Įvadas
Šiandieniniame pasaulyje, kai globalizacija ir technologijų plėtra skatina žmonių sąveiką, etiniai klausimai tampa vis aktualesni. Ar egzistuoja objektyvios moralinės vertybės, galinčios vienyti žmones ir laiduoti jiems taiką bei laimę? Kaip jas pažinti ir įgyvendinti asmens bei bendruomenės gyvenime? Šie klausimai reikalauja nuolatinio apmąstymo, ypač suvokiant, jog randasi viena pasaulinė bendruomenė.
Globalizacijos Įtaka Etiniams Iššūkiams
Žmonijai kylančios didžiulės problemos, tokios kaip ekologinės pusiausvyros pažeidimai, terorizmas, organizuotas nusikalstamumas ir sparčiai besivystančios biotechnologijos, turi tarptautinį, planetinį matmenį. Komunikavimo technikos plėtra skatina žmones, visuomenę ir kultūrą vis labiau sąveikauti, todėl vietinis įvykis kone iškart gali sulaukti atgarsio visoje planetoje. Randasi globalinio solidarumo, galiausiai besiremiančio žmonijos vienybe, suvokimas, kuris virsta atsakomybe už visą planetą. Tad ekologinės pusiausvyros, aplinkos apsaugos, išteklių ir klimato problemos tampa primygtiniu reikalu, kuris reikalauja visos žmonijos dėmesio ir toli peržengia nacionalines sienas. Planetinis matmuo būdingas ir terorizmo, organizuoto nusikalstamumo, ir naujų smurto bei priespaudos formų keliamai grėsmei. Sparti biotechnologijų plėtra, imanti grasinti net pačiai žmogaus tapatybei (genetinės manipuliacijos, klonavimas), primygtinai veda prie visuotinio pobūdžio etinių ir politinių apmąstymų.
Bendrų Etinių Vertybių Paieška
Savo išmintimi, dosnumu ir kartais didvyriškumu vyrai ir moterys gyvai liudija tokias bendras etines vertybes. Mūsų žavėjimasis jais yra ženklas, rodantis pradinį spontanišką moralinių vertybių įgijimą. Akademikų ir mokslininkų kultūrinio, ekonominio, moralinio ir religinio mūsų egzistencijos matmens apmąstymai stiprina pasiryžimą siekti žmonijos bendrojo gėrio. Menininkai grožio apraiškomis irgi priešinasi jautrumo griovimui ir atnaujina žmonių viltį. Politikai energingai ir kūrybiškai darbuojasi stengdamiesi įgyvendinti kovos su skurdu programas ir apginti pamatinę laisvę. Labai svarbus taip pat liudijimas religijų ir dvasinių tradicijų atstovų, siekiančių gyventi galutinės tiesos ir absoliutaus gėrio šviesoje. Visi, kiekvienas savaip ir per abipusius mainus, prisideda prie turto teisingo paskirstymo, pagarbos aplinkai, žmogaus asmens kilnumo ir jo pagrindinių teisių. Tačiau sėkmė šias pastangas lydi tik tada, kai geri ketinimai remiasi tvirtu pamatiniu sutarimu dėl gėrio ir vertybių, išreiškiančių giliausius žmogaus individualius ir bendruomeninius lūkesčius.
Bendros etinės kalbos paieška svarbi visiems žmonėms. Krikščionims tai slėpiningai dera su Dievo Žodžio, „tikrosios šviesos, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (plg. Jn 1, 9), ir Šventosios Dvasios, gimdančios širdyje „meilę, džiaugsmą, taiką, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą“ (plg. Gal 5, 22-23), veikimu. Krikščionių bendruomenė, besidalijanti džiaugsmu ir viltimi, liūdesiu ir sielvartu, kuriuos patiria dabarties žmonės, ir todėl besijaučianti „glaudžiai susieta su žmonijos šeima ir jos istorija“, negali būti absoliučiai atskirta nuo bendros atsakomybės. Apšviesti evangelijos, įsitraukę į kantrų ir pagarbų dialogą su visais geros valios žmonėmis, krikščionys dalyvauja skatintinų žmogiškųjų vertybių bendroje paieškoje: „Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, - apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8).
Bendros etinės kalbos paieška neatsiejama nuo atsivertimo vilties, su kuria asmenys ir bendruomenė atsiskiria nuo jėgų, mėginančių įkalinti žmogų abejingume ar paakinti sienomis atsitverti nuo kitų ar svetimųjų. Šventosios Dvasios veikimu akmeninė širdis - šalta, tingi ir abejinga artimo ar žmonijos daliai - turi virsti jautria širdimi, imlia išminties balsui bei atjautai, trokštančia visiems taikos bei vilties.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Visuotinės Etikos Apibrėžimo Mėginimai
Šiandienių mėginimų apibrėžti visuotinę etiką netrūksta. Po Antrojo pasaulinio karo tautų bendrija, padariusi išvadas iš totalitarizmo artimo bendrininkavimo su grynuoju teisiniu pozityvizmu, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948) apibrėžė kai kurias neatimamas žmogaus teises, pranokstančias pozityvius valstybių įstatymus ir laikytinas pamatu bei norma. Tokios teisės nėra tiesiog suteikiamos įstatymų leidėjo: jos paskelbiamos, t. y. parodomas jų objektyvus egzistavimas dar iki įstatymų leidėjo sprendimo. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija yra viena didžiausių šiuolaikinės istorijos sėkmių. Ji „lieka viena iš iškiliausių žmogaus sąžinės išraiškų mūsų laikais“ ir teikia tvirtą pagrindą siekti teisingesnio pasaulio. Tačiau vaisiai ne visada atitiko tokias dideles viltis. Kai kurios šalys ginčijo tokių teisių visuotinumą, laikė jas pernelyg vakarietiškomis, o tai verčia ieškoti erdvesnių formuluočių. Be to, prie tų teisių nuvertinimo nemenkai prisidėjo tam tikras polinkis plėsti žmogaus teises, paisant daugiau netvarkingų individualaus vartotojo troškimų ar kokių nors sričių interesų negu objektyvių žmonijos bendrojo gėrio reikalavimų. Atskirtas nuo dalinius interesus pranokstančių vertybių moralinės prasmės, dauginimo procedūros ir teisinis reguliavimas veda tik prie susiskaldymo, galiausiai naudingo stipriausiojo interesams.
Trokšdami atskleisti žmogaus teisių etinį pamatą, kai kurie mėgino išrutulioti „pasaulinę etiką“ dialogo tarp kultūrų ir tarp religijų plotmėje. „Pasaulinė etika“ nurodo pamatinių privalomų vertybių, amžiais sudariusių žmogiškosios patirties lobyną, visumą. Jas atrandame visose didžiosiose religinėse ir filosofinėse tradicijose. Toks dėmesio vertas projektas yra dabartinio visuotinai ir globaliai galiojančios etikos poreikio apraiška. Bet ar minimalaus, jau egzistuojančio sutarimo indukcinis ieškojimas, paremtas parlamentarizmo modeliu, gali patenkinti reikalavimą teisę grįsti tuo, kas absoliutu?
Teisinio Pozityvizmo Kritika
Daug dešimtmečių pamatiniai etiniai teisės ir politikos klausimai kai kuriose šiuolaikinės kultūros srityse buvo nustumti į paribius. Dingstimi, kad kiekviena pretenzija į objektyvią ir visuotinę tiesą bus nepakantos ir smurto versmė ir kad tik reliatyvizmas gali apsaugoti pliuralizmo vertybes ir demokratiją, buvo ginamas teisinis pozityvizmas, atmetantis to, kas teisinga, objektyvų, ontologinį kriterijų. Šioje perspektyvoje galutinis teisės ir moralinės normos horizontas yra galiojantis įstatymas, laikomas teisingu jau savo apibrėžimo dėka, nes išreiškia įstatymų leidėjo valią. Tačiau tai atveria kelią galios savivalei, statistinės daugumos diktatūrai ir ideologinėms manipuliacijoms, darant žalą bendrajam gėriui. „Šiandienėje etikoje ir teisės filosofijoje paplitę teisinio pozityvizmo postulatai. Todėl įstatymų leidyba neretai virsta vien kompromisu tarp įvairių interesų: privačius interesus ar troškimus stengiamasi paversti teisėmis, susikertančiomis su pareigomis, kylančiomis iš socialinės atsakomybės“. Tačiau teisinio pozityvizmo aiškiai nepakanka, nes įstatymų leidėjas teisėtai veikti tegali neperžengdamas nustatytų ribų, kylančių iš žmogaus asmens orumo ir tarnaujančių autentiškai žmogaus brandai. Įstatymų leidėjui nevalia atsisakyti to, kas, vadovaujantis išoriniais ir paviršutiniais kriterijais, nustatyta kaip žmogiška; taip atsitiktų, jei jis teisėta imtų laikyti visa, ką įmanoma padaryti, pavyzdžiui, biotechnologijos srityje. Pagaliau privalu elgtis etiškai atsakingai.
Diskusijos Etika
Šiame kontekste, kuriame ryšys su objektyviomis, visų pripažįstamomis vertybėmis tapo problemiškas, trokštantieji suteikti bendriesiems etiniams sprendimams bendrą racionalų pagrindą siūlo „diskusijos etiką“, paremtą moralės „dialoginiu“ supratimu. Diskusijos etiką sudaro taikymas etiniuose debatuose tik tų normų, kurioms, atsisakydamos „strateginio“ elgesio primetinėti savo požiūrį, geba pritarti suinteresuotosios šalys. Tad nustatyti, ar elgsenos ir veiksenos taisyklė arba elgesys yra moralūs, įmanoma, nes, palikus nuošalyje kultūrines ir socialines sąlygotybes, diskusijos principas laiduoja visuotinumą ir racionalumą. Diskusijos etika pirmiausia domisi metodu, kuriuo debatų labui principai ir etinės normos galėtų būti išbandytos ir taptų privalomos visiems dalyviams. Iš esmės tai procedūra siūlomų normų vertei išbandyti, negalinti sukurti naujo esminio turinio. Todėl diskusijos etika yra grynai formali etika, neatsižvelgianti į pamatines moralines gaires. Ji taip pat gali pasirodyti ribota ieškant kompromiso. Žinoma, dialogas ir debatai visada būtini siekiant įgyvendintino susitarimo dėl konkretaus moralinių normų taikymo tam tikroje situacijoje, tačiau jie negali išleisti iš akių ir moralinės sąžinės.
Prigimtinis Įstatymas
Turėdami prieš akis dabartines pozicijas šiuo klausimu, šiame dokumente ketiname pakviesti ir visus tuos, kurie savo jėgomis ieško galutinio etikos pagrindo, ir teisinės bei politinės santvarkos atstovus pasverti išteklius, kuriuos siūlo naujaip pateikiamas mokymas apie prigimtinį įstatymą. Tai iš esmės patvirtina, kad žmonės ir žmonių bendruomenė geba, vadovaudamiesi proto šviesa, pažinti moralios elgsenos gaires, atitinkančias pačią žmogiškojo subjekto prigimtį, bei išreikšti jas kaip normas priesakų ar įsakymų pavidalu. Tokių pamatinių priesakų, objektyvių ir visuotinių, paskirtis pagrįsti ir palaikyti moralinių, teisinių ir politinių sprendimų, reguliuojančių žmogaus ir visuomenės gyvenimą, visumą. Jie yra nuolatinė kritinė instancija ir garantuoja žmogaus asmens kilnumą ideologinių bangų akivaizdoje. Kurdama savo etinę tradiciją, krikščionių bendruomenė, vedama Jėzaus Kristaus Dvasios ir palaikanti kritinį dialogą su sutinkamomis išminties tradicijomis, istorijos tėkmėje perėmė, apvalė ir išplėtojo mokymą apie prigimtinį įstatymą kaip pamatinę etinę normą. Tačiau krikščionybė neturi prigimtinio įstatymo monopolio.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Posakis „prigimtinis įsakymas“ tikrai yra daugelio nesusipratimų dabartiniame kontekste šaltinis. Kartais juo žymime susitaikėlišką ir visiškai pasyvų nuolankumą fiziniams gamtos dėsniams, žmogui, kita vertus, pagrįstai siekiant šiuos determinizmus valdyti ir palenkti savo paties labui. Kartais jis pateikiamas kaip objektyvus duomuo, kuris nepaisydamas proto ir subjektyvybės balso iš išorės prislegia asmeninę sąžinę, taip pat kelia įtarimą kaip įvesdinantis heteronomijos formą, nesuderinamą su laisvo žmogaus asmens kilnumu. Vėlgi istorijos tėkmėje krikščioniškoji teologija su prigimtiniu įstatymu pernelyg lengvai sutapatindavo antropologines pozicijas, kurios vėliau pasirodydavo sąlygotos tam tikro istorinio ir kultūrinio konteksto. Tačiau tokius nesusipratimus išsklaido gilesnis ryšio tarp moralinio subjekto, prigimties ir Dievo supratimas, taip pat tinkamesnė atožvalga į istoriškumą, susijusį su konkrečiu prigimtinio įstatymo taikymu. Šiandien taip pat svarbu tradicinį mokymą apie prigimtinį įstatymą pateikti sąvokomis, geriau išryškinančiomis asmeninį ir egzistencinį moralaus gyvenimo matmenį.
Prigimtinio moralės įstatymo idėja apima gausius bendrus elementus, būdingus žmonijos didžiosioms filosofinėms bei religinėms išminties tradicijoms. Dėl šios priežasties mūsų dokumento pirmasis skyrius pradedamas tokio „bendrumo“ priminimu. Nepretenduojant į išsamumą, nurodoma, kad šios didžiosios religinės ir filosofinės tradicijos liudija egzistuojant didelį bendrą moralės paveldą, sudarantį visų dialogų moraliniais klausimais pagrindą. Negana to, jos vienaip ar kitaip perša mintį, kad tuo paveldu atskleidžiama visuotinė etinė žinia, glūdinti daiktų prigimtyje, ir kad kiekvienas geba ją iššifruoti. Paskui dokumente primenami keli esminiai prigimtinio įstatymo idėjos istorinės plėtotės punktai ir pateikiami kai kurie šiuolaikiniai aiškinimai, dėl kurių iš dalies mūsų amžininkams pasidarė sunku suprasti šią idėją. Antrajame dokumento skyriuje („Bendrų moralinių vertybių suvokimas“) nusakoma, kaip, pradėdamas nuo paprasčiausių moralinės patirties duomenų, žmogus iškart suvokia kai kurias pamatines moralines gėrybes ir paskui formuluoja prigimtinio įsakymo priesakus. Šie yra ne pilnutinis nelaužytinų paliepimų kodeksas, bet nuolatinis ir norminis įkvėpimo principas, tarnaujantis konkrečiam moraliam asmens gyvenimui. Trečiajame skyriuje („Prigimtinio įstatymo pamatai“), pereinant nuo bendrosios patirties prie teorijos, pagilinami prigimtinio įstatymo filosofiniai, metafiziniai ir religiniai pamatai. Atsakant į kai kurias šiandienes prieštaras, patikslinamas prigimties vaidmuo asmens elgesiui ir nagrinėjama prigimties galimybė nustatyti moralės normą. Ketvirtajame skyriuje („Prigimtinis įstatymas ir valstybė“) atskleidžiamas prigimtinio įstatymo priesakų reguliacinis vaidmuo politiniame gyvenime.
Įvairiose kultūrose žmonės pamažu išrutuliojo ir išplėtojo išminties tradicijas, kuriomis išreiškia bei perteikia savo požiūrį į pasaulį, taip pat savo įsivaizdavimą apie tai, kokią vietą žmogus užima visuomenėje ir pasaulyje. Anksčiau nei visokios sąvokos ir teorijos tos išminties tradicijos, dažnai religinio pobūdžio, perteikia patirtį, įvardijančią, kas padeda ir kas trukdo asmens gyvenimui visapusiškai skleistis, visuomenės gyvenimui tekėti derama vaga. Tai savotiškas „kultūrinis kapitalas“, kuriuo galima pasinaudoti ieškant bendros išminties, būtinos trokštant atsiliepti į šiuolaikinius etinius iššūkius. Pasak krikščioniškojo tikėjimo, tos išminties tradicijos, nepaisant jų ribotybių ir kartais klaidų, pagauna dieviškosios išminties, besidarbuojančios žmogaus širdyje, atspindį. Šių tradicijų forma ir apimtis gali smarkiai įvairuoti. Tačiau jos liudija egzistuojant visiems bendrų moralinių vertybių paveldą, pranokstantį tą būdą, kuriuo tos vertybės pateisinamos konkrečioje pasaulėžvalgoje. Pavyzdžiui, „aukso taisyklė“ („Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk“) vienokiu ar kitokiu pavidalu aptinkama daugumoje išminties tradicijų. Be to, jos paprastai sutartinai pripažįsta, jog didžiosios etinės taisyklės nėra primestos apibrėžtos žmonių grupės, bet visuotinai galioja kiekvienam individui ir visoms tautoms. Pagaliau daugelis tradicijų pripažįsta, kad tokių visuotinių moralinių elgsenų reikalauja pati žmogaus prigimtis: jomis išreiškiama, kaip žmogus turėtų kūrybiškai ir darniai įsitraukti į jį pranokstančią ir jo gyvenimui prasmę suteikiančią kosminę ar metafizinę tvarką. Ta tvarka iš tiesų yra įspausta imanentinės išminties.
Induizmo tradicijose pasaulis - kosmosas ir žmonių visuomenė - reguliuojamas tvarkos, arba pamatinio įstatymo (dharma), kurio paisytina, kad neatsirastų didelių pusiausvyros sutrikimų. Dėl šios priežasties dharma nusako žmogaus socialines ir religines pareigas. Induizmo moralinio mokymo savitumas tampa suprantamas prieš akis turint tradicinį Upanišadų mokymą - tikėjimą nesibaigiančiu transmigracijų ciklu (samsāra), - lydimą įsitikinimo, kad geri ar blogi poelgiai dabartiniame gyvenime (karma) turi įtaką vėlesniems atgimimams. Tokie mokymai turi svarbių padarinių elgesiui kitų asmenų atžvilgiu - suponuoja didelį gerumą ir pakantą, nešališką veiklą kitų gerovės labui, neprievartos praktikavimą (ahimsā). Pagrindinėje induizmo srovėje skiriami dvejopi tekstai: śruti („tai, kas išgirsta“, būtent apreiškimas) ir smrti („tai, kas atmenama“, būtent tradicija). Etiniai paliepimai daugiausia pateikiami smrti, konkrečiau dharmaśātra (iš jų svarbiausias mānava dharmaśātra, arba Manu įstatymai.
Etika, Moralė ir Dorovė
Dažnai etika, moralė ir dorovė traktuojamos kaip tapačios sąvokos (vartojamos lygiagrečiai). Jos nėra diametraliai priešingos, bet visgi šiek tiek skirtingos. Kartais pabrėžiama, kad etika - tai daugiau teoriniai samprotavimai, tuo tarpu moralė siejama su praktiniais sprendimais bei elgesiu. Pirmą kartą su moralės sąvoka susiduriame Aristotelio veikaluose. Romėnai, orientuodamiesi į graikų patirtį, ypač į Aristotelį, išvedė būdvardį moralis (dorovingas), o dar vėliau imtas vartoti žodis moralitas (moralė). Kiekviena visuomenė savo nariams kelia tam tikrus reikalavimus. Moralės (dorovės) ištakos - žmonių socialinis gyvenimas. Žmogus yra kartu ir individuali (atskira, nepakartojama) ir visuomeninė būtybė (socialinio junginio dalis). Toks žmogaus padėties dvilypumas sąlygoja dorovės reikalingumą. Moralė bando suderinti asmeninius ir visuomeninius interesus. Moralė nėra abstraktaus mąstymo, bet socialinės išminties produktas. Moralė - tai žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai. Įpročiai atsispindi praktikoje, tikėjimuose, nuomonėse. Moraliniai sprendimai (vertinimai) rodo suvokimą apie tai, kaip viskas vyksta. Samprotavimai apie moralę bei etiką negali būti painiojami su aiškinimais apie tai, kas yra geros manieros (etiketas). Galima teigti,kad moralė atsispindi skirtingose kultūrose, skirtingais istorijos laikotarpiais susiformavusius požiūrius ir elgesio taisykles bei standartus, o etika yra kritinė moralės analizė. Moralė atspindi esamą praktiką, kurią analizuoja, studijuoja ir vertina etika.
Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas
Moralės raida ir tobulėjimas sietinas su žmonių visuomenės raida. Pirmykštės visuomenės dorovė rėmėsi kolektyviniu darbu ir vartojimu. Šiuo laikotarpiu vyravo gentinis uždarumas, tamsumas, prietaringumas. Vergovės laikotarpiu visuomenės dorovė poliarizuojasi, atsiranda skirtingos gėrio, žmogiškumo, teisingumo supratimas. Feodalizmo epochoje dorovės normos susipina su religija, ribojamas žmogaus savarankiškumas, iniciatyva. Kapitalizmo sąlygomis dorovės pagrindu tampa individualizmas, iškeliamas laisvės ir lygybės idėjos. Atskirose kultūrose, skirtingais istorijos laikotarpiais gali vyrauti nevienodos moralinės normos. Tačiau egzistuoja ir bendražmogiškos moralės normos, patikrintos žmonijos evoliucijos bėgyje ir priimtinos didesnei žmonijos daugumai. Iš tokių normų paminėtinos: teisingumas, laisvė, žmogaus orumo pripažinimas ir kt.
Moralės Filosofija
Moralės filosofija yra neatsiejama filosofijos studijų dalis. Pagal I. Kantą yra keturi pagrindiniai klausimai filosofijoje:
- Ką aš galiu žinoti?
- Ką turiu daryti?
- Ko galiu tikėtis?
- Kas yra žmogus?
Jie tarsi parodo, į ką turėtų orientuotis filosofija kaip mokslas, būtent: pateikti fundamentalius pagrindus visiems kitiems mokslams, įskaitant ir gamtos bei socialinius mokslus, pvz. visuomenės sveikatą. Ontologija - mokslas apie būtį, kaip viso ko pagrindą ir esmę. Ieško atsakymų į klausimus kas yra tikrovė, kokia būties, daiktų egzistavimo ar pasaulio prigimtis, kokie pvz. esaties principai ir panašiai. Gnoseologija - pažinimo teorija, logika, kalbos ir mokslo filosofija. Ieško atsakymų į klausimus, kaip galima ir ar galima pažinti tikrovę, tokia kokia ji yra, kitaip sakant, kas yra tiesa. Kokios mūsų mąstymo ribos, ar mūsų žinios yra objektyvios ar subjektyvios, kaip verifikuoti sudėtingus reiškinius gamtoje ir socialinėje realybėje - proto ir logikos pagalba ar daugiau pasikliauti pojūčiais. Religijos filosofija - dievo ir religijos apmąstymai (Ko galiu tikėtis). Antropologinė filosofija (Kas yra žmogus), estetika, teisės filosofija, socialinė, kalbos filosofija etc. Moralės filosofija arba etika - mokslas, kuris tyrinėja plačiąja prasme gėrio ir blogio santykį. Moralės filosofija kelia klausimus apie tai, kas yra gera/bloga, (derama/nederama, privalu/laisvai pasirenkama) kaip atskirti vieną nuo kito, kodėl reikia deramai elgtis, kas yra pati moralė, kokiais principais remtis praktiniame gyvenime ir pan. Moralės filosofija siekia teorinio moralės sąvokos pagrindimo ir optimizuoti praktinę veiklą normų ir atitinkamų taisyklių pagrindu. Moralės filosofija yra praktinė filosofija, todėl jos uždavinys - rasti tokius praktinių problemų sprendimo modelius, kurie būtų pagrįsti fundamentinių filosofijos teorijų pagrindu. Taigi, moralės filosofijos paskirtis sujungti teoriją ir praktiką.
Moralės filosofija arba metaetika - yra filosofijos mokslo dalis, kuri siekia atsakyti į klausimus: ką daryti, kaip veikti, kaip elgtis.
Moralės Filosofijos Objektas ir Struktūra
Moralės filosofijos objektas yra praktinė veikla, plačiąja prasme. Praktinė veikla yra suprantama kaip gėris, ar tiksliau, moralinis gėris, atskiriant pastarąjį nuo instrumentinio gėrio (pvz. geras laikrodis) sampratos. Praktinė žmogaus veikla apima šias sritis: žmogaus elgesį, charakterio ypatybes, dorybes, individualius žmonių tarpusavio santykius taip pat individo santykius su bendruomene/organizacija/visuomene, ar vienos bendruomenės/organizacijos/visuomenės santykius su kita. Taigi, moralės filosofijos tyrimo objektas yra daugialypis ir priklauso nuo paties tiriančiojo sąmonės, išankstinių nuostatų, etoso (aplinkos) ir kultūros, kurioje ji/jis gyvena.
Šiandien yra išskiriami trys šio klausimo sprendimo lygmenys: konceptualusis (meta-etinis), normatyvinis ir faktinis (empirinis). Konceptualiu lygmeniu šią problemą sprendžiančios teorijos orientuojasi į normatyvinių teorijų ir koncepcijų, kuriais grindžiami moralumo kriterijai, analizę ir paiešką.
Moralė ir Dorovė: Skirtumai
Moralė ir dorovė nėra sinonimai - elgtis dorai nelygu elgtis moraliai. Moralė yra siejama su pareiga, todėl yra siejama su tuo, kas privalu visiems. Moralės sąvoka atlieka reguliuojančiąją funkciją, todėl “sakydami ‘moralus’ turėsime galvoje, kad elgesys atitinka sąžinę, nepriklausomai nuo motyvuojančio turinio. sąmonę priimti vieną ar kitą sprendimą, daryti vieną ar kitą veiksmą. Dorovės sąvoka nusakomas praktikos vertinimas pagal socialiai pripažintus normatyvinius standartus, kuriuos prisiima pats moralės subjektas. Tai savanoriškas apsisprendimas ar pasirinkimas, kurį objektyviai motyvuoja ne asmeninės nuostatos ar tam tikros taisyklės, bet pati esamybė, kaip tokia, o konkrečiau socialinė tikrovė, kurioje gyvenama, dirbama, veikiama. Dorovės sąvoka šia prasme nurodo, kad elgiamasi ne iš pareigos, bet dėl paties subjekto noro ar valios, pvz., gerai atliekamas darbas, nes jis suteikia pasitenkinimą ir padeda realizuotis asmenybei. Sakydami doras turėsime galvoje “turinio, o ne sąžinės aspektą”, t.y. Šie konceptualūs skirtumai bus atskleisti, nagrinėjant svarbiausias normatyvinio lygmens etikos teorines sistemas.
Aristotelio Etika
Antikos filosofas Aristotelis (4 a. Pr. Kr.) „Nikomacho etikoje“ skiria intelekto (išimtis, intelektas, apdairumas) ir dorovės (pakantumas, nuosaikumas) vertybes. Aristotelis suformuoja išmokstamų įpročių idėją. Jis teigia, kad gimdami žmonės neturi jokių moralinių vertybių, jos atsiranda vėliau, kaip įpročio rezultatas, jų išmokstama socializacijos procese. Išmokstama ir patikrinama, kas gera ar bloga, teisinga ar neteisinga. Dorybingumas įgyjamas per veiklą. Tampame teisingais žmonėms, atlikdami teisingus veiksmus, tampame drąsiais - atlikdami žygdarbius. Kartojant tokius pat veiksmus, susiformuoja įprotis. Doras žmogus patiria malonumą atlikdamas dorus veiksmus. Tokie darbai atliekami sąmoningai. Aristotelio nuomone, žmogus negali turėti priešingų prigimčiai vertybių. Dorovės taisyklės yra technikos taisyklės, susijusios su priemonėmis šiems tikslams pasiekti. Be to, jomis reikia naudotis todėl, kad visi žmonės yra kaip nors sugedę. Galime bet kuriuo metu netesėti pažado ar sulaužyti susitarimą, jei tai mums patiems naudinga, nes egzistuoja tokia prielaida, kad visi žmonės yra nedori, o tie su kuriais bendrauji, gali bet kuriuo metu sulaužyti savo pažadus, jei tik jiems tai naudinga.