Įvadas
Lietuvių literatūroje gamtos ir žmogaus artumo tema yra giliai įsišaknijusi ir nuolat atsinaujinanti. Šis ryšys atsispindi įvairių kartų kūrėjų darbuose, pradedant klasikais ir baigiant šiuolaikiniais autoriais. Straipsnyje nagrinėjama, kaip šis artumas interpretuojamas Maironio ir Justino Marcinkevičiaus kūryboje, atskleidžiant skirtingus požiūrius ir jų reikšmę tautinei tapatybei. Taip pat aptariama, kaip šie požiūriai rezonuoja su platesniu romantizmo kontekstu ir kokią įtaką daro tautos mentalinei erdvei.
Tauta kaip Išeities Taškas: Maironis ir Just. Marcinkevičius
Išeities taškas, formuluojant jungtį tarp Maironio ir Justino Marcinkevičiaus, - tauta, lietuvių tauta, į kurią vienu ar kitu būdu yra sutelktos abiejų poetų aspiracijos. Kaip bendruomenė, kaip etnosas, tauta tebėra. Tačiau, ar tikrai tauta tebėra dabartiniame mąstyme apie žmogų, jo pasaulį, vertybinius pasirinkimus? Jei nebejaučiame savo tautos, jei nebesame jos įpareigoti, didžioji dalis mūsų nacionalinės kultūros, taip pat ir Just. Marcinkevičius, mums nebeturi nei reikšmės, nei prasmės. Kai mums nebebus įdomus Just. Marcinkevičius, po kurio laiko turėtų neberūpėti ir Maironis. Už Maironio - Adomas Mickevičius.
Just. Marcinkevičius tarsi atitinka lietuvio psichinį vidurkį, lietuviškumo archetipą, patį bendriausią žmogaus tipą: yra arti gamtos, bet ir nesunkiai pereinantis į kultūrą, iš paviršiaus nuolaidus, ypač dėl neesminių dalykų, gebantis prisitaikyti, bet viduje kietas, nepalenkiamas; palankus kitam, bet saugantis savo, sūniškas, broliškas, tėviškas, išsilaikantis pačiame lietuvių prigimtinės kultūros etiniame centre, artimesnis saviesiems ir svetimesnis pasauliui, labiau uždaras negu atviras. Tai patvirtina ir ištartis apie žmogaus ir tautos ryšį („Man svarbiausi du dalykai: žmogus ir tauta. Kitais žodžiais: žmogus tautoje“), priklausanti poeto programai, pamatiniams principams.
Vyriškumo ir Moteriškumo Sąveika Lietuviškume
Maironis dar perėmė LDK istorinį heroizmą, akcentavo vyriškumą, ragino stoti „vyrs į vyrą“. Just. Marcinkevičius, ir žvelgiant į jį iš Maironio, sustiprino moteriškąjį lietuviškumo polių. Jau po pokario kraujo, heroikos, bent kuriam laikui pralaimėjus bylą dėl laisvės, Lietuva turėjo labiau išnaudoti moteriškąsias galias: stiprumą, kylantį ir iš silpnumo, iš gebėjimo prisitaikyti ir išsilaikyti. Vien moterų galiomis gilusis moteriškumas nėra išskleidžiamas, tarsi turi būti perjaustas, išbandytas vyrų. „Socialistinis realizmas“ buvo grubus, karikatūrinis vyriškumas. Reikėjo rasti jam atsvarų - ir pirmiausia tai buvo padaryta lyrikoje, dalyvaujant ir Just. Marcinkevičiui, veikiant intensyviau nei kiti to laiko poetai, įgijus pasitikėjimą.
Poetinis Lietuviškumo Branduolys: Just. Marcinkevičiaus Indėlis
Svarbiausia, ką Just. Marcinkevičius davė okupuoto laiko lietuviams, - atgaivintas ir iš naujo sukurtas poetinis lietuviškumo branduolys, lyg koks mentalinis kodas, kuris leidžia žmogui pajusti savo tautinę priklausomybę arba tapatybę. Šią funkciją atliekantys arba misiją vykdantys kūriniai negali būti nei avangardiški, nei novatoriški, jie turi laikytis tautos pasaulėvokos, jos gylio ir jos ribų, būti kiek galima arčiau jutimus bendrinančio dainavimo ar giedojimo. Vienas iš svarbiųjų šio kodo Just.
Taip pat skaitykite: Gamtos vaidmuo "Anykščių šilelyje"
Jei šiandien ir mažiau galvojame apie tautą (arba, veikiami kosmopolitinių nuostatų, stengiamės negalvoti), tai nereiškia, kad tautos klausimai išnyksta. Jie negali išnykti, nes kyla iš paties žmogaus, tad tik tarsi nueina į gilumas, kur slepiamos mūsų neliečiamos, ne visų ir žinomos atsargos. Poezija, bent dalis poezijos, priklauso būtinosioms tautos atsargoms. Kaip ir požeminiai vandenys, gėlo vandens atsargos. Todėl taip bijome dėl jų, bijome ir modernių gręžinių.
Literatūros Klasika kaip Tautos Neliečiamos Atsargos
Kiekvienos tautos literatūros klasika, vienaip ar kiek kitaip suvokiamas jos kanonas, yra susijęs su nelengvai nusakomomis ar išsakomomis tautos, bendruomenės vertybėmis, būtinosiomis atsargomis. Dėl vertybių nesutariama, ginčijamasi, netgi konfliktuojama. Ypač tais atvejais, kai tos vertybės yra išbandomos pažeidimais, klaidomis, padarytomis ir be laisvos savo valios. Bet ką daryti? Kaip mąstyti lietuvių lyriką be Salomėjos Nėries? Kaip suvokti priklausomybės laiką be Just. Marcinkevičiaus?
Galima nujausti, kad Just. Marcinkevičius jau įeina į lietuvių literatūros klasikų rikiuotę, užima joje savo vietą. Įeina nelengvai, netgi skausmingai. O ar būna kitaip? Ar kitaip yra su Antanu Baranausku, jei pažvelgsime į jį kad ir jaunojo Vaižganto akimis, ar kitaip su Maironiu, girdėjusio negailestingą jaunesnių „labanakt“, su V. Mykolaičiu-Putinu, juolab su S. Nėrimi? Įtampos, konfliktai, kovos, kurios vyksta ir kūrėjams jau nebedalyvaujant, be jų žodžio, be jų valios.
Galima būtų trumpai ištarti: tautos literatūros klasika yra jos neliečiamosios atsargos, klasika yra tai, dėl ko tenka apsispręsti ir tiems, kurie literatūra mažai tesidomi, mažai ar beveik ir visai jos neskaito. Tiems, kurie mažai teskaito, klasikos autorius nuvertinti, nubraukti yra lengva. Bet klasika skaito mus visus, tad ir esame visi įtraukti į vienokius ar kitokius sprendimus bei apsisprendimus. Tą rodo ir intensyvus, gausus žmonių reagavimas į kokią nors Just. Marcinkevičiaus problemą, jei tik ir komentarų būdu. Just. Marcinkevičiaus laikas, nepasirinktas ir nepasirenkamas, tebėra jautrus ir skaudus, toks yra ir jo kelias į klasiko rangą. Aišku, ne absoliutų; apie absoliutumą, kaip ir apie amžinybę, mes nieko negalime nei žinoti, nei pasakyti. Esame Just. Marcinkevičiaus ir perspėti: „Viskas keičiasi, viskas juda, eina, ir mes nežinome - kur link“ („Dienoraščiai ir datos“, 2001, p. 423). Bet klasikai, jei ir skirtingai ją suvokiame, suteikiame svarbiausią vaidmenį tautos vieno ar kito laikotarpio mentalinėje erdvėje. Tą vaidmenį labiausiai ir galime suvokti pasitelkdami literatūros ir kultūros autoritetus, jau lyg ir pastovius dydžius, peržengusius šimto ar pusantro šimto metų slenkstį. Viena tokių atramų lietuvių kultūroje yra Maironis. Dėl jo nebesiginčijame. Beveik nebe. Ir S.
Maironis kaip Atrama: Sugrįžimas Sudėtingu Laiku
Sudėtingu ir lemtingu Lietuvai laiku (maždaug nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio iki pabaigos) Maironio buvimas darėsi vis labiau juntamas, tarsi grįžtantis. Aktyviausiems, sykiu ir gana poliarizuotiems to laiko poetams Just. Marcinkevičiui ir Sigitui Gedai Maironis buvo aiškiai svarbus, tarsi ieškota dialogo su juo. S. Gedos ciklas „Maironio mirtis“ (1984-1985), Just. Marcinkevičiaus - „Pavasario balsai Pasandravy“ (1988), susieti su 125-osiomis Maironio gimimo metinėmis. Ciklus žymi ne tik ryškiai skirtingi, bet ir poliariški mentaliniai akcentai: naujumui, naujai perspektyvai drąsiau atsiveriantis S. Geda pačiu ciklo pavadinimu taria Maironio mirtį, lyg kokios mentalinės epochos pabaigą. Just. Marcinkevičius, teberašantis Maironio poetinių struktūrų dvasioje, ją pratęsiantis, akcentuoja (ir pakartodamas) pavasarį, pavasario balsus, vadinasi, ir atgimimą, atsinaujinimą, viltį. S. Tai patys ankstyvieji laukiamo naujo Lietuvos atgimimo, prasidėsiančio po kelių metų, šaukiniai. Poetas - Lietuvos žmogus. Be tautos didelio poeto būti negali, be tautos balso, bylojančio poeto balsu. Tautos mentalinė erdvė - bendroji erdvė, kurioje kas nors vyksta ir įvyksta. Epitafijos adresatas - didis Lietuvos žmogus, kurio epocha jau pasibaigusi. Ir tą pabaigą žymi spėta supilti kartybių taurė. Laukia nauja kova ir nauji vargai, bet tos pačios kaip ir Maironiui didžiosios mentalinės vilionės: Laisvė, Amžinybė, Viltis.
Taip pat skaitykite: Mokinių meilė mokslui
Paradoksas, bet tik poetas, kuris ženklina konkretaus mentalinio tautos periodo ribą, baigtį, pats ją peržengia. Su Maironiu jaunesni poetai atsisveikina, netgi užgauliai. Avangardistai laukia savo metro Kazio Binkio pritarimo, bet nesulaukia. K. Binkio kalba su Maironiu atskira. Maironis gali grįžti, ir tą parodė jo 150-osios gimimo metinės. Tokia patirtis verčia atsargiai žvelgti į norus su poetais atsisveikinti - ar dėl jų senumo, ar dėl kokio netinkamumo pasikeitus sąlygoms. Tad atsargiai, netgi pakančiai turime žvelgti ir į bandymus paneigti Just. Marcinkevičių. Paskutinis žodis kaip visada priklauso laikui.
Romantizmo Įtaka: Nuo Mickevičiaus iki Marcinkevičiaus
Just. Marcinkevičius lieka paskutinė dabar matoma, suvokiama grandis didžiojoje A. Mickevičiaus, A. Baranausko, Maironio, Vinco Krėvės, iš dalies ir V. Mykolaičio-Putino grandinėje. Romantizmas Just. Marcinkevičiui buvo artimas iš esmės. Ne tik kaip meno kryptis, bet ir kaip bendresnė ideologija, kėlusi tautas, tautines kalbas. Ir dėl to artimas buvo ir Maironis; įspūdingas liudijimas, kaip išleistas iš daboklės, alkanas brido sunkų kelią namų linkui. „Valgyti jau atsakančiai norisi, jokie eilėraščiai negelbsti. Garsiai deklamuoju Maironį, jo daugiausia atmintinai moku. Jei kokios eilutės pritrūkstu - nuo savęs pridedu arba šiaip numykiu“ („Dienoraščiai ir datos“, p. Per Maironį eina didžioji Europos romantizmo tradicija, pasireiškusi ir Lietuvoje. Romantizmas Europoje veikė ir kaip visuminė pasaulėvoka. Romantizmas išplėtoja individo galias, bet ir susaisto jas su tauta, prigimtiniu kraštovaizdžiu ir kalba. Romantizmas nubrėžia pamatines literatūros ir tautos mentalinės erdvės sąsajų galimybes. Romantizmas neabejotinai turi įtakos ir Europos tautų pavasariui. Lietuva iš esmės sinchroniškai junta to pavasario bangą. Ji plūsta Maironio poezijos laisve ir laisve dainuoti, ji siekia įtekėti į savaiminę lietuviškumo upę - į senąsias tautos dainas, pirmiausia į tas, kurios turi istorinį-herojinį pamatą. Savumas atpažįstamas kaip lūkesčio pildymasis: „Jau slavai sukilo.
Nėra nė vieno didžio romantizmo vardo, kuris nebūtų svarstęs svarbiųjų sąsajų tarp kūrybos, gamtos, tautos ir jos kalbos. Didžiausios reikšmės vardas Lietuvos kultūrai - A. Mickevičius; laimė, to jau neturime įrodinėti. Antroji pagal reikšmę Lietuvai ir lietuviams romantizmo figūra - Johannas Gottfriedas Herderis; jo minčių apie kalbos dvasią kaip tos tautos literatūros dvasią, apie poezijos ir prigimtos kalbos ryšį artimumas Just. Marcinkevičiaus mąstymui yra neabejotinas. (Ženkliška, kad Just. Marcinkevičius yra gavęs Europoje svarbią J. G. Herderio premiją.) Prisiminkime tik vieną J. G. Herderio pasvarstymą: „Jeigu poezijoje mintis ir jos išraiška taip glaudžiai suaugusios viena su antra, tai aš, be abejonės, turiu kurti ta kalba, kur aš turiu didžiausią autoritetą ir galią žodžiams, geriausiai juos pažįstu ar bent esu tikras, kad mano drąsa netaps dėsnių nepaisymu. O tokia kalba, be abejonės, yra gimtoji kalba. Ji anksčiausiai įsispaudė mums į širdį jau kūdikystės metais, kai mes, žodžių padedami, savo sieloje kaupėm sąvokų ir vaizdų pasaulį, kuris poetui tampa lobynu. <…> į kalbą tarsi įdiegta mūsų mąstysena, ji suformavo mūsų sielą, klausą, kalbos padargus. Kokia kalba aš galiu geriau išreikšti savo mintis, jei ne savo gimtąja?
Kalbos ir Tautos Ryšys: Baranauskas ir Maironis
XIX a. duoda lietuviams A. Baranauską, jo lietuvių kalbos tyrimus ir prigimtos kalbos poetiškumo galių nuojautas, ir stiprų jų įprasminimą „Anykščių šilelyje“. A. Baranauskas atveria tiesą, kuri išjudina lietuvių poeziją: yra tai, dėl ko poezija turi būti. Ir tai yra tauta, bendrumas, kuris pats save suvokia tik lemtingais istorijos momentais. Ir suvokia pagal linijas, kurias yra nubrėžusi poezija. Maironis atveria dramatišką lietuvių istorijos jauseną ir kaip vidinių būsenų, išgyvenimų estetiką. Maironis pirmas pajunta, kad lietuvių istorija yra užkoduota ir seniausiose dainose, kad epiniai įvykiai yra nugulę dainų gelmėse, virtę būsenomis, išgyvenimais, tuo ypatingu dvasiniu turiniu, kuris tiesiogiai perteka į kalbą, į jos sintaksines-intonacines struktūras. Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko melodizuoti Maironio eilėraščiai XX a. pradžioje iškelia aukštą dvasinį Lietuvos mentalinės erdvės skliautą; iškelia iš jos pačios kūrybinių galių, jų atpažinimu ir tokiu interpretavimu, kuris yra artimas, tinkamas, perimamas, susidarant abipusei komunikacijai. Lietuva apibrėžiama mitine-istorine linija („Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus“), geografiniais didžiųjų upių brūkšniais („Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, / Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva“), kalba ir daina („Čia broliai artojai lietuviškai šneka, / Čia skamba po kaimus Birutės daina“).
Poezijos Poveikis Tautai: Atitikimo Kanalai
Kad poezija būtų veiksminga, kad darytų poveikį, ji turi būti priimtina auditorijai, kuriai yra adresuojama. Dar sykį prisiminkime J. G. Herderį: „Jei poezija yra tai, kas ji turi būti, tada pagal savo esmę ji yra paveiki.“ O kas turi būti poezija? Pagal savo esmę ji turi būti paveiki, t. y. turėti galią veikti žmogaus, o kartu ir tautos mentalinę erdvę. Galia veikti žmones susidaro iš atskirosios kūrybinės energijos, pertekančios atitikimų kanalais. Galima daryti prielaidą, kad čia, poveikio struktūrose, slypi ir literatūros klasikos kodas. Klasika veikia aukštuoju lygmeniu, atitikimais tarp tautos, jos didžiųjų lūkesčių, konsoliduojančių, sutelkiančių. Rašytojas klasikas sutelkia tai, ką perima iš tautos jos kalbos būdu ir ką grąžina kaip prasmės struktūras. Klasikas atpažįstamas iš rezonanso, kurį galima suprasti ir viena šio tarptautinio žodžio reikšmių: geras girdimumas. Klasikas gerai girdimas, girdėjimas sklidus, išsiskleidžiantis, pereinantis į dainą. A. Baranauskas dar giedamas, Maironis - ir giedamas, ir dainuojamas, susidaro plati girdimumo amplitudė. Maironio poezijos būdu XIX ir XX amžių sankirtoje lietuviai pasiekė tautinės savivokos lygmenį, apčiuopė kolektyvinio veikimo galią. Dėsninga, kad tarsi neužtenka lyrikos, individo atskirybės, reikia dramos, kolektyvinio veikimo scenos, gaivinančios istorinę savimonę, jos pagrindinį ir aukščiausią tašką - Didįjį Vytautą („Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas - karalius“). Maironis aiškiai parodo, kad literatūros vaidmuo stipriausias konsolidaciniuose tautos procesuose.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie gamtos suvokimą
Kai istorija stabilizuojasi (Lietuvos Respublikos paskelbimas 1918 m. vasario 16-ąją), poetų, apskritai menininkų galia veikti nebeatrodo tokia lemtinga, literatūra ima bręsti iš vidinių galių, konfliktų, tarsi užpildoma poskliautinė erdvė. Poetai, kėlę mentalinės erdvės skliautus, gali išgyventi nusivylimo, nebereikalingumo nuotaikų. Ir Maironiui buvo lemta kartybių taurė, anot S. Gedos. Kaip ir Just.
Just. Marcinkevičius: Tarp Asmeninės Patirties ir Tautos Likimo
Just. Marcinkevičius atitinka pagrindines Maironio trajektorijas, brėžiamas jau kitu laiku, kitoje tautos mentalinėje erdvėje. Motinos, tetų rengtas į kunigus, vaikystėje išgyvenęs pirmines religines misterijas - nuo kantičkų giesmių, vaizduotę kankinusių pragaro vaizdų iki vargonų gausmo bažnyčioje. Kartu su savo tauta patekęs į okupacinių represijų ir žodžio bei rašto draudimų laiką. Slėpti pirmuosius rankraščius, bijoti rašyti dienoraštį. Slaptieji raštai - rezistencijos, pogrindžio. Bet ir Prienų krašto, nuošalaus vienkiemio jaunuolio, jau bandančio rašyti, jau nujaučiančio, kokia drama vyksta prieš jo akis. Viešoji rašto erdvė labai suvaržyta, reglamentuota. Jaunas poetas numano esančią kitą tiesą, išgirsta apie ją iš savo mokytojų, niekad jos neatsižada, bet nustumia gilyn, bandydamas prisitaikyti prie gyvenimo taip, kaip jis yra, prie įstatymų, kurie veikia ir galioja, galioja ir represijomis. Iš prigimties Just. Marcinkevičius - ne herojus. Ir Maironis nebuvo herojus. Bet Just. Marcinkevičiaus sąmonės gilumoje ir tautos, ir Lietuvos likimas lieka budėti, visą laiką pulsuoja - tai silpniau, tai stipriau. Maironis pirmuosius nacionalin…
Leonas Gutauskas: Tapybiškas Artumas Gamtai ir Tautai
Gutáuskas Leonardas 1938 11 06Kaunas 2021 09 25Vilnius, lietuvių rašytojas, tapytojas. T. Gutausko tėvas. Nuo 1960 dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Prancūzijoje, Ispanijoje. Portugalijoje, Švedijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose); individualios Vilniuje (1965, 1967, 1978, 1987, 1988, 1990, 1994-96, 2005, 2008-09). Nuo 1989 grupės 24 (veikė 1989-2000) narys. Nutapė portretų (S. Gedos, 1969, J. Apučio, 1978, P. Mazūro, 1983), religinių, mitologinių, abstrakčių kompozicijų (Ūla 1969, Močiutės atminimui 1970, Atsisveikinimas su sena sodyba 1974, Motina. L. Gutausko tapyba išsiskiria savita bendražmogiškų temų - amžinybės, tautos istorijos ir atminties, žmogaus tobulėjimo - interpretacija. Paveiksluose vyrauja sakralinė, iškilminga nuotaika, vaizdai metaforiški, paremti poetiniais įvaizdžiais, senovės graikų, Rytų civilizacijų, lietuvių tautodailės simboliais ir vaizdiniais, gamtos motyvai savitai perkurti.
L. Gutauskas 1961 debiutavo eilėraščių rinkiniu Ištrūko mano žirgai. Išleido eilėraščių knygas - Vartai po diemedžiu (1976), Svetingumo namai (1980), Krantas (1982), Juokdarys (1985), Portretas (1988), kurioms būdinga panteistinis artumas gamtai, tapybiškas vaizdas, rafinuota metafora. Poezijos rinkiniuose Betliejus (1996), Popierinė dėžutė (1998), In fine (2004) daiktiškumas siejamas su bibliniais įvaizdžiais. Dar išleista rinktinė iš anksčiau neskelbtų eilėraščių Pelynais švytintis laikas (sudarė Gintarė Bernotienė, 2023). Išleido daugiau kaip 16 savo iliustruotų eilių knygų vaikams. Romane Vilko dantų karoliai (3 t. 1990-97, Lietuvos rašytojų sąjungos premija 1992) menininko savimonės brendimas rodomas lemtingų tautai istorinių įvykių fone, tekstas asociatyvus, gausu poetinių įvaizdžių. Romane Šešėliai (2001) gvildenama kaltės ir atleidimo tema. Romanuose Laiškai iš Viešvilės (2001, išverstas į vokiečių ir lenkų kalbas), Plunksnos. Kiti žymesni kūriniai: romanai Sapnų teologija (2006, Žemaitės premija 2007) Musės, Palėpė (abu 2007), Daiktai (2008, L. Dovydėno premija 2009), poema Švytintys kūnai (2008). Lietuvos rašytojų sąjungos premija (1992), Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (1998). Leono Gutausko kūryba, tiek tapyba, tiek literatūra, išsiskiria giliu ryšiu su gamta ir tautos istorija. Jo darbuose persipina bendražmogiškos temos, amžinybės, atminties ir žmogaus tobulėjimo motyvai.