Kristijonas Donelaitis, XVIII a. Rytų Prūsijos šviesuolis, paliko gilų pėdsaką lietuvių literatūroje. Tačiau jo kūryba, ypač eilėraštis „Tamsybių dievas“, neretai interpretuojama siaurai, neatsižvelgiant į to meto visuomenės pasaulėžiūrą ir intelektines sroves. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokie psichologiniai klausimai galėjo kilti K. Donelaičio aplinkoje, ir kaip jie atsispindi jo kūryboje, atsižvelgiant į XVIII a. Prūsijos visuomenės pasaulėžiūros virsmą ir skirtingas to meto teologines bei filosofines pažiūras.
Pasaulėžiūros virsmas XVIII a. Prūsijoje
Naujieji amžiai Europai atnešė didžiules permainas, kurios lėmė idėjų įvairovę ir perversmą visuomenės pasaulėžiūroje. Bažnyčios skelbiamų idealų neatitikimas realiems veiksmams kurstė visuomenės nepasitenkinimą ir antiklerikalizmą, o tai XV a. iš dalies lėmė Reformacijos pradžią. Tačiau netrukus prasidėjo kovos tarp krikščioniškų konfesijų, kuriomis pasinaudojo valstybių vadovai, sukeldami Europoje trisdešimtmetį karą (1618-1648).
XVI-XVII a. reformacinis palikimas įgijo sisteminį pavidalą, tačiau prarado spontanišką tikėjimo autentiškumą ir iš dalies sugrįžo į scholastikos vėžes. XVII a. pirmieji pietistinio judėjimo atstovai Prūsijoje teigė, jog reikalinga antroji reformacija, nes visiškai nutolta nuo esminių Reformacijos iškeltų principų ir netgi paties M. Liuterio idėjų. Jie rėmėsi ne tik M. Liuterio mokymu (ypač jo skelbta individualybės idėja), o ir mistikais, nesureikšmindami išorinio religingumo ir dogmų, bet išryškindami vidinio žmogaus gyvenimo ir visuomenės humanizavimo svarbą.
Tačiau XVIII a., ypač Rytų Prūsijoje, pietizmas tapo nuo visuomenės reikalų atsiribojusiu sektantišku judėjimu, kurio nariai pasižymėjo ypatinga pamaldumo praktika, asketizmu ir įvairiais prietarais. Karaliaučiuje kovai su pietizmu 1707 m. dvasininkai sukūrė organizaciją, kurią palaikė didesnė išsilavinusios visuomenės dalis, neišskiriant teologų bei kunigų. To meto žmonės nestokojo ne tik blaivaus proto ir kritiškumo, bet ir drąsos kritikuoti viduramžiškas religines pažiūras.
"Tamsybių dievas": kontekstas ir interpretacijos
Kokie „tamsybių dievo“ tarnai galėjo skleisti „nuodus“ Donelaičio aplinkoje? Į šį klausimą galbūt galėtume atsakyti, jeigu geriau pažintume visuomenės pasaulėžiūrą Prūsijoje XVIII a.
Taip pat skaitykite: Gudraus elgesio reikšmė
1736 m. Karaliaučiuje buvo pabandyta viešai suvaidinti rašytojos Luise Adelgunde Victoria Gottsched komediją „Šventeiviškumo spielčiai“, kurios veiksmas vyko Karaliaučiaus Fridricho kolegijoje. Tai buvo pietistus pašiepusi komedija, kuri buvo apšaukta „skandalingu paskviliu“ ir spektaklis uždraustas. Pietizmą ir profesorius pietistus kritikuoti bei pajuokti išdrįso netgi Karaliaučiaus universiteto teologijos studentai. Intensyviausios profesorių pietistų ir antipietistų kovos (įsitraukiant studentams) Karaliaučiaus universitete vyko 1737 m., - taigi K. Donelaičiui studijuojant teologiją.
Galima teigti, jog daugiausiai kritikos XVIII a. susilaukė būtent pietistų nuostatos, nors švietėjai neabejotinai kritikavo ir liuteronų ortodoksų pažiūras. Jeigu lygintume pietistų, liuteronų ir kalvinistų ideologiją, pietizmui artimiausias buvo kalvinizmas. Tad nenuostabu, jog karalius Frydrichas Vilhelmas I, pats būdamas kalvinistas, pietizmą protegavo, o į Prūsiją atvykę kolonistai (didelę dalį jų galėjo sudaryti kalvinistai) labai greitai priėmė pietizmą ir jį entuziastingai propagavo.
Pietistų ir kalvinistų pažiūrų skirtumai labai menki, o Apšvietos idėjų kontekste jų Dievo sampratą išties galima traktuoti „tamsybių dievu“. Apie panašias protestantų (tiek liuteronų, tiek kalvinistų bei pietistų) pažiūras byloja jų religinės giesmės. Tyrimai rodo, kad didelių dogminių skirtumų tarp liuteronų ir kalvinistų (bei pietistų) giesmių netgi nebūta.
Kalvinistų tikėjimui ir jų giesmėms didžiausią įtaką darė jų suabsoliutinta predestinacijos dogma. Predestinacijos dogma, metafizinio blogio (velnio) pasaulyje ir žmogaus prigimties sugedimo akcentavimas, atsiribojimas nuo pasaulio ir pasiruošimo amžinybei pastangos buvo pagrindiniai kalvinistus ir pietistus vienijantys ideologiniai principai, bet pietistai itin griežtomis nuostatomis ir prietarais kalvinistus turbūt visgi pranoko.
Naujosios teologijos įtaka
Tuo pat metu Prūsijoje sklido ir labai modernios teistinės idėjos. Jau XVI-XVII a. būta aiškaus atsiribojimo nuo konfesinės priklausomybės pareiškimų, neneigiant pačių krikščioniškų vertybių. XVIII a. stiprėjo tikėjimo individualizmas, plito „slaptų draugijų“ veikla - „rozenkrancininkų, masonų, iliuminatų ložių, kultivuojančių „išgrynintą“ krikščionybę.“ Deistai ir naujojo protestantizmo pradininkai skleidė idėjas, remdamiesi Apšvietos idealais. Teologų ir kunigų Prūsijoje pažiūros buvo išties įvairiaspalvės.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Visas konfesijas vienijančiu pagrindu tapo racionalusis protas ir bendri humanistiniai idealai. Išskiriami trys naujosios teologijos formavimosi veiksniai: tai „tikėjimo išpažinimo suprivatėjimas“, atskirų visuomenės sluoksnių kultūros sekuliarėjimo procesai ir „nauja protu pagrįsta žmogaus prigimtinės teisės samprata, sukūrusi prielaidas valstybės ir teisės savarankiškumui“. Šie veiksniai lėmė kardinalius pasaulėžiūros pokyčius, ypač požiūrį į žmogaus prigimtį ir jo būtį, atmetant Viduramžių teologijoje itin eskaluotą nuopuolio idėją.
Nors politiniai Reformacijos padariniai turėjo didelę įtaką, visgi naujosios protestantų teologijos esminiai bruožai kildinami iš Apšvietos: tai „istorinis kritinis Biblijos tyrinėjimas, genetinė, psichologinė ir sociologinė religijos analizė, religijos kritika, religijos sąsajos su morale ir menais, jos savarankiškumo idėja“. Protestantizmas, kritikuodamas ortodoksiją, atsivėrė naujajai filosofijai ir XVIII a. perėjo nuo vadinamojo „senojo“ prie „naujojo“ protestantizmo.
Naujo tipo pamokslai ir pakitusi tikinčiųjų pasaulėžiūra
Apie moderniosios teologijos apraiškas ir pakitusią tikinčiųjų pasaulėžiūrą XVIII a. Prūsijoje byloja išlikę kunigų pasisakymai, pamokslai. Prūsijoje teologijos pokyčiai, naujo tipo pamokslai, daugiausiai sklido iš Anglijos ir Prancūzijos. Konservatyvioje Prūsijoje naujovės sunkiai skynėsi kelią, buvo atkakliai laikomasi senosios sunkiai suprantamų ir bedvasių pamokslų sakymo tradicijos.
Dar ilgai buvo sakomi vadinamieji „dogmatiniai“ arba „bibliniai“ pamokslai, kurie paprastiems žmonėms buvo sunkiai suprantami, tuo tarpu naujojo tipo pamoksluose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas aktualiems žmogaus būties klausimams, pačiam tikinčiojo gyvenimui. Dėmesys socialinėms problemoms Švietimo pamoksle sugyveno su subjektyvizmu ir individualizmu. Buvo netgi pageidaujama, kad pamokslininkas išmanytų ne tik teologiją, bet ir įvairius gyvenimo dalykus, kad galėtų tinkamai patarti ir padėti tikintiesiems; taigi švietėjai pamokslininkai prisiėmė pasaulietinių lavintojų pareigas ir buvo aktyvūs visuomenėje.
Švietėjų pamoksluose išryškėjo tai, kas iki tol buvo tik antrinis pamokslo tikslas - gyvenimiškų tiesų teigimas. Tokiuose pamoksluose Šventojo rašto skaitinys tapo ne pagrindu, o tik išeities tašku, tarnavusiu kitiems mokymo tikslams. Buvo tikima, kad pamokslininkas, kuris rūpinasi ne tik dvasiniais (doriniais) parapijiečių reikalais, bet ir jų gerove, yra vertingesnis.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
XVIII a. stiprėjo kritinis mąstymas, pakito požiūris į Bibliją, keitėsi tikėjimo bei Dievo samprata. Anot švietėjų, žmogų vertinti reikia iš jo elgesio, o ne atsižvelgiant į tikėjimą, nes „tas, kurs netikros Wieros yra, kartais gerraus passielgias‘ už tą, kurs tikrą tur Wierą“. Labai panašiai K. Donelaitis gyvenimo antroje pusėje yra užsiminęs apie reformatus - jog ir tarp jų esama gerų žmonių, kaip tarp liuteronų - bedievių. Į Bibliją imta žvelgti kritiškai, buvo suabejota netgi jos aktualumu ir edukacine reikšme.
Visuomenės pasaulėžiūra pamažu vadavosi iš biblinių mitų ir sparčiai tolo nuo jos apspręstos pasaulio ir žmogaus sampratos. Požiūris į žmogaus prigimtį nuo šiol rėmėsi ne religiškai pagrįsta, viduramžių teologijos suformuota nuopuolio idėja, bet prigimtinės teisės samprata, priimta valstybės piliečių sutarimu. M. Liuterio ir liuteronų ortodoksų pasaulėžiūrą, kuri akcentavo blogą žmogaus prigimtį, metafizinio blogio (velnio) veikimą pasaulyje ir žmogaus kentėjimą kaip natūralią tikinčiojo būseną, pakeitė žmogaus laimės idėja - ne anapusiniame, bet šiame gyvenime.
K. Donelaitis ir jo epochos mentaliteto pokyčiai
Apie K. Donelaičio epochoje vykusius esminius mentaliteto pokyčius kalbėjo ir rašė jame aktyviai dalyvavusieji - tai yra patys teologai, pamokslininkai. Goniondzo klebono Teodoro Mietelskio pamokslas, kuris sakytas 1801 m. sausio 1 d., atspindi Švietimo epochos raštus. Pamokslas buvo apie įvairius pasaulio pasikeitimus, o ypač tuos, kurie vyko XVIII amžiuje tautose, valdžiose, žmonių charakteryje ir požiūryje, moksluose ir proto šviesoje; atkreipiant dėmesį į tų pasikeitimų priežastis ir ko turi imtis žmonių giminė, idant naujas amžius jai būtų laimingas.
T. Mietelskis ieškojo „universaliųjų žmogaus egzistencijos atramų“, ryžtingai kritikavo teiginius apie žmogaus „lemtį būti nelaimingam“, jo blogį, sugedimą. T. Mietelskis iš esmės kritikavo tai, ką XVIII a. pirmoje pusėje tvirtino liuteronai ortodoksai. Šį požiūrį labai gerai atspindi K. Donelaičio „Metuose“ vaizduojamas religingasis Selmas. Jo pomėgis barti, peikti, smerkti vos išgyventi išgalinčius ponų nustekentus būrus, pabrėžti apokaliptinius ženklus, nuolat velniuotis, o sunkią būrų dalią ir Pričkaus smurtinę mirtį pateisinti „Dievo valia“ - visa tai, T. Mietelskio žodžiais tariant, yra žiaurumas ir pasityčiojimas iš vargšų. Šis religingojo ortodokso paveikslas „Metuose“ yra aiški K. Donelaičio ironija.
K. Donelaičio laikmečiu (kaip, beje, ir šiandien) krikščionys - tarp jų ir patys teologai bei kunigai - nebuvo vienalyčiai: šalia „fasadinių tikinčiųjų“ ir itin fanatiškų asmenybių (nepajėgiančių mąstyti ir savo širdimi sekti), visada buvo nuoširdžių bei mąslių krikščionių. Švietimo laikų krikščionis, pažindamas ir priimdamas tikėjimo tiesas, remiasi asmenine patirtimi ir kuria savo grynai asmeninį santykį su Kūrėju.
Švietėjams būdingas K. Donelaičio santykis su Dievu atsispindi jo laiškuose ir kituose archyviniuose šaltiniuose, ypač - Tolminkiemio žemių separacijos byloje. Čia į Dievą kreipiamasi kaip į geriausiąjį draugą, „širdies žinovą“, jam išsakant savo jausmus ar situaciją. Dievas čia toli gražu ne „gerasis tėtutis“ (kaip „Metų“ Selmui), bet „teisingasis dievas“, dažnai tapatinamas su pačiame žmoguje slypinčia dvasine galia (sąžine). K. Donelaitis jaučiasi ne bejėgiu „gerojo tėtučio“ vaikeliu, bet Dievo bendradarbiu, siekiančiu puoselėti teisingumą ir juo pagristą visų žmonių laimingą būtį, padedant vargšams ir skriaudžiamiesiems.
Intelektinės kovos ir modernios teologijos link
Galima teigti, jog K. Donelaičio laikais „vienintelės tiesos“ Prūsijoje nebuvo: vyko skirtingą pasaulėžiūrą išpažįstančiųjų teologų debatai ir net kovos. Intelektualai kūrė savitą teistinę, neretai panteistinę, filosofiją (Friedrichas Schileris, Johanas Herderis, Johanas Goethe), gerokai prasilenkiančią su to meto krikščioniškomis tiesomis. Dėl to kai kuriems jų (tarp jų ir Imanueliui Kantui) buvo netgi uždrausta pasisakyti religiniais klausimais. Tai įkvėpė naujosios protestantizmo teologijos pradininką Friedrichą Schleiermacherį (1768-1834).
XVIII a. Apšvietos vertybėmis pagrįstos modernios teologijos ir pasaulėžiūros link buvo einama jau tuo metu, kai K. Donelaitis studijavo Karaliaučiaus universitete. Universitete tuomet dominavo Apšvietos idėjos ir būta skatinimo „atvirai mąstyti teologiniais klausimais“, todėl tvirtinama, jog „Donelaitis Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą neabejotinai lankė laikais pokyčių, iš kurių pamažu išplaukė moderni pasaulėžiūra.“
tags: #gudrus #psichologinis #klausimas