Įvadas
Antanas Baranauskas - XIX a. vidurio lietuvių poetas, kalbininkas, klasikinės poemos „Anykščių šilelis“ autorius. Ši poema yra vienas gražiausių lietuvių literatūros kūrinių, kuriame atsiskleidžia stiprus žmogaus ir gamtos ryšys. Kūrinys apdainuoja gimtojo krašto gamtą, Anykščių šilelio istoriją sieja su Lietuvos likimo tema, senovė kontrastiškai gretinama su dabartimi, pabrėžiamas dvasinis žmogaus ir gamtos ryšys.
A. Baranausko gyvenimo bruožai ir kūrybos pradžia
Antanas Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, mirė 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose. Jis buvo lietuvių vyskupas, poetas, kalbininkas. Kilęs iš karališkųjų valstiečių. Baigęs Anykščių pradžios mokyklą ir Rumšiškių raštininkų mokyklą, 1853-1856 m. dirbo Vainuto, Raseinių, Sedos, Skuodo valsčių raštinėse. Sedoje susipažino su poete K. Praniauskaite, kuri paskatino jį kurti. 1856-58 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. 1862 m. baigęs Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, 1863-64 m. tęsė teologijos studijas Miuncheno, Romos, Leuveno universitetuose. 1866-84 m. Kauno kunigų seminarijoje dėstė moralinę teologiją ir homiletiką, nuo 1871 m. - lietuvių kalbą.
Kurti jis pradėjo dar vaikystėje. Ganydamas bandą jis kūrė žaismingus eilėraštukus, išreiškiančius piemenuko mintis, vaikiškus jo džiaugsmus ir rūpesčius. Gimtinės ir namiškių ilgesio genamas, A. Baranauskas apie 1849 m. pradėjo eiliuoti, iš pradžių eilėmis rašė laiškus namo. Dirbdamas raštininku Baranauskas visur rašė dienoraštį - unikalų tokio žanro dokumentą XIX a. vidurio lietuvių literatūros istorijoje. Šiame dienoraštyje jis pirmą kartą Lietuvos rašytiniame šaltinyje paminėjo papuoštą kalėdinę eglutę, kai pamatė ją Vainuto vachmistro namuose.
„Anykščių šilelio“ svarba ir reikšmė
Svarbiausias A. Baranausko kūrinys - romantinė poema „Anykščių šilelis“ (parašyta 1858-59 m., išspausdinta 1860-61 m. Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu L. Ivinskio kalendoriuose), parašyta silabine eilėdara. „Anykščių šilelis” yra plačiausiai pasklidęs po pasaulį lietuvių literatūros kūrinys, pripažintas labiausiai verčiamu į kitas kalbas (Lietuvos rekordas nuo 2009 m.). Joje apdainuojama gimtojo krašto gamta, Anykščių šilelio istorija siejama su Lietuvos likimo tema, senovė kontrastiškai gretinama su dabartimi, pabrėžiamas dvasinis žmogaus ir gamtos ryšys. Anykščių šilelis išverstas į anglų, latvių, lenkų, vokiečių, rusų ir kitas kalbas.
A. Baranauskas savo poemoje parodė, kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Ypač lietuviams labai didelę reikšmę turėjo miškai. Vešlios Lietuvos girios buvo dosnios žmogui. Giriose knibždėte knibždėjo žvėrių, žmogus nejutęs nei alkio, nei šalčio. Jos teikė medžiagą pastogei.
Taip pat skaitykite: Mokinių meilė mokslui
Miško reikšmė žmogui
Nuo senų senovės miškas žmogui buvo tarsi antrieji namai. Jis ateidavo miškan rasti ramybę, harmoniją su gamta, grožį. Dažnai gamtoje žmogus apmąstydavo savo gyvenimą, mėgaudavosi gamtos gėrybėmis, meditavo, t. y. sutvarkydavo savo vidinį pasaulį. Seniau žmonės buvo neatsiejami nuo gamtos ir jos turtų, žiūrėjo į ją garbingai. Praeityje miškas buvo tarsi šventovė, kurią lietuviai gindavo, juk nuo senų senovės girioje buvo kūrenamas aukuras, o vaidilutės prižiūrėdavo amžinąją ugnį. A. Baranauskas savo kūrinyje parodo kaip lietuviui linksma, gera ir ramu miške, kaip jis gerbia Šilelį.
Poetas vaizduoja tobulą miško pasaulį, kuriame žmogus pamiršta kasdienius rūpesčius, nerimą bei patiria būties grožį ir pilnatvę. A. Baranauskas vaizduoja mišką, kurio jau nebėra. Anykščių šilelis atgyja autoriaus atmintyje ir vaizduotėje, bet tai nesutrukdo puikiai perteikti gamtos paveikslo, kuris taip glaudžiai susijęs su žmogaus dvasiniu pasauliu. Poetas vaizduoja regimuosius vaizdus. Pirmiausia pradeda nuo samanų, paskui pereina prie uogienojų, ilgiau sustoja prie grybų išklotinės, taip bandydamas mokyti skaitytojus pažinti Lietuvos miškuose klestinčią augaliją.
Miško ir žmogaus ryšio praradimas
Tačiau laikas greitai bėga, o žmogaus požiūris į viską keičiasi… Deja, per daugelį metų viskas pasikeičia. Miško nebėra. Antanas Baranauskas poemoje perteikia liūdesį ir nusivylimą, kai šilelis iškertamas. Kaskart mažiau laiko žmogus praleidžia gamtoje, t. y. tolsta nuo jos. Miškas jau nebėra taip saugomas ir vertinamas, kaip anksčiau, nes lietuviai jo nebevertina ir nebelaiko savo namais.
Kaip liūdnai pradėta, taip liūdnai ir baigiama poema “Anykščių šilelis”, tačiau A. Baranauskas savo tikslą pasiekė, įrodė žmonėms, kad lietuvių kalba nėra skurdi, todėl autorius ne tik nepaprastai vaizdžiai aprašė šilelį, bet ir per miško paveikslą parodė lietuvių kalbos likimą.
Romantizmo įtaka
Be gamtos sureikšminimo kūrinyje ryškiai pastebimas Dievo suabsoliutinimas, taip pat iškeliami jausmai (ypač ramybė, tyla, malonumas). Kaip ir daugelis romantikų, gamtoje A. Baranauskas įžvelgia paslaptingą jėgą, kuri vėl ir vėl traukia lietuvį į mišką. Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino. (glaudus santykis su mišku) Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?! (gerėjimasis gamta) Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.
Taip pat skaitykite: Artumas gamtai: literatūrinė perspektyva
Stiliaus savitumas
Stiliaus savitumas: gamtos grožio poetizavimas, dabarties ir praeities priešprieša, kontrastas. Miškas lyginamas su lietuvio būdu, Anykščių šilelio likimas tarsi visos Lietuvos likimo metafora. Tai pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. A.Baranausko Anykščių šilelis - amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas, išparduodamas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, ką kirvį išrado, ir atgyjantis poetų giesmėse - nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora. Poetas įvardino ne tik Anykščių šilelio genezę, bet ir nacionalinio atgimimo idealus, siekius žadinti tautos savimonę. Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį. Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes.
Poemoje pasakojama labai tikroviška Anykščių šilelio dramatiška istorija, siekianti pagonybės laikų šventąsias girias, ir baigiama carinių pareigūnų savivalės aktu. Poemoje atkurta miško proistorė, kaip jis keitėsi, nyko, vėl atžėlė. Žmonių pasakojimu, čia stūksojusios pagonybės laikų šventosios girios, sunaikintos įvedus krikščionybę.
„Anykščių šilelio“ prasmė
Poetas parodė, kad ir lietuvių kalba nėra prastesnė už kitas. Atskleidė senovės Lietuvos legendas ir prislėgtos lietuvių liaudies skriaudas, lietuvių kalbos turtingumą, Lietuvos krašto ir savo mėgstamo Anykščių šilelio gamtos grožį. A. Baranauskas sukūrė himną ne tik savo gimtajam Anykščių kraštui, bet ir liaudies žmogui, išaukštino ne tik Lietuvos žemės spalvų ir garsų grožį, bet ir kalbos, tautosakos bei tautodailės lobiais tą grožį įamžinusį liaudies genijų. Poetas parodė, kad ir lietuvių kalba tinka poezijai. „Anykščių šilelyje“ atsispindi liaudies žmogaus pasaulėjauta, jo kūrybinės galios humanizmas, nepalaužiama laisvės meilė. Miško ir liaudies gyvenimo vaizdai poemoje leidžia pajusti baudžiavinės Lietuvos tikrovę 1863 m. sukilimo išvakarėse su jos prieštaravimais, su baudžiavos ir carinės priespaudos išvarginto žmogaus lūkesčiais. „Anykščių šilelis“ yra originalus veikalas, išaugęs iš lietuviškos aplinkos, iš tragiškos Lietuvos padėties.
Kiti A. Baranausko darbai
A. Baranauskas gynė Katalikų bažnyčios teises, priešinosi rusinimui. Palaikė ryšius su aušrininkais, vėliau nuo visuomeninės lietuvių veiklos nutolo. Seinuose pirmasis pradėjo sakyti pamokslus lietuvių kalba. Sukūrė, išvertė iš lotynų ir lenkų kalbų religinių giesmių (ciklas „Artojų giesmės šventos“ 1860, rinkinys „Graudūs verksmai“ 1898, fotografuotinis leidimas 1998); kai kurios („Linksma diena“) giedamos iki šiol. Vertė Katekizmą, Bibliją (nebaigė). Vertimų rankraščiai (1901-02) Biblija. 1849 m. pradėjo rašyti lenkiškus, 1853 m. - lietuviškus eilėraščius.
Poemoje „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“ (parašyta 1859, išspausdinta 1895) išdėstyti skirtingi požiūriai į Lietuvos likimą, plėtojama būsimos modernios valstybės vizija. Didaktinėje poemoje „Dievo rykštė ir malonė“ (parašyta 1859, išspausdinta 1861) tautos istorija vertinama katalikiškos moralės požiūriu, retorinės intonacijos derinamos su šnekamąja kalba.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie gamtos suvokimą
Indėlis į kalbotyrą
A. Baranauskas padėjo pagrindus lietuvių dialektologijai. Sukaupė tarminės medžiagos, sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją („Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną / Zametki o litovskom jazyke i slovare“ 1898). Išvertė A. Schleicherio lietuvių kalbos gramatiką, parašė gramatiką „Kalbomokslis lietuviškos kalbos“ (ne visa išleista 1896), sukūrė kalbotyros terminų, originalią bendrinę rašybą. Pagal jį lietuviška rašyba turinti būti bendra, o šnekamoji kalba - tarmiška.
Nuo 1880 m. jis buvo Lietuvių literatūros draugijos narys korespondentas. Jis parengė gramatiką „Kalbamokslis lietuviškos kalbos“, sukūrė kalbotyros terminų ir bendrinę rašto kalbą, paremtą kalbos garsų kilmės principu. Taip pat jis išvertė į lietuvių kalbą A.
Atminimo įamžinimas
Rinko lietuvių tautosaką, užrašė dainų melodijų. Anykščiuose 1927 m. atidarytas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Pastatyti paminklai Anykščiuose (1993, skulptorius A. Sakalauskas) ir Seinuose (1999, skulptorius G. Jokūbonis), biustai Anykščiuose (1957, Šv. Mato bažnyčioje, skulptorius Henrikas Rudzinskas, 1909-96; 1985, muziejuje prie klėtelės, skulptorius Arūnas Kazys Kynas, g. 1942), Sedoje (2003, skulptorius Osvaldas Neniškis, g. 1958), paminklinis akmuo su bareljefu Rumšiškėse (1967, skulptorius V. Žuklys), memorialinė lenta su bareljefu Kaune (1973, skulptorius Kazimieras Švažas, 1924-2018). Antano Baranausko vardu pavadinta: mokyklos Rumšiškėse (1938) ir Anykščiuose (1992), tiltas per Šventąją Anykščiuose (1932), krateris Merkurijuje (2015).