Įvadas
Žmogaus gyvenimas neįsivaizduojamas be emocijų. Nors dažnai vengiame emocijų ir neretai galvojame, jog emocijų išreiškimas yra silpnumo ženklas, jos yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra emocijos, kokia jų reikšmė, kaip jas atpažinti, valdyti ir kaip su jomis susidraugauti. Taip pat panagrinėsime, kaip teigiamas emocijas galima panaudoti siekiant geresnės psichikos sveikatos ir pilnaverčio gyvenimo.
Kas Yra Emocija?
Nors nėra vieno vieningo apibrėžimo, emocija dažnai apibrėžiama kaip tam tikra žmogaus reakcija į situaciją, kuri dažnai susijusi su fiziologiniu pokyčiu kūne ir yra vedama tam tikrų minčių, impulsų veikti ir elgesio, priklausomai nuo to, kaip žmogus interpretuoja situaciją, kuri sukėlė jo emociją. Emocijos - tai psichiniai pergyvenimai, jaudinimasis, jausmai, žmogaus santykio su vidinio ir išorinio pasaulio objektais išgyvenimai. Nuo patiriamų emocinių išgyvenimų intensyvumo priklauso veiklos atlikimo kokybė.
Emocijas sukelia daiktai, įvykiai, situacijos, žmonės ir visa, kas reikšminga individui. Emocijos plačiąja prasme apima ir jausmus. Vaikai emocijas reiškia nuoširdžiai, nevalingai, audringiau negu suaugę.
Emocijų Kilmės Teorijos
Emocijų kilmė aiškinama labai įvairiai. Pirmasis, bandydamas atskleisti biologinę emocijų prigimtį, Č. Darvinas teigia (1872), kad emocijų kilmė yra gyvuliška ir, kad psichikai vystantis emocijos turėtų išnykti. Emocijos - tai instinktyvių veiksmų palikimas, o emocijų išraiškos - tai buvusių naudingų judesių liekanos. Teigiamų emocijų išraiškos judesiai yra prišingi neigiamų emocijų išraiškos judesiams. Pasitenkinimo reakcijos išraiška yra priešinga pykčio išraiškai: veido raumenys atsipalaiduoja, mes šypsomės. Artimas Darvinui yra amerikiečių filosofo ir psichologo V. Džeimso (1884) bei danų gyd. K.G. Langės (1885) psichofiziologinis požiūris. Jis teigia, kad emocijų kilmė nulemta pakitimų motorinėje sferoje. Emocijos kyla dėl judesio (kaip sakė V. Džeimas, „Mes bijome, nes bėgame“). Fiozologiniai procesai - emocijų šaltinis, o ne pasekmė. Pvz., mes ne dėl to verkiame, kad liūdime, o dėl to esame liūdni, kad verkiame. Minėti autoriai apvertė klausimą. Iki jų buvo teigiama, kad pirmiausia egzistuoja išorinis stimulas, kuri žmogus vienaip ar kitaip supranta. Pradėjus organizmo fiziologinėse reakcijose ieškoti emocijų priežasčių, neurofizikai V. Kanonas (1927) ir P. Bardas (1931) iškėlė atskirų smegenų darinių svarbos emocijų atsiradimui klausimą ir chirurginiais eksperimentais įrodė taliamuso, hipotaliamuso, limbinės sistemos ir kitų galvos smegenų dalių įtaką žmogaus emocijų atsiradimui. V. Kanonas į emocijų kilmės aiškinimą įvedė homeostazės sąvoką. Šio principo esmė yra ta, kad emocijų pagalba žmogui pavyksta pasiekti homeostazę. t.y. pusiausvyra ir ramybę. XX amžiaus pradžioje Z. Froidas iškėlė emocijų reikšmę ir įtaką žmogaus gyvenimui bei jo vystymuisi. Z. kad emocijos gludi giluminiuose žmogaus sluoksniuose. Emocijos - tai instinktyvūs potraukliai, tai vidinė varomojo jėga, tai žmogaus veiklos reguliatorius. Vystantis asmenybiai ir kitiems psichikos dariniams (Ego ir Super - ego), malonumo principą keičiant realybės principu, atsiranda aukštesnieji jausmai. Z. Froidas daugiausia kalbėjo apie baimės jausmą ir nerimą. Pagal S. Šachterio ir J. E. Zingerio dviejų faktorių teoriją (1964) emosijos kyla, kai tam tikros situacijos ar stimulo suvokimas sukelia pakitimus kūne (pvz. sutikę miške vilką mes susigužiame arba puolame bėgti). Šie pakitimai siunčia žinią į smegenys ir taip kyla tam tikros emocijos patyrimas. Žmonės, tyrimo metu gavę adrenalino injekciją, apie kurios sužadinantį poveikį nieko neįtarė, skirtingai reaguoja priklausomai nuo to, kokia aplinkui atmosfera - linksma ar įtempta. Kad kiltų emocija, būtinas fiziologinis jaudinimas ir kognityvinis situacijos vertinimas tuo metu. Emocijos gali kilti dviem būdais: įprastų, kai aplinkos įvykiai vertinami kaip reikšmingi, sukeliantys emocinę įtampą, kuri ir priskiriama sukėlėjui; ir neįprastu, kai žmogus suvokia savyje esančią fiziologinę įtampą, bet neturi tam tinkamo paaiškinimo. R.S. Lazario kognityvinė fenomenologinė teorija (1973) į emocijas žiūri kaip į procesą. Žmogaus emocijos priklauso nuo to, kaip jis vertina situaciją ir kokią jai teikia reikšmę. Tai lemia ir emocijos stiprumą, ir jos pobūdį. Autorius skiria tri pagrindines emocijų formas: baimės, pykčio, ir liūdesio reakcijas. Rusų psichofiziologas P. Simonomas (1981) sukūrė informacinę emocijų teoriją. Pasak jo svarbiausias emocijos impulsas yra poreikis. Emocijos ženklą (teigiamą ar neigiamą) ir intensyvumą lemia turima žmogaus informaciją apie tai kaip galima šį poreikį patenkinti. P. Žymiai plačiau įvykio, sukėlusio emocijų ypatumus ir jų ryšį su žmogumi nagrinėja atribucinė emocijų kilmės teorija. Pirmieji darbai pasirodę 1982m., priklausė B. Bernardui ir H. Veimeriui. Emocija arba jausmas išgyvenami kaip reakcija į juos sukeliantį reiškinį. Jausmo kokybė ir intensyvumas priklauso nuo to, kokias priežastis tam įvykiui žmogus priskiria.
Emocijų Svarba Psichikos Sveikatai
Pasaulio sveikatos organizacija psichikos sveikatą apibrėžia kaip bendrą žmogaus gerovę, kurioje individas gali suvokti savo potencialą, susitvarkyti su kasdieniais gyvenimo stresoriais, produktyviai dirbti bei gali įnešti svarų indėlį į savo bendruomenę. Siekiant užtikrinti gerą psichologinę sveikatą, vienas iš svarbiausių aspektų yra gebėjimas atpažinti, priimti ir reguliuoti emocijas.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Visos emocijos, tiek malonios, tiek nemalonios, mūsų gyvenime atlieka svarbų vaidmenį. Jos kaip lakmuso popierėlis padeda atpažinti savo santykį su aplinka, kitais žmonėmis ir savimi. Žiūrint evoliuciniu požiūriu, emocijos atliko svarbų vaidmenį suformuojant greitus atsakus į iššūkius. Net jei žvėris nebūdavo iš tikrųjų nusiteikęs pulti, tokia greita reakcija padėdavo žmonėms apsisaugoti nuo blogiausio scenarijaus. Taigi dėl šio evoliucinio palikimo, emocijos gali sukelti, sustiprinti mūsų mintis ar padaryti taip, kad mintys atrodytų labai realistiškos, net jei jos nepagrįstos tikrais faktais.
Teigiamos ir Neigiamos Emocijos: Ar Yra Geros ir Blogos Emocijos?
Dažnai klausiama, kokios emocijos yra geros. Tačiau iš tiesų nėra blogų ar gerų emocijų. Jei malonias emocijas, tokias kaip džiaugsmas ar pasitenkinimas, mes linkę laikyti geromis, tai nemalonias emocijas, tokias kaip pyktis, nerimas ar liūdesys, dažnai esame linkę nuvertinti, jas neigti, nepriimti ir nustumti į šalį.
Pavyzdžiui, pyktis gali padėti atpažinti, kad mūsų asmeninės ribos yra peržengtos arba kaip tik signalizuoti, kad griežtos nelanksčios taisyklės (pvz., jis (-i) negali padaryti klaidų, aš visada privalau viską atlikti tobulai) yra pažeistos. Taigi, pirmuoju atveju pyktis atlieka itin svarbų vaidmenį siekiant apsaugoti save. Tuo tarpu antruoju atveju svarbu atsigręžti į tokias griežtas savo taisykles ir paklausti savęs, ar jas tikrai įmanoma įgyvendinti realybėje ir ar tikrai privalau visada to iš savęs ar kitų reikalauti.
Kaip Tvarkytis su Emocijomis?
Tvarkydamiesi su emocijomis automatiniu būdu, žmonės reaguoja dvejopai. Mes slopiname emocijas, jų neįsisąmoniname ir neigiame, bet tai eikvoja mūsų resursus, nes net užslopintos emocijos vis tiek veikia mūsų psichiką neigiamai, kas gali sukelti nepaaiškinamus fizinius skausmus ar miego problemas. Kitas scenarijus - mes tampame užvaldomi emocijų ir jos sąlygoja mūsų veiksmus bei savijautą. Dažnai tokiu atveju žmogus vadovaujasi neracionalia taisykle: „jei taip jaučiu - reiškia, tai yra tiesa“.
Tačiau yra išmintingas būdas tvarkytis su neišvengiamai atsirandančiomis emocijomis - dėmesingu būdu jas įsisąmoninti, priimti, nevertinti, atsisakyti kaltinimo, atpažinti ir suprasti, kaip jos veikia mūsų gyvenimą esamu metu ir kokią žinutę jos mums perteikia.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Emocijų Išraiška ir Jos Reikšmė
Kasdieniniame gyvenime nuolat matome, kaip mus supantys žmonės verkia ir juokiasi, rodo vienas kitam švelnumą, barasi, liūdi ir džiaugiasi. Matome žmonių emocines būsenas, matome emocines išraiškas, iš kurių dažniausiai ir sprendžiame apie žmogaus išgyvenimus, jausmus bei troškimus. Emocinė išraiška, greta žmonių bendravimo yra svarbiausia priemonė, padedanti padedanti suprasti žmonėms vienas kitą. Žmogaus saviraiškos galimybės yra dvejopos: įgimtos ir įgytos. Išreikšti savo emocijas stengiamės nuo mažumės. Kūdikio verksmas gali ir neturėti konkretaus tikslo - tai tiesiog bendro nepasitenkinimo išraiška. Dažnai vaiko pasakojimas apie įvykius darželyje - padriki tauškalai, nes svarbiausias tikslas yra ne papasakoti, o išsikrauti. Apie penktus gyvenimo metus mes išmokstame bendrauti kitais tikslais - norėdami ką nors pranešti, siekdami tam tikro tikslo. Šiuo atveju jau mūsų jausmai nėra tokie svarbūs išsakyti, o kartais juos sąmoningai slepiame ar nesąmoningai maskuojame. Žmogaus emocijų išraiška turi didelę biologinę ir socialinę reikšmę. Apie žmogaus išgyvenamas emocijas dažniausiai sprendžiame iš jo veido išraiškos. Ryškiausiai emocinę būsena išduoda veido raumenų veikla. Veido išraiškos pasikeitimai vadinami mimika. Kūno judesiai - gęstai, laikysena, eisena - pantomimika - taip pat išreiškia emocijas. Nusiminusio, prislėgto žmogaus laikysena skiriasi nuo linksmo. Išorė dažnai suteikia vertingos informacijos apie tai, kokias ir kokio stiprumo emocijas išgyvena pašnekovas. Apie žmogaus išgyvenimus byloja ir įvairus organizmo pakitimai. Tačiau nedera užmiršti, kad informacija apie išgyvenamas emocijas, išreikšta ne žodinėmis formomis, dažnai esti daugiaprasmė. Pvz., kai pašnekovas žiovauja, galime spėti, kad pokalbis jam visai neįdomus, arba jis tiesiog pavargęs. Beje, yra žmonių, sąmoningai sąmoningai demonstruojančių pageidaujamas emocijas - perdėtai džiūgauja, liūdi, domisi ir kt. Todėl naivu tikėtis, kad žinios apie mimikos bei pantomimikos ypatumus leis suprasti kitą žmogų. Daug vaisingesnės gali būtu pastangos nuodugniau suprasti pašnekovo jausmus. Jei norime, kad mus teisingai suprastų pašnekovas, turime mokytis reikšti savo jausmus pakankamai atvirai, patys pasirikdami atvirumo laipsnį ir riziką. Išmokę kontroliuoti emocijų verbalinį ir neverbalinį pasireiškimą, galime ramiai išsakyti ne tik teigiamus, bet ir neigiamus savo jausmus.
Kūno Pojūčiai ir Emocijos
Supratę savo poreikius, elgesį, santykius bei jų sukeliamas emocijas, galime stebėti kaip jos valdo kūną. Kiekvienas jausmas savitai pakeičia mūsų savijautą. Pastebėję raumenų įtampą, tikimės atpažinti baimę arba nerimą. Patutę „suakmenėjusi“ veidą ir sunkų kvėpavimą - atpažįstame susijaudinimą ar įskaudinimą. Tuo tarpu, raumenų atsipalaidavimas yra teigiamų emocijų, ramybės, pusiausvyros, pasitenkinimo išorinis rodiklis. Pasinaudodami autogeninetreniruote, galėtumę išmokti valdyti savo emocijas, pradėdami nuo raumenų įtampos valdymo. Šiuo metodu atpalaidavę raumenys, iš karto pasijusimę nusiraminę ir galėsime tiksliau vertinti situaciją nerimo, įtampos ar streso metu. Autogeninės treniruotės metodą ištobulino vokiečių gydytojas Dž. Šulcas ir amerikiečių psichfiziologas E. Džeikobsonas. Jos metu atpalaiduojami raumenys, sukeliama ramybės būsena, atsikratoma nerimo ir įtampos, reguliuojamos įvairios organizmo funkcijos. E. Džeikobsonas tyrinėjo emocinių būsenų ir raumenų įtampos registravimo metodus. Jis nustatė, kad kiekvieną emocinę būseną atitinka tam tikros raumenų grupės įtampa. Pvz. prislėgta nuotaika turi ryšį su kvėpavimo organų raumenų įtampa, iš baimės įsitempia liežuvio, lūpų, gerklų, sprando raumenys. Taigi mažinant psichinį jautrumą, reikia atpalaiduoti raumenys, mažinti jų aktyvumą. To pasiekiame tam tikrų specialių saviįtaigos formulių pagalba, kurių poreikis pagrįstas principų: žodis automatiškai veikia kūną. Raumenų atpalaidavimas rodo pasitenkinumą, ramybę, dvasinę pusiausvyrą. Kitas būdas sąmoningai siekti dažnesnio teigiamų emocijų patyrimo - tai vieno iš neuroligvistinio programavimo autorių F. Puceliko siūlomų taisyklių laikymasis. Svarbiausia čia yra tai, kad savo mintyse turime naudoti kuo mažiau neigiamą patirtį sukeliančių žodžių - raktų, ir kuo daugiau - teigiamų. Pvz., užuot sau mintyse sakę: „Kokia šiandien bloga diena, aš jaučiuosi toks žioplys, man prastai sekasi“, derėtų galvoti: „Šiandien aš jaučiuosi ne toks laimingas, kaip norėčiau, šiandien man nelabai gera diena“. Tuo pačiu principu turėtumė galvoti ir apie save. Gerų žodžių ir minčių buvimas musų sąmonėje žadina tegiamą patirtį, geras emocijas ir prisiminimus, kurie ateičiai užprogramuoja palankius mums įvykius. Todėl juos ir vadiname raktais. Šios teorijos pagride glūdi teiginys, kad mūsų mintys kuria musų gyvenimą.
Emocijų Spektras: Afektas, Aistra, Baimė ir Depresija
Žmogus išgyvena platų emocinių būsenų spektrą. Tos būsenos skiriasi intensyvumu, ženklu (teigimu ar neigiamu) ir objektu, į kurį yra nukreiptos. Afektu vadiname trumpalaikį, stiprų teigiamą ar neigiamą emocinį išgyvenimą, kuri lydi organizmo išoriniai bei vidiniai pakitimai. Jo išraiška priklauso nuo žmogaus. Tai gali būti labai intensyvi baimė, stiprus įniršys, džiaugsmas ar neviltis. Afektas - tai reakcija į įvykusią situaciją. Afekto būsenos pagrindas - vidinis konfliktas tarp kilusių poreikių ar norų ir galimybių juos patenkinti. Kai žmogus jaučia kokį nors stiprų poreikį vidinę įtampą ir norą ją pašalinti, o negali to padaryti, kylančios neigiamos emocijos pasidaro labai intensyvios ir gali peraugti į afekto būseną, o tada sunku valdyti savo emocijas ir elgesį. Itin silpna kontrolė. Afektai beveik nevaldomi, todėl užburto rato nutraukti beveik neįmanoma. Tokiu atveju žmogaus neveikia įrodymai, jam atrodo, kad jis liko nesuprastas. Visa, ką įmanoma padaryti, tai tik sumažinti emocijų intensyvumą arba labai stiprų išgyvenimą pakeisti kita tokia pat stipria emicija. Blokavimas. Afektai užblokuoja viską, kas su jais siejasi. Įsijungia gynybos mechanizmai. Afekto situacijoje ypač stipriai veikia neigimas, kai žmogus dažnai net beviltiškose situacijose nemato realių įvykių ar skausmingų dalykų. Aistra, kaip ir afektas, yra stiprus išgyvenimas. Tačiau tai labiau pastovus visaapimantys sąmoningesnis, ramesnis jausmas, dominuojantis kitų jausmų atžvilgių ir atliekantis reguliacinę funkciją bei darantys poreikį žmoaus veiklai, gyvenimo krypčiai ir pan. Aistros apimtas žmogus koncentruojasi į savo aistros objektą. Pvz., aistringi krepšinio sirgaliai. Svarbiausias „aistruolių“ bruožas - aktyvi veikla juos dominančioje, aistrą keliančioje srityje. Baimė kyla žmogui susidūrus su pavoju. Normaliomis sąlygomis ji padeda išvenkti pavojaus, tai tarytum biologinė apsauginė reakcija. Be baimės būtumė lengvai pažeidžiami. Priešingai nerimui, ji visada siejasi su konkrečiu aplinkos objektų (asmeniu, daiktu, įvykiu). Baimei bųdinga įtampa, susijaudinimas, stokojanti harmonijos veikla, pakitęs suvokimas. Didelė baimė mažina žmogaus veiklumą, slopina skausmą, sugebėjimą prisitaikyti prie pakytusių sąlygų. Tačiau ji įspėja žmogų apie gresiantį pavojų, skatina budrumą, padidina jautrumą, parengia būsimai veiklai. Baimė skirstoma į tris formas: paprasta baimė, siaubas ir išgąstis. Depresija - tai prislėgta, liūdna nuotaika, susijusi su poreikių sumažėjimu, motoriniu slopinimu bei psichinio aktyvumo sumažėjimu. Debresija - ilgai trunkanti nelaimingumo būsena: debresijos kankinamo žmogaus niekas nedžiugina - nei anksčiau mėgti užsiėmimai, nei darbai ar valgiai: dingsta prisirišimas prie mylimų žmonių, kankina bejėgiškumo jausmas, nuolatinis nuovargis, kai kurie kūno funkcijų sutrikimai. Esant debresiniai būsenai žmogus linkęs iškreipti esamą gyvenimo situaciją.
Žodžių Įtaka Emocijoms
Žodžiai turi milžinišką įtaką mūsų mintims, savivertei ir netgi savijautai. Mūsų vartojamas žodynas daro tiesioginę įtaką ne tik įsitikinimams, pasaulėžiūrai bei savęs suvokimui, bet net ir fiziniam kūnui. Psichologo J. Schaferio teigimu, žodžiai - lyg filtras, kurį naudojame mus supančiam pasauliui suvokti, įprasminti.
Mūsų vartojama kalba fiksuojama tam tikrose smegenų dalyse, kurios tiesiogiai siejasi su gerokai primityvesnėmis smegenų dalimis, atsakingomis už pagrindinius poreikius ir išgyvenimą. Įvardydami objektus, jų savybes, dėl sudėtingo smegenų veiklos proceso suaktyviname ir atitinkamas organizmo funkcijas, padedančias išgyventi ar palaikyti socialinį statusą. Tad tarp mūsų vartojamų žodžių (ir išorinei komunikacijai, ir vidiniam monologui) ir mūsų pasaulėžiūros yra tiesioginis ryšys.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Mokslininkų Andrew Newbergo ir Marko R. Waldmano atlikto tyrimo metu tiriamiesiems buvo pateikiami teigiami žodžiai (taip, taika, meilė ir pan.) bei neigiami žodžiai (ne, mirtis, liga, skurdas ir pan.), o jų smegenų aktyvumas buvo matuojamas funkcinio magnetinio rezonanso prietaisu. Pasirodo, teigiami žodžiai suaktyvino priekinę smegenų skiltį, iš kurios vėliau signalas keliauja į motorinę smegenų dalį bei už emocijas atsakingus centrus (lot. thalamus). Tai reiškia, kad teigiami žodžiai, suaktyvinę šią grandininę reakciją, nulėmė teigiamų veiksmų pasirinkimą, teigiamą savęs ir aplinkinių vertinimą. Maža to, dalyvių organizme reikšmingai sumažėjo streso hormono kortizolio, kuris sukelia „bėk arba kaukis“ parengtį arba tiesiog palaiko ilgalaikio streso padarinius: įsitempusius raumenis, sustojusį virškinimą, padažnėjusį širdies pulsą, aukštesnį kraujospūdį ar sumažėjusį lytinį potraukį. O neigiami žodžiai sukelia priešingą reakciją.
Kaip Puoselėti Teigiamas Emocijas?
Štai keli psichologų B. Fredrickson bei S. Lyubomirsky patarimai, kaip puoselėti teigiamas emocijas:
- Dažniau sakykite "taip". Kai tik turite galimybę, padarykite paslaugą sau ir sakykite „taip“.
- Kalbėkite ramiu tonu. Pastebėta, kad pakeltas tonas ar agresyvi kalbos maniera skatina mus rinktis ir neigiamus žodžius, kaltinti, pulti.
- Atraskite jungtuką „vis dėlto“. Visi susiduriame su sunkumais ir nemaloniais išgyvenimais, tik kiekvienas skirtingai juos interpretuojame. Tačiau kaip dažnai mes net ir teigiamą patirtį nuspalviname tamsiomis spalvomis. Stenkitės atsisakyti neigiamų žodžių.
- Atsakingai rinkitės supančią aplinką. Jei nuolat tenka klausyti skundų, barnių arba neigiamų komentarų, pagalvokite, kaip to išvengti.
Emocinis Intelektas ir Savimonė
Emocinis intelektas (EQ) apima gebėjimą atpažinti, suprasti ir valdyti savo bei kitų žmonių emocijas. Savimonė yra esminė emocinio intelekto dalis. Ugdykite savimonę:
- Stebėkite savo emocijas. Atkreipkite dėmesį į savo emocijas įvairiose situacijose.
- Žurnalas. Rašykite apie savo emocijas ir patirtis.
- Prašykite atsiliepimų. Klauskite kitų žmonių apie savo elgesį ir emocijas.
Socialinių Tinklų Poveikis Emocijoms
Socialiniai tinklai gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį mūsų emocijoms. Viena vertus, jie leidžia mums palaikyti ryšius su draugais ir šeima, gauti paramą ir dalintis savo patirtimis. Kita vertus, socialiniai tinklai gali sukelti pavydą, nepasitenkinimą ir nerimą.
Vieno tyrimo metu nustatyta, kad beveik 70 proc. žmonių socialiniuose tinkluose siekia save pavaizduoti tokiais, kokie realybėje nėra. Kai visa galva pasineriama į socialinių tinklų gyvenimą, dažnai aplanko tokie jausmai, kaip kaltė, pavydas, pyktis, nepasitenkinimas. Visi šie jausmai anksčiau ar vėliau gali peraugti į ilgalaikes psichologines problemas - kompleksus.
Kaip Atpažinti Liūdesį ir Kaip Su Juo Kovoti
Liūdesys yra viena dažniausių emocijų, kurią patiria visi žmonės. Jis gali būti sukeltas įvairių gyvenimo įvykių, tokių kaip netektis, nusivylimas, konfliktai ar stresas. Kiekvienas žmogus liūdesį gali jausti skirtingai.
Liūdesio požymiai:
- Prasta nuotaika ir sumažėjęs energijos lygis.
- Nerimas, baimė ar kaltė.
- Nuolatinis verkimas, raudojimas.
- Atsiribojimas nuo kitų žmonių ar veiklų.
- Miego ir apetito sutrikimai.
- Sunkumas koncentruotis, priimti sprendimus ar atsiminti dalykus.
- Pesimizmas, neviltis ar praradimo jausmas.
- Savivertės sumažėjimas ar dažna savikritika.
Kaip kovoti su liūdesiu:
- Pripažinkite ir išreikškite savo jausmus.
- Nukreipkite savo dėmesį nuo liūdnų minčių.
- Praktikuokite sąmoningumą.
- Išbandykite kognityvinį persiorientavimą.
Jeigu liūdesys užsitęsia per ilgai, tai gali būti ženklas, kad reikia kreiptis į psichologą.
Vaikų Emocijos
Emocijos dominuoja visose vaiko gyvenimo srityse. Vaikas emocijas reiškia nuoširdžiai, nevalingai, audringiau negu suaugęs žmogus. Psichologė išskiria šias vaiko emocijas: džiaugsmą, pasididžiavimą, pavydą, baimę, pyktį, liūdesį, nuoskaudą, užuojautą. Kuomet vaikui skiriamas dėmesys, jis patiria emocinę gerovę - pasitiki savimi, jaučiasi saugiai. Tuomet vaiko nuotaika būna džiugi. Emocinė gerovė padeda ugdyti vaiko asmenybę, skiepyti teigiamus bruožus.
Emociškai bręsti vaikui padeda aplinkiniai žmonės - tėvai, mokytojas, bendraamžiai. Kiekvieni santykiai vaiką išmoko įveikti sunkumus ir sėkmingai prisitaikyti socialiniame pasaulyje. Vaiko emocijos turi įtakos intelektiniai, socialiniai ir kalbos vystymosi raidai. Susikaupusias emocijas vaikui padeda išreikšti įvairi veikla: piešimas, žaidimai ir pan. Emocijos didelės įtakos turi vaikų piešiniams. Piešimas vaikus džiugiai nuteikia, jie mato savo kūrybinį rezultatą, didžiuojasi ir spontaniškai pradeda pasakoti apie savo piešinį. Piešdamas vaikas dažnai jau pačio kūrybinio proceso metu daug pasakoja, kalba, įvardina savo išgyvenimus.