Šiame straipsnyje nagrinėjama Jeano-Paulio Sartre'o emocijų teorija, apžvelgiamos pagrindinės jo filosofinės idėjos ir jų ryšys su egzistencinėmis asmenybės laisvės, kūrybos ir kitomis vertybėmis.
Įvadas
XX amžiuje visuomenės mąstymas patyrė transformacijų, kurioms būdingi menkai įsisąmoninti pokyčiai, prieštaringumas ir nesugebėjimas išgirsti savęs bei kitų. Žmogus prarado ontologinį saugumo jausmą, todėl norėdamas suvokti save, jis turi suprasti, kaip atsirado, kokia jo vieta žemėje, šeimoje ir koks jo, kaip žmogaus, socialinis vaidmuo. Būti sąmoningam reiškia būti tikram dėl savęs.
XX amžiaus prancūzų egzistencialistinei filosofijai atstovauja G. Marselis, A. Camus ir J.-P. Sartre'as. Jų filosofija - tai ne tik S. Kierkegaardo ar B. Pascalio pamąstymų tąsa ir prancūziškasis M. Heideggerio ar K. Jasperso idėjų vystymas, bet ir naujų egzistencinių problemų klausimams kėlimas, jų analizė.
Sartre'o filosofijos bruožai
J.-P. Sartre'o filosofija formavosi, kai Prancūzijoje ėmė įsigalėti antiracionalistinės pakraipos idėjos, klestėjo intensyvi Vakarų filosofinė mintis. Todėl nenuostabu, kad jautraus išoriniams poveikiams mąstytojo koncepcijoje atsispindėjo dvasiniai epochos ieškojimai. Jo kūriniuose aiški pozicija prieš klasikinei tradicijai būdingą mokslinio pažinimo sureikšminimą ir visuotinumo principus. J.-P. Sartre'o filosofinės ir literatūrinės įžvalgos remiasi XX amžiaus pradžioje vyravusiomis filosofinėmis kryptimis: fenomenologine, intuityvistine, psichoanalitine. 1932-1934 m. jis intensyviai studijavo E. Husserlio, M. Heideggerio, K. Jasperso darbus.
Fenomenologinės filosofijos tiriamieji reiškiniai yra subjekto ir objekto prasmės koreliatai, nes fenomeno sąmonėje objektyvios prasmės koreliuoja su subjektyviomis. Šioje analizėje svarbus noezės (sąmonės akto) ir noemos (objekto įsikalbamos prasmės) koreliatas. J.-P. Sartre'as ne tik įvaldo Husserlio fenomenologinį metodą, bet ir jį kritiškai vertina pirmuosiuose savo traktatuose: „Emocijų teorijos eskizai“ (1939) ir „Įsivaizduojamasis: fenomenologinė vaizduotės psichologija“ (1940).
Taip pat skaitykite: Kaip padėti autistiškam vaikui suprasti emocijas
Sartre'as kritikavo transcendentinį „ego“, kuris Husserlio filosofijoje yra vienintelis, absoliutus, tikrasis egzistavimo subjektas. Jo nuomone, egzistencijos pergyvenimas nesusijęs su sistematizuotu loginiu mąstymu, nes pirminė žmogaus esmė - jo ikirefleksinė sąmonė. Egzistavimas - tai vertybė ir tikrumas, gamta ir transcendencija kartu.
Nutoldamas nuo tradicinio idealistinio arba materialistinio žmogaus būties interpretavimo, J.-P. Sartre'as išvysto savo teoriją veikale „Būtis ir niekis“ (L'Etre et le Neant, 1943). Šiame veikale absoliutinama mąstymo laisvė. Sartre'as suformulavo dažnai cituojamą tezę: „Žmogus renkasi netgi tada, kai nesirenka“. Kitaip tariant, žmogus laisvas tuomet, kai suvokia savo pasirinkimo neišvengiamumą. Pats pasirinkimas yra žmogaus esmė.
Žmogus atsisako savęs paties, savęs kaip individo tuomet, jeigu jis tik kartoja kitų atliktus ir įvertintus veiksmus. Ontologinis laisvės suvokimas buvo nesuderinamas su tuo metu Prancūzijoje vyravusiu beviltiškumu ir pesimizmu. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, J.-P. Sartre'as beveik metus išbuvo koncentracijos stovykloje, vėliau dalyvavo pasipriešinimo veikloje, kur susidomėjo K. Markso ir F. Engelso raštais. Vėlesniuose veikaluose („Kas yra literatūra?“, 1949 ir „Situacijos“, II) J.-P. Sartre'as įrodinėja, kad egzistencializmas turėtų įaugti į marksizmą. Dėl tokių pažiūrų, 1952 m. galutinai nutrūko jo draugystė su A. Camus.
Veikale „Dialektinio proto kritika“ (1960) individo laisvės išeities taškas yra pats individo gyvenimas, kuris neatskiriamas nuo tam tikros socialinės grupės, socialinės aplinkos. J.-P. Sartre'as svarsto apie individualios praktikos sąlytį su visuotine pasaulio istorija: individo veikla - nori jis to ar ne - per santykį su grupės projektais yra derinama su visuomene, o per ją - individo veikla susieta su visa istorija.
Pagrindinės Sartre'o emocijų teorijos sąvokos
- Fenomenologinis kūnas. Nėra skirties tarp kūno ir dvasios, tai kūniška sąmonė.
- Laisvė ir pasirinkimas. Egzistuoti reiškia laisvai rinktis. Laisvė nukreipta į galimybes.
- Intersubjektyvumas. Žmogus pirmiausia esti visuomeniškas ir atsižvelgia į santykį su kitais. Viskas yra intersubjektyvu.
- Egzistencinis humanizmas.
Sartre'o kūryba
Grožinės literatūros kūriniuose, kaip ir kituose veikaluose, J.-P. Sartre'as yra išsikėlęs sau uždavinius, artimus savajai filosofijai: teigti dvasinį pasaulį, žmogaus santykį su žmogumi, rasti sudėtingas vidaus tiesas, tragiškus būties aspektus. Kūriniuose drąsiai ir laisvai konstruojamos egzistencinės situacijos, kurioms būdingas stiprus konfliktiškumas, psichologinio ir egzistencinio pasirinkimo alternatyva. Filosofinius klausimus jis jungia su natūralistiniais vaizdais, mitiniais motyvais, kultūriniais įvaizdžiais, simboliais, detalia psichologine analize ir tiesioginiu publicistiškumu.
Taip pat skaitykite: Spalvinimo paveikslėliai emocijoms
Romane „Šleikštulys“ (1942) J.-P. Sartre'as skiria transcendentinio subjekto paneigimui. Autoriaus požiūriu, žmogus prasideda tik tada, kai pajunta betarpišką savo būties raišką, kuri gali būti ir kaip liga. Nusistatymą prieš proto logiką vaizdžiai išdėsto šio romano herojus Rokentenas: „Kęsti, kad daiktai būtų taip arti, aš daugiau nebegalėjau… Man norėjosi nueiti, užsimiršti, užmigti. Bet aš to padaryti negalėjau. Aš dusau. Pro akis, pro nosį, pro burną - pro visur skverbėsi mano egzistavimas. Tai mane slegia. Šleikštulys manęs neapleido“. Romane žmonių santykių susvetimėjimas siejamas su būtinybe suvokti transcendentinį subjektą, kuris svetimas ir nesuprantamas net pats sau.
Romanas trilogija „Laisvės keliai“ (1945-1949) demonstruoja galimą laisvės pajutimą įvairiose kraštutinėse situacijose. Pjesėje „Musės“ metaforos ir simbolio pagalba kviečia prisijungti prie vienintelio tikro laisvės akto 1943 metais Prancūzijoje - kovos su fašistais. 1944 m. parašytoje pjesėje „Be durų“ parodoma nepakanti vieno žmogaus įtaka kitam žmogui, jeigu tas kitas žino pirmojo ydas. Pokarinė aktuali tematika atsispindi pjesėse „Nešvarios rankos“ (1948) ir „Altonos atsiskyrėliai“ (1960). Vienas iš paskutiniųjų J.-P. Sartre'o darbų yra knyga apie G. Floberą „Idiotas šeimoje“, kurią parašyti ruošėsi apie dvidešimt metų.
Taip pat skaitykite: Teigiamos emocijos: svarba ir poveikis