Vaikų emocijos - tai sudėtingas ir daugialypis reiškinys, turintis didelę įtaką jų raidai ir gerovei. Nors kartais teigiama, kad vaiko emocijos yra primityvios, svarbu suprasti, kad jos yra natūralios ir svarbios patirtys, kurios vystosi ir sudėtingėja augant vaikui. Šiame straipsnyje aptarsime vaiko emocijų primityvumą, emocinę raidą, priklausomybės formavimąsi, humoro jausmo ugdymą ir praktinius patarimus tėvams, kaip padėti vaikams valdyti savo emocijas.
Kūdikio Emocijų Raida Pirmaisiais Mėnesiais
Kūdikio raida pirmaisiais 12 mėnesių yra nuostabus laikotarpis, kai vaikas patiria didžiulius fizinius, pažintinius ir emocinius pokyčius. Dauguma kūdikio judesių yra spontaniški, ritmiški, atsirandantys tam tikrais intervalais, neilgai trunkantys, nevisiškai valdomi, greiti ir pilnos amplitudės. Kūdikis reaguoja į garsus ir ima šypsotis gana greitai - tai yra geros savijautos atspindys. Judesiai platūs ir nekoordinuoti. Suklūsta išgirdęs naują garsą. Kūdikis pusiau atgniaužtą ranką tiesia į virš jo akių pakabintą žaislą. Vograuja (t. y. Nori bendrauti. Pyksta, jei nepaimamas ant rankų. Mimiką sieja su garso tonu. Būdamas 5 mėn. mažylis pradeda intensyviai pažinti aplinką per burną. Tai nėra primityvus aplinkos pažinimas. Per burną kūdikis apie daiktą sužino labai daug: kvapą, skonį, formą, dydį, svorį, temperatūrą. Remdamasis rankomis ir keliais, t. y. Daugiau žaidžia su garsais, imituoja balso moduliacijas, garsus taria tam, kad atkreiptų kitų dėmesį. Per pirmąjį pusmetį intensyviai vystosi regėjimas.
Emocijų Atsiradimas ir Prieraišumo Formavimasis
Tirta kūdikių reakcija į svetimą žmogų su nematytais žaislais per pirmuosius gyvenimo metus. Nustatyta, kad pirmosiomis gyvenimo savaitėmis naujagimiai, matydami svetimą suaugusįjį ir nematytus žaislus, nereiškia jokių emocijų, sulaukę 4 mėn. - pradeda domėtis svetimu asmeniu ir jo atsineštais žaislais, o nuo 6-7 mėn. - šalintis svetimo žmogaus bei jo žaislų. Atsiskyrimo nuo mamos nerimo, svetimų baimės pagrindu formuojasi prieraišumo jausmas. Noras daugiau pažinti, pasiekti skatina mažylį išbandyti naujas judėjimo būdus, o jau turimus - tobulina. Siekdamas žaislo makaluoja rankomis, spiriasi. Siekia žaislo ištiestais pirštais, jį paima dviem pirštais, net neliesdamas jo delnu. Ypač domisi smulkiais daiktais. Kalboje vyrauja ,,dainuojantys“ tonai, gali pavadinti daiktą, mėgdžiodamas jo skleidžiamą garsą, kartoja du skiemenis ir kitus garsus. Domisi tyliais garsais. Pasaulio kalbose yra apie 600 skirtingų priebalsių ir 200 skirtingų balsių. Kalbai išmokti reikia atskirti apie 40 garsų. Būtent tiek garsų per antrąjį gyvenimo pusmetį kūdikis išmoksta atskirti. Pradeda ropoti. Pats gali atsistoti remdamasis į stabilų objektą ir trumpai pastovi. Pirštukų judesiai vis tikslesni. Pradeda kalbėti dialogu - pasakius skiemenį ar skiemenų junginį bando atkartoti. Klausosi pokalbių, gali įvykdyti paprastus paliepimus. Mokslininkai nustatė, kad žodinė kalba vystosi lygiagrečiai su gestais. Puikiai valdo savo kūną, keičia įvairias padėtis, greitai juda ropodamas. Tobulėja kūdikio gebėjimas paimti smulkius daiktus. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikiai naudojasi abiem rankomis vienodai. Dažnos nuotaikų kaitos. Ryškios prieštaravimo reakcijos, jei kas nors vyksta ne pagal jo norą.
Pagrindinės Emocijos Kūdikystėje
Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis gali išreikšti daug emocijų: susidomėjimą, pasitenkinimą, džiaugsmą, distresą (nemalonią emocinę patirtį), pasibjaurėjimą, pyktį, liūdesį ar baimę. Kai kurių mokslininkų nuomone, jau 2 mėn. Vaikų emocijos - tai sudėtingas ir daugialypis reiškinys, turintis didelę įtaką jų raidai ir gerovei. Nors kartais teigiama, kad vaiko emocijos yra primityvios, svarbu suprasti, kad jos yra natūralios ir svarbios patirtys, kurios vystosi ir sudėtingėja augant vaikui.
Visagalio Iliuzija ir Primityvios Emocijos
Kūdikystėje vaikas yra visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų, kurie patenkina jo pagrindinius poreikius. Iš pradžių kūdikis patiria tik dvi būsenas - komfortą ir diskomfortą. Kai kūdikis jaučia diskomfortą (alkį, šaltį, nešvarias sauskelnes), jis verkia, taip pranešdamas apie savo poreikius. Jei suaugusieji greitai patenkina tuos poreikius, kūdikis grįžta į komforto būseną.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Šiuo ankstyvuoju raidos etapu vaiko psichika yra labai primityvi, todėl jis gali jaustis visagaliu. Kūdikis gali manyti, kad jo verksmas tiesiogiai sukelia suaugusiųjų veiksmus ir patenkina jo poreikius. Šis jausmas, kad jis gali valdyti save ir pasaulį, vadinamas visagalio iliuzija.
Tačiau svarbu suprasti, kad šios ankstyvosios emocijos, nors ir primityvios, yra būtinos vaiko raidai. Jos padeda jam suprasti savo poreikius, bendrauti su aplinka ir užmegzti ryšį su suaugusiaisiais.
Bendravimo ir Pažinimo Poreikiai
Augant vaikui, jo emocijos tampa sudėtingesnės ir įvairesnės. Maždaug po metų vaikas pradeda aktyviau tyrinėti aplinkinį pasaulį, manipuliuoti daiktais ir bendrauti su kitais žmonėmis. Ypač svarbus tampa bendravimo poreikis, kuris yra būtinas vaiko išgyvenimui ir gerovei. Tyrimai rodo, kad vaikų namuose, kur kūdikiai gauna tik minimalią priežiūrą (maitinimą ir sauskelnių keitimą), vaikai patiria depresiją ir netgi atsisako valgyti.
Tačiau vaiko pažinimo ir bendravimo poreikiai ne visada patenkinami. Suaugusieji dažnai žiūri į vaiką per savo prizmę ir pasaulėžiūrą, pamiršdami, kad vaikas neturi supratimo apie tai, kokius daiktus galima liesti, o kokių negalima. Dėl to suaugusieji gali vangiai palaikyti vaiko domėjimąsi pasauliu, kartais tiesiog norėdami apsaugoti savo daiktus.
Apribojimai ir Neigiami Vertinimai
Augant vaikas neišvengiamai susiduria su apribojimais ir neigiamais vertinimais. Jis girdi „negalima", „koks blogas berniukas", „kaip tau ne gėda" ir pan. Jei vaiko poreikis domėtis pasauliu ir gauti iš tėvų šilumą bei meilę nuolat nepatenkinamas, jis gali padaryti išvadą, kad jo norai yra neteisingi ir kad mama jo nemylės, jei jis norės kažko, kas jai nepatinka.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Norėdamas būti mylimas ir geras mamai, vaikas mokosi slopinti savo pažintinius poreikius. Vėliau daugelis vaiko „noriu" susilaukia tokios pat suaugusiųjų reakcijos: „Noriu neduoti savo žaislų smėlio dėžėje - tu ką, toks gobšuolis?", „Noriu pabėgioti - argi geros mergaitės taip elgiasi?", „Noriu katę patempt už uodegos - tu nori kankinti gyvūną?".
Nors vaikas neišvengiamai susidurs su apribojimais (rozetės, aštrūs daiktai, kitų žmonių nuosavybė), svarbu, kaip suaugusieji elgiasi tokiais atvejais. Tokiu būdu būsite nuoseklūs ir tvirti, vaikas jaus, jog, nepaisant draudimo, vis tiek jį mylite ir nekaltinate jo dėl to, kad jis tiesiog kažką nori gauti. Tuo pačiu taip vaikui parodote, kaip surėdytas gyvenimas ir jog vaikui teks su juo susidurti. Taip pat rodote, kad suprantate jo pyktį ir susierzinimą dėl to, kad jam kažko „negalima", pavyzdžiui, ketvirto saldainio. Pyktis, susierzinimas - normali vaiko reakcija, todėl tėvai neturėtų drausti reikšti šių jausmų, kai jie vietoje ir laiku. Tai leidžia vaikui jaustis norimu ir mylimu. Be to, vaikas pradeda suprasti, kad kažko negalima ir nepradeda riboti savo norų bei slėpti jausmų.
Priklausomybės Formavimasis
Jei vaiko norai ir jausmai nuolat atmetami, jis pradeda suvokti, kad šį žaidimą pralošė. Dėl to vaikas pasiduos bei užgniauš visus savo norus. Vėliau jis iš viso pamirš, kaip reikia ko nors norėti, kadangi bus susikoncentravęs tik į vienintelį dalyką - neprarasti mamos meilės. Visi kiti jo paklydimai tolins jį nuo norimo tikslo bei mažins savigarbą.
Taip formuojasi priklausomybė: „Aš pamiršau, kaip jaučiuosi, kai kažko noriu, kas suteiktų man pasitenkinimą ir malonumą. Seniai nejaučiau, kad kai kažko noriu, jaučiu nedidelį susijaudinimą, o kai gaunu tai, ką noriu - įtampa dingsta ir man būna gera. Vienintelis dalykas, kurį pamenu ir į kurį esu susitelkęs - bet kokiu būdu susigrąžinti ir neprarasti „artimųjų" draugiškumo".
Suaugusiųjų gyvenime bet kokioje stresinėje ar sudėtingoje situacijoje tai pasireiškia kaip noras gauti pasitenkinimą iš dalykų, kurie veikia greitai ir patikrintai, kadangi jis negali žinoti, kas dar galėtų žmogui suteikti malonumo ir nuimti stresą. Dėl to prasideda alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas, prasideda priklausomybė nuo interneto ir t.t. Juk jis įpratęs vykdyti kitų žmonių, o ne savo, norus. Be to, pas tokį žmogų, net jeigu jis geba atskirti savo norus, pastebimai trūksta savigarbos, tikėjimo tuo, kad jis pasitaisys. Juk jam buvo draudžiama siekti savo tikslo, todėl dabar jam sunku savarankiškai pasirinkti (juk jis nuo vaikystės neteisus), priimti savarankiškus sprendimus, išradingai susidoroti su problemomis. Jis kiekvieną kartą į gyvenimą žvelgia per savo vaikystės patirties prizmę: vaikystėje jam neleido būti savimi, t.y., jis jautėsi, kad pasaulis jį atstums, kad jis nesusidoros su juo. Vienintelė išeitis - išeiti iš šio pasaulio į kitą nerealų, kuris tesuteikia pasitenkinimo iliuziją trumpuoju laikotarpiu.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Humoro Jausmo Ugdymas
Humoro jausmas yra svarbi vaiko emocinės raidos dalis. Jis padeda vaikams susidoroti su stresu, baimėmis ir skriaudomis, taip pat stiprina socialinius ryšius. Vaikai dažnai juokiasi iš situacijų netikėtumo, pavyzdžiui, kai personažas įkrenta į balą ar atsitrenkia į stulpą. Suaugusieji gali nesuprasti tokio humoro, tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra žiaurumas, o tiesiog neišsivystęs humoro jausmas.
Augant vaikui, jo humoro jausmas tampa sudėtingesnis. Jis pradeda suprasti žodžių žaismą, kalambūrus ir kitus humoro elementus. Tačiau humoro jausmo ugdymas priklauso nuo visuomenės kultūros lygio. Jei humoro viršūne laikomi komiksai ir primityvios scenelės, vaikas gali ir nepasistūmėti aukščiau pirmo laiptelio.
Ypač neigiamai vaikus veikia susidomėjimas „juoduoju" humoru, kuris susijęs su „komiksų kultūra". Vaikas žengia pirmuosius žingsnius, geba atitolti nuo tėvų, jau gali bandyti tam tikras užduotis atlikti savarankiškai (apsiauti batus ar užsidėti kepurę).
Vaiko Isterijos ir Pykčio Priepuoliai
Gana dažnos situacijos, kuomet vaikui nepavyksta pasiekti norimo tikslo (pvz., apsiauti bato), tenka nutraukti mėgiamą veiklą (pvz. Nustoti žaisti ir ruoštis miegui) ar tėvai atitraukia mažylį nuo tam tikro pavojingo veiksmo (pvz. Neleidžia pačiam lipti stačiais laiptais). Tokiose ir panašiose situacijose vaikas gali kristi ant žemės, spardytis, rėkti ir verkti dėl patirtos nesėkmės ar nutrauktos veiklos. Raidos atžvilgiu - tai visiškai normali ir dažnai pasitaikanti tokio amžiaus vaikų reakcija. Tarp tėvų šios intensyvios emocijos dažnai dar yra žinomos, kaip pykčio priepuoliai vaikui ar vaiko isterijos priepuoliai.
Kaip Elgtis Vaikui Isterikuojant?
Kai kyla vadinamos „vaiko isterijos", svarbiausia ne pulti moralizuoti vaikui, kad to daryti negalima, slopinti ar nukreipinėti šias emocijas, o padėti jam išgyventi emociją kartu, tinkamais būdais ir sugrįžti į glaudų ryšį: „Suprantu tave", „Suprantu, kad tau pikta", „Man irgi būtų pikta, esu šalia, girdžiu tave", „Ar nori, kad apkabinčiau tave?", „Kaip galime išleisti šį jausmą? Patrepsėkim, pakvėpuokim, pakumščiuokim pagalvę".
Tuo metu, kai vaikas yra pagautas itin stipraus įkarščio, labai tikėtina, kad jis negirdės tėvų prašymų arba jie net paaštrins situaciją. Tėvams dažnai dėl to būna neramu, jie nežino kaip reaguoti į vaiko pyktį ar agresiją, kiek leisti vaikui reikšti savo emocijas, o kada jau stabdyti. Normalu, kad vaikas vieną ar kelis kartus parkris parduotuvėje, kai nenupirksite norimo žaislo, pasiginčys dėl nepatinančių rūbų ar ,,neskanaus" maisto. Tai rodo, kad vaikas vystosi, didėja jo sugebėjimas mąstyti, reikšti nuomonę. Nenormalu būna tada, kai suaugęs žmogus pradeda pildyti visus vaiko norus, kad tik šis neverktų, nerėktų, nekeltų isterijų. Vaikai fiziškai agresyviausi būna 2-4 metų amžiaus. Nuo 5 metų vaikų fizinė agresija pereina į žodinę agresiją, t.y. supykęs vaikas jau pajėgia savo pykti išreikšti verbaliai, pvz.: nebespiria, nekanda, o sako: „Aš tavęs nemyliu, nedraugausiu, galvą nupjausiu". Tokia vaiko emocijų išraiška parodo, kad jo raida eina tinkama linkme. Sunerimti reikia tada, jei vaikas savo agresija nukreipia į save (pvz.: raunasi plaukus, tranko galvą į sieną), jei vaiko fizinė agresija tęsiasi ir sulaukus penkerių metų, jei vaikas kankina gyvūnus ir jei vaikas piktas būna didžiąją dienos dalį be paaiškinamos priežasties.
Kaip Mokyti Vaikus Pykčio Valdymo?
Pirmiausia, ką reikėtų atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, pykti yra nei gerai nei blogai. Tik svarbu, kad pyktis būtų išreiškiamas socialiai priimtinais būdais. Vaiko užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai. Taigi vaikams reikia leisti pykti ir mokinti tą pykti išlieti tinkamais būdais. Kaip galite mokinti vaikus pykčio valdymo:
- Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni, t.y. kai pykstate nerėkite ant vaikų, nes jie savo pykčio metu nukopijuos Jūsų elgesį ir supykę rėks ar trankys durimis;
- Vaiko pykčio metu reikia irgi elgtis ramiai, kalbėti ramiai, atsisėsti. Svarbu suprasti vaiko pykčio funkciją. Vaikui pyktis yra „sunki" emocija ir jei suaugęs žmogus į ją sureaguoja audringai vaikui išbūti savo emocijose yra dar sunkiau;
- Jei labai sunku susitvardyti, kai vaikas isterikuoja, stipriai pyksta ar kitaip veda Jus iš kantrybės, naudinga padaryti išminties pauzę: Suskaičiuoti iki 10 atbuline tvarka; iš 100 atiminėti po 7; Pajudėkite, pasirąžykite; Įkvėpkite ir iškvėpkite; Pažiūrėkite į veidrodį ir nusišypsokite; Užsidarykite vienas; Atsigerkite vandens; Įsivaizduokite šalia gerą draugą ar autoritetą; Ženkite atgal; Pasakyti sau stabdančių žodžių.
- Įpykęs vaikas negirdi, ką Jūs norite jam pasakyti ar pamokyti, vaiko pykčio metu reikia jį tik raminti, o auklėti tada, kai vaikas yra ramus. Jei pykčio metu su vaiku velsitės į diskusijas tik paaštrinsite situaciją;
- Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes…? Tau nepatinka, kai…“. Jei vaikas sunkiai kalba, mokinkite jį kalbėti, kreipkitės pagalbos pas logopedą, nes vaiko pyktis ir kalba yra labai susiję dalykai. Kai vaikas negali pasakyti ko jis nori, kaip jaučiasi, jam kyla didžiulis pyktis.
- Mokinti vaiką, kad pyktis praeina, tai emocija, kaip banga, kuri ateina ir nueina, reikia tik palaukti ir neprisidaryti rūpesčių.
- Naudokite vizualizacijas, kurios vaikui padės geriau suvokti savo pyktį ir jį valdyti. Keletas vizaulizacijų pavyzdžių: Bombos vizualzacija. Paaiškinkite vaikui, kad pykdamas jis būna kaip tiksinti bomba. Pasiūlykite įsivaizduoti bombą su daugybe įvairiaspalvių laidelių, kurių vienas yra raudonas. Jei nori bombą jis gali nupiešti. Kad padarytų bombą nekenksmingą, liepkite nukirpti ar nutraukti raudoną laidelį, - tai jis gali padaryti kiekvieną kartą kilus pykčiui. Vėliau, tik pajutę jį apimant pykčiui, pasiūlome nukirpti raudoną bombos laidelį, primindami neigiamas pasekmes: ,,Būtų gerai, kad nukirptum bombos laidelį, kitaip tavęs laukia bausmė. Tikrai būtų gaila.“ Vaikas įgyja aiškią veiksmingą priemonę kontroliuoti savo pykčiui. Įsivaizduok, kad pyktis tai tavyje gyvenantis drakonas/pykčio debesėlis, o tu esi riteris, kuris turi stebuklingų ginklų su tuo drakonu kovoti. Kai supyksti užsimerk ir įsivaizduok, kaip riteris nugali drakoną. Įsivaizduok savo pyktį, kaip didžiulį sniego ritinį ir kai supyksti po truputėli mintyse tą sniego gniūžulą ištirpink iki mažytės sniego gniūžtės.
- Mokinti atpažinti kūno pojūčius, kai vaikas pyksta. Pyktį suvaldyti tada, kai jis yra pačiame pike yra praktiškai neįmanoma, todėl svarbu mokinti vaiką savo pyktį pastebėti anksčiau ir jį išreikšti socialiai priimtinais būdais. Jei pastebite, kad vaikas pradeda pykti, perspėkite jį, kad greitai nebegalės suvaldyti savo emocijų ir pasiūlykite kaip jas tinkamai išreikšti.
- Mokykite, ką daryti kai vaikas pyksta, kaip jis gali išreikšti savo emocijas, sakykite: „Tu gali pykti, bet negali mušti draugo. Kai supyksti gali suspausti tvirtai kumščius ir palaikyti arba gali supykęs patrepsėti, nupiešti ir suplėšyti savo pyktį…“.
- Kai vaikas pyksta, stenkitės nevartoti tokių pasakymų: „Nesinervuok“; „Neturėtum pykti“; „Nesielk kaip mažas vaikas“; „Nesijaudink, viskas bus gerai“. Kai taip sakote vaikas girdi: „Mano jausmai negeri“; „Suaugęs nesupranta, kaip tai svarbu“; „Mama galvoja, kad aš blogas“.
- Nereikia ir negalima pildyti kiekvieno vaiko noro, bet juos reikia išgirsti ir parodyti vaikui, kad jį girdite ir suprantate.
- Kai vaikas nusiramina, tada su juo aptarkite, kas sukėlė jam pyktį, kaip jis gali sau padėti, kai yra piktas.
Kaip Padėti Vaikui Atsiskleisti?
Kiekvieno vaiko gyvenimo pradžioje jų visatos centras yra mama ir tėtis. Tad natūralu, kad būtent šių žmonių rankose yra ne tik mažylio fizinė, bet ir emocinė raida. Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentės, Vilniaus psichoterapijos studijos psichologės dr. Linos Gervinskaitės-Paulaitienės teigimu, pradėti rūpintis vaiko vidiniu pasauliu reikia vos tik jam gimus.
Tėvų Santykis su Vaiku
„Vienas iš dalykų, veikiančių vaiko savivertę, yra tai, kaip tėvai kuria santykį su juo nuo pat kūdikystės. Savivertė kuriasi iš skirtingų patirčių, bet galima paminėti kelias. Vaikui svarbu patirti, kad jo tėvai yra nusiteikę bandyti matyti ir suprasti jo vidinį pasaulį, t. y. jį mentalizuoti, atliepti jo poreikius, rodo meilę, rūpestį, džiaugsmą vaiku, priima įvairias jo emocijas“, - aiškina specialistė. Vaikams patiems naviguoti savo emocijų, įvairių patyrimų ir išgyvenimų pasaulyje gali būti sunku, tad labai svarbu, kad jis galėtų atsiremti į tėvus, nuo pat mažų dienų demonstruojančių, kas yra pasitikėjimas. Ilgainiui toks ryšys rodo vaikui, kad jis gali pasitikėti ir pats savimi.
„Jei tėvai yra prieinami tada, kai vaikui reikia pagalbos ar palaikymo, jis jaučia, kad gali kreiptis į juos, kai kyla stiprios emocijos ar susiduria su kokia nors situacija, kuri iš mažylio perspektyvos atrodo sudėtinga. Tai kuria jausmą, kad esu priimamas su tokiais išgyvenimais, kokius patiriu, toks, koks esu. Matymas ir tai, kas vaikui pasiseka, tėvų tikėjimas jo galiomis, o kartu - ir jo priėmimas su nesėkmėmis, pagalba jas išgyvenant irgi yra svarbūs dalykai formuojantis vaiko pasitikėjimui savimi“, - tikina L. Gervinskaitė-Paulaitienė. Ji taip pat pabrėžia, kad tėvams būtina atkreipti dėmesį, ar jų žodžiai ir veiksmai sutampa. Tarkime, jei tėvai vaikui nuolat kartos, kad jis yra protingas, tačiau baus už kiekvieną klaidą, prastą pažymį ar panašiai, jo pasitikėjimas tiek savimi, tiek aplinka gali susilpnėti. Taip pat reikia nepamiršti, jog vaikai įdėmiai klauso, kaip tėvai kalba apie save, savo išvaizdą, kaip reaguoja į padarytas klaidas ir panašiai - nuolatinė aštri kritika sau taip pat gali turėti įtakos mažylių pasitikėjimui savimi.
„Vaikai daug mokosi stebėdami tėvus, iš jų pavyzdžio. Mokosi ne tik iš to, kaip tėvai elgiasi su jais, bet ir kaip elgiasi su pačiais savimi, tarpusavyje. Tėvų atidumas savo elgesiui, stebėjimas, kiek jų žodžiai ir veiksmai dera tarpusavyje yra svarbūs. Jei jie nuolat kalba vienaip, o elgiasi kitaip, čia jau reikėtų labiau atkreipti dėmesį“, - pažymi psichologė.
Ryšio Stiprinimas su Vaiku
Pašnekovė aiškina, kad vaikui augant, keičiantis labai svarbu ir toliau su juo stiprinti ryšį. Esą vaikui labai svarbu matyti, kad tėvai pastebi ir domisi tuo, koks jis yra, kaip augant keičiasi pomėgiai, interesai ir kiti dalykai. „Iš daug skirtingų tyrimų žinome, kad ryšys tarp vaiko ir tėvų yra labai svarbi vaiko raidos dalis. Tad dėmesys ryšiui ir jo kūrimui, išlaikymui, stiprinimui galėtų būti vienas iš patarimų, ką tėvams nuolat reikia turėti galvoje. Vaikui augant, jam yra svarbus jausmas, kad mane bando pamatyti, bando suprasti mano tėvai. Jei santykis kažkuriuo gyvenimo etapu yra suprastėjęs - svarbus tėvų siekis jį atkurti. Tarpusavio ryšio stiprinimas ar atkūrimas galimas bet kuriame gyvenimo momente, tad svarbiausia tam ieškoti būdų“, - aiškina L. Gervinskaitė-Paulaitienė.
Tačiau ji pabrėžia, kad tėvams labai svarbu rūpintis ir savimi. Jeigu tėvai išseks emociškai, jie negalės padėti vaikui naviguoti vidiniame pasaulyje, o kartu - ir didinti mažylio ar jau paaugusio vaiko pasitikėjimo savimi. „Nemažiau svarbus ir tėvų emocinių resursų palaikymas ir atstatymas, kai jie nusenka. Tėvai, turintys emocinių resursų, gali jautriau atliepti vaiko poreikius, susidoroti su vaiko auginimo iššūkiais ir skatinti jo savivertės jausmą. Tai čia jau svarbus ne tik pačių tėvų gebėjimas rasti, kaip pasirūpinti savimi, bet ir pačių tėvų artimųjų, aplinkos, bendruomenės galėjimas padėti, paremti tėvus, padėti jiems pasirūpinti ir vaikais, ir savimi“, - priduria specialistė.
Vaiko Atsparumo Ugdymas
Nors pasitikėjimas savimi vaidina svarbų vaidmenį įveikiant gyvenimiškus sunkumus, tai yra tik vienas iš veiksnių, padedančių sklandžiai vaiko raidai. Pašnekovės teigimu, psichologiškai atspariu vaiku galime laikyti tą, kuris net ir susidūręs su sunkiomis situacijomis gali pakankamai sklandžiai jas įveikti, nepatiria didelių sunkumų jas išgyvendamas ir geba po jų atsitiesti. Šiame procese dalyvauja keletas veiksnių. „Visų pirma, dažniausiai minimas veiksnys - artimas, saugus santykis su suaugusiu artimu žmogumi. Kiti dalykai- tai šeimos sutelktumas, pozityvūs santykiai su giminaičiais, draugais, platesnės bendruomenės parama, paties vaiko savi-veiksmingumas ir pan. Apie kuo mažesnį vaiką kalbame, tuo svarbesnė aplinkos ir santykių reikšmė jo atsparumui. Įdomu, kad yra tyrimų rodančių, kad būtent mamos mentalizacija apie stresinį įvykį, kurį patyrė vaikas, jam yra svarbus atsparumo veiksnys. Tai reiškia, kad jei mama gali kalbėti, bandyti suprasti, kas vyko vaiko vidiniame pasaulyje to įvykio metu ir po jo, kaip tas įvykis galėjo paveikti vaiką ir ją, vaikas lengviau atsitiesia po emociškai sunkaus įvykio“, - teigia L. Gervinskaitė-Paulaitienė.
Vaikų Emocinis Raštingumas
Vaiko emocijos bei vaiko emocinė raida pradeda skleistis nuo mažumės, todėl jau kūdikystėje galime pradėti lavinti vaikų emocinį raštingumą. Tam tinkami įvairūs būdai: apibūdinti emocijas žodžiais ir pavaizduoti veido išraiškomis, paprastais ir vaikui suprantamais žodžiais pasakoti, kokios vaiko emocijos yra patiriamos skirtingose situacijose, palaipsniui lavinti jų atpažinimo ir įvardinimo įgūdžius bei savo pavyzdžiu rodyti kaip įvairios vaiko emocijos gali būti išreikštos tinkamai.
Nuo maždaug 1,5 metų iki 4-5 metų ypač sparčiai vystosi vaiko emocinė raida, taigi vaikai ima aktyviau dalyvauti šiame mokymosi procese ir patys. Šiuo laikotarpiu atsiranda daugiau aplinkybių, kada galime įtvirtinti teorines žinias praktinėse situacijose.
Pirminės ir Antrinės Emocijos
Galite pastebėti, kad kūdikiams iki vienerių metų reiškiasi pirminės vaikų emocijos: pasitenkinimas, susidomėjimas, džiaugsmas, pyktis, liūdesys, baimė, neviltis, distresas, pasibjaurėjimas. Antrinės vaikų emocijos pradeda reikštis 1-2 gyvenimo metais: gėda, pasididžiavimas, sumišimas, kuklumas, drovumas, kaltė, pavydas, dėkingumas, panika.
#
tags: #emocijos #kudikysteje #pirmaisiais #menesiais