Įvadas
Lietuvos teatras išgyvena įdomų laikotarpį, kuriame galios tema tampa vis aktualesnė. Ne visuomet ši galia pasireiškia įkvepiančiu autoritetu - kartais ji įgauna makiaveliško atspalvio, žeminančio ir menkinančio kitus. Šiame straipsnyje nagrinėsime galios fenomeną Lietuvos teatre per psichologinę prizmę, siekdami suprasti, kaip galia veikia kūrėjus, aktorius ir visą teatro ekosistemą.
Galios samprata psichologijoje
Galia yra vienas iš pamatinių žmogaus poreikių. Norint veikti gyvenime, žmogus turi jaustis pakankamai stiprus ir reikšmingas. Individualiosios psichologijos požiūriu, kitas bazinis poreikis yra bendruomeniškumo jausmas. Tai tarsi dvi medalio pusės: poreikis jaustis reikšmingu ir stipriu bei poreikis jausti, kad esi grupės dalis, priklausai žmonijai.
Galia gali pasireikšti dvejopai: pozityviai (kaip įtaka, noras įkvėpti kitus ir tapti pavyzdžiu) ir negatyviai (kaip prievarta, noras kontroliuoti). Šių formų ištakos slypi kūdikystėje, kurioje formuojasi žmogaus nervų sistema ir suvokimas apie save bei pasaulį.
Galios formavimasis kūdikystėje ir vaikystėje
Žmogaus smegenys po gimimo auga sparčiausiai būtent dėl patirčių ir santykių. Pozityvi galia, kaip poreikis jaustis stipriu, pradeda formuotis dar prenataliniu periodu, kai vaikas jaučiamas, laukiamas. Vėliau, gimus kūdikiui, svarbu, kad jis jaustųsi svarbus, juo būtų rūpinamasi, kad augtų komforto sąlygomis.
Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis turėtų jausti visagalybės jausmą, lyg apie jį suktųsi pasaulis. Tai suteikia saugumo jausmą, kuris leidžia tyrinėti aplinką. Vaikui augant, svarbu užtikrinti amžiui reikalingas ribas, bet kartu suteikti laisvės. Jei suaugusieji yra emociškai brandūs, jie gali atliepti vaiko emocijas, pastebėti ir atspindėti jas. Tuomet vaikas suvokia save kaip pakankamai stiprų, galintį paveikti save ir pasaulį. Taip formuojasi savęs reguliacija, savęs valdymas, iniciatyva, empatija ir smalsumas.
Taip pat skaitykite: Kas yra teatras?
Priešingai, rūpinimosi, atspindėjimo stoka arba perdėta kontrolė priverčia kūdikį jaustis bejėgiu. Jei nėra saugumo jausmo (dėl įvairių priežasčių, įskaitant tėvų traumas ar patiriamą stresą), žmogus auga negalėdamas pasikliauti kitais. Jis kliaujasi tik savimi, todėl kyla poreikis kontroliuoti ir valdyti. Tai gali pasireikšti įvairiais būdais, įskaitant akivaizdų jėgos demonstravimą arba poziciją „aš vargšas, vargšė, nieko negaliu, nuo visų priklausau“. Toks žmogus nuolat jaučia nepasitikėjimą, kurį kompensuoja nuolat siekdamas pranašumo. Dėl to jis gali pulti pirmas arba visada būti pasiruošęs tai padaryti. Bendrai kalbant, buvimas pasaulyje tampa sudėtingesnis, žmogus yra labiau įsitempęs.
Galia ir lyderystė
Šiuolaikinėje organizacinėje psichologijoje efektyviausias vadovas yra saugus vadovas. Nesaugus vadovas yra labiau autokratiškas - ne autoritetingas, bet autoritariškas. Jis mažiau atsižvelgia į kitų poreikius ir dažnai negali atsižvelgti ir į savuosius, o tai gali būti nenaudinga organizacijai.
Profesinės kompetencijos prie galingumo jausmo prisijungia vėliau. Žmogus su vidiniais jausmais auga ir ieško vietos, kur gerai jaučiasi. Kiekvienoje vietoje žmogus iš pradžių nesąmoningai, o vėliau - sąmoningai galvoja, kaip gali prisitaikyti ir išbūti šiame pasaulyje. Sėkmingais atvejais žmogus renkasi tai, kas jam sekasi ir kam yra gabus.
Renkantis menines profesijas, kartais prireikia daugiau drąsos, nes jos dažnai nepagrįstai nuvertinamos kaip nepakankamai vertingos. Be to, reikia drąsos rinktis profesiją, kurioje turėsi atsiskleisti ir daugiau rodyti viešai tai, kas tavyje.
Galia ir empatija
Yra tyrimų, kurie rodo, jog kylant galiai apsunksta geba matyti pasaulį iš kito žmogaus perspektyvos ir prastėja empatija. Tačiau galima teigti ir atvirkščiai - kai žmogus turi mažiau empatijos, tam, kad taptų vadovu ir turėtų galią, jis turi turėti kitų savybių: neblogą intelektą, galimybę įgyti išsilavinimą, siekti žinių, asmeninio žavesio ir patrauklumo, kad galėtų patraukti ir uždegti žmones.
Taip pat skaitykite: Teatro poveikis: gilesnė analizė
Jeigu toks žmogus tampa autoritarišku vadovu, jis ne visada patenkina visus savo poreikius, nes vis tiek lieka įsitempęs ir turi viską kontroliuoti. Tačiau jei šalia to žmogus turi talentą, gebėjimą matyti, perteikti ir pernešti savo žinią per rampą, jei geba suvokti ir perduoti svarbiausią žinią žiūrovams, tuomet empatijos ugdyti ir neprisireikia. Gali būti toks, koks esi. Suveikia tarsi sniego gniūžtės principas - ilgainiui įgyji daugiau galios, bet ją gauni jau daugiau iš išorės, ir tuomet ne pats iš savęs daraisi mažiau empatiškas, bet visa išorė palaiko tą tavo savybių rinkinį. Kai yra vienas labai galingas žmogus, aplink jį visada būna daug įvairių žmonių, kurie jo galia vienaip ar kitaip maitinasi.
„Viskas dėl meno“ argumentas
Visuomenė turi savo taisykles, atsispindinčias įvairiuose kodeksuose, įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose. Kūrėjas turi būti pavaldus visuomenės riboms. Tačiau sukurtas meno kūrinys gyvena savo gyvenimą. Jeigu žmogus padaro kokį nors nusikaltimą, ir yra sukurtas jo kūrinys, ar reikia tą kūrinį naikinti? Nereikia, nes tas kūrinys jau priklauso visuomenei. Ir kūrėjas jį sukūrė ne todėl, kad buvo toje nesveikoje galioje, o nepaisant to.
Kita vertus, mažiau apčiuopiami dalykai, tokie kaip nehumaniškumas ir nepagarba, susiję su mažąja visuomene, kuri dalyvauja kūrėjo gyvenime, kelia diskusijas. Kiekvienas žmogus yra atsakingas už save, ir kiekvienas aktorius turi reaguoti, ar jis leidžia, kad su juo vienaip ar kitaip elgtųsi, ar ne. Be to, visuomenė gali formuoti savo nuomonę apie žmogų ir pati nubrėžti, kas jai svarbiau. Taip pat labai svarbu, kad tie dalykai būtų įvardijami ir gyvuotų visuomenėje kaip diskusija, atverianti probleminius ir skaudžius klausimus. Čia iškyla iššūkis nekalbėti nuvertinančiai ir priešiškai, o bandyti suprasti. Mums dar reikia mokytis kalbėti su žmonėmis, kurie galvoja kitaip negu mes.
Galios kultas ir patyčios
Lietuvoje vis dar justi tam tikras galios kultas - jeigu tu stiprus, vadinasi, gerai, tarsi gauni papildomai kažkokių taškų. Tai galbūt kalbant ne tiek apie meno pasiekimus, bet bendrai. Galios kultas turi įtakos ir patyčių mastui mūsų visuomenėje. Patyčių ne tik vaikų atžvilgiu, bet ir tarp suaugusių žmonių, politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Nepagrįstos kritikos daug daugiau nei padrąsinimo ir palaikymo.
Žinoma, norisi tikėti, kad situacija galbūt truputį keičiasi. Bet kol kas susidaro įspūdis, kad kiekvienas tarsi bijo, kad kas nors neatsitiktų, ir jo svarstyklių pusė nenusileistų žemyn. Bet mūsų gyvenime tai yra normalus judėjimas, kai kur kylu aš, kai kur - kitas.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis per teatrą
Galios pasiskirstymas lyčių atžvilgiu
Vyrų dominavimas Lietuvos teatre yra akivaizdus. Iš jaunų režisierių moterų yra tekę girdėti nuoskaudų. Vyrai Lietuvoje per sovietmetį, karą, pokarį ir okupaciją apskritai labai nukentėjo kaip lytis: berniukai dažnai augo be tėvų, vyrai okupacijos sąlygomis neturėjo galimybių būti atsakingi už savo šeimą, ja rūpintis ir ją aprūpinti. Atrodo, kad tai labai pakirto vyrų pasitikėjimą.
Patriarchališkumas, kuris teikia jėgos pozicijas vyrijai, yra gana giliai įsišaknijęs. Tai atsispindi tokiame netikėtame diskurse, kaip vasario 16 d. Nepriklausomybės akto pasirašymo istorija. Tik pastaraisiais metais buvo galima daugiau sužinoti apie moterų vaidmenį joje. Ar nebūna ir dabar taip, kad iš anksto suponuojama, kad vyras kūrėjas sukurs ką nors rimtesnio, o moteriškosios (ar kitos) lyties kūrėja sukurs ką nors mažiau reikšmingo (apie santykius, jausmus)? Dar neatsiranda supratimas, kad visuomenės gyvenimui tai yra ypač svarbūs dalykai. Norėtųsi, kad lyčių karas baigtųsi, nes tai toks karas, kuriame abi pusės pralaimi, bet pralaimi neatsižvelgdamos viena į kitą.
Individualus kelias
Labai pavojinga įkristi į skirstymąsi, kuriems yra blogai, kuriems gerai: parankiau tiesiog susitelkti į savo pasirinkimus. Bet kuriuo atveju, svarbiausias yra asmuo - individas, individualus, nepakartojamas, vienintelis asmuo ir jo kelias. Galia veikia tinkliškai: kuo didesnis galios valdytojų ratas, tuo didesnė įtaka.
Emocijos ir teatras
Ukrainoje vykstantis karas lietuviams sukelia daug sunkių emocijų - nerimo, pykčio ir baimės, kurios gali trukdyti kasdieniam gyvenimui. Norint pasirūpinti savo emocine sveikata ir efektyviau prisidėti prie pagalbos, naudinga sau leisti kartais atsitraukti nuo situacijos bei laikytis įprastos rutinos.
Psichologai teigia, kad šiuo metu dominuojančios emocijos yra nerimas, baimė ir pyktis. Visi kylantys jausmai ir emocijos yra natūralios, o jų atpažinimas bei priėmimas leidžia nuspręsti, ką darote jų vedami ir kaip su jomis elgsitės toliau. Emocijos gali užvaldyti, todėl svarbu jas atpažinti ir suprasti. Patiriant intensyvesnes emocijas, sunku galvoti apie darbą, mokslus ar kasdienį gyvenimą, todėl sveika kartais atitrūkti nuo situacijos ir pasirūpinti savimi.
Siekiant nukreipti mintis, naudinga riboti gaunamą informaciją. Nerimas ir baimė yra susiję su nesaugumo jausmu, tad struktūros įvedimas tiek į kasdienybę, tiek į naujienų vartojimą gali suteikti tam tikro saugumo bei stabilumo. Socialiniai ryšiai turi didžiulę vertę, kadangi jie leidžia įsivardyti ir suprasti, kaip jūs bei aplink esantys žmonės jaučiasi. Jeigu įprastiniai emocijų valdymo būdai, kaip sportas, knygos ar muzika, nepadeda, o tik labiau suaktyvina nerimą ir kitus įvairius jausmus, sveika bei patartina kreiptis į specialistus ar emocinės paramos linijos savanorius.
Scenos terapija: emocijų išraiška per teatrą
Scenos terapija, jungiantis teatrą ir psichologiją, yra unikali praktika, skirta padėti žmonėms išreikšti ir suprasti savo emocijas per kūrybinius procesus. Ši terapijos forma remiasi įsitikinimu, kad meninė išraiška gali tapti galingu įrankiu emocijų apdorojimui, asmeniniam augimui ir psichologinei sveikatai.
Scenos terapijos sesijų metu dalyviai dažnai imasi improvizacijos ir vaidinimo, kad atskleistų bei analizuotų savo jausmus. Šis procesas ne tik padeda geriau pažinti save, bet ir suteikia progą pasidalinti patirtimi su kitais. Vaidinimas tampa terapiniu veiksmu, leidžiančiu išreikšti emocijas, kurių galbūt negalima taip lengvai atskleisti kasdieniame gyvenime.
Grupės dinamika scenos terapijoje taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Grupinė terapija sukuria saugią aplinką, kurioje dalyviai gali dalintis savo jausmais ir patirtimis su kitais, kurie patiria panašius išgyvenimus. Toks bendravimas ir tarpusavio palaikymas gali sustiprinti emocinę gerovę bei skatinti savivertę.
Kūrybiškumas yra dar viena svarbi scenos terapijos sudedamoji dalis. Kūrybinis procesas ne tik leidžia atskleisti ir apdoroti emocijas, bet ir skatina asmeninį augimą. Pasidalindami savo kūryba, dalyviai gali atrasti naujas saviraiškos formas ir išmokti efektyviau bendrauti su savimi bei kitais. Scenos terapija taip pat gali būti naudinga tiems, kurie patiria nerimą, depresiją ar kitus psichologinius sutrikimus. Meninė išraiška gali padėti rasti naujų sprendimų ir būdų, kaip susidoroti su sunkumais.
Scenos terapija apima įvairius metodus, kurie padeda žmonėms išreikšti emocijas, įveikti stresą ir pagerinti psichologinę gerovę. Vienas iš pagrindinių šios terapijos metodų - vaidmenų žaidimas. Ši technika leidžia dalyviams įsijausti į skirtingas roles, kurios atspindi jų pačių patirtis ar net fantazijas. Vaidmenų žaidimas ne tik skatina emocinį išsilaisvinimą, bet ir padeda suprasti kitų žmonių požiūrį.
Improvizacija - dar viena galinga technika. Ji skatina kūrybiškumą ir leidžia dalyviams laisvai išreikšti save, be baimės padaryti klaidų. Rašymas taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Sukurdami scenarijus, dalyviai gali išreikšti savo mintis ir jausmus, kurti istorijas, kurios atspindi jų vidinį pasaulį. Judėjimo terapija skatina kūno judesius kaip emocijų išraiškos būdą. Tai padeda žmonėms labiau atkreipti dėmesį į savo kūną ir pajusti emocijas fiziškai. Kombinuojant šias technikas, scenos terapija sukuria erdvę, kur dalyviai gali tyrinėti savo emocijas, bendrauti su kitais ir plėtoti naujus įgūdžius, kurie padeda gerinti psichologinę sveikatą. Scenos terapija yra dinamiška ir interaktyvi, suteikianti galimybę mokytis ne tik iš savo patirties, bet ir iš kitų dalyvių.
Teatro poveikis psichinei sveikatai yra itin įdomi tema, kurioje susipina teoriniai ir praktiniai aspektai. Vienas iš pagrindinių teatro privalumų yra emocinė saviraiška. Aktoriai, dalyvaujantys vaidybos procese, gali atskleisti savo jausmus ir geriau suprasti savo vidinį pasaulį. Taip pat teatro užsiėmimai prisideda prie socialinių įgūdžių ugdymo. Grupinės veiklos, tokios kaip improvizacija ar vaidinimai, skatina bendravimą ir bendradarbiavimą. Tai ypač svarbu tiems, kurie jaučiasi izoliuoti ar patiria socialinį nerimą. Teatro terapija taip pat pelnė populiarumą kaip gydymo metodas, skirtas spręsti psichines problemas. Ši terapija remiasi įvairiomis teatro technikomis, leidžiančiomis pacientams išreikšti emocijas, spręsti konfliktus ir rasti emocinę pusiausvyrą. Žiūrint teatrą, žiūrovai gali identifikuoti su veikėjais ir pergyventi jų emocijas. Tai skatina refleksiją apie savo patirtis ir gali būti gydančio pobūdžio. Kultūrinis kontekstas taip pat svarbus vertinant teatro poveikį psichinei sveikatai. Teatras atspindi socialines problemas ir žmonių patirtis, suteikdamas žiūrovams galimybę apmąstyti savo gyvenimą.
Ateityje scenos terapija gali tapti svarbiu psichinės sveikatos palaikymo aspektu. Ši terapijos forma, kuri naudoja teatrą ir meną, suteikia galimybę žmonėms išreikšti save, atskleisti jausmus ir spręsti psichologines problemas per kūrybinius procesus.
Mąstymo klaidos ir jų įtaka santykiams
Mums būdinga tendencija nuolatos permąstyti ir interpretuoti aplinką - tai automatinis procesas. Nuo ankstesnių gyvenimo patirčių priklauso, kokios vyraus interpretacijos - pozityvios ar negatyvios. Automatiškai kylančios mintys veikia mūsų jausmus ir elgesį. Tai pastebėję psichologai pamėgino patyrinėti žmonėms įvairiose situacijose kylančių minčių dėsningumus ir atrado, kad mūsų galvose besisukančios mintys iškraipo pasaulį. Amerikiečių psichiatras Aronas T. Beckas tai pavadino mąstymo iškraipymais, arba mąstymo klaidomis. Šis reiškinys būdingas kone visiems žmonėms. Tai, kaip mąstome, veikia ne tik nuotaiką, bet ir elgesį įvairiose gyvenimo situacijose. Gerokai pro šalį prašovusi interpretacija gali padaryti nemažai žalos mūsų santykiams - tiek asmeniniams, tiek darbiniams.
Jei palaikydami santykius dažnai pykstate, nerimaujate, liūdite ar išgyvenate nevilties bei bejėgiškumo jausmus, paklauskite savęs: ar reaguoju į faktus (antrosios pusės neištikimybė, smurtas, kitas skaudinantis elgesys), ar į savo paties mintis?
Mąstymas „viskas arba nieko“
Žmonės, kuriems būdingas toks mąstymas, pasaulį mato kategoriškai. Jiems egzistuoja tik juoda ir balta spalvos. Toks mąstymo būdas yra perfekcionizmo pagrindas. Jis kelia baimę suklysti, verčia atsisakyti naujovių. Taip mąstantis žmogus geriau nesiims nieko, nei atliks kažką netobulai. Kiekvieną savo klaidą jis mato kaip absoliutaus menkavertiškumo įrodymą. Palaikant santykius, mąstymas „viskas arba nieko“ susijęs su kompromisų nebuvimu ir nerealiais lūkesčiais tiek iš savęs, tiek iš antrosios pusės.
Svarbu suprasti, kad pasaulis nėra tik juodas ir baltas, o pačių įvairiausių spalvų. Žmonės būna netobuli, bet nebūtinai blogi. Tas pat taikoma ir jums. Truputis kažko yra geriau nei nieko.
Perdėtas apibendrinimas
Tai toks mąstymo būdas, kai iš vieno ar kelių atsitiktinių įvykių nusprendžiama, kad tai ne šiaip nutikimas, o gyvenimo dėsnis. Perdėti apibendrinimai tarsi suparalyžiuoja santykius ir įtraukia į nesibaigiančių barnių, puolimų bei bandymų apsiginti ratą. Taip mąstyti linkęs žmogus nuolat kaltina savo partnerį, kad šis „visada“ kažkaip elgiasi, o šis priverstas įrodinėti, kad taip nėra.
Jei dažnai vartojate tokius žodžius, kaip „visada“, „niekada“, „visi“ ir „niekas“, paklauskite savęs, ar iš tikrųjų tai yra tiesa? Pažvelkite į situaciją iš šalies, tarsi būtumėte nepriklausomas stebėtojas. Stenkitės reaguoti ne į eilę įvykių, o į kiekvieną atvejį atskirai.
Proto filtras
Tendencija iš pačių įvairiausių gyvenimo situacijų „pasisemti“ tai, kas negatyviausia ir labiausiai patvirtina turimus neigiamus įsitikinimus apie save, kitus ir pasaulį. Lyg vadovaudamasis posakiu apie pusiau pripildytą stiklinę, negatyvų proto filtrą „įsijungęs“ žmogus visada ją matys pustuštę. Pirmiausia, pesimizmas kenkia pačiam žmogui: nerimas ir įtampa nuolat žengia koja kojon su negatyviomis mintimis. Antra, aplinkiniams visą laiką negatyvumą spinduliuojantis žmogus ima ilgainiui atrodyti varginantis ir slegiantis. Nesvarbu, ar negatyvumas nukreiptas į save, savo antrąją pusę, ar apskritai gyvenimą.
Labai svarbu savęs kartais paklausti: „Gal galiu į šią situaciją pažvelgti kitaip? Ar yra tikimybė, kad realybė ne tokia niūri, kokią matau?“ Stenkitės atkreipti dėmesį ne į sutuoktinio nusižengimus, bet, priešingai, pastebėti gerąsias jo savybes.
Teigiamų dalykų nuvertinimas
Teigiama informacija ignoruojama ir paverčiama į priešingą. Šis mąstymo iškraipymo būdas ypač būdingas perfekcionistams. Kad ir kiek faktų rodytų žmogaus laimėjimus, jis vis tiek save nuvertina. Santykių srityje tai gali virsti perdėtu kritiškumu partneriui ir sau. Natūralu, kad su bet kokį tavo laimėjimą nuvertinančiu žmogumi išbūti nelengva. Gali atrodyti, kad meilę būtina užsitarnauti.
Jei šį bruožą atpažįstate savyje, paklauskite savęs, ar toks pozityvių dalykų atsisakymas daugiau padeda ar trukdo? Raskite būdų pasidžiaugti mažais savo ir partnerio laimėjimais, juos įvertinti.
Minčių skaitymas
Tai išankstinė nuomonė, ką kitas galvoja apie jus. Jei norite su kuo nors susipykti, tai „minčių skaitymas“ yra kone pats lengviausias būdas tai padaryti. Užtenka tik antrajai pusei pasakyti: „Aš žinau, ką tu galvoji“ ir pridėti savo interpretaciją. Norint palaikyti santykius darnius, verčiau ne spėlioti, ką mąsto kitas, o nuoširdžiai ir atvirai kalbėtis.
Prisiminkite: nesate būrėjai, ekstrasensai ar minčių skaitytojai, tad, jei yra galimybė, prieš nuspręsdami, ką mąsto kiti, paklauskite.
Katastrofizavimas
Katastrofa dar neįvyko, bet „ateities numatytojai“ ją jau regi savo mintyse. Tokie žmonės tiki, kad ateityje nutiks viskas, kas tik gali nutikti blogiausia. Ir visai nesvarbu, ar tai pagrįsta. Šis mąstymo būdas yra nerimo sutrikimų „varikliukas“, o santykiams gali suteikti daug įtarinėjimo, priversti tikrinti antrąją pusę, siekti, kad antroji pusė nuramintų.
Lavinkite kritinį mąstymą. Kokia tikimybė, kad tokios katastrofos įvyks? Jei jaučiate, kad katastrofinių minčių grandinėlė sukasi galvoje nesustabdomai, pamėginkite papraktikuoti minčių atidėjimą.
Didinamasis stiklas
Kai kurių žmonių smegenys padidina ir pamažina kai kurias detales - dažniausiai teigiamas numenkina, o neigiamas - perdėtai sureikšmina. Santykių srityje tai gali pasireikšti, pavyzdžiui, kaip vieno iš partnerių begalinis noras tobulinti save ir savo antrąją pusę.
Svarbu išmokti suvaldyti padidinimo-sumažinimo mygtuką. Pažvelkite į situacijas, kurios sukelia nemalonias emocijas, iš šalies.
Perdėtas emocijų sureikšminimas
Tai mąstymo tipas, kai manoma, kad emocinė patirtis atspindi realybę. Daug žmonių įsitikinę, kad mylint reikia klausytis širdies. Deja, užuot girdėję romantizuojamą „širdies balsą“, dažnai jaučiame tik savo nepasitikėjimą savimi, praeities traumų aidą ir baimes. Todėl aklas paklusimas jausmams ir kūno instinktams toli gražu ne visuomet atneša ilgalaikius, stabilius ir tarpusavio meile grįstus ryšius. Greta romantikos, aistros ir pasidavimo impulsams labai sveika turėti porciją racionalumo.
Geriausias jausminio mąstymo priešnuodis yra mokytis atskirti faktus, mintis, jausmus ir daugiau remtis realiais faktais.
Privalėjimas ir turėjimas
Pareigos ir atsakomybės jausmas gali gyvenime daug kur padėti. Tačiau kartais dėl mąstymo klaidų žmonės daro dalykus, kurių neprivalo daryti. „Reikia“, „turiu“, „privalau“, „taip turi būti“ - šie teiginiai kelia didelį spaudimą, apmaudą, netgi kaltės jausmą ir neretai net lemia perdegimą ar apatiją. Kai tokie teiginiai nukreipti į partnerį, jie tiesmukai ardo santykius.
Jūs nieko neprivalote daryti dėl kitų, o kiti nieko neprivalo daryti dėl jūsų. Nebent jie to nori patys. Permąstykite viską, ką darote kasdien. Ar ne per daug iš savęs reikalaujate?
Etikečių klijavimas
Tai kraštutinė perdėto apibendrinimo ir „juoda-balta“ mąstymo forma, kai žmogus save ar kitus apibūdina labai negatyviais žodžiais ar net keiksmažodžiais. Tokie savęs nuvertinimai dažnai koja kojon eina su žema saviverte, o kitiems klijuojamos etiketės - nuolatiniu irzuliu.
Stengtis pastebėti savyje ir žmonėse ne tik negatyvias, bet ir teigiamas savybes. Treniruokitės išsakyti negatyvias emocijas save įtvirtinančiu, bet ne užgauliu būdu, vartodami įvardį „aš“.