Psichologiniai Reiškiniai: Evoliucinė Perspektyva ir Pavyzdžiai

Įvadas

Psichologija, kaip mokslas, nuėjo ilgą kelią nuo mistiškos sielos sampratos iki psichikos, kaip nervų sistemos funkcijos, pripažinimo. Šiandien psichologija yra jaunas, intensyviai besivystantis mokslas, turintis gilią praeitį, bet trumpą istoriją. Kiekvienam žmogui aktualu pažinti save, išmokti spręsti vidines problemas, o psichologija gali padėti tai padaryti. Šiame straipsnyje nagrinėsime psichologinius reiškinius per evoliucinę prizmę, pateikiant konkrečių pavyzdžių ir aptariant įvairias psichologijos šakas.

Psichologijos Apibrėžimas ir Raida

Žodis „psichologija“ yra kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: psyche - siela ir logos - mokslas. Iš pradžių psichologija buvo suprantama kaip mokslas apie sielą, tačiau siela čia buvo suprantama ne kaip mirštanti, nemateriali žmogaus dalis, o kaip žmogaus ir gyvūno vidinio pasaulio reiškinių ir procesų visuma. Šiuolaikinė psichologija apibrėžiama kaip mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės, jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys.

Filosofinės Šaknys

Psichikos reiškiniais domėtasi jau gilioje senovėje. Indų vedose, Kinijos išminčių darbuose buvo keliami klausimai, susiję su žmogaus būtimi, esme, siela. Ilgą laiką psichologinius klausimus kėlė filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, tačiau nebandė tų išvadų patikrinti ar įrodinėti. Filosofija, nagrinėdama savo svarbiausias problemas, negalėjo apsieiti be sielos ir materijos santykio klausimo. Jau ankstyvuoju minties istorijos laikotarpiu susidūrė dvi priešybės - materializmas ir idealizmas.

Žymiausias idealizmo atstovas - Platonas (427-347 m. pr. Kr.) pripažino nepriklausomų idėjų egzistavimą. Jo manymu, siela yra amžina ir iki žmogui gimstant egzistavo idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną, siela pamiršta, ką pažinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Platonas yra dualizmo pradininkas psichologijoje, nes jis pripažįsta, kad yra du nepriklausomi pradai - siela ir kūnas. Siela yra žmogaus lemtis.

Platono dualizmą iš dalies įveikė jo mokinys Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.). Tai buvo universalaus proto filosofas, susisteminęs beveik visas to meto pažinimo sritis. Jo veikalas „De anima“ („Apie sielą“) paliko gilų pėdsaką psichologijos raidoje. Aristotelis priartino psichologiją prie gamtos mokslo ir medicinos ir aiškino, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela, esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija) ją aptinkame visuose gyvuose individuose. Siela nedaloma, bet trejopai pasireiškia gyvo organizmo veikloje: žemiausioji siela yra maitinančioji. Ji leidžia augalams maitintis ir daugintis; gyvūnai turi jaučiančią sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir t.t. Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIII a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika.

Taip pat skaitykite: Tyrimai apie stresą evoliucijos kontekste

XVII a. filosofijoje atsirado racionalistinė kryptis, kuri mąstymą ir protą (lot. ratio) laikė vieninteliu arba bent svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjo nauja gamtos mokslų epocha, keitėsi pažiūra į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Dualistas R. Dekartas (1596-1650) teigė, kad žmogaus sielą sudaro reiškiniai, kurie pačiam žmogui pažįstami, apie kuriuos jis žino. Juos ir reikia tirti. Tai apie ką kalbėjo Dekartas dabar vadiname sąmone. Mąstymą Dekartas laikė svarbiausia sąmonės savybe, o kūnas, veikiantis pagal mechanikos dėsnius, yra materialus, jis pirmasis pavartojo reflekso sąvoką: žmogaus smegenys yra tarsi veidrodis, atspindintis išorės poveikius. Garsus R. Dekarto teiginys „Cogito ergo sum“ (lot. Mąstau, vadinasi, esu).

Vėliau filosofijoje kaip priešprieša racionalizmui atsiranda empirizmo srovė, kuri pagrindiniu pažinimo šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą. Anglų filosofas ir pedagogas Dž. Lokas (1632-1704) teigė, kad žmogus gimsta kaip tabula rasa [lot.

Taigi, pirmoji prielaida atsirasti psichologijai kaip mokslui buvo filosofija.

Gamtos Mokslų Įtaka

Dar viena prielaida psichologijai kaip mokslui atsirasti - gamtos mokslai (medicina fiziologija, biologija). Šie mokslai sukaupė daug vertingų žinių apie žmogaus organizmą. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs, o kiti staigūs. Jis bandė aiškinti nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus (cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas). K. Galenas (130-200 m.) visapusiškai atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių. Psichikos buveine jis laikė smegenis. Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos klausimus, psichiką pradėjo tirti specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. Tai patvirtino fiziologiniai tyrimai, buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas, tik liko neaišku, kaip gyvas organizmas gali aktyviai prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Atsakymo ieškojo žymus rusų mokslininkas I. Sečenovas. Jo „minties polėkį“ toliau tęsė I. Pavlovas (1849-1936) išsiaiškinęs kaip susidaro sąlyginiai refleksai - naujos organizmo atoveiksmio formos.

Psichologijos Gimimas kaip Atskiro Mokslo

Psichologija XIX a. antroje pusėje susiformavo į savarankišką mokslą. Jos centrais tapo eksperimentinės laboratorijos. Pirmąją tokią laboratoriją 1879 m. Leipcige įkūrė vokiečių psichologas W. Wundt’as. XIX a. pabaigoje jau buvo subrendusios sąlygos psichologijai tapti savarankišku mokslu, eksperimentinės laboratorijos pradėjo steigtis ir kitose šalyse, didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, JAV, ir kt.

Taip pat skaitykite: Dailės, prancūzų kalbos, matematikos mokytojų tobulinimas

Pagrindinės Psichologijos Kryptys

• Struktūralizmas: Šios psichologijos krypties atstovai (V. Vuntas, E. Tičineris) teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti žmogaus sąmonės struktūrą, glaudžiai susijusią su patyrimu. Jie skaidė sąmonę į elementus: pojūčius, vaizdus, jausmus.
• Funkcionalizmas: Šios psichologijos krypties atstovai (V. Džeimsas, R. Vudvortas, F. Spenceris) teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Jie panaudojo Č. Darvino mintį, kad evoliucijos procese išlieka tik stipriausi ir pritaikę ją žmogui.
• Biheviorizmas: Ryškiausi šios krypties atstovai (Dž. Vatsonas, E. Torndaikas) teigė, kad mokslinės psichologijos uždavinys - tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas, o ne sąmonę, kuri neprieinama psichologiniam stebėjimui.
• Geštaltpsichologija: Ši kryptis teigia, kad pagrindinė psichikos ypatybė - organizuoti suvokimą, informaciją.
• Psichoanalizė: Ryškiausias šios krypties atstovas Z. Froidas pirmasis suskirstė žmogaus psichiką į sąmonę ir pasąmonę. Mokslininkas manė, kad potraukių pasirodymas sąmonėje yra ribojamas ir jie išstumiami į pasąmonę.
• Kognityvinė psichologija: Tai viena naujausių psichologijos krypčių, atsiradusi apie 1960 m. Jos pradininkai D. Brodbentas ir S. Stembergas pradėjo tyrinėti informacijos pertvarkymo procesus, kuriuos atlieka ne tik žmogus, bet ir kibernetinės skaičiavimo mašinos.
• Humanistinė psichologija: Šiai krypčiai labiausiai rūpi kasdieninė žmogaus egzistencija. Ypač svarbu žmogui atskleisti save, savo saviraišką. Ji tiria žmogų kaip unikalą asmenybę su jos sugebėjimu siekti didelių vertybių, pažinti ir realizuoti save. Humanistinė psichologija nutolusi nuo mokslinės, žmogiškasis patyrimas čia svarbiausias.

Šiuolaikinė psichologija, aprėpdama vis įvairesnes žmonių psichinio gyvenimo sritis, skaidosi į atskiras šakas, besiskiriančias tyrimo objektais, metodais, pritaikymo sferomis. Žmogaus psichika įvairiai pasireiškia jo veikloje, vidinė disharmonija daro didelę įtaką veiklos rezultatams. Susiformavo daug psichologijos šakų, aiškinančių žmogaus psichikos dėsnius atskirose jo veiklos rūšyse, pvz., darbo, pedagoginė, kūrybos, vadovavimo ir kitos šakos.

Pagrindinės Psichologijos Šakos

Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos psichologijos šakos. Jų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, bet vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra.

• Bendroji psichologija
• Diferencinė psichologija
• Biopsichologija
• Žmogaus raidos psichologija
• Patopsichologija
• Specialioji psichologija
• Neuropsichologija
• Socialinė psichologija
• Zoopsichologija

Taikomosios Psichologijos Šakos

Atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas:

• Darbo psichologija
• Inžinerinė psichologija
• Kriminalinė psichologija
• Medicininė psichologija
• Meno psichologija
• Mokslo psichologija
• Muzikos psichologija
• Pedagoginė psichologija
• Propagandos psichologija
• Religijos psichologija
• Sporto psichologija
• Tanatopsichologija
• Teisės psichologija
• Teismo psichologija
• Ekonominė psichologija

Psichologija priklauso mokslų apie žmogų sistemai. Ji sprendžia žmogaus egzistencijos problemas. Šiame technikos ir technologijų amžiuje psichologija įgauna vis didesnę reikšmę. Įvairios psichologijos kryptys rodo, kad psichologijoje susikerta įvairios disciplinos. Vis labiau psichologai siejasi su įvairiais mokslais - matematika ir biologija, sociologija ir filosofija.

Psichologiniai Tyrimo Metodai

Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas. Svarbiausi psichologijos metodai: eksperimentas, stebėjimas, koreliacinis tyrimas. Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu. Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.

Taip pat skaitykite: Evoliucinė psichologija ir kriminologija: perspektyvos

Psichologinio Įvertinimo Metodai

• Klinikinis metodas
• Veiklos produktų analizė
• Biografiniai metodai
• Standartizuota metodika (testai)

Asmenybės Psichologija

Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus. Asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą.

Problemos, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas. Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes.

Medicininė Psichologija

MP yra psichologijos mokslo šaka. Kaip psichologija - yra mokslas apie žmogaus ir gyvūnų psichiką, ir pagrindinis psichologijos objektas yra psichika ir jos reiškiniai. Psichiniai reiškiniai yra labai įvairūs ir skirstomi į 3 dideles grupes:

1. psichiniai procesai
2. psichinės būsenos
3. psichinės savybės

Psichiniai procesai prasideda tada kai pradeda veikti vidiniai dirgikliai ir pasibaigia tada, kai minėtų dirgiklių poveikis nutrūksta. Tai iš esmės yra pažinimo procesai, kurie padeda mums pažinti supantį pasaulį. Minėti procesai apima: jutimą suvokimą, atmintį, dėmesį ir mąstymą. Psichiniams procesams taip pat priklauso emocijos ir valia.

Psichinės būsenos t.y. žymiai pastovesni reiškiniai už psichinius procesus. Įvairios psichinės būsenos gali trukti valandas, dienas, savaites. Tuo laikotarpiu vienokią ar kitokią būseną nulemia psichinių procesų pobūdį, žmogaus elgesį. Pagrindinės būsenos: nerimas, įkvėpimas, nuovargis, nuobodulys, psichinė įtampa ir pan. Labai plinta pastaruoju metu depresinės būsenos. Tai surišta su įtampa, gyvenimo ritmu, padidėjusia konkurencija tarp individų. Manoma, kad 21 a. tai bus viena iš didžiausių problemų.

Psichinės savybės t.y.pastovūs psichologiniai reiškiniai, kurie išlieka pas asmenį metais, dešimtmečiais, visą gyvenimą ir pan. Jie nepriklauso nuo konkrečių dirginimų. Dažniausiai t.y. asmenybės savybės, temperamentas, charakteris, sugebėjimai ir pan. Visus minėtus psichinius reiškinius jų vystymosi ir eigos dėsningumus ir mechanizmus nagrinėja bendroji psichologija. Jos uždavinys apibendrinti ir išanalizuoti specialius konkrečių tyrimų rezultatus, testus, sugebėjimus ir pateikti bendrą teoriškai pagrįstą psichinės veiklos modelį. Tačiau praktinėje veikloje labai svarbu sukauptas psichologinių procesų metu žinias panaudoti praktikoje. Taip išsivystė įvairios taikomosios psichologijos šakos, iš kurių svarbiausios yra inžinerinė, medicininė, pedagoginė psichologijos. Minėtos sritys panaudoja fundamentaliąsiasbendrosios psichologijos žinias konkrečioje veikloje, pvz.: inžinerinė psichologija domisi darbo veiklos optimalaus įrengimo psichologiniais aspektais, optimalaus darbo režimo sudarymu pramonės šakoje.

Pedagoginė psichologija pritaiko psichologines žinias mokymo ir auklėjimo proceso tobulinimui.

Socialinė psichologija telkia dėmesį į individų grupių, kolektyvo narių santykius, lyderių vadovavimo aspektus, veiklos kūrybos motyvacijos psichologinius niuansus.

Medicininė psichologija taip pat tiria psichikos ypatumus, tačiau jos objektas yra sergančio žmogaus, bei santykiai medicinos personalo su ligoniais ir pan. MP yra psichologijos šaka, tačiau gaudžiai susijusi medicinos mokslu. Pažymetina, kad nepaisant medicininių technologijų vystymosi proceso svarbus vaidmuo gydymo efektyvumui yra psichologinių faktorių įvertinimas. Neretai nuo žmogaus psichikos ypatumų priklauso ne tik psichologinių, bet ir kitų ligų atsiradimas, bei vystymasis, todėl PSAO apibrėžia sveikatą kaip fizinį, psichinį ir socialinį gerbūvį.

Medicininės Psichologijos Nagrinėjami Klausimai

MP nagrinėja šiuos pagrindinius klausimus:

1. Psichinius faktorius, kurie sąlygoja ligų atsiradimą, vystymąsi ir turi įtakos jų gydymui ir profilaktikai.
2. Įvairių ligų poveikis žmonių psichikai.
3. Psichologinius kiekvienos ligos pasireiškimus.
4. Psichikos vystymosi sutrikimus.
5. Ligonių ir medicinos personalo bendravimo ypatumus.
6. Įvairių psichologinio tyrimo metodų testo taikymo problemos, t.y. psichodiagnostikos klaidos.
7. Psichologinio poveikio ligoniui gydymo tikslais, metodikas, būdus-t.y. psichoterapijos ypatumus.

Psichiniai faktoriai, kurie gali nulemti įvairių ligų atsiradimą, gali būti labai įvairūs. Daug labai psichinių reiškinių sukelia nuolatinę nervinę įtampą, pervergimą, išsivysto neurozės, kurioms būdinga greitas nuovargis, nemiga, nemalonūs jutimai, ir pan. tai sukelia daugybę simptomų ir tik patyręs specialistas gali išdiferencijuoti, pvz.:širdies skausmai gali būti dėl rimtos širdies ligos (infarkto), bet gali būti ir dėl širdies neurozės dėl konfliktų darbe, šeimoje ir pan. Kita vertus daugelis ligų gali sukelti pakitimus žmogaus psichikoje, ypač tuo pasižymi sunkios lėtinės ligos, tai galiausiai pakeičia žmogaus santykius su aplinka. Pradžioje su gydančiu personalu, vėliau su pažįstamais, giminėmis, šeima, vaikais. Jai žmogus serga nepagydoma liga ir apie tai žino jo psichologinė reakcija gali būti įvairi nuo gilios depresijos iki lengvabūdiško ligos neigimo.

Yra daug susirgimų kuriems yra būdinga gana specifiniai psichologiniai reiškiniai ir simptomatika. Ryškiausi jie būna sergančių daugelio nervų ir psichinėmis ligomis. Vienodi psichologiniai pasireiškimai bus sergant epilepsija, kitokie- šizofrenija ar smegenų augliais. Žinant kai kuriuos MP dėsningumus galima lengviau diagnozuoti tokias ligas susirgimų pradžioje. Dar daugiau kai kurie psichologiniai pokyčiai leidžia nustatyti net, pvz.: galvos smegenų pažeidimo vietą ir dydį. Ne tik nervinės ligos, bet ir kiti susirgimai (onkologiniai, širdies ir t.t) turi gana specifinius psichologinius pasireiškimus. Psichikos surikimai gali būti gana gilūs ir bendri, pasireiškiantys iki įvairaus laipsnio profiniais defektais. Protinis atsilikimas oligofrenija gali būti lengvas( debilas), vidutinis(imbecilas), ir sunkus (idiotas). Šiuos protinius defektus lemia daugybė priežasčių, genetinių ar paveldimų aplinkos faktorių, taršos, medicininės, t.y. persirgtos įvairios ligos vaikystėje. Santykiai tarp ligonio ir med. personalo taip pat yra svarbi psichologijos tyrimo dalis. Šie santykiai yra labai sudėtingi ir žymia dalimi priklauso nuo ligonio asmenybės ir ligos pobūdžio.

Medicininės Psichologijos Vystymosi Etapai

Psichologijos istorija prasideda nuo antikos laikų. Senovės filosofai, medikai ir kt. domėjosi filosofija. Heraklitas manė kad siela yra amžinai judančios ir kintančios ugnies vaizdas. Demokritas tvirtino, kad siela sudaryta iš mažų judančių atomų. Aristotelis IVa.pr.m.e. parašė veikalą pirmąjį psichologijos pagrindais “Apie sielą”. Savo darbe jis apibendrino tokias savokas kaip jutimas, suvokimas, jausmai. Jis teigė, kad siela turi dievišką prigimtį ir gali egzistuoti be kūno. Todėj jo nuomone pažinti sielą viršija žm. galimybes. Jau senovėje pastebėta žm-ių charakterių ir temperametrų skirtumai (sangvinikai, flegmatikai ir kt.). Psichologija suklestėjo viduramžiais ir renesanso epochoje. Mokslinės psichologijos pradininkas Vuntas, kuris 1879m įsteige Vokietijoje Leipcige pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Vėliau atsirado ir pirmosios med psich laboratorijos. Pažymėti rusų mokslininkų Benterejavo, Korsakovo, Pavlovo darbai. Prie med psich mokslo kūrimosi daugiausiai prisidėjo gydytojai. Svarbus etapinis med psich vystymosi periodas buvo Sečinovo idėjos apie refleksus, kaip nervų sist. veiklos pagrindas. Pavlovas sukūrė mokslą apie aukštąją nervinę veiklą. Jis buvo grindžiamas sujaudinimu ir slopinimu. Pavlovo eksperimentai su šunimis padėjo išsiaiškinti sąliginius refleksus, sujaudinimo, slopinimo ryšius. Buvo įrodyta, kad refleksai sudaro elgsenos pagrindą. Taip pat Pavlovo svarbus indėlis apie I-ąją ir II-ąją signaline sistemas.

Psichoanalizė, kurią sukūrė Froidas pradžioje buvo pritaikyta neurozių aiškinimo ir gydymo tikslu. Jis pirmas atkreipė dėmesį jog be sąmoningos žm veiklos didelę reikšmę individui turi pasamonė. Jau ir anksčiau psichologai ir psichiatrai pastebėdavo jog kaikuriuos veiksmus žm atlieka nesamoningai (miegodamas). Tik Froidas įsigilino į tai sureikšmėdamas nesamoningos veiklos elementus. Dirbdamas su nervų ligomis sergančiais padarė išvadą, kad jo ligonių neorotiniai simptomai nėra atsitiktiniai, o kažką reiškia. Visi jie nėra be priežąsties. Palaipsniui, kaupdamas medžiagą jis rado paaiškinimą daugeliui ligų simptomų. Taip pat Froidas užsiėmė sapnų analize. Palaipsniui išsivystė psichoanalitinio gydymo metodas. Froidas nustatė, kad visą žm pasamonės veiklą reguliuoja du inkstinktai: gyvenimo ar litinės, agresinės arba mirties. Anot Froido žm negali civilizuotoje visuomenėje realizuoti savo agresijos ar lytinio poreikio. Tokiu būdu visuomenės narys veikiamas inkstinktų relizacija arba konfliktus išreikia per neurotinius simptomus, sapnus, kurybą, karjeros siekimą ir pan. Palaipsniui psichoanalizė populerėjo ir rado patvirtinimą. Froido med psich mokslo padarytą indėlį toliau vystė jo mokiniai ypač Jungas ir Adleris. Jie išpletė Froido mokymą apie pasąmonę ir iškėlė kolektyvinės pasąmonės kategoriją. Adleris akcentavo, kad žm prigimčiai būdingas visuomeninis jausmas. Jo nuomone pgr asmenybės varomoji jėga yra pranašumo jausmas. Kievienas žm nori būti pripažintas kaip asmenybė. Gali išsivystyti pas žm menkavertiškumo jausmas, jei jis nepripažįstamas. Tai gali baigtis neuroze. Iš Vakarų Europos psichoanalizės mokslas pesikėlė į JAV. Šiuo metu psichoanalitikai plačiai praktikuoja. Humanistinė psichologija skiria didžiausią dėmesį samoningai asmenybei ypač pabrėžiama savęs vertinimo svarba. Medicininė psichologijagilinasį ir į gyvenimo prasmės problemą. Kad pajusti gyvenimo pilnavertiškumą žm turi turėti gyvenimo tikslą. Jo neturėjimas dažnai būna nervinių sutrikimų priežąstimi. Lietuvoje med psich vystoma tp intensyviai.

Psichika ir Sąmonė

Negyvi daiktai yra pasyvus. Gyvi organizmai veikia patys ir palaiko ryšį su aplinka bei tarpusavyje. Viena iš tokių sąveikų yra dirglumas, t.y. sugebėjimas reaguoti į reikšmingus poveikius. Tik gyviems organizmams būdinga jautrumas, sugebėjimas reaguoti į tiesioginius ir netiesioginius dirgiklius. Jautrumas yra I-asis psichikos pasireiškimo požymis. Tolimesnis psichikos vysymasis susijęs su nervų sistemos atsiradimu ir tobulėjimu. Lemiamas etapas psichinės veiklos atsiradimui buvo galvos smegenų veikla. Lytinė elgsena priklauso nuo endokrininių liaukų veiklos ir lytinių hormonų kiekio kraujyje. Ir gyvūnų tarpe yra sudėtingos elgsenos programų. Tik žmogus turėdamas psichiką ir sąmonę kaip sudėtingiausią psichikos formą, kuria skiriasi nuo gyvūnų gali realizuoti intelektualią sąmoningą veiklą. Gyvūnų psichinė veikla surišta su biologiniais motyvais. Aukštesniuose evoliucijos etapose atsiranda poreikis orentuotis aplinkoje. Tuo tarpu žm pasižymi sąmoninga elgsena, nebūtinai susijusi su biologiniais motyvais. Žm psichiniai veiklai būdingi dvasiniai poreikiai, pažinimo, bendravimo. Sąmoningos žm veiklos viršūnė yra kai individas nepaiso savi biologinių poreikių. Žmogaus elgesio šaltinis yra ir žmonijos patirimas perduodamas kalba, darbo įrankių panaudojimas ir visuomeninis darbas ir kt požymiai liudijantis sąmoningą veiklą.

Psichika yra tikrovės atspindėjimo forma būdinga ir gyvūnams. Tuo tarpu sąmonė- tik žmogaus smegenų sąvybė. Svarbią reikšmę turi žmonių visuomenė, nes psichika labiausiai vystoma kalba, kuria perduodamas patirimas. Tik bendraujant atsiranda savimonė. Nevisi žmogaus psichiniai procesai vyksta aiškios sąmonės zonoje. Dauguma reakcijų atliekama nesąmoningai, nors jas reguliuoja nervų sistema. Dažnai atliekamus uždavinius ilgauniui žmogus automatizuoja ir jie išeina iš sąmonės kontrolės ribų. Tai parodo, kad žmogaus sąmonė ir pasąmonė santikiauja harmoningai. Pasamonės veiklai priklauso ir tokie reiškiniai, kurie vyksta žmogui miegant. Sąmoningai veiklai tik bendrumo būsenoje suteikia sąlygas. Miego metu nutruksta sąmoninga veikla. Skiriamos dvi miego fazės. 1-lėto miego, kurio metu paleėngva gesta psichinis aktyvumas, baigiama perdirbti informacija. 2- greito miego metu žmogus dažniausiai regi sapnus. Jų metu psichinė veikla nenutrūksta. Kartais susapnuojama nauja informacija. Smegenys miegant registruoja dirginimus, kurie sklinda iš vidaus organų, o tp iš aplinkos. Kartais iš sapnų galima atskleisti pradinius poslinkius, kurie vyksta žmogaus organizme. Medicina tiksliai apibrėžia sąmonės sutrikimus. Pagrindinis požymis- dezorientacija. Sutrikus sąmonei žmogus nesiorientuoja laike, vietoje, situacijoje ir savyje. Sutrinka sugebėjimas fiksuoti dėmesį, įsiminti. Sąmonės sutrikimui praėjus dažniausiai ligonis neprisimena patirtų išgyvenimų. Tokiu būdu orientacijos praradimas, dėmesio, atminties sutrikimas yra pirmieji sąmonės sutrikimo kriterijai. Užtrukus sąmonės sutrikimams žm atitrūksta iš realaus gyvenimo, aplinką suvokia iškreiptai. galiausiai vainikuoja sąmonės sutrikusius požymius sutrikęs mąstymas.

#

tags: #evoliucine #psichologija #psichologiniai #reiskiniai