Įvadas
Motyvacija yra esminis veiksnys, skatinantis žmogaus elgesį ir veiklą. Šiame straipsnyje nagrinėsime emocijų skatinamąją funkciją, apžvelgsime motyvacijos teorijas, poreikius, interesus, idealus, vertybes ir emocijas. Taip pat aptarsime, kaip motyvacija veikia žmogaus gyvenimą ir karjerą.
Motyvacijos teorijos
Motyvacijos teorijos skirstomos į dvi pagrindines grupes:
- Teorijos, kurios grindžiamos žmonių poreikiais, nuo kurių priklauso jų elgsena. Jos stengiasi rasti atsakymą, kodėl atsiranda motyvacija ir kas ją sąlygoja.
- Teorijos, pagrįstos žmonių elgsena, kurią sąlygoja jų lūkesčiai bei savo elgesio pasekmių suvokimas. Jos dar gali būti vadinamos procesinėmis teorijomis.
Lūkesčių teorija
Šios teorijos analizuoja, kaip žmogus paskirsto savo pastangas įvairių tikslų įgyvendinimui ir kaip pasirenka konkretų elgesio būdą. Lūkesčiai - tai pageidaujamojo būsimojo įvykių ar faktų rezultatų apibūdinimas. Teigiama, kad žmonės subjektyviai nustato santykį tarp įdėtų pastangų ir atlygio, o po to jį sugretina su kitų žmonių atlygiu. Jeigu darbo sąnaudų ir atlygio už jį palyginimas išreiškia neteisybę, t.y. žmogus mano, kad už tą patį darbą kolega gavo didesnį atlyginimą, tuomet pasireiškia psichologinė įtampa. Pagrindinė teisingumo teorijos išvada: tol, kol darbuotojai nebus tikri, jog darbas yra atlyginamas teisingai, jie stengsis sumažinti darbo produktyvumą. Tačiau teisingumo suvokimas yra subjektyvus: žmogus lygina save su kitais organizacijos nariais arba kitų organizacijų darbuotojais, vykdančiais analogiškas funkcijas.
F. Hercbergo teorija
Ši teorija pagrįsta prielaida apie pasitenkinimą ir nepasitenkinimą darbu. Teorija paskelbta 1950 m. Veiksnius, kurie gali pašalinti nepasitenkinimą darbu, F. Hercbergas skirsto į dvi grupes:
- Higieniniai veiksniai. Tai poreikiai, susiję su bado, troškulio, skausmo numalšinimu bei panašių poreikių patenkinimu. Asmuo gali juos patenkinti, jeigu už darbą gaus atitinkamą pinigų atlyginimą. Šių poreikių įgyvendinimas priklauso nuo darbo aplinkos (higieninių) veiksnių.
- Motyvaciniai veiksniai. Tai dvasiniai poreikiai. Jų patenkinimas sąlygoja asmenybės tobulėjimą. Motyvacijos veiksniai padeda užtikrinti darbo sėkmę ir tuo pačiu metu įgyvendinti dvasinius poreikius.
F. Hercbergo teorija turi daug bendro su A. Maslow teorija. Darbo aplinkos veiksniai atitinka fiziologinius ir saugumo poreikius, o motyvacijos veiksniai palyginami su aukštesniųjų lygių poreikiais. Tačiau A. Maslow fiziologinius poreikius nagrinėjo kaip žmogaus elgsenos priežastį, jeigu vadovas sudaro sąlygas darbuotojui patenkinti šiuos poreikius, tai šis dirbs geriau. F. Hercbergo teigimu, darbo aplinkos veiksniai nemotyvuoja darbuotojų veiklos. Jie tik užtikrina, kad neatsiras nepasitenkinimas darbu. Norėdamas paskatinti darbuotojus veikti, vadovas turi pasirūpinti ne tik darbo aplinkos, bet ir motyvuojančiais veiksniais. F. Hercbergas nustatė, kad darbo užduočių turinys veikia motyvuojančiai ir suformulavo pasiūlymus pasikartojančioms užduotims praturtinti, kad darbuotojas pajustų jam patikėto darbo vertę, svarbą, sudėtingumą.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti autistiškam vaikui suprasti emocijas
Motyvacijos esmė
Motyvacija - tai poreikis, troškimas, kurie teikia elgesiui energijos ir nukreipia jį į tikslą. Psichologijoje motyvų problema yra viena iš mažiausiai aiškių ir skirtingai aiškinama. Motyvu paprastai tampa įsisąmonintas poreikis. Poreikis - vidinė įtampa, kilusi dėl reikalingų objektų trūkumo, skatinanti žmogų veikti ir atspindi jo priklausomybę nuo aplinkos. Veiklos priežastys, susijusios su subjektyvių poreikių patenkinimu vadinamos motyvais. Priskiriami ir įvairūs potraukiai, kartais net nesąmoningi, įvairūs instinktai, jų realizavimas, sąmoningi žmogaus norai, interesai, kai kas priskiria ir žmogaus idealus. Subjektyviai išgyvenami kai kurie reiškiniai priskiriamai motyvams - kurie skatina žmogų veikti tam tikra kryptimi. Motyvas suteikia energiją ir yra jo svarbiausia funkcija. Jei motyvacija yra aukšta, tai žmogus su mažesniais sugebėjimais ir galimybėmis gali pasiekti daugiau, negu gabus be motyvacijos. Žmogus turi norėti veikti tam tikra kryptimi. Jei norime ką nors suformuoti žmoguje, reikia surasti pagrindą, nėra pagrindo, nėra vilties, kad pavyks ką nors suformuoti. Pirmiausiai reikia surasti motyvacijos šaltinius. Nepakanka tuos šaltinius surasti, juos reikia aktualizuoti. Įgimtos ir įgytos motyvacijos veikia kartu, išskirti beveik neįmanoma. Instinktas sudaro elgsenos pagrindą, nurodo strategiją, o po to įsijungia įgytos motyvacijos.
Poreikių klasifikacija
Poreikiai skirstomi į:
- Pirminiai, baziniai, biologiniai poreikiai, kurie reikalingi ir žmogui, ir gyvūnui, būtini išlikimui, individo gyvybės palaikymui. Maisto poreikis alkio numalšinimui, deguonies, temperatūros, miego ir t.. t. Jei susidaro šių dalykų trūkumas, organizmas stengiasi šiuos trūkumus pašalinti ir skatina organizmą veikti tam tikra kryptimi. Dėl trūkumų susidaranti įtampa skatina veikti, kad būtų atstatyta organizmo pusiausvyra. Jie yra įgimti, nėra išmokti.
- Biologiniai, išmokti begyvenant ir vėliau susiformavę poreikiai. Žmogus išmoksta norėti ne tik maisto, bet atitinkamai pagaminto, kyla daug kitų poreikių, kurie nėra susiję su gyvybiškai reikšmingais objektais - smalsumas - poreikis tam tikros informacijos, pažinimo poreikis. Žmogui šis poreikis išreikštas ypatingai ir augant plėtojasi, formuojasi įvairūs interesai. Žmogui, negaunančiam informacijos išsivysto patologinės būsenos, gręsiančios normaliam funkcionavimui.
- Socialiniai poreikiai. Susieję su žmogaus gyvenimu bendruomenėje, su kitais žmonėmis, socialinis, emocinio kontakto poreikis nesilpnesnis nei maisto poreikis. Emocinio kontakto poreikis labai svarbus, nors jis nebūtinas gyvybinių jėgų palaikymui. Dėmesio sau, savigarbos poreikis. Jis susiformuoja remiantis kitų žmonių požiūriu į individą.
Interesai
Interesai nukreipia žmogaus veiklą jį dominančio objekto kryptimi, turi teigiamos įtakos mokymuisi ir darbui. Vaikas, susidomėjęs automobiliais, neklįsdamas atpažįsta mašinas, samprotauja apie galimą gedimo priežastį. Interesai yra viena svarbiausių žmogaus kūrybinės veiklos sąlygų. Kūrybinė pažiūra į darbą yra nuolatinis jo tobuliausio atlikimo priemonių ieškojimas.
Idealas
Idealas - tobulas pavyzdys, aukščiausias tikslas, siektina norma. Gyvenimo idealas apima savo paties idealą (kuo ir koks žmogus trokšta tapti) ir pasaulio idealą (kokio pasaulio, kokių žmonių, kokių santykių saistomas jis norėtų gyventi). Idealas, kaip aukščiausias tikslas suteikia žmogaus gyvenimui kryptį, tačiau jis niekada nepasiekiamas. Idealas, kaip potenciali būtis, geresnė ateitis, pats savaime nėra nei teisingas, nei klaidingas, bet jis neatsiejamas nuo asmens valios, jo gyvenimo veiklos. Idealas apima ne tik pažintinį (ateities numatymo, žinojimo), bet ir emocinį (ateities troškimo, ilgėjimosi) aspektą, todėl žmogaus santykis su idealu paprastai apibūdinamas kaip tikėjimas arba netikėjimas idealu.
Vertybės
Vertybės - asmenybės dorovinių, socialinių, politinių bei estetinių nuostatų sistema, susijusi su siekiamu idealu. Vertybės susiformuoja auklėjimo ir patirties dėka, yra pastovios ir sunkiai kinta. Jos nulemia tiek tikslus, tiek būdus tam tikriems tikslams siekti. Vertybinės orientacijos yra sudėtingos asmenybės ar grupės nuostatos, kurių turinį sudaro vertybių pažinimas ir jų siekimas. Vertybinės orientacijos labiau atitolusios nuo poreikių.
Taip pat skaitykite: Spalvinimo paveikslėliai emocijoms
Emocijos
Emocijos - tai daiktų ar reiškinių sukelti malonūs (teigiamos emocijos) arba nemalonūs (neigiamos emocijos) pojūčiai. Nuo emocijų ir jausmų reikia skirti pojūčius, kurie yra materialaus pasaulio daiktų ir reiškinių savybių, betarpiškai veikiančių jutimo organus, atspindys, suvokimas. Psichologijos požiūriu baimė, esant gyvybės pavojui, yra emocija, susijusi su gyvybiniu savisaugos instinktu. Bet baimė atsidurti juokingoje padėtyje, netekti žmonių pagarbos, neparausti susigėdus - yra jausmas, susijęs su visuomeniniais santykiais. Negalima įsivaizduoti mūsų gyvenimo be emocijų, nes tas pats žmogus ir veikia, ir jaučia, ir pergyvena. Vadinasi, emocijos nėra koks nors atskiras žmogaus jausmų pasaulis. Visi mūsų psichiniai procesai yra susiję su smegenų veikla, kurią, ypač ligų atvejais, tyrinėja medicina ir atskiros jos šakos.
Emocijos atlieka svarbią skatinamąją funkciją. Teigiamos emocijos padidina aktyvumą ir pakelia veiklos tonusą, o neigiamos - slopina. Aistringi įsimylėjėliai gali ilgai ir įdėmiai žiūrėti vienas kitam į akis. Kasdieniniame gyvenime nuolat matome, kaip mus supantys žmonės verkia ir juokiasi, rodo vienas kitam švelnumą, barasi, liūdi ir džiaugiasi. Matome žmonių emocines būsenas, matome emocijų išraiškas, iš kurių dažniausiai ir sprendžiame apie žmogaus išgyvenimus, jausmus bei troškimus. Emocinė išraiška, greta verbalinio žmonių bendravimo, yra svarbiausia priemonė, padedanti suprasti žmonėms vienas kitą. Žmogaus saviraiškos galimybės yra dvejopos: įgimtos ir įgytos. Išreikšti savo emocijas mes stengiamės nuo pat mažumės. Kūdikio verksmas gali ir neturėti konkretaus tikslo-tai tiesiog bendro nepasitenkinimo išraiška. Nedera užmiršti, kad informacija apie išgyvenamas emocijas, išreikšta ne žodinėmis formomis, dažnai esti daugiaprasmė. Pvz., kai pašnekovas žiovauja, galime spėti, kad pokalbis jam visai neįdomus, arba jis tiesiog pavargęs. Yra tokių žmonių, kurie sąmoningai demonstruoja pageidaujamas emocijas-perdėtai džiūgauja, liūdi, domisi, t. y. Norėdami kontroliuoti savo emocijų išraišką, pirmiausia turime išmokti jas atpažinti. Reikėtų savęs paklausti: "Ką aš jaučiu? Ko aš noriu? Ko man trūksta?" Supratę savo poreikius, elgesį, santykius bei jų sukeliamas emocijas, galime stebėti, kaip jos valdo mūsų kūną. Kiekvienas jausmas savitai pakeičia mūsų savijautą. Pastebėję raumenų įtampą, tikimės atpažinti baimę ar nerimą, pajutę "suakmenėjusį" veidą ir sunkų kvėpavimą - atpažįstame susijaudinimą ar įskaudinimą. Raumenų atpalaidavimas yra teigiamų emocijų, ramybės, pusiausvyros, pasitenkinimo išorinis rodiklis.
Kiekvienas žmogus pradeda bijoti jau vaikystėje. Pirmiausia, išsivysto atsiskyrimo nuo mamos baimė, mes bijome būti palikti ir užmiršti. Frustraciją galime vertinti kaip psichologinio streso formą. Frustraciją lydi įvairios neigiamos emocijos: pyktis, susierzinimas ir kita. Frustracijos lygis priklauso nuo frustratoriaus (priežasties) jėgos, nuo žmogaus, patekusio į frustruojančią situaciją, momentinės emocinės būsenos, o taip pat nuo gyvenimo eigoje susiformavusių pastovių asmenybės emocinio reagavimo į gyvenimo sunkumus formų. Tolerancija frustracijai arba atsparumas frustratoriui, kaipo asmenybės bruožas, padeda susidoroti su frustruojančiomis situacijomis. Žmogaus sugebėjimas adekvačiai įvertinti nepalankią situaciją ir numatyti išeities kelius yra susijęs su asmenybės atsparumu neigiamiems aplinkos poveikiams.
Praktinis pavyzdys
Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus noriu sukurti sau tvirtus, gero gyvenimo pamatus. Tai motyvas, skatinantis įsigyti perspektyvią, geras pajamas užtikrinančią specialybę. Žmogų veikti skatina ne vienas, o daug motyvų. Tai vadinama motyvacija. Nors kartais mano viena motyvacija prieštarauja kitai. Prieš baigiant dvyliktąją klasę teko rinktis iš daugelio profesijų. Reikėjo priimti patį geriausią sprendimą. Pasirinkdama specialybę turėjau atsižvelgti į savo motyvus. Mano motyvas buvo įsigyti gerą specialybę, kuri man galėtų užtikrinti ateitį. Tačiau ne visos specialybės gali užtikrinti gerą ateitį, perspektyvą. Jeigu būčiau pasirinkusi savo mėgiamą dalyką būčiau negalėjusi garantuoti sau geros, užtikrinančios ateities. Kadangi esu truputį linkusi i materializmą tad teko pasirinkti studijas ne pagal savo norus o pagal profesijos prestižiškumą, atlygį, darbo sunkumą ir darbo krūvius. Mano motyvas yra gera užtikrinta ateitis. O tikslas baigti pradėtas studijas. Tad motyvas yra mano paskata veikti, tikslas yra vaizdinys to rezultato, kuris turi būti pasiektas.
Taip pat skaitykite: Teigiamos emocijos: svarba ir poveikis
tags: #emociju #skatinamoji #funkcija