Etikos ir Elgesio Normų Apibrėžimas: Nuo Bendrųjų Principų iki Profesinės Specifikos

Įvadas

Šiandieniniame pasaulyje, kur pramogos ir aktyvus kultūrinis gyvenimas užima svarbią vietą, etikos ir elgesio normų laikymasis tampa ypač aktualus. Straipsnyje nagrinėsime etikos ir elgesio normų apibrėžimą, pradedant bendraisiais principais ir pereinant prie profesinės etikos specifikos. Aptarsime profesinės dorovės esmę, jos funkcionavimą, įtaką darbo našumui ir visuomenės kultūrai. Taip pat panagrinėsime, kaip skirtingos profesijos ir kultūrinės institucijos turėtų laikytis etiketo normų, kad išvengtų problemų ir prisidėtų prie aukštesnio visuomenės kultūros lygio.

Bendrosios Etiketo Taisyklės ir Jų Pažeidimai

Šiuolaikinis jaunimas aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime, lankydamasis įvairiuose renginiuose, diskotekose, teatruose ir kinuose. Deja, šių renginių metu dažnai pažeidžiamos bendrosios etiketo taisyklės:

• Mobiliųjų telefonų neišjungimas.
• Šiukšlių palikimas po renginio.
• Rūkymas tam neleistinose vietose.

Šie pažeidimai rodo nepagarbą kitiems renginių dalyviams ir aplinkai. Be to, renginių metu pastebimos ir organizatorių problemos, susijusios su profesinės etikos normų nesilaikymu.

Profesinės Dorovės Specifiškumas

Profesinės dorovės specifiškumą lemia esminiai pačių profesijų skirtumai. Specialistų santykis vienoje ar kitoje profesinės veiklos srityje sąlygoja visuomenės socialinių santykių sistemą. Nors atskirų profesijų atstovų elgesį reguliuoja bendroji visuomenėje priimta dorovės principų ir normų visuma, tačiau profesinėje veikloje šie bendrieji normatyvai žymiai modifikuojami, nes specialistų tarpusavio santykiai saviti ir skirtingi.

Profesinė dorovė visapusiškiau ir giliau atspindi konkrečius žmonių įsitikinimus, vertinimus, realius santykius, kurie reiškiasi profesinės veiklos srityje. Atskiro profesijos atstovo giliai įsisąmoninti profesinės veiklos doroviniai reikalavimai pasireiškia kaip profesinė sąžinė, pareiga, atsakomybė, garbė ir kt. Šios kategorijos išreiškia paties specialisto vertybinį santykį su savo profesija, yra jo moralės savimonės elementai.

Taip pat skaitykite: Buhalterių elgesio kodeksas

Išsiugdęs profesinę sąžinę, pareigą, atsakomybę, specialistas į savo veiklą žiūri kaip į svarbiausią saviraiškos sritį. Kiekvienos profesijos atstovų veikloje ypatingą reikšmę turi sąžinė.

Profesinė Sąžinė

Profesinė sąžinė - specialistų elgesio vidinis vertintojas ir reguliatorius. Ji kiekvieną stebi, teisia. Jautri sąžinė padeda išvengti klaidų ir trūkumų darbe, neleidžia specialistui apsnūsti, formaliai atlikti priedermes, susitaikyti su aplaidumu ir abejingumu. Profesinė sąžinė žadina darbuotojų aktyvumą ir kūrybingumą, skatina mokytis iš savo klaidų, kelti kvalifikaciją, siekti profesinio meistriškumo, tobulėti. Išugdyta specialisto sąžinė rodo jo idėjinį brandumą bei dorovinį tyrumą. Profesinė sąžinė glaudžiai siejasi su pareiga.

Profesinė Pareiga

Profesinė pareiga - tai ne priedermės, kurias specialistas privalo atlikti darbe, o sąžinės paliepimas. Dėl to sąžiningas specialistas savo priedermes atlieka, jausdamas vidinę būtinybę, dorovinį poreikį. Profesinė pareiga yra svarbiausias bet kurios profesijos atstovo veiklos dorovinis stimulas. Atskirų profesijų atstovų veikloje, jei nepakankamai išugdyta darbuotojų dorovinė atsakomybė, visuomet bus daugiau formalizmo ir abejingumo, rutinos ir aplaidumo, trūkumų ir klaidų, bus žemesni ir bendri darbo rodikliai. Tik kiekvieno specialisto sąžiningas darbas, didelis pareigingumas ir atsakomybė užtikrina darbo kolektyvo darnią ir kryptingą veiklą, laiduoja gerus darbo rezultatus. Visuomenė tokius darbuotojus labai gerbia ir vertina.

Profesinė Garbė

Profesinė garbė - tai specialisto nuopelnų pripažinimas ir įvertinimas. Profesinę garbę gali pelnyti ne tik atskirų profesijų atstovai. Ir pačios profesijos įgyją didesnę ar mažesnę garbę.

Profesinės Etikos Objektas ir Bendroji Darbo Etika

Profesinė etika tiria profesinės dorovės funkcionavimą: jos esmę, specifiką, vaidmenį profesinės veiklos srityje ir kitus klausymus. Kartais teigiama, kad yra tik viena dorovinė sistema ir dėl to nėra pagrindo išskirti dar ir profesinę dorovę. Be abejo, visiems mūsų visuomenės piliečiams privalu laikytis bendrųjų dorovės reikalavimų. Juk pirmiausiai visi esame vienos visuomenės nariai. Tačiau kiekviena profesinės veiklos sritis yra labai specifiška. Joje susiklosto skirtingi žmonių bendravimo santykiai, daugiau ar mažiau skirtingos pažiūros ir elgesio normos. Todėl profesinės veiklos srityje darbuotojams, be bendrųjų dažnai keliami ir specifiniai doroviniai reikalavimai.

Taip pat skaitykite: Etikos pažeidimai: reagavimas

Profesinė dorovė yra visuomenės istorinės raidos rezultatas. Ji susiformavo ilgame visuomenės vystymosi procese. Atsiradus darbo pasidalijimui, privačiai nuosavybei, susidarė atskiros žmonių grupės, užsiimančios viena ar kita specialia veikla. Darbo pasidalijimas ilgainiui vis labiau gilėjo, specializavosi. Ši specializacija labai išryškėjo klasikinėje visuomenėje, kai valdančios klasės atsiribojo nuo tiesioginio dalyvavimo gamybinėje veikloje. Atsiradus darbo pasidalijimui bei jo specializacijai, visuomenėje įsitvirtinus klasiniams gamybiniams bei socialiniams santykiams, labiau išryškėjo ir profesiniai skirtumai žmonių gyvenime. Nevienodas įvairių visuomenės grupių santykis su gamybos priemonėmis klasikinėje visuomenėje sąlygojo skirtingas ir net priešingas klasių ir visuomeninių grupių moralines pažiūras ir elgesio normas, skirtingus dorovinius santykius darbo bei profesinės veiklos srityje.

Autoritetas

Autoritetas remiasi specialisto nuopelnų, pasiekimų, teigiamų savybių visuomeniniu pripažinimu. Tai aukščiausia specialisto profesinės statuso forma. Autoriteto ypač didelę reikšmę vaidina mokslininkų, gydytojų, pedagogų, partinių darbuotojų ir kitų profesijų atstovų veikloje. Profesinis autoritetas - tai pirmiausia sektinas pavyzdys, perteikiant žinias, patyrimą, meistriškumą, auklėjant ir organizuojant kitus darbuotojus. Kiekvienas orientuojasi į autoritetą kaip į pavyzdį, kuriuo būtina sekti. Autoritetas pasireiškia ir savikontrole. Žmogus kontroliuoja savo poelgius, lygina savo veiksmus su tuo etalonu, kurį jam teikia sektinas pavyzdys.

Profesinis Taktas

Pedagogo, mediko, vadovo, aptarnavimo sferos darbuotojo ir kitų specialistų veikloje ypač didelė profesinio takto reikšmė. Profesinis taktas - tai sugebėjimas atitinkamai elgtis su bendradarbiais ir kitais žmonėmis, neužgaunant ir neįžeidžiant jų žmogiškų orumo bei savigarbos jausmų. Svarbiausias takto bruožas - žmogiškumo įtvirtinimas tarpusavio santykiuose. Taktiškas elgesys pagrįstas jautrumu ir pagarba kitam žmogui, jo žmoniškosios vertės pripažinimui. Taktas - tai tam tikras elgesio tono ir stiliaus, kuriam ypač būdingas saiko jausmas.

Saiko nejaučiama, ir per daug giriant, ir per daug peikiant, ir per daug santūriai ar per daug laisvai elgiantis. Saikas prarandamas, kai nejaučiama distancijos, bendraujant su kitos lyties ir amžiaus, skirtingos tarnybinės padėties bendradarbiais ir kitais žmonėmis. Nejausdami saiko, dažnai įskaudiname ar užgauname kitą žmogų, pastatome jį į nepatogią at keblią padėtį tuo tarpu patys liekame nesuprasti, sukeliame antipatiją. Netaktiškumas pasireiškia per dideliu priekabumu ir įkyrumu, bendraujant su darbuotojais, irzlumu, verkšlenimu, nesusivaldymu. Toks elgesys visuomet sukelia neigiama kitų reakciją.

Taktas - tai kūrybingumas ir įžvalgumas, geras orientavimasis situacijoje. Taktas pasireiškia lankstumu, sugebėjimu elgtis ne standartiškai, o išradingai, laiku atsižvelgiant į naujas aplinkybes. Todėl viena svarbiausių takto prielaidų - tai etinis mąstymo būdas, dorovinio gyvenimo reiškinių pažinimas, susigaudymas žmonių tarpusavio santykiuose. Sunku būti taktiškam, jei nepažysti bendradarbiu ir apskritai nesigilini į žmonių dvasinį pasaulį, jų psichologines bei dorovinės savybes. Taktas tarnybiniuose santykiuose - tai ne pataikavimas ar visiškas atlaidumas. Taktas suponuoja kritiškumą ir reiklumą. Tik reiklumas bei principingumas turi būti reiškiami tinkama forma. Tai pat ir kritika turi būti taktiška, neužgaunanti ir nepažeminanti žmogaus.

Taip pat skaitykite: Terapinių santykių etikos gairės

Su taktiškumu siejasi ir kalbos kultūra. Taktiškas darbuotojas, bendraudamas su savo kolegomis arba klientais, nedaugiažodžiauja, nemoralizuoja, nevartoja daugiaprasmiu, juo labiau šiurkščių ar necenzūrinių žodžių. Norint būti taktiškam, būtina išsiugdyti jautrumą kitam žmogui, susiformuoti tokias savybes, kaip pakantumas, ramumas, paprastumas, valingumas, kantrumas, savitvarda ir kt. Taigi profesinis taktiškumas reikalauja iš darbuotojo aukštos dorovinės kultūros ir tam tikru charakterio savybių.

Tarnybos Etika ir Kultūros Įtaka Bendravimo Sėkmei

Tarnybiniai santykiai remiasi žmonių reputacija, padorumu ir sąžiningumu. Kad ir koks bebūtų protingas darbuotojas, be kolegų pagalbos ir paramos jis negalės pilnavertiškai atlikti savo pareigų. Dirigentas gali diriguot tik tada, jei orkestras jam paklūsta. Tokiu pat principu remiasi ir vadovavimas grupei žmonių, kur vadybininkas atlieka dirigento vaidmenį, o darbuotojai - orkestro. Visų lygių kompanijos darbuotojai privalo būti padorūs, sąžininguma ir pagarbą turi rodyti abi pusės: ir darbdavys, ir darbuotojas.

• Nesimuliuoti.
• Pradedant dirbti pirmiausia reikia nuspręsti, kaip kreiptis į kolegas. Visos įstaigos turi savo tradicijas, bet dažniausiai vienodo rango tarnautojai vadina vieni kitus vardais. „ Ponia“ ir „ panelė“ tarnybiniuose reikaluose derėtų pakeisti į neutralų kreipinį „gerbiamoji“, kuris nenurodo šeimyninio statuso, daugumai moterų toks kreipinys yra nepriimtinas, o kartais ir žeminantis. Moterys, kurios išteka padariusios karjerą , tapo įprasta profesinėje veikloje pasilikti mergautinę pavardę. Pristatant žmogų dera nurodyti ne tik jo vardą ir pareigas, bet pateikti ir išsamesnę informaciją apie jį.

Etiškas bendravimas ir kultūra yra neatskiriami dalykai, kultūra atsispindi mąstyme, kalboje ir veiksmuose. Bendriausia prasme kiekvienas žmogus glaudžiai susijęs su valstybės kultūra. Bendravimo proceso efektyvumui įtakos turi organizacijos kultūra. Verslininko etinis ir moralinis brandumas turi įtakos ne tik bendrovės ekonominiams rodikliams, bet sukuriama pasitikėjimo ir pagarbos aplinka, atsakomybė ir draugiškumas.

Susitikimų Etiketas

• Atvykdami į susitikimą pirmiausia reikia prisistatyti sekretorei ir pasakyt darbuotojo, pas kurį atvykot, pavardę. Jei sekretorė negali ištarti taisyklingai pavardės reikia parodyti savo vizitinę kortelę.
• Jei į susitikima atvyksta lankytojas, tai turėtų jis būti pasitiktas priimamajame paties viršininko arba jo padėjėjo.
• Jei iškyla problemų dėl susitikimo, reikia perduoti tikslią informaciją sekretoriai, kad neiškiltų abejonių dėl darbo kompetencijos.
• Jei vėluoja tas pas kurį atvyksta lankytojas dera jį pavaišinti kava arba gaiviaisiais gėrimais ir paskaityti.
• Priimant lankytoją savo kabinete dera jį pasitikti atsistojant, nepriklausomai nuo jo ar jūsų lyties, prieiti ir paspausti ranką. Jei yra kur prisėsti ne prie darbo stalo tai dera pasiūlyti lankytojui ten atsisėsti, bus ne taip oficialu, nei pasodinti prieš didelį stalą.
• Susitikimo metu nedera kalbėtis telefonu, nebent tai butu labai svarbus. Jei reikia kalbėtis telefonu tai reikia mandagiai atsiprašyti lankytojo. pvz.: „Atleiskite. Turiu pakalbėti. Palaukite, aš užtruksiu pora minučių.“.
• Kviečiant į susitikimą reikia žinot kokiu klausimu bus šnekama.
• Jei susitikimas užsitęsia ir atrodo, kad lankytojas nenori išeit, reikia mandagiai paprašyti, jis išeitų.

Darbo Apranga ir Įvaizdis

Darbo drabužiai vaidina labai svarbų vaidmenį kultūringo verslininko įvaizdžiui. Gerai atrodyti, reiškia ne tik pasitikėti savimi, bet tai taip pat padeda kurti gerą organizacijos įvaizdį. Pagal išvaizdą (tvarkinga, netvarkinga) sprendžiami keli dalykai: karjeros kilimas ir įmonės prestižas. Tačiau kiekvienoje firmoje darbo drabužiai yra skirtingi, priklausomai nuo veiklos srities. Visos kompanijos yra skirtingos. Kai kuriose, pavyzdžiui - pramogų, reklamos ir madų firmose, - toleruojamos naujovės. Darbuotojai seka to meto madą, augina ilgus plaukus arba visai juos nusikerpa, ilgina ir trumpina ir t.t. Kitur, visi rengiasi konservatyviai ir nepritaria mados naujovėms(teisinės, finansinės įstaigos). Kad ir kokie bebūtų drabužiai - trieilis kostiumas ar džinsai - išvaizda turi būti nepriekaištinga.

Kultūrinių Institucijų Darbuotojų Atsakomybė

Kiekvienos institucijos ar organizacijos darbuotojai turi pateikti visuomenei geriausiai atlikta savo darbą rezultatą nepriklausomai kokios svarbos šis darbas turi visuomenei ar pačiam darbuotojui. Ypatingai savo darbo kokybe turi rūpintis kultūriniu institucijų darbuotojai, nes jų darbas yra vertinamas visuomenės ir be to turi didelę įtaką pačios visuomenės kultūros vystymuisi.

Firmos Įvaizdis

Firmos įvaizdis - tai tikslingai sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, kuri atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje. Įvaizdis aprėpia savarankiškus požymius - atributus, kurie būdingi konkrečiam objektui. Šie požymiai gali egzistuoti objektyviai arba subjektyviai, kai juos paprasčiausiai priskiria žmonės, matydami tik išorinį objekto pasitikėjimą keliantį įvaizdį, nors iš tikrųjų tas objektas nėra toks patikimas. Įvaizdis nėra kieno nors vieną kartą suformuotas ir nekintantis. Jis yra dinamiškas, skirtingai suvokiamas laike ir erdvėje, jo atributai persitvarko, keičiasi priklausomai nuo pokyčių žmonių grupės sąmonėje. Įvaizdžio kaitai įtakos turi tokie lemiantys veiksniai kaip tautinis mentalitetas, ideologijos, tradicijos ar nauji papročiai ir kintančios mados.

Įvaizdis turi ir statinių bruožu. Tai reiškia, kad negalima kalbėti apie įvaizdį visuomenėje apskritai. Visuomenės susibūrimuose visada būna įvairių visuomenės sluoksnių atstovų, kurių charakteristikos gali būti labai skirtingos (pvz. pagal išsilavinimo, pajamų lygį ir kt.). Todėl vienas ir tas pats objektas gali turėti labai skirtingus įvaizdžius: apie nieko nesakančią etiketę iki realaus materialaus daikto (pvz. videokamera „PANASONIC“). Geriausiu atveju galima kalbėti apie vyraujantį įvaizdį daugumai žmonių. Kai įvaizdis įtakoja tiek atskirų žmonių, tiek tikslinių gyventojų grupių sąmonę, emocijas, veiklą ir poelgius - tokiu atveju jis vadinamas aktyviu. Šiandieniniame pasaulyje įvaizdžių - plati įvairovė. Priklausomai nuo nešiklio galima skirti keletą svarbiausių įvaizdžių tipų: žmogaus įvaizdis (politinio veikėjo, šou biznio „žvaigždės“, istorinės asmenybės, futbolininko ar krepšininko ir pan.), regiono įvaizdis (Vilniaus ir Vilniaus senamiesčio), ženklo įvaizdis (prekės ir paslaugos), firmos ar organizacijos įvaizdis.

Pasaulinėje praktikoje savo firmos įvaizdžio kūrimas yra vienas iš strateginio valdymo ir marketingo tikslų. Tai ne mažiau svarbu, negu naujų technologijų diegimas, finansinės sferos stabilizavimas, personalo ugdymas, pardavimų rinkos plėtimas ir kt. Firmos susirūpinusios tiek savo organizacinio įvaizdžio formavimu, tiek ir savo prekių bei paslaugų įvaizdžiu. Bet pirmenybė teikiama visos firmos įvaizdžio formavimui, o ne atskiro produkto ar paslaugos įvaizdžiui, o kai suformuotas teigiamas visos firmos įvaizdis, tuomet lengviau pasiekti analogišką rezultatą apie atskirą produktą ar paslaugą. Formuojant organizacinį įvaizdį jo nešikliais gali būti įmonės, valstybinės ir visuomeninės organizacijos, mokymo ir mokslo įstaigos, bankai, parduotuvės, masinės informacijos priemonės ir pan. Be to bankas ar laikraštis turi savo įvaizdį netik produkcijos vartotojų, banko klientų, laikraščio skaitytojų akyse (vadinamasis išorinis įvaizdis). Sėkmingai veiklai ne mažiau svarbus vidinis įvaizdis. Šis įvaizdžio tipas egzistuoja tarp organizacijos darbuotojų ir yra svarbi sudėtinė organizacinės kultūros dalis. To paties objekto vidinis ir išorinis įvaizdis gali labai skirtis. Tai būtų lyg ir du požiūriai į vieną ir tą patį objektą iš priešingų pozicijų.

Organizacinis įvaizdis - tai savarankiškas daugelio žmonių firmos ar kompanijos valdymas. Įspūdis apie firmą formuojasi asmeninio žmogaus susidūrimo su firma metu, klausantis visuomenėje sklandančių gandų apie firmą, taip pat iš masinės informacijos platinimo priemonių pranešimų. Kompanijų ir firmų vadovai nori, kad būtų sukurtas paslankus, teigiamas jų kompanijos įvaizdis. Jie nori, kad toks įvaizdis sukeltų teigiamas ir įsimintinas vartotojų emocijas, sužadintų norą pirkti kompanijos produkciją. Suformuoti palankų įvaizdį galima, jeigu bus atsižvelgta į šias esmines charakteristikas:

• Adekvatumą - kuriamas įvaizdis turi atitikti visa tai, kas iš tikrųjų egzistuoja.
• Aiškiai išreikštą ir apibrėžtą neatitikimo laipsnį.
• Originalumą - firmos įvaizdis turi būti lengvai atpažįstamas tarp kitų firmų įvaizdžių (ypač gaminančių tokią pačią produkciją) ir lengvai įsimenamas.
• Plastiškumą - įvaizdis vartotojų pasaulėžiūroje turi būti nekintamai atpažįstamas; kartu įvaizdis turi būti operatyviai modifikuotas, reaguoti į besikeičiančius ekonominius ir psichologinius reikalavimus, madas, socialines sąlygas.
• Adreso tikslumą - įvaizdis turi turėti tikslų adresą, t.y. pritraukti tam tikrus rinkos segmentus, vartotojų grupes.

Ypatingai sunku sukuri universalųjį įvaizdį, kuris būtų palankus visoms vartotojų grupėms, turinčioms reikalų su organizacija. Juo tikslesnis ir konkretesnis įvaizdis, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus tinkamas tik tam tikroms vartotojų grupėms ir tuo pat metu gali sukelti kitų grupių atmetimo reakciją. Tai labai rimtas trūkumas. Siekiant jo išvengti, formuojamas neutralus (priimtinausias vienai kuriai grupei) organizacijos įvaizdis. Neutralus įvaizdis atsijoja tik nedaugelį kraštutinumus mėgstančių vartotojų. Jo pranašumas tas, kad žmogui neprimetamas kompanijos požiūris arba prisirišimas prie kompanijos. Neutralųjį įvaizdį galima apibūdinti tokiomis charakteristikomis:

• Įvaizdis turi būti kompleksiškas darinys. Tai ne paprastas prekybos ženklas, dizainas, devizas arba lengvai įsimenantis paveikslėlis. Tai kruopščiai parengta firmos biografija ar istorija. Vartydamas firmos katalogą, vartotojas kreipia dėmesį ne tik į iliustracijas ar tekstą. Vartotojas sąmoningai domisi tomis firmos savybėmis, kurios rodo firmos individualybę.
• Įvaizdis turi būti aiškus ir konkretus. Jame pateiktos objekto savybės turi būti gerai apgalvotos ir suprantamos.
• Įvaizdis turi atitiktį tiesą. Jeigu žmonės juo netiki, jis nepasiekia iškelto tikslo. Hiperbolės reklamoje vartojamos dažnai ir duoda efektą. Bet jokiu būdu įvaizdis negali išeiti už sveikos nuovokos ribų.
• Įvaizdis turi būti paprastesnis už objektą, kurį jis pristato. Kai tik žmonės pamato IBM ženklą, mechanizmas iš karto pradeda veikti. Per akimirksnį visas įvaizdis įsitvirtina sąmonėje. Tačiau pernelyg didelis paprastumas arba dažnas vartojimas gali padaryti įvaizdį banaliu ir neišvaizdžiu.
• Įvaizdis turi būti neišbaigtas. Jo vieta kažkur tarp vaizduotės ir jausmų, tarp pageidaujamo ir realaus. Nevienareikšmiškumas, neapibrėžtumas tinka žmonėms, turintiems skirtingus skonius, palieka erdvės jų pačių fantazijai. Pavyzdžiui, reklamoje stiprų efektą daro senos, neaiškios, pablukusios nuotraukos. Jose kiekvienas gali pamatyti tai, ko jam pačiam norisi.

Firmos įvaizdžiui gan didelę reikšmę turi jos pasirinktas stilius - spalvų, grafikos, žodžių, tipografijos, dizaino, nuolatinių elementų (konstantų) rinkinys, užtikrinantis vizualią ir prasminę (dalykinę) prekių (paslaugų), visos iš firmos išeinančios informacijos vienybę, firmos vidinį ir išorinį apiforminimą; taip pat tai yra firmos ir jos gaminių konkurentams pristatymas.

Profesinės Etikos Kodeksai

Profesinės asociacijos turi savas elgesio taisykles kurios nustato būtino elgesio profesinės praktikos kontekste rėmus. Šios raštiškai užfiksuotos nuostatos lemia standartinį elgesį, kuris paprastai grindžiamas profesinės etikos principais:

• Objektyvumas, nešališkumas
• Tiesumas, visiškas demaskavimas
• Konfidencialumas
• Pastangų rodymas (rūpinimasis, įsipareigojimas)
• Tikslus profesinių įsipareigojimų vykdymas
• Potencialių ar aiškių konfliktų vengimas

Kiekviena organizacija turi savas normas ir elgesio taisykles, kuriomis vadovaujasi savo veikloje ir reikalauja jų laikymosi iš savo darbuotojų, tai padeda išspręsti iškylančias problemas (tarp jų ir etines). Siekdamos geriau prisistatyti visuomenei, tiksliau įvardyti ir apibrėžti reikalavimus esamiems ir būsimiems organizacijos nariams bei partneriams jos kuria etikos kodeksus. Juose išdėstomos esminės nuostatos, kuriomis vadovaujasi organizacija savo veikloje, aprašomos elgesio taisyklės.

Etikos kodeksas - tai dokumentas, atspindintis asmeninės moralės reikalavimus, profesines vertybes bei teisinius draudimus atskirų profesijos atstovų ar organizacijų sprendimams bei veiklai, ir tarnaujantis kaip tam tikras elgesio tipas.

Profesinės etikos kodeksai atspindi organizacijos, kaip kolektyvo dvasią, savo ruožtu visuomenė tikisi, kad tos organizacijos nariai elgsis būtent taip kaip skelbiama jų etikos kodeksuose. Etiniai kodeksai neturi prieštarauti įstatymams, kurie yra giežtai vykdomi. O įstatymams turi būti be išlygų paklūstama. Tuo tarpu etikos kodekso laikymasis yra savanoriškas - niekas negali priversti asmens juo vadovautis, kadangi šis kodeksas neturi įstatymo galios. Nepaisant to etikos kodeksas vaidina svarbų vaidmenį ugdant organizacijos kultūrą, formuojant jos narių vertybines orientacijas, pozityvų požiūrį į darbą ir atsakomybę už jo rezultatus.

tags: #etikos #ir #elgesio #normos