svaigulys, tai tyli palaiminga ramybė, lėtas gyvenimo tempas, kai išgyvenama ir pajuntama kiekviena dienos minutė. Kenkia ne tik džiaugsmo perteklius, bet ir jo stoka. Netramdomas džiaugsmas lemia padidėjusį kraujospūdį, padažnėjusį pulsą. Šios emocijos trūkumas siejamas su pernelyg žemu kraujospūdžiu, retu pulsu, žarnų nepraeinamumu, pilvo pūtimu.