Baimė - viena iš pagrindinių žmogaus emocijų, turinti gilias šaknis evoliucijoje. Ji atlieka svarbų vaidmenį mūsų išlikime, padėdama išvengti pavojų ir prisitaikyti prie aplinkos. Evoliucinė psichologija nagrinėja, kaip baimės mechanizmai formavosi per tūkstančius metų ir kaip jie veikia mūsų elgesį šiandien.
Baimės evoliucinė perspektyva
Evoliucinė psichologija teigia, kad emocijos, įskaitant ir baimę, yra adaptacijos, padedančios mums išgyventi ir daugintis. Baimė, kaip atstūmimo refleksas, yra genetiškai paveldėta iš protėvių, reaguojant į aplinkos grėsmes. Šis refleksas leidžia pasirūpinti sąlygomis genams išlikti.
Psichologė Eglė Masalskienė teigia, kad malonios emocijos yra ženklas, jog kažką reikia imti, nes tai naudinga išlikimui, o nemalonios emocijos signalizuoja apie pavojų, kurio reikia vengti. Šie du refleksai - atstūmimo ir griebimo - yra mums duoti gamtos, tai tiesiog ateina per genetiką, kurią paveldėjome iš savo protėvių.
Viešos kalbos baimė kaip evoliucinis palikimas
Viena iš dažniausiai pasitaikančių baimių yra viešos kalbos baimė. E. Masalskienės teigimu, ši baimė gali būti susijusi su mūsų protėvių patirtimi pirmykštėse bendruomenėse. Jei grupei ar jos vadui nepatiktų, ką žmogus sako, jis būtų išmestas iš bendruomenės ir greičiausiai neišgyventų vienas. Be to, tai galėtų sumažinti šansus rasti partnerį, sutiksiantį turėti su tavimi vaikų. Taigi, baimė pasirodyti nepatraukliam ar būti atstumtam galėjo būti gyvybiškai svarbi išlikimui.
Baimės ir poreikių ryšys
Psichologai teigia, kad emocijos, ypač nemalonios, praneša apie nepatenkintus vidinius poreikius. Kai juntame nemalonią emociją, vadinasi, kažkas mums nepatinka, ir to kažko greičiausiai norėtume arba net ir siekiame išvengti, atstumti, pakeisti ir pan. E. Masalskienė tikina, kad tik priimdami ir suprasdami savo svarbiausius poreikius, galėsime pastebėti, kad galbūt patiriama emocija yra signalas, jog kažkurie poreikiai yra nepatenkinti.
Taip pat skaitykite: Reiškiniai ir evoliucija
"RAIN" metodika emocijų tyrinėjimui
Norint ištirti savo emocijas, ypač nemalonias, galima pasitelkti "RAIN" metodiką. Ši metodika sudaryta pagal angliškų žodžių pirmąsias raides: "recognise" (pripažinti), "allow" (leisti), "investigate" (patyrinėti) ir "need" (poreikis). Patyrinėjus emociją, galima suprasti, apie kokį poreikį kalba ta emocija, ir pamėginti rasti būdą duoti sau tai, ko iš tikrųjų reikia.
Baimės įvardijimas ir valdymas
Specialistai sako, kad naudinga yra emocijas įvardinti, pripažinti, bet nebūtinai impulsyviai joms paklusti. Kai neišgyvename emocijos, jai tarsi leidžiame nugrimzti į pasąmonę, iš kur ji vis tiek kažkada gali prasiveržti į paviršių. Anot E. Masalskienės, savo emocijas galima išmokti suvaldyti jas analizuojant ir atliekant tam tikrus pratimus.
Emocijų reguliavimas per kūną, mintis ir elgesį
Lengviausia ir dažnam labiausiai priimtina emocijas reguliuoti "per kūną". Pavyzdžiui, esant stresui, pabėgioti ir taip atsipalaiduoti. Taip pat poveikį emocijoms galime daryti per minčių keitimą ar kitokio elgesio modeliavimą. Tiesiai į emocijas kreiptis turime labai nedaug galimybių. Profesionalioje psichoterapijoje tai būtų iškalbėjimai, analizavimai, ir tai, žinoma, veikia, bet dabartinis žmogus ieško ir tokių metodų, kuriuos galėtų taikyti savarankiškai, vienas pats, ypatingai tuomet, kai nėra gilių traumų, o tiesiog susiduriame su sunkumais. Vienas tokių metodų - dėmesingumo praktikos.
Skirtingų amžiaus grupių baimės
Tyrimai rodo, kad skirtingų amžiaus grupių žmonės patiria skirtingas baimes. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažniausiai bijo labai konkrečių dalykų: tamsos, vorų, šunų, gyvačių ar monstrų. Vaikai iki 11-12 metų jau labiau rašo apie su mokykla susijusias baimes: mokytoją, matematiką, namų darbus, plaukimą. Paauglių atsakymuose labiausiai išryškėja socialinio atstūmimo baimė - jie nerimauja, kad neturės draugų, nesukurs sėkmingos ateities. Jaunuoliai bijo neįstoti į universitetą, neišlaikyti egzaminų, kad neras buto, nepavyks finansiškai atsistoti ant kojų. O jau suaugusių lankytojų baimės pereina prie kitų temų - sveikatos, artimųjų gerovės. Viskas atspindi natūralius raidos iššūkius, ir tai buvo aiškiai matyti atsakymuose.
Jaunosios kartos baimės šiandien
Šiandienos jaunuoliai formuojasi karo, pandemijos, interneto ir socialinių tinklų fone. Milžiniškas informacijos srautas veikia jaunąją kartą. Jie tiesiog yra pervargę nuo žinių, informacijos kiekio, taip pat neturi diskusinių įgūdžių. Mokykloje labiau akcentuojamos žinios, bet ne mokymasis diskutuoti ar išreikšti save, todėl natūraliai trūksta bendravimo įgūdžių. Ir tai, man atrodo, yra vienas svarbiausių iššūkių šiai kartai.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie stresą evoliucijos kontekste
Emocinis raštingumas ir baimės
Nustebino nedidelė, bet aiškiai matoma grupė žmonių, kurie rašė, kad bijo ne konkrečių dalykų, o pačių emocijų: pykčio, liūdesio, net pačios baimės. Manau, kad tai rodo du dalykus. Pirmiausia - emocinio raštingumo stoką. Žmonės dažnai nenori priimti savo neigiamų emocijų, tarsi jos būtų kažkas netinkamo. Antra - šiuolaikinio pasaulio spaudimą nuolat būti laimingiems. Socialiniuose tinkluose visi demonstruoja tobulą, džiaugsmingą gyvenimą, ir kyla įspūdis, kad taip turėtų atrodyti visų kasdienybė. Bet iš tiesų neigiamos emocijos yra neišvengiama gyvenimo dalis, jos sudaro didelę mūsų patirčių dalį ir turi svarbią funkciją. Jeigu jos būtų nereikalingos, jos tiesiog būtų išnykusios evoliucijos eigoje. Baimė, pyktis ar liūdesys mums signalizuoja, kad kažkas ne taip, kad reikia keisti situaciją, jos suteikia atsparumo. O jei žmogus bijo pačių emocijų, jis lieka gyventi amžiname strese ir įtampoje, nes neišvengiamai jas patirs, net jei labai to nenorės.
Amžinos ir naujos baimės
Žmonių baimės kinta tik iš dalies. Yra tokių, kurios evoliuciškai paaiškinamos - mes genetiškai linkę bijoti dalykų, kurie ilgą laiką reiškė pavojų. Pavyzdžiui, tamsa, nes joje slypėjo grėsmės, arba vorai, gyvatės, vilkai, aukštis. Tai klasikinės baimės, kurios išlieka iki šiol, net jei realiai mus jos jau ne taip veikia. Bet kartu atsiranda ir naujų, labiau susijusių su šiuolaikiniu gyvenimu. Lankytojų užrašuose pasitaikė visai netikėtų pavyzdžių: baimė kvailų robotų, avarijų, klounų-marionečių, net indaplovės durų ar pagrobimo, labai justi ir geopolitinės situacijos, karo baimė. Visa tai atspindi tai, kas mus supa dabar. Tad galima sakyti, kad dalis baimių - amžinos, bet dalis atsiranda kartu su nauju laikmečiu.
Tėvų vaidmuo ugdant vaikų saugumo jausmą
Vaikai labai lengvai perima tėvų baimes, todėl man atrodo svarbiausia, kad tėvai patys rodytų gerą pavyzdį. Jie turėtų diegti vaikams saugumo jausmą, o ne kurti aplink juos grėsmingo pasaulio atmosferą. Kita vertus, nereikia ir persistengti - slėpti ar neigti problemų. Tai nėra lengva, bet principas paprastas: norėdamas padėti vaikui, pirmiausia turi padėti sau. Jei tėvai patys nemoka tvarkytis su savo baimėmis ir nesikreipia pagalbos, vaikas tą labai greitai perima. Būna, kad tėvai atveda vaiką pas psichologą (-ę) ir sako: „Jis bijo.“ Bet iš tiesų dažnai baimė ateina iš jų pačių baimių. Jeigu jie patys nieko dėl to nedaro, su vaiku taip pat tampa labai sunku dirbti.
Atvirumas ir baimių įveikimas
Iš vienos pusės atrodo, kad žmonės šiandien drąsiau kalba apie savo baimes ir sunkumus - apie juos girdime viešai, daugiau diskutuojame, atsiranda galimybių kreiptis pagalbos. Bet čia slypi ir paradoksas. Neseniai vienoje raidos psichologijos konferencijoje buvo pristatytas tyrimas, parodęs, kad nors Vakarų šalyse psichologinės pagalbos prieinamumas auga, prevencija gerėja, kartu daugėja ir psichikos sutrikimų diagnozių. Galima sakyti, kad kuo daugiau apie tai kalbama, tuo labiau žmonės koncentruojasi į savo sunkumus ir juos išryškina. Tai nereiškia, kad jie kažką išsigalvoja, bet tiesiog labai daug dėmesio nukreipiama į tai.
Atvirumo paradoksas
Kai apie psichikos sutrikimus ar sunkumus kalbama daugiau, žmonėms tampa lengviau atsiverti. Atvirumas skatina atvirumą - kas nors pasako, kad serga depresija, ir tai padrąsina kitus pasidalyti savo patirtimis. Tas pats buvo su "Me Too" judėjimu - vieno žmogaus atsiskleidimas paskatino daugelį kitų kalbėti, ir nuo to jiems palengvėjo. Kita vertus, praktikoje matome ir kitą reiškinį: kai kurie žmonės savo nedidelius sunkumus pradeda pritempti prie rimtesnių diagnozių vien todėl, kad apie tai daug kalbama. Tokiu atveju jų problemos realybėje nebūtinai tokios didelės, bet susikoncentravus tik į jas atrodo, kad tai - didžiulė tragedija. Tad atsakymas nėra vienareikšmis: atvirumas padeda, bet kartu gali sustiprinti susitelkimą į pačią problemą.
Taip pat skaitykite: Dailės, prancūzų kalbos, matematikos mokytojų tobulinimas
Kaip susidraugauti su savo baimėmis?
Man atrodo, kad visi žmonės turi baimių, ir tai yra visiškai normalu, kol jos netrukdo gyventi. Vienas iš svarbiausių dalykų - pripažinti savo baimę. Dažna klaida yra vengimas. Kai žmogus vengia to, kas jį gąsdina, jis niekada nepatiria teigiamos patirties, kuri galėtų tą baimę sumažinti. Tai ypač matyti dirbant su vaikais - pavyzdžiui, jeigu vaikas bijo mokytojo ar mokyklos ir nustoja į ją eiti, ta baimė tik stiprėja. Bet jei jis nueina ir pamato, kad ne viskas taip baisu, neigiama patirtis gali būti pakeista teigiama.
Baimė ir mirtis
Mirties baimė - viena iš giliausių ir universaliausių žmogaus baimių. Ji dažnai tūno pogrindyje, tačiau gali iškilti visu stiprumu paauglystėje ar senstant. Artimųjų netektis taip pat gali sustiprinti mirties baimę, nes žmogus pamato ją iš arčiau.
Kaip įveikti mirties baimę?
Psichiatras Irvinas D. Yalomas teigia, kad svarbu pripildyti savo gyvenimą, neatsisakyti svajonių ir galimybių. Reikia nesistengti užmiršti prisiminimų, nei gerų, nei blogų, reikia kaip tik su tais jausmais pabūti, patirti ir jų saldumą, ir kartėlį. Leisti sau pagalvoti apie mirties suvokimo pranašumus, priglausti prie savęs jos šešėlį.
Baimė kaip varomoji jėga
Kartu baimė yra vienas galingiausių gyvenimo varomųjų variklių. Ji gali motyvuoti mus siekti išskirtinių pasiekimų, dirbti sunkiau ir ilgiau. Tačiau svarbu, kad baimė netaptų paralyžiuojančiu veiksniu ir nevyriškumo požymiu.
tags: #evoliucine #psichologija #baime