Žmogaus gyvenimas - tai nuolatinis santykis su savimi, kitais žmonėmis ir bendruomene. Šiame straipsnyje nagrinėsime įvairias citatas, atskleidžiančias asmenybės ir bendruomenės sąveiką, savirealizacijos paieškas, tolerancijos svarbą ir kitus svarbius aspektus, siekiant geriau suprasti asmenybės ugdymo procesą.
Individualumo ir Bendruomenės Harmonija
Individualybė atsiskleidžia tik bendruomenėje, tačiau didis žmogus negalėtų prisitaikyti prie kito žmogaus gyvenimo būdo, nebent tik prie draugo, nes tai būtų vergiška. Individualios vertybės yra svarbios, tačiau vertinga tik tai, kas naudinga visuomenei ir išlaiko kritiką, nes kitaip tai nuskurdintų žmogaus būtį vertybių požiūriu. Anot Alfredo Adlerio, kalbant apie socialinį tikslingumą, reikia nurodyti klaidą, kuriai psichoterapijos srityje pirmiausiai pasidavė individualioji psichologija, būtent klaidingą požiūrį, kad tik socialiai korektiškas žmogaus elgesys yra vertingas.
Bendruomenės Svarba: Kultūra, Religija ir Politika
Vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių yra bendruomenė - jos kultūra, religija ir politika. Tik dėl šių trijų elementų visi poreikiai tampa socialiai pripažįstamais. Bendrystė - tai retas, bet gražus žodis, atstojantis svetimybę kultūrai, ypač dažnai naudojamas vienuolių. Bendrystė yra aplinka, palaikanti valios vykdymą, rėmai mūsų nuostatoms, atskiriant buvimą, veikimą ir mąstymą, kūrybą ir meilę. Tai darybos, kūrybos, sandūros galimybė, išreiškiama kategorijų teorijos, išsakoma bendrybėmis. Sąvokos palaikančios skirtingas įsitraukimo sąlygas: paklusimą, tikėjimą, rūpėjimą.
Bendrystė susijusi su visuomeninėmis taisyklėmis, elgesio gairėmis, kurios yra tarp mūsų lūkesčių ir įsitikinimų. Jos išreiškia tarpą, tai tarpo išraiška. Aleksandro deriniai ir išsiaiškinimai yra pavyzdžiai, taip pat bendros mokymosi sąlygos, aplinkybės ir rėmai. Santykis tarp žmonių yra panašus į santykį tarp lokalaus kvanto ir globalaus kvanto. Jaunuomenė yra ta dalis bendruomenės dvasios, kuri labiau priima naujoves, tai dvasios dvasia.
Draugystė ir Meilė: Ryšio Esmė
Stipriausias dalykas, kuris mus laiko gyvenime, yra tarpusavio ryšys. Žmonės pripažins vienas kitą kaip draugus, kai jie vienas kitam pasirodys verti draugystės ir pasitikėjimo. Didelį malonumą teikia ne tik sena užgrūdinta draugystė, bet ir naujos draugystės pradžia ar pasiruošimas jai. Meilė yra dovanos forma, kurią vertiname labiau nei bet ką kitą gyvenime. Meilė, kaip pavasario gėlė, žydi mūsų širdyse, apšviečiant gyvenimą spalvinga šviesa. Gražūs žodžiai apie meilę neša savyje magiją, kuri sukuria nepakartojamą jausmų tapybą. Tai ne tik emocinis vėjas, bet ir skambantis širdies balsas, vedantis mus į nepažįstamų kelionių pasaulį. Mintys apie meilę yra kaip poezija, nupiešta švelniu keliu, kuris puošia mūsų dienas. Meilėje slypi, ko gero, daugiau nei vien mistika. Artimumas yra kosminis jausmas.
Taip pat skaitykite: Emocijų Vystymasis
Kartais draugystėje arba meilėje iš pradžių paimama per aukšta nata, ir tai niekada neišeina į gera. Kuo artimiau žmogų pažįsti, tuo jis darosi gražesnis. Nors skirtingų lyčių žmones gali sieti draugystė, kurioje nėra nė šešėlio nešvarių ketinimų, vis dėlto moteris visada suvoks savo draugą kaip vyrą, lygiai taip jis suvoks ją kaip moterį.
- J.R.R. Tolkien: "Verčiau su tavimi praleisiu vieną gyvenimą, nei vienas pasitiksiu visus šio pasaulio amžius."
- G.K. Chesterton: "Meilė yra ne tai, ką rasime. Ji yra tai, ką sukursime."
- M.K.: "Meilė - tai stiprūs ir balti sparnai."
- G. Marcel: "Tikroji meilės esmė yra savęs išsižadėjimas, savęs užmiršimas kitame žmoguje."
- Dr. Seuss: "Mes visi esame šiek tiek keisti, ir gyvenimas yra šiek tiek keistas. Ir kai randame žmogų, su kurio keistenybės yra suderinamos, mes su jais susijungiame ir patenkame į abipusį keistumą ir vadiname tai MEILĖ."
- A.A. Milne: "Jei tu gyvensi iki šimto metų, aš noriu gyventi iki šimto minus vieną dieną, kad man niekada nereikėtų gyventi be tavęs."
- F. Scott Fitzgerald: "Aš ją myliu ir tai yra visko pradžia ir pabaiga."
- "Aš mačiau, kad tu esi tobulas, todėl aš tave mylėjau. Tada aš pamačiau, kad tu nesi tobulas ir aš tave mylėjau dar labiau."
- "Meilė nėra kažkas, ką tu randi. Meilė yra gyvenimas."
- M.K.: "Meilė - tai vieškelis į saulę, grįstas aštriais deimantais, kuriuo turi eiti basas."
- H.L. Mencken: "Meilė yra kaip karas: lengva pradėti, bet labai sunku sustabdyti."
- "Kartais širdis mato tai, kas akiai nematoma."
Kūrybiškumas ir Gyvenimo Prasmė
Nieko neįmanoma apsakyti žodžiais, nieko neįmanoma išgalvoti, ir vis dėlto žmogus nuolatos trokšta išsikalbėti. Pagrindinis neteisingo mūsų supratimo šaltinis yra tas, kad mes neturime aiškaus vaizdo, kaip vartoti žodžius. Visa kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. Didžiausias kūrinys yra mūsų pačių gyvenimas. Mūsų gyvenimas yra dovana ir nesvarbu, ar tikime, kad šią dovaną gavome iš Dievo, ar iš savo tėvų. Vien jau suvokimas, kad gyvenimas yra nuostabi dovana, yra paskata būti kūrybiškam. Esame savo likimo kūrėjais.
Kūrybiškumas neapsiriboja tik menu. Kūrybiškumo reikia kiekvieną gyvenimo akimirką, ypač bendraujant su kitais. Galime būti kūrybiški savo darbe, laisvalaikiu, savo santykiuose. Esame savo gyvenimo skulptoriai.
Tolerancija ir Visuomenės Vertybės
Svarbi visuomenės ir jos narių charakteristika yra tolerancija, be kurios bet kurioje bendruomenėje neišsiskleis asmuo, ypač jeigu jis „problemiškas“, „su charakteriu“, „kitoks“, kas dažnai būna ryškesnių asmenybių bruožai. Mūsų visuomenėje sutinkame daugybę skirtingų žmonių su skirtinga pasaulėžiūra, religija, kultūra, elgesio normomis, nuomonėmis. Be tolerancijos kartu su jais neišgyventume nė dienos.
Tačiau visuomenės tolerancija privalo turėti savo ribas, atsižvelgiant į tai, ką ji laiko savo vertybėmis, visuotiniu gėriu ir gerove. Tolerancija (ar jos sąvoka) negali būti naudojama kaip pretekstas pateisinti netinkamą ar net žalingą vieno kurio asmens ar asmenų grupės elgesį, - kaip nusikaltėlis negali reikalauti tolerancijos savo nusikaltimams. Šiandien matome, kaip Overtono langas veriasi vis plačiau ir visuomenė pratinama vis prie naujų elgesio normų, sampratų, reikšmių, vis labiau praplečiant tolerancijos ribas, kas vadinama pažanga, o iš tiesų - tolstant nuo bendražmogiškų, sutartinai priimtų bendruomenės, visuomenės normų ir vertybių. Mažuma ima reikalauti daugumos paklusimo, apeliuodama į toleranciją, o jei tai neįvyksta, kaltina homofobija. Pats terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „tolerantia“, reiškiančio „kantrybė, ištvermė“.
Taip pat skaitykite: Kaip apibūdinti vaiko asmenybę
Kiek visuomenė turi kantrybės priimti kitokį žmogų ar grupę, kitokią nuomonę, kitokį elgesį, o kada jau reikia sakyti „stop, gana!”? Nuo to priklauso visuomenės sveikata. Jeigu priimti domėn, kad “tolerancija” - ir medicinoje naudojamas terminas, nusakantis, kiek organizmas gali pakelti svetimkūnį, tai gauname aiškesnį suvokimą. Netoleruodamas kenksmingo ar pavojingo svetimkūnio, organizmas jo neįsileidžia, nes gina ir saugo save. Toleruodamas ir priimdamas viską, jis pasmerkia save pražūčiai, ištinka mirtis.
- Charles Joseph Chaput: “Blogis prašo tolerancijos tol, kol įtvirtina savo viešpatavimą."
Pašaukimas ir Gyvenimo Prasmė
Šiandien girdime daugybę mokymų apie tai, kaip reikia mylėti save. Tai nėra blogai. Blogumas prasideda tada, kai mokoma mylėti TIK save. Daug mokymų apie tai, kad tu gali, tu pasieksi, tau pavyks! Ir čia prieinu prie aukščiau minėtos sąlygos. Ta sąlyga - tavo pašaukimas. Tai itin svarbu ir tiesiogiai susiję su tuo, apie ką kalbame. Šioje nihilistinėje visuomenėje šiame postmodernistiniame amžiuje pašaukimo tema nustumta į šoną. Apskritai, kai egzistenciniai klausimai nepopuliarūs, teologiniai klausimai ar diskusijos palikti religinių bendruomenių tarnams ir nariams, o krikščionybę keičia įvairiausių religinių, filosofinių, dvasinių mokymų kokteilis, personaliai adaptuotas kiekvienam asmeniškai, kam rūpi, kas bus po mirties?
Žvelgiant net ne taip toli - kam rūpi, kas bus rytoj, jei šiandien aš jaunas ir visas pasaulis sukasi aplink mane? Man nerūpi, kodėl aš čia. Man nesvarbu, kodėl aš gyvenu. Aš nekeliu tokių klausimų. Pašaukimas? Koks pašaukimas?! Bet jeigu kažkam vis tik parūptų, ir beieškant savo tapatumo, bandant susivokti savyje, suvokti savo identitetą, surasti savo vietą po saule, iškiltų klausimai „kas aš?“, „koks aš?“, „kokia mano paskirtis šioj ašarų pakalnėj?“, tai neišvengiamai prieitų ir prie pašaukimo, gyvenimo prasmės klausimų. Nes neturėsi pilno vidinio pasitenkinimo ir ramybės, neatsiskleisi kaip unikali asmenybė, neradęs savojo pašaukimo. Pašaukimas skirtas tau, bet nukreiptas į kitus, skirtas individui, bet per jį - ir visuomenei, bendruomenei, jos nariams. Džiuginantis tave ir darantis tave laimingu, tuo pačiu apdovanojantis kitus. Kokios alternatyvos? Be pašaukimo asmenybė greičiausiai bus egocentriška, savanaudiška, nepilnavertė, dominuos godumas, pavydas, puikybė. Arba atvirkščiai - nusivylusi, depresuota, nebematanti niekur prasmės. Nes pašaukimas ir prasmė kyla iš to pačio šaltinio, jie keliauja kartu. Kuomet pažeistas dvasinis davimo-gavimo dėsnis ir visuomenė negauna iš tavęs nieko, atgal niekas ir negrįžta. Lieka vidinė tuštuma, beprasmybė, tuščia garbė ir dylanti materija.
Pašaukimo suvokimas, suradimas reikalingas, renkantis profesiją, savo gyvenimo kelią. Pašaukimas jau nebėra vien tik teologijos tematika, nors niekada ir nebuvo. Vis dažniau psichologai, psichoterapeutai, kalbėdami su žmonėmis, besiskundžiančiais gyvenimo beprasmybe ar tiesiog nepasitenkinimu savo darbu ar profesija, išdrįsta iškelti pašaukimo klausimą. Priėjome prie egzistencinės psichologijos, kurios įkūrėjas - Viktoras Franklis. Daugelis skaitė jo knygą „Žmogus ieško prasmės“ ir daugelis joje rado atsakymus į seniai kamavusius klausimus. Vienu metu žmogus egzistuoja visuose matmenyse. Visi jie svarbūs, bet įvairiomis aplinkybėmis tam tikras matmuo gali tapti aktualesnis. Problemos viename matmenyje sukelia problemas ir kituose. Vienas veikia kitą, jie visi tarpusavyje susiję. Nors visi šie matmenys savaip yra labai svarbūs žmogaus egzistencijai, bet mano manymu, svarbiausias iš jų yra dvasinis. Nes šiam matmenyje žmogus leidžiasi į savo vidinio „aš“ gelmes, prie pat jo šaknų, prie esmės ir esybės, jame formuojasi pasaulėžiūra ir asmenybės vertybių sistema, jame sukalibruojamas moralinis kompasas ir išdėliojami riboženkliai. Būtent čia žmogus randa gyvenimo prasmę, pašaukimą ir atsakymus, kurių negali suteikti jokie specialistai. Nes tai santykis su pačiu Dievu. Tinkamai sutvarkius šį santykį, kiti santykiai nebeturės lemiamos įtakos, net jei ir bus kažkas ne visai tvarkoje.
Dvasinis Matmuo ir Davimo-Gavimo Santykis
Dvasinis matmuo yra egzistencinės terapijos šerdis. Kaip tik dvasiniame matmenyje atsiskleidžia visas žmogaus pasaulis per asmeninę jo gyvenimo filosofiją, per vertybes, kuriomis grindžiami žmogaus pasirinkimai. Grįžtant prie pradžioje minėtų davimo-gavimo santykių, galima prisiminti apaštalo Pauliaus pavyzdį. Jis daug dirbo su tikinčiųjų bendruomene, įsikūrusia Filipuose, skelbė Evangeliją, rašė laiškus, mokė, drąsino, visokeriopai stiprindamas jų tikėjimą, nelaukdamas iš jų dovanų ir atlygio, bet nesavanaudiškai trokšdamas „vaisių jų sąskaiton“. Filipiečiai neliko skolingi. Jie vertino Pauliaus triūsą ir pastangas, ir atsidėkodami siuntė jam aukas. Tai Pauliaus gavimas ir filipiečių davimas. Paulius ne prekiavo Evangelija, o skelbė ją iš Dievo pašaukimo, gera valia, nesavanaudiškai.
Taip pat skaitykite: Citatos moterims kasdien
Asmenybės Transformacija ir Dievo Pašaukimas
Savo metu Paulius buvo „sunkus vaikas“ Dievui, persekiojęs pirmuosius krikščionis, skundęs juos ir gaudęs. Buvo aršus, uolus ir aktyvus. Bet vieną Dievas jį pričiupo ir pakeitė. Tuomet su tuo pačiu uolumu ir užsidegimu, taip pat aktyviai ėmė skelbti Evangeliją. Tai pamoka apie „sunkų charakterį“, aršų chuliganą, tą neklusnų padaužą klasėje, su kuriuo neįmanoma susitvarkyti. Geriau jis nurimtų ir „būtų kaip visi“. Jeigu Paulius būtų buvęs „toks, kaip visi“, šiandien mes neskaitytume jo laiškų ir nežinome, kaip viskas būtų istorijoje susiklostę. Tai buvo tvirto, stipraus charakterio, išskirtinė asmenybė, nors tuo metu stipriai maištavusi prieš Dievą ir persekiojusi Jo žmones, ėjusi kardinaliai priešinga jo pašaukimui kryptimi.
Pauliaus uolumas ir karštumas primena kitą Biblijos eilutę: „Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Drungnumas Dievo akyse yra pasibjaurėjimas. Jau geriau šaltas, nei drungnas. Jau geriau toks uolus persekiotojas, kaip Saulius, negu visiškai abejingas ar bailus prisitaikėlis. Jau geriau klysti ir apsigėdinti, bet daryti, negu tyliai ir bailiai kiurksoti pakampėje ir stebėti. Drungnumas tavo Kūrėjo akyse yra bjaurastis. Štai kas yra šlykštu ir apgailėtina, ir deja, to labai daug šiandien matome mūsuose ir pasaulyje. Kažkada atrodę protingi, solidūs ir gerbtini žmonės, šiandien veidmainiškai ir bailiai pataikauja ydingoms ideologijoms, pataikauja melui, prisitaikėliškai atkartoja reikalingus ir „teisingus“ lozungus, gėdingai ir komiškai komentuoja ir gina absurdus. Suprasčiau, jeigu tai daroma iš tikrų, gilių įsitikinimų, bet daugumoje tai tėra tik bailus ir godus prisitaikėliškumas. Štai kas nutinka, kai pažeidžiamas dvasinis matmuo. Būk tu geriau šaltas, būk tu geriau aršus mano priešas, bet nebūk bailus menkysta be nuomonės ir charakterio. Geriau turėk tvirtą nuomonę, priešingą manajai, bet nepataikauk man ir “nesilyzink”. Taip turėtų pasakyti tie, kuriems šiandien pataikauja “pažangos” atstovai. Bet jie nepasako. Vadinasi, jiems tinka ir patinka. Vadinasi, jie patys tokie pat - godūs ir bailūs.
Saulius, persekiodamas krikščionis, tikėjo tuo, ką darė, ir darė tai užtikrintai. Dievui tereikėjo jį pakeisti, apsukti į kitą pusę, ir jis su tuo pačiu uolumu jau žygiavo kaip Dievo žmogus. Kaip nebuvo drungnas ir karštakošis Petras. Atėjus kareiviams ir tarnams suimti Jėzų, Petras puola Jį ginti ir nukerta tarnui ausį. Visiškai neužilgo tas pats Petras sugeba net tris kartus išsižadėti To, Kurį ką tik gynė. O dar po kelių dienų jis jau pirmas įbėga į tuščią kapą, Jėzui prisikėlus.
Vydūnas: Asmenybės Ugdymo Filosofija
Vydūnas (Vilhelmas Storostas) buvo iškili asmenybė, filosofas ir kultūros veikėjas, kurio idėjos turėjo didelę įtaką lietuvių tautinei savimonei ir asmenybės ugdymui. Gimęs 1868 m. kovo 22 d., jis baigė Ragainės mokytojų seminariją ir dirbo mokytoju, vėliau dėstė Tilžės gimnazijoje. Vydūnas įkūrė Tilžės giedotojų draugiją ir aktyviai dalyvavo Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų veikloje.
Anksti pradėjęs aiškintis, kas yra tauta ir kokie veiksniai lemia jos autentiškumą bei atsparumą, Vydūnas gilinosi į klasikines Europos tautų filosofijas ir teosofiją. Savo filosofinėse pažiūrose jis jungė senovės indų filosofiją su neoplatonizmo bei krikščionybės elementais. Vydūną žavėjo indų mokėjimas kovoti dėl savo teisių nenaudojant prievartos. Jis manė, kad neišnykti gali padėti tik tautos ištvermė, orumas ir jos narių atsakomybė.
Vydūnas suprato, kad dėl tragiško lietuvių tautos likimo kalti ne tik „svetimieji“, todėl jis reikalavo ugdyti atsakomybės už tautos likimą jausmą, vidinę atsparą ir moralinį tvirtumą. Mąstytojas vengė krypti į smulkmenas ir daugiau aptarė esminius dalykus. Vienas pagrindinių Vydūno filosofijos bruožų yra kritikos vengimas. Trumpai teužsimindamas apie galimas lietuvių tautos gyvenimo klaidas, filosofas daugiau mini tai, kas būtų tinkamiausia lietuvių tautai. O svarbiausia Vydūnui - tautos moralinio atgimimo ugdymas. Jis kvietė tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, „didėti iš vidaus“. Visa tai ir nulėmė Vydūno filosofijos kryptingumą bei problematiką. Jam rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste.
Tautiškumo idealas Vydūnui nebuvo galutinis tikslas, todėl jam buvo svetimas nacionalizmas ir šovinizmas. Žmonija negali egzistuoti be tautų, kaip ir be individų. Manoma, jog to sėmėsi Vedose, ir todėl kai kurie mokslininkai Vydūną tapatina su XIX-XX amžiaus Indijos mąstytojais, induizmo religijos reformatoriais (kaip Rabindranatas Tagorė, Mahatma Gandis, Aurobindas Ghošas ir kt.).
Vydūnas suprato, kad žmogus turi suvokti save. Teigė, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškosios esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas - visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus. Kitas dvasinio augimo lygmuo yra tautiškumas. Žmogus privalo jausti ryšį su jį supančia aplinka, kalba, istorija, papročiais. Visa tai Vydūnas skelbė savo filosofiniuose traktatuose, straipsniuose, skaitydamas paskaitas.
Orumas: Esminė Vertybė
Orumas - tai sąvoka, kuri yra fundamentinis žmogaus teisių pagrindas. Tai vertybių pagrindas, kuriuo grindžiamos kitos svarbios socialinės vertybės. Remiantis orumo koncepcija, statomos bene visos demokratinės vertybės. Žmogaus orumą gina įstatymas, tai garantuoja daugelio Europos ir kitų šalių konstitucijos. Konstitucijos 21 straipsnis skelbia: “Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žaloti žmogų, žeminti jo orumą, kankinti, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes”. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1 straipsnis teigia, kad “Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis”.
Orumas - moralės filosofijos terminas, kurio negalima griežtai apibrėžti, tačiau jis susijęs su savo vertės pajautimu ir jį atitinkančiu elgesiu. Tai asmeniui prieinama dimensija, pasirengimas ginti, saugoti, palaikyti savo žmogiškąją vertę. Orumas yra asmenybės išraiška, apeliuojanti pozicija, kad jis kaip toks yra čia ir dabar. Tai nekvestionuojama ir priimama besąlygiškai. Visi žmonės turi būti traktuojami kaip iš prigimties turintys orumo.
I. Kanto oraus žmogaus samprata atskleidžia, kad orumas yra susijęs su autonomijos reikalavimo priėmimu. Tai reiškia, kad “aš pats apsprendžiu savo veiksmus, savo valią, norus”, neprarandant savųjų. Orumas yra asmenybės išraiška. Tai ne tik išminties ir dorovės elementas, bet ir racionalus bei kritiškas savęs vertinimas.