Ką valgome, byloja apie mūsų emocijas. Tai nėra nauja idėja, tačiau knyga „Emocijos tavo lėkštėje“ gvildena šią temą giliau, atskleidžiant ryšį tarp mūsų emocinės būsenos ir maisto pasirinkimų. Ši knyga - tai ne apie kalorijas, angliavandenius ar riebalus, bet apie tai, kaip maistas veikia mūsų emocijas ir kaip emocijos veikia mūsų mitybą.
Knyga, kuri verčia susimąstyti
Lilės Lukminaitės knyga „Emocijos tavo lėkštėje“ - tai kitoks požiūris į maistą, kurį verta perskaityti kiekvienam, norinčiam geriau suprasti save ir savo santykį su maistu. Tai nėra dar viena dieta ar lieknėjimo vadovas. Tai knyga apie tai, kaip pradėti klausyti ir išmokti išgirsti, ką, kada ir kaip valgyti. Kaip priimti, nepriimti, stebėti save, savo poreikius, įsisenėjusius įpročius. Tai kelionė į save, kurioje autorius padeda skaitytojams atrasti ryšį tarp savo emocijų ir maisto pasirinkimų.
Autorė knygoje nepasakoja apie maiste esančias medžiagas - angliavandenius, riebalus ar baltymus, čia nekalbama apie kalorijų skaičiavimą ir nedalijami lieknėjimo patarimai. Knygoje rasite tokį maisto suvokimą, kokį seniai esame pamiršę. Maistas yra dovana mūsų kūnui ir sielai. Jis leidžia mums būti sveikiems, gerai jaustis ir tiesiog gyventi.
Autorės patirtis ir įžvalgos
Lilė Lukminaitė, jogos instruktorė, augalinės mitybos konsultantė ir interneto svetainės „Rojaus Daržas“ įkūrėja, dalinasi savo patirtimi ir įžvalgomis apie tai, kaip maistas veikia mūsų emocijas. Taikydama žinias, kurias įgijau ne moksluose, o skaitydama įvairias netradicines knygas, ir analizuodama save supratau, kad tokią informaciją, kuri dažnai nutylima, turi žinoti kiekvienas. Autorė pabrėžia, kad knygoje ji kur kas daugiau naudojasi pačios įgytomis žiniomis, analizuojant save ar bendraujant su žmonėmis, o ne tomis, kurias gavo mokydamasi. Tai žinios, būtinos kiekvienam žmogui, tačiau ne visuomet lengva jas gauti - reikia papildomai domėtis, skaityti ir ieškoti informacijos.
Meilė sau per mitybą
Mityba pirmiausia yra meilės ir pagarbos sau išraiška. Tai, ką valgome, parodo, kaip vertiname save, kiek leidžiame sau būti netobuliems, kaip priimame savo trūkumus, silpnybes ir ribotumą. Būtent todėl svarbu įsiklausyti į savo kūną, nes jis geriausiai jaučia, kokio maisto vertėtų atsisakyti, koks maistas jam tinkamiausias, koks užtikrina geriausią savijautą. Visiškai nesvarbus yra kūno svoris ar apimtys, svarbiausia tai, kaip jis atspindi sielą.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Mitybos lygmenyje mylėti save reiškia suteikti sau teisę nebūti tobulu. Būti žmogumi su visomis ribotomis galimybėmis ir silpnybėmis. Gerbti save reiškia netingėti pasiteirauti savęs, ar pasirinkimas atitinka Tavo kūno poreikius. Net jei ir ne visada pavyksta padaryti tinkamą sprendimą taip, kad būtų atsižvelgta į Tavo poreikius, nereiškia, kad Tavo elgesys nesikeis. Gerbti save reiškia sugebėti pasakyti NE kai kuriems maisto produktams ir asmenims, nepamiršti, kad Tavo kūnas yra tobulas kūrinys Tavo vystymuisi šiame gyvenime. Kai klausaisi savo kūno, Tau nesvarbu jo svoris, spalva, forma - jis visada padės. Patenkink jo poreikius, gerbk ir mylėk jį taip, kaip jis nusipelnė.
Klausyk savo kūno
L. Lukminaitė tikina, kad pagrindinė taisyklė renkantis maistą yra išgirsti, ko nori organizmas. Reikia atmesti kažkur nugirstas ar kitų sugalvotas taisykles, netgi savo išankstinius nusistatymus ir paklausyti, ką sako kūnas. Būtent į tokią kelionę po save ir veda autorė knygoje „Emocijos tavo lėkštėje“.
Knygoje „Emocijos tavo lėkštėje“ autorė pataria, kaip išmokti girdėti savo kūną, suprasti savo poreikius, stebėti savijautą ir jos pokyčius, kaip pakeisti įpročius. Čia rasite tai, kas įkvėps keisti požiūrį į maistą ir į save.
Knygos gimimas ir autorės mintys
Lilė Lukminaitė tinklaraštį „Rojaus daržas“ pradėjo rašyti paskatinta draugių, kurioms nuolat pasakodavo ką sužinojo, arba fotografuodavau ir siųsdavau maisto nuotraukas. Tiesiog kilo mintis ir noras sudėti viską į vieną vietą ir labiau prieinamą visiems žmonėms. Tinklaraštyje tik po kelių metų pradėjau labiau rodyti savo veidą ir skleistis kaip asmenybė, o ne kaip kažkas už kadro.
Prieš kokius trejus metus vienas žmogus pasėjo mintį, kad kažkada parašysiu knygą. Knyga įprasmina mintis kitaip nei internetiniai portalai. Daug atsakingiau rašai kiekvieną sakinį ir nori kuo aiškiau pateikti mintį. Kadangi mėgstu nustebinti ne tik kitus, bet ir save, knyga yra kitokia - mano nuomone, daug svarbesnė nei receptų. Knyga apie tai, kas man buvo aktualu nuo mokyklos laikų iki dabar. Kodėl valgom vienaip ar kitaip, kas yra maistas, kodėl vieni geba valgyti tvarkingai, kiti nuolat persivalgo ir panašiai. Manau, kad mano knyga skirta visiems, kurie nori pažvelgti šiek tiek iš kito kampo apie mitybą.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Autorės šūkis yra „mažiau kalbų, daugiau darbų“. Norisi įgyvendinti idėjas, kad jos nebūtų tik idėjos. Daug kalbėdavau su savo drauge Karolina Samale apie mitybą, emocijas, savistabą, baimes, vaikystės bėdas susijusias su mityba ir tarsi pradėjome dalintis informacija, knygomis apie tai.
Iš pradžių pasirodė emociškai sunku, kad likau viena, bet paskui suvokiau savo pamoką ir ką man gyvenimas nori pasakyti. Labai gerai supratau, kad jis mane moko atsakomybės. Tada ėmiausi knygos iš naujo, skaičiau kiekvieną sakinį ir stengiausi visu kūnu bei siela atsakyti už kiekvieną sakinį. Tarsi prisiėmiau atsakomybę ir visai kitomis akimis pažiūrėjau į šį projektą.
Knygos neperrašinėjau, tiesiog taisiau. Kai kurias vietas po daugiau kartų - tol, kol patiko. Man asmeniškai, čia buvo vienas sudėtingiausių dalykų: kaip sudėlioti, kad būtų kažkoks tęstinumas, skyriai ir panašiai. Nes atrodė, kad tiesiog viskas galėtų būti vientisa ir vienodai svarbu. Čia reikėjo padirbėti.
Rašiau visaip visur, bet man dažniausiai reikėjo keisti aplinkas. Kartais, kai jau reikėdavo taisyti ir dėlioti rišlesnius sakinius, kad žmonės suprastų tiksliai, ką noriu pasakyti, pasirinkdavau kokią coworking erdvę arba nueidavau į restoraną, užsisakydavau skanius pietus, pavalgydavau ir tada jau sėsdavau prie knygos taisymo. Esmė tame, kad nemėgstu rutinos, monotonijos ir panašiai, todėl net ir aplinkos keitimas man atnešdavo naujo įkvėpimo, minčių… Taip pat ir su maistu, gėrimais, muzika.
Tikrai buvo bėdų su atidėliojimu, ypač pradžioje. Atrodė, kad vis randu svarbesnių dalykų. Keista aš. Pati sugalvoju rašyti - pati rašau, pati sugalvoju, kad sunku - pati paskui vėl persigalvoju. Žodžiu, kariavau su proto išdaigomis. Knygas tikrai varčiau, skaičiau, buvo kai kurios tokios, kad atrodė vienu metu visiškas mano įkvėpimas. Idėja pakalbinti specialistus kilo įpusėjus rašymui, bet tai padariau visai pabaigoje.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Knygos leidyba
Berašydama knygą būdavo pagalvodavau, kad aš net neįsivaizduoju kaip čia ką reikės daryti, bet svarbiausia buvo turėti rankraštį, kad turėčiau ką parodyti. Na, ir buvo toks labai naudingas susitikimas su ponu Danieliumi Goriunovu! Susitikime puikiai išaiškinai, kaip kas apie ką su kuo. Tas susitikimas buvo labai naudingas, todėl susidariau nuomonę, kaip čia kas vyksta, ir ta mistika „kaip išleisti knygą“ man pasidarė nebe tokia jau ir mistika. Gavau kontaktų ir patarimų, kur galiu kreiptis, todėl nedelsiant tą ir padariau. Kreipiausi ir į knygynus ir į Egidijų Šiaulį.
Pavadinimo paieškos
Vienas labiausiai įstrigusių pavadinimų buvo: „Pasimatymas su lėkšte“ arba „Pasimatymas su savimi“. Atsirinkau kelis variantus ir tada pradėjau klausinėti nuomonių… Tada atsirado dar bent du kartus daugiau variantų. Galiausiai supratau, kad reikia pačiai nuspręsti ir išjausti vidumi. Mažiau svarstyti - daugiau pasitelkti intuiciją ir tiesiog tai, kas pačiai pritinka. Tai va, taip ir pasirinkau. Po ilgų diskusijų, pasiūlymų ir taip toliau, pasirinkau, kas labiausiai patiko.
Knygos reklama
Taip pat pasiūlau žmonėms, kuriems, mano nuožiūra, būtų aktualu ir naudinga perskaityti tokią knygą. Planuoju daryti pristatymus knygynuose bei savo studijoje. Gavau pasiūlymus būti žurnalo „Raktas“ viršelyje, pasidalinti žiniomis knygos tema žurnale „Savaitė“, tad sutikau.
Knygos esmė
"Išmok stebėti ir pamatyti, kiek daug įtakos turi maistas ir kaip sąmoningai turi jį vartoti. Ši knyga apie TAVE, apie MANE, apie tai, kaip pradėti klausyti ir išmokti išgirsti, ką, kada ir kaip valgyti." - Lilė Lukminaitė
Knyga „Emocijos tavo lėkštėje“ apie TAVE, apie MANE, apie tai, kaip pradėti klausyti ir išmokti išgirsti, ką, kada ir kaip valgyti. Kaip priimti, nepriimti, stebėti save, savo poreikius, įsisenėjusius įpročius. Dažnai mums reikia tiek nedaug, užtenka vieno perskaityto sakinio, vienos pastraipos ar vieno puslapio ir tai paliečia mus. Galbūt Tau tai bus tiesiog kitoks požiūrio į mitybą kampas.
Knygoje „Emocijos tavo lėkštėje“ nėra informacijos apie angliavandenius, baltymus ir riebalus. Apie maistą aš rašau iš emocinės pusės. Skaitant šią knygą gali būti nemalonu pripažinti, ko iš tikrųjų nori Tavo kūnas. Taikydama žinias, kurias įgijau ne moksluose, o skaitydama įvairias netradicines knygas, ir analizuodama save supratau, kad tokią informaciją, kuri dažnai nutylima, turi žinoti kiekvienas.
Sąmoningas valgymas
Sąmoningas valgymas, visų pirma, suteiks progą įsiklausyti į save. Sąmoningas valgymas duos ramybę kasdienybėje, kurios galbūt ieškojai.
Yra žmonių, kurie maistą „pasigardina“ druska ir pipirais dar neparagavę patiekalo! O ką jei leisi maistui būti ir nepasakinėsi sau kokie patiekalai „teisingi“? Ką jei nepyksi ant savęs (ar kitų), kad valgai bandelę, o ja mėgausies… Nuoširdžiai?
Maistas ne tik investicija į save - jis YRA malonumas. Pripažink. Tavo pyktis „storinančiam“ maistui juk toks keistas - ar maistas kaltas, kad jis yra? Pasimėgauti skaniu maistu nėra blogai. Blogiau kai maistą ryji… O ryji, kai nėra savistabos.
Kai valgai sąmoningai, palengva, pasigardžiuojant - nepersivalgai - būtent, kiek tau reikia. Alkio jausmas nėra vien skrandžio pilnumas. Tai ir mintis.