Šiame straipsnyje nagrinėjami du pagrindiniai pažinimo šaltiniai psichologijoje - empirizmas ir racionalizmas. Empirizmas, pabrėžiantis patirties svarbą, ir racionalizmas, akcentuojantis proto galią, formuoja skirtingus požiūrius į tai, kaip mes įgyjame žinias ir suprantame pasaulį. Straipsnyje aptariama šių koncepcijų raida, pagrindiniai atstovai, ginčai ir įtaka psichologijos mokslui.
Empirizmas: patirties svarba pažinimui
Empirizmas (iš gr. empeiria - patyrimas) yra filosofinė doktrina, teigianti, kad juslinis patyrimas yra vienintelis pažinimo šaltinis, neigiantis a priori sprendimus. Tai reiškia, kad žinios įgyjamos per pojūčius: regėjimą, klausą, lytėjimą, uoslę ir skonį. Empirizmas žmogaus gyvenime remiasi tuo, kad asmuo į pasaulį ateina nieko nežinodamas, o pirmiausia pasaulį pažįsta per jusles. Šis pažinimo būdas labiausiai orientuotas į konkretų objektą.
Empirizmo raida ir atstovai
Empirizmas susiformavo XVIII a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje. Žymūs atstovai:
- F. Baconas: vertino praktinę žinių reikšmę ir kritikavo racionalistinį požiūrį. Jis teigė, kad racionalistas, bandydamas išvesti teorijas vien iš savo proto, elgiasi, kaip voras, verpiantis iš savęs voratinklį. Todėl racionalisto sukurta teorija neturi ryšio su gyvenimu ir plevena vėjyje.
- T. Hobbesas: siekė sukurti racionalią filosofijos sistemą, remdamasis materialistinėmis prielaidomis. Jis teigė, kad idealūs objektai neegzistuoja, o psichiniams priskyrė kūnišką prigimtį.
- D. Hume'as: teigė, kad realūs yra tik objektai bei fenomenai, kuriuos galima pažinti ir teisingai protaujant gauti induktyvias išvadas.
- J. S. Millis: empirinio pažinimo metodu laikė indukciją (apibendrinimą).
- J. Locke'as: tyrinėjo žmogaus mąstymą ir suteikė empirizmui psichologinį bei episteminį pobūdį. Locke'o filosofiją, kaip ir Bacon'o, įprasta vadinti empirizmu, nes jie pažinimą vienodai glaudžiai susiejo su patirtimi ir faktais.
Empirizmo įtaka psichologijai
Empirizmas turėjo didelės įtakos psichologijos mokslui, ypač XVII a. mokslo revoliucijos metu, kai gamtotyroje pradedamas taikyti eksperimentinis metodas. Empirizmas skatino tyrėjus remtis stebėjimu ir eksperimentu, o ne abstrakčiais loginiais samprotavimais. Empiriniai tyrinėjimai leidžia teigti tik tai, kas yra, o ne kas bus.
Racionalizmas: proto galia pažinimui
Racionalizmas (iš lot. ratio - protas) yra filosofijos kryptis, laikanti protą tiesos pažinimo šaltiniu. Jis teigia, kad protas turi autonomišką, nuo patyrimo nepriklausomą tikrovės pažinimo galią. Racionalistinis požiūris labiau tinka matematiškoje sferoje, skaičiavime.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Racionalizmo raida ir atstovai
Racionalizmas siejamas su tokiais mąstytojais kaip:
- R. Descartes'as: teigė, kad tikruoju pažinimu negali būti juslinė patirtis, nes tikroms žinioms yra ryškūs ir aiškūs teiginiai, nes tik tai, kas aišku ir ryšku, yra proto ir gerai apžvelgiama. Jis buvo nepatenkintas dabartine mokslo padėtimi ir teigė, kad to priežastis yra tinkamo metodo stygius: ”esą moksliniai tyrimai tik tada bus vaisingi, jei prieš tai bus surastas tyrimo metodas”.
- B. Spinoza: tiesos kriterijumi laikė aiškumą ir akivaizdumą, o protą, gebantį pažinti aiškiai ir akivaizdžiai, - vieninteliu tiesos šaltiniu.
- G. Leibnizas ir G. Hegelis: buvo įsitikinę, kad pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali ir privalo ją perprasti.
Racionalizmo įtaka psichologijai
Racionalizmas pabrėžia proto svarbą pažinimo procese. Jis teigia, kad kai kurios žinios yra įgimtos, o protas turi gebėjimą kurti idėjas, nepriklausomai nuo patirties. Racionalizmas skatino psichologus tirti mąstymo procesus, logiką ir racionalų sprendimų priėmimą.
Empirizmo ir racionalizmo ginčas
Empirizmas ir racionalizmas ilgą laiką konkuravo tarpusavyje. Empiristai kritikavo racionalistus už tai, kad jie remiasi abstrakčiais loginiais samprotavimais, kurie neturi ryšio su realybe. Racionalistai, savo ruožtu, kritikavo empiristus už tai, kad jie per daug pasitiki jusliniu patyrimu, kuris gali būti klaidingas.
A. Azenbacher teigia, kad empirizmas suabsoliutina juslumo, racionalizmas - racionalumo aspektą. Jis taip pat pabrėžia, kad naujųjų laikų filosofijai būdingas posūkis į subjektą, kuris galėjo įvykti dvejopu būdu: kaip posūkis į subjektą, kaip juslią būtybę (empirizmas), arba kaip posūkis į subjektą, kaip į protingą būtybę (racionalizmas).
Kompromisas tarp empirizmo ir racionalizmo
Nors empirizmas ir racionalizmas yra skirtingi požiūriai į pažinimą, jie nėra visiškai nesuderinami. Daugelis filosofų ir psichologų pripažįsta, kad tiek patirtis, tiek protas yra svarbūs pažinimo šaltiniai. Pavyzdžiui, I. Newton’o gamtos teorija rėmėsi patirtimi ir sykiu buvo matematiška. Ji tarsi atitiko priešingų krypčių filosofijos krypčių reikalavimus: rėmėsi faktais, kaip reikalavo empiristai, ir sykiu buvo apibrėžta dedukciniais būtinumo ryšiais, kaip norėjo racionalistai.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Teigti ir nuspėti to, kas bus, bet ir empirinis (juslinis) tyrinėjimas mums leidžia teigti tik tai kas yra, o ne kas bus. Štai kodėl, įgytos žinios įgyja kur kas didesnę praktinę reikšmę negu abstrakčių, faktais neparemtų loginių samprotavimų rezultatai. Tokiu būdu (empirizmo ir racionalizmo kartu) įgytos žinios turi kur kas didesnę praktinę vertę.
Pažinimo šaltinių problema
Pažinimo šaltinių problema nagrinėja, iš kur atsiranda žinios ir kaip paaiškinti jų atsiradimą. Filosofai, mąstantys apie pažinimo prigimtį, galimybę ir ribas, privalo išsiaiškinti, iš kur jie žino, kad jų teiginiai yra teisingi. Kitaip tariant, jie turi nurodyti, iš kur, iš ko atsiranda žinios. Pažinimo šaltinių problemą galima nagrinėti dviem aspektais: genetiniu ir metodologiniu. Genetiškai nagrinėdami pažinimo procesą, keliame klausimą - iš kur atsiranda žinios ir kaip paaiškinti jų atsiradimą? Metodologinis aspektas susijęs su klausimu apie pažinimo kelio pasirinkimą, siekiant patikimų žinių.
Visos filosofinės kryptys ir mokyklos kalba apie tris pažinimo šaltinius: patyrimą, protą ir šaltinį, peržengiantį protinio tyrimo sferą. Ta kryptis, kurios atstovai teigia, kad pažinimo šaltinis yra patyrimas, vadinama empirizmu (gr. empeiria - patyrimas). Ta kryptis pažinime, kurios atstovai teigia, kad pažinimo šaltinis yra protas, vadinama racionalizmu (lot. ratio - protas). Požiūris, kuris pripažįsta be patyrimo, proto ir kitus pažinimo šaltinius (mistines būsenas, intuiciją ir pan.), kvestionuoja protinio pažinimo reikšmę pažinime, vadinamas iracionalizmu (lot. irrationalis - neprotingas). Tai filosofinė doktrina, apribojanti proto pažintines galimybes, iškelianti intuiciją, instinktą, tikėjimą kaip ypatingą neracionalaus pažinimo atmainą.
Žmogaus pažintiniai sugebėjimai
Jau Antikoje kalbant apie žmogiškąjį pažinimą buvo atskirti du galimi pažinimo šaltiniai: juslinė patirtis, kuri, aišku, yra būtina žmogaus orientacijai pasaulyje, be jos būtų neįmanoma gyvybinė žmogaus veikla ir protas. Taigi, žmogaus pažintiniai sugebėjimai yra dvejopi: jutiminis ir loginis (mąstymas). Žmogus pirmiausia pasaulį suvokia juslėmis: regėjimu, (kuris mums duoda daugiausia informacijos), lytėjimu, klausa ir kt.
- Pojūtis - tai diferencijuotas objektyvios tikrovės atspindys žmogaus sąmonėje.
- Suvokimas - tai daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Jis susidaro žmogaus sąmonėje ir yra individualus, jo negalima perduoti kitam žmogui.
- Vaizdinys - tai sugebėjimas sąmonėje atkurti daikto vaizdą, kai nėra tiesioginio ryšio su daiktu.
Žmogaus mąstymas yra visų pirma sugebėjimas kurti ir vartoti sąvokas. Šis sugebėjimas skiria žmogų nuo gyvulių, kurie turi tik jutiminius sugebėjimus. Sąvokos yra abstrakcijos. Jos nėra individualių daiktų pavadinimai, jos yra atitrauktos (abstrahuotos) nuo konkrečių daiktų. Kadangi sąvokos reiškiamos kalba, jos nėra atskiro žmogaus psichikos reiškinys. Sąvokos turinys gali keistis ir jį nulemia nauja patirtis (pvz., ,atomo” supratimas antikoje ir šiandien). Ši sąvokų turinio kaita žmogaus psichikoje vykstantį procesą daro bendražmogišku, visuomeniniu.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
- Sprendimas - tai sakinys, kuriame kažkas teigiama arba neigiama (pvz. ,,aš noriu valgyti”).
- Išprotavimas - loginio mąstymo forma, kai iš kelių sprendimų gaunamas naujas sprendimas.
- Hipotezė - tai tam tikra išprotavimo rūšis, kuria yra kažkas numatoma.
- Teorija - tai aukščiausia loginio mąstymo forma.
Pažinimo objektas ir subjektas
Pažinimo teorijoje svarbią vietą užima klausimas, ką mes pažįstame. Ar pažinimas teikia žmogui informaciją, apie objektyvią tikrovę, ar tik apie jo paties psichikos turinį kitaip sakant, kas yra pažinimo objektas. Jau antikoje Demokritas atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus tai, kaip yra tikrovėje, suvokia tik erdvinius matmenis, o skonio, kvapo, spalvos suvokimas susidaro tik jo psichikoje - tai subjektyvios, antrinės savybės.
Pažinimo objektas yra tai, ką žmogus pažįsta. Mes pažinimo objekto laisvai negalime pasirinkti. Jis priklauso nuo visuomenės turimų žinių lygio.
Pažinimo subjekto problema - tai klausimas, kas pažįsta pasaulį. Žmogaus sugebėjimus pažinti pasaulį tyrė dauguma filosofų. Vieni teigė, kad pasaulį pažįsta mąstantis individas, t.y, žmogus, ir tyrė jo pažintinius sugebėjimus. Nors ir tikėdami proto galia, jie priėjo agnostinių išvadų - kad žmogus pažinti pasaulio negali. G. Hėgelis teigė, kad žmogaus pažinimus, sugebėjimus galima ištirti tik praktiškai juos išbandant. O praktinis jų išbandymas nesibaigia su atskira žmogaus mirtimi - žinios perduodamos kitiems. Pažinimas tęsiasi, pažinimo subjektu tampa visuomenė, o ne atskiras žmogus.
Empirizmas ir racionalizmas Senovės Graikijos filosofijoje
Nors patys pirmieji graikų filosofai pažinimo dalykais nesidomėjo, o jeigu ir domėjosi, neišliko liudijimų, Senovės Graikijos filosofija iš esmės yra pagrindas beveik visoms filosofijos kryptims, srovėms, atmainoms ir pan., todėl ir graikų pažinimo filosofiją santykinai galima skirstyti į trys pagrindinius periodus: Ikisokratikus; Sokrato, Platono ir Aristotelio filosofiją; Helenizmą.
Ikisokratikai
Pažinimo momentai aptinkami jau elėjiečių samprotavimuose: pasaulis vieningas, nejudantis ir nekintantis, o kitoks požiūris atsirandąs iš dvejopo žinių šaltinio - iš pojūčių, kurie teikia nepatikimas žinias, ir patikimo žinių šaltinio - proto. Pirmas apie tai ima kalbėti šios mokyklos steigėjas Ksenofanas (580-547 pr. Kr.). Jis laikomas pirmu metafiziku atskyrusiu tiesą, kaip racionalios veiklos rezultatą, nuo nuomonės, atsirandančios iš pojūčių. Jo mokinys Parmenidas (apie 540-462 pr. Kr.) irgi teigė, kad pojūčiai teikia tik daiktų regimybę, todėl iš šio pažinimo šaltinio tiesa negalima. Jis yra ištaręs paradoksą, kad “daiktas ir mintis apie daiktą yra vienas ir tas pats”, tačiau šis paradoksas tapo principiniu pagrindu klasikiniam tiesos apibrėžimui: tiesa yra minties atitikimas daiktui. Parmenidas pirmas aiškiai suformulavo būties ir proto kategorijas. Jis nustatė santykį tarp proto ir būties - būtis tik protu suvokiama. Pasak jo, pažinimas yra racionalumo aktas, jutimiškas suvokimas nėra pažinimas, jis prasideda nuo proto.
Demokritas (460-360 pr. Kr.) skyrė “tamsias” ir “šviesias” žinias. Kadangi juslės leidžia pažinti tik kintančius daiktus, tai juslėmis gautos žinios nėra nei pastovios, nei amžinos. Jos nėra tikros ir todėl “tamsios”. Svarbiausia, Demokrito nuomone, atskleisti reiškinių esmę. O daiktų esmę sudaro atomai, kurių juslėmis patirti neįmanoma. Tik protu žmogus gali pažinti amžinus, nekintamus, nedalijamus atomus. Protu gautos žinios yra “šviesios”. Todėl protas yra pažinimo šaltinis.
Empedoklis (490-423 pr. Kr.) pažinimo klausimu į istoriją įėjo teiginiu, kad pažinimas įmanomas todėl, kad tiek žmogus, tiek ir tai, ką žmogus pažįsta, yra tos pačios stichijos dalykai, tik jų dalys esančios nevienodų proporcijų. Taigi tik panašus panašų pažįsta, o nežinojimas atsiranda iš nepanašumo. Skirtingai nuo elėjiečių, Empedoklis pirmenybę teikė jusliniam pažinimui.
Jusliniam pažinimui svarbią reikšmę teikia paskutinis ikisokratikas Anaksagoras (500-428 pr. Kr.), kuris oponavo Empedokliui ir teigė, kad vienodi dalykai vienas kito neveikia. Teikdamas pirmenybę pojūčiams, Anaksagoras jų neabsoliutina, nes galutinė tiesa reikalauja proto korekcijos.
Taigi Senovės Graikijos filosofijos pradininkai sprendė pažinimo šaltinio problemą, t.y. kėlė klausimą iš ko atsiranda žinios ir kas garantuoja šių tikrumą, o jų atradimai tapo tolimesnės filosofijos ginčo pagrindu.
Sofistai
Žymiausi sofistai -Gorbijas (apie 480-380 pr. Kr.), Protagoras (481-411 pr. Kr.), Hipijas, Prodikas, Kritijas (apie 460-403 pr. Kr), Antifontas(V a. pr. Kr.) ir kt. Žymiausias iš jų - Protagoras. Išlikęs jį išgarsinęs posakis: “Žmogus yra visų daiktų matas, egzistuojančių, kad jie egzistuoja, neegzistuojančių, kad jie neegzistuoja”. Tai reiškė, kad žmogus pasaulį supranta taip, kaip jis jam reiškiasi, kad visos žinios yra subjektyvios ir reikia pasitikėti viskuo, jeigu šitas atitinka savą subjektyvią nuostatą. Taigi sofistai kėlė klausimą apie subjekto vaidmenį pažinime. Jie pirmieji ėmė kritikuoti požiūrį apie patikimo žinojimo galimybę ir iškėlė idėją, kad žmogiškasis vertinimas ir vaizdiniai yra subjektyvūs, o tiesa, gėris, grožis egzistuoja tik mums - žmonėms. Galiausiai buvo nuspręsta, kad nėra jokių objektyvių žinių, o tik nuomonės. Kiekviena nuomonė vienodai teisinga ir klaidinga: visa, kas kam “šitaip atrodo”, taip jam ir yra. Tiesos kriterijus esąs daugumos nuomonė, tačiau ir nuomonės nelygiavertės. Pasak, Protagoro, “teisingos” yra tos nuomonės, kurios naudingesnės žmonėms.
Sokrato, Platono ir Aristotelio filosofija
Sokratą (apie 470-399 pr. Kr.) pažinimas domina kaip doro elgesio priemonė. Pažinimo dalykuose jis pasisakė prieš individualizmą, subjektyvizmą ir reliatyvizmą, nes, pasak Sokrato, pažinimo tikslas yra įžvelgti atskirų daiktų bendrumą. Jis teigė, kad visada yra kažkas bendro, kas žmonių požiūrį vienija ir gali būti išreikšta vieninga sąvoka.
Platonas (428-347 pr. Kr.) pripažino du pasaulius: netobula daiktų pasaulį ir tobulą idėjų - daiktų pirmavaizdžių - pasaulį. Taigi idėjos tobulos, amžinos ir nekintamos, jos yra materialių daiktų provaizdžiai, vadinasi, esminė daiktų atsiradimo priežastis ir sąlyga. Žmogaus jutimai turi reikalą tik su idėjų šešėliais, o ne pačių daiktų esmėmis, kurios slypi idėjoje. Tačiau žmonės turi protą, t.y. vidinį gebėjimą pažinti, taigi idėjos, t.y. daiktų esmės, pažįstamos ne jutimais, o protu, daikto esmė ne juntama, o mąstoma, proto surastos tiesos yra amžinos ir tobulos, kaip pačios idėjos. Platonas griežtai atskiria netobulą juslinį pažinimą nuo tobulo racionalaus pažinimo. Jusliškumas pateikia tik nuomones, kurios, būdamos miglotos, vis dėlto yra daugiau negu visiškas nežinojimas. Nuomonė yra lyg ir vidurys tarp nežinojimo ir žinojimo.
Aristotelis (384-322 pr. Kr.) teigia, kad pažinimas yra prigimtinė žmogaus savybė. Pasaulis yra pažinus, nes žmogus ir gamta (kosmosas) yra visoves dalys, būties ir mąstymo formos yra analogiškos. Skirtingai nuo Platono, pažinimo koncepcijoje Aristotelis pirmenybę teikia materialaus pasaulio dalykams - substancijoms, o ne tariamam idėjų pasauliui. Jam idėjos yra tik apibendrintos daiktų esmės. Tačiau teisingas žinojimas sunkiai pasiekiamas, nes daiktų esmė yra paslėpta. Jis, kaip ir Platonas, pripažino kad tikrasis žinojimas pasiekiamas sąvokomis, protu, nors pirmasis žinojimo lygmuo gaunamas pojūčiais. Antroji pažinimo pakopa yra “empeiria”, t.y. patyrimas. Patirtis galima dėl juslių nuolatos pasikartojimo ir atminties. Dar kita pažinimo pakopa yra “techne” (menas). “Techne” Aristoteliui yra dar ne dailusis menas, bet irgi praktinis žinojimas, kuriame jau pažįstama bendrybė ir priežastys (atskirybė juntama, o bendrybė mąstoma). Aukščiausias žinojimas yra teorinis žinojimas (episteme), kurio tobuliausia pakopa yra filosofija. Taigi pažinimas yra sudėtingas procesas nuo jutimų iki abstrakcijų: pojūtis-vaizdinis-patirtis-atmintis-menas (techne)-mokslas (episteme).
Helenizmas
Epikūrui (341-270 pr. Kr.) siela - materialus kūnas, kuris kartu su tikruoju kūnu miršta. Kaip materialistas, jis pripažįsta pojūčių primatą visuose žmogaus reikaluose. Jam pojūtis yra atsiskyręs nuo daikto atspindys, kuris, patekęs į jutimo organus, veikia sielą. Taigi tiesos kriterijus yra pojūčiai, kurių negali paneigti net protas, kuris pats priklauso nuo pojūčių duomenų.
Stoikai pirmieji pradėjo naudoti logikos terminą, bet suprato jį kitaip negu Platonas ir Aristotelis. Stoikam logika tapo pagrindine filosofijos dalimi, nes ji moko apsieiti su sąvokomis, sudarinėti sprendinius ir išvadas. Jie logiką skirstė į retoriką, t.y. gebėjimą gerai kalbėti, ir dialektiką, t.y. gebėjimą teisingai kelti klausimus ir teisingai į juos atsakyti. Pažinimo teorijoje stoikai yra sensualistai (lot. sensualis - jutiminis), reiškė pojūčiams jie pripažįsta lemiamą reikšmę: “Nieko nėra prote, kas prieš tai nebuvo jutimuose”.
Išvados
Empirizmas ir racionalizmas yra du skirtingi, bet vienas kitą papildantys požiūriai į pažinimą. Empirizmas pabrėžia patirties svarbą, o racionalizmas - proto galią. Nors šie požiūriai ilgą laiką konkuravo tarpusavyje, daugelis filosofų ir psichologų pripažįsta, kad tiek patirtis, tiek protas yra svarbūs pažinimo šaltiniai.
tags: #empirizmas #ir #racionalizmas #psichologijos #tyrimai