Įvadas
Asmenybės ugdymas yra nuolatinis procesas, kurio metu žmogus tobulėja, įgyja naujų žinių, įgūdžių ir vertybių. Šiame procese svarbią reikšmę turi gyvenimiška patirtis, kuri formuoja žmogaus požiūrį į pasaulį, padeda suprasti save ir kitus, bei prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkybių. Straipsnyje aptariama, kaip gyvenimiška patirtis veikia asmenybės ugdymą, kokie elementai yra svarbūs šiame procese, ir kaip galima efektyviausiai pasinaudoti patirtimi asmenybės tobulėjimui.
Asmenybės ugdymo elementai folkloro ansambliuose
Folkloro ansamblių vadovai, dalindamiesi darbo su pradinukais patirtimi, akcentuoja, jog pradinio lavinimo etapas folkloro ansamblyje primena žaidimą. Tai atitinka pradinukų psichinio išsivystymo tarpsnį, polinkius, poreikius žaisti, judėti, juoktis, fantazuoti, bendrauti, pažinti. Vadovai leidžia vaikams patiems pasirinkti, ką jie nori daryti. Pirmosiose repeticijose naujieji nariai gali būti tik stebėtojais ir klausytojais. Jeigu vaikai yra drąsūs, jie į darbo procesą įsijungia iš karto, jeigu ne - jiems nėra daromas spaudimas, gali tiesiog repeticiją stebėti iš šalies. Svarbu kryptingai siekti repeticijoje užsibrėžto tikslo.
Atlikus interviu analizę, galima išskirti keletą vaikų lavinimo elementų, kuriuos respondentai taiko ugdymo proceso pradžioje. Dažniausiai vadovai darbą pradeda vaikų balsų lavinimu bei formavimu. Vaikai mėgdžioja balsus. Tačiau to neužtenka, nes norint, kad vaikai gerai valdytųsi balsą, reikalingas taisyklingas kvėpavimas, kurio svarbą pabrėžia visi respondentai. Kvėpavimui lavinti tinka muzikinio lavinimo praktikoje taikomi įprastiniai pratimai (pvz.: vaiko guldymas ant suolo, "baliono pūtimas" ir t.t.). Dikcijai ir artikuliacijai lavinti vadovai naudoja vienskiemenes daineles (pvz.: "Šarkela varnela"), patarles, greitakalbes. Nemaža dalis apklaustųjų šalia balso formavimo, kaip pradinio vaikų lavinimo elemento, įvardija liaudies žaidimus ir ratelius.
Šie elementai įsiterpia į atskiras repeticijos dalis: dainavimą, šokimą, muzikavimą. Vadovų teigimu, repeticijose būtina folkloro žanrų įvairovė todėl, kad vaikai yra maži, jiems vienas dalykas ilgai mokytis nusibosta, nebesukoncentruoja dėmesio. Kad nejaustų darbo monotonijos, pradinukams turi būti nuolat įdomu, todėl vadovai stengiasi repeticijose įvesti žaidybinius pratimus iš įvairių folkloro žanrų. Kartais įprastinio repeticijos modelio nesilaikoma. Būna ir taip, kad užsiėmimų metu tik šokama arba tik dainuojama.
Apibendrinant pirmąjį klausimyno bloką apie vaikų atranką ir įtraukimą į folkloro ansamblio veiklą, galima teigti, kad į kolektyvą yra priimami visi norintys vaikai, net ir tie, kurie neturi išlavintos muzikinės klausos. Informacija apie ansamblį skleidžiama per vaikų darželius, priešmokyklines grupes, pradines mokyklas, spaudą ir skelbimus. Su naujai atėjusiais vaikais ansamblio vadovai tam tikrą laiko tarpą dirba atskirai arba iš karto jungia prie vyresnėsios kolektyvo narius. Naujo nario ugdymo proceso pradžioje mokoma taisyklingo kvėpavimo, lavinamas ir formuojamas natūralus balsas. Visa tai vaikams stengiamasi pateikti žaidybine forma.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis vaikystėje
Tradicinio dainavimo mokymo pakopos
Tyrimo rezultatai atskleidžia, jog visuose kolektyvuose darbas su vaikais pradedamas balso lavinimu ir formavimu. Todėl yra labai svarbu išsiaiškinti, kokiais principais, metodais, pakopomis vyksta tradicinio dainavimo mokymo procesas. Respondentai išskiria tris tradicinio dainavimo mokymo pakopas. Ankstyvosios arba pirminės dainavimo pakopos tikslas - vaiko dainavimo įgūdžių suformavimas, klausos ir balso lavinimas. Svarbu kuo ilgiau vaikus mokyti dainuoti individualiai. Kol naujokai nesugeba reikiamai intonuoti garsų, pasak respondentų, nereikia skubėti jų jungti į didesnį ansamblį. Vidurinėje dainavimo pakopa siekiama išmokyti vaikus tradicinio "turavojimo", t.y. dainavimo dviem balsais. Aukščiausioji dainavimo pakopa - sutartinių giedojimas. Lietuvių kultūroje sutartinės vertinamos kaip unikali dainų rūšis, todėl privaloma vaikus ugdyti pajusti jų vertę, prasmę ir grožį. Egzistuoja respondentų, kurie dainavimo mokymo pakopomis laiko taisyklingo kvėpavimo mokymą, dikciją, artikuliaciją. Neturėtume rėkti "nesavais" balsais ir galvoti, kad tai yra folklorinis dainavimas. Dainavimo metu vyksta dainos kūryba, o ne jos atlikimas, todėl dainuoja galvodamas ne apie balso pastatymą, o apie dainos turinį, dainininkas turi maksimaliai išgyventi dainos situaciją.
Dainavimo mokymas ansambliuose skirstomas į: vokalinio ir intonacinio lavinimo pratybas, išmoktų dainelių kartojimą ir naujos dainos mokymą. Kadangi tradicinis dainavimas yra specifinis, todėl siekta išsiaiškinti, kokius pratimus vadovai naudoja intonaciniam ir vokaliniam lavinimui. Klausa ir dainavimo įgūdžiai pradeda vystytis klausantis intonacijų, raiškios, ritmuotos kalbos. Vaikai mėgdžioja balsus, bei kiti muzikos praktikoje žinomi pratimai; žaidžiami garsiniai žaidimai tol, kol vaikas išmoksta išlaikyti garsą. Trys kolektyvų vadovai teigia, kad repeticijose intonaciniai ir vokaliniai pratimai nenaudojami, nes, pasak respondentų, tam tinka visos vaikų dainuojamos dainos. Svarbu vaikų dainavimo diapazonas. Mažieji paprastai nemoka valdyti balso, todėl dirbant individualiai, galima išmokyti vaikus valdyti jį nuo labai aukštų iki žemų natų, kiek jis gali, kiek leidžia balsas. Įpratus dainuoti siauro diapazono kūrinius (vaikų dainos dažniausiai būna siauro diapazono), vėliau vaikai sunkiai padainuoja aukštesnėje tonacijoje.
Pateikus klausimą apie dainavimo mokymo metodus, daugelis apklaustųjų tvirtina, kad dainuoti moko pavyzdžio ir atkartojimo metodu, kitaip tariant, klausymo - kopijavimo. Šis metodas yra įsitvirtinęs įvairių tautų liaudies muzikoje. Pirmiausia, kaip pataria vadovai, reikia ieškoti balso atpalaidavimo, kad gerklė atsidarytų, smakras būtų laisvas. Balsas skambėtų aiškiai, sodriai ir jis nebūtų užspaustas. Atpalaidavęs smakrą, vaikas turi atrasti sau patogų dainavimą ir valdyti balsą. Sunkiausia vaikams būna išsižioti ir atpalaiduoti apatinį žandikaulį. Yra tokių, kurie išvis sunkiai prasižioja ir tai gali padaryti tik po metų darbo. Aišku, daug ką sąlygoja prigimtinis silpnas balsas. Pirmiausia vaikas turi pasitikėti savimi, nebijoti ir nesigėdyti dainuoti klaidingai ar parodyti savo balsą. Balsui atverti trumpesnio laiko kaip metai - nėra. Balsas atveriamas, bet dainavimo niuansų vaikas dar neturi. Tai priklauso ir nuo paties vaiko galimybių. Vaiko balsui atverti idealiausia vieta - gamta (įvairios stovyklos, žygiai). Kartais prašoma vaikų įsivaizduoti, jog dainuojame lauke, kai balsas gali eiti toli, kartais dainuojame po vieną ar grupelėmis dialogo forma. Vaikams liepiama cypti, o kas dainuoja žemai, tiems liepiama dainuoti žemai. Dar vienas būdas - pašaukti juos į kitą mokyklos galą. Tinka įvairios šokdynės, erzinimai, šūkavimo pratimai, ilgi tęstiniai garsai, dialogai, piemenų (tam geriausiai tinka oliavimai, nes juose yra daug tęsiamsų natų, jie atliekami labai garsiai) dainos, žaidimai, dainuojamos sutartinės, vaiko balso diapazono ribose atliekami pratimai bei nesudėtingos dainelės; įrašomas vaikų dainavimas į garso juostelę ir duodama jiems pasiklausyti. Gerai išgirsti savo balsą galima dainuojant švelniai pridėjus abu delnus po smakru. Jeigu vaikui neišeina, jo balsas užspaustas - tai yra kompleksas. Dauguma laikosi tokios nuomonės, kad vaiko balsas atsivers kartu su jo asmenybe, kai jis pasijaus visiškai laisvas, kai jam patiks dainuoti.
Klausiant, kaip vyksta vaikų folklorinio balso formavimas, daugelis respondentų atsakė, kad specialiai folklorinio balso neformuoja. Folklorinis balsas ir yra tas natūralus balsas, kuriuo vaikas kalba, šūkauja. Dažniausiai, kaip jau buvo minėta, jis išgaunamas kopijuojant vadovą. Mažiukams tai pavyksta savaime. Tai ir yra natūralaus folklorinio balso formavimo pagrindas. Jeigu mokytojas dainuoja liaudiškai, tai ir vaikas išmoksta. Naudinga pasiklausyti autentiškų garso bei video įrašų. Mokydamiesi naujų kūrinių, vaikai pakartoja vadovo padainuotą dainos frazę ar visą posmelį ir keliskart kartodami jį įtvirtina. Tokiu būdu labai greitai įsisavinami nauji žodžiai ir melodija. Naujų dainelių melodijas mokoma skiemenimis (pvz. dra, ko, dra), o mokydamiesi aiškaus tarimo, vaikai lėtai ir aiškiai iškalba visus dainos žodžius. Jeigu nesugeba padainuoti greito tempo dainelės, tekstas sakomas tyliai artikuliuojant. Vaikus mokoma dainuoti pritariant kanklėmis.
Pradedant mokyti pradinukus dainų, vadovai atkreipia dėmesį į keletą būtinų sąlygų. Dainos tekstas turi būti suprantamas, nes jie dažniausiai neįsimena. Siužetai - tik vaizduojamojo pobūdžio, labai aiškūs ir suprantami, pasakojantys apie gerai žinomas gyvūnėlių ir žvėrelių darbus bei nuotykius. Žodžiai turėtų būti lengvai ištariami, pvz.: a, ą, e, ė, į, y, u, ū, ė, o, a, ė, š, ž, dž, r, k, l. Dainelės diapazonas neturėtų būti didesnis nei pirmosios oktavos d1-a1, nes šio amžiaus vaikai geriausiai intonuoja kvintos intervalo apimtyje. Rekomenduotinos melodijos, pagrįstos mažosios tercijos apdainavimu; šios intonacijos sudaro lopšinių ir žaidiminių melodijų pagrindą, vaikui jos gali būti jau girdėtos ir todėl lengviau išmokstamos. Dainelėje neturėtų būti daug skirtingų muzikinių frazių, pageidautina, kad jos būtų panašios viena į kitą. Tai variantai, kurie simetriškai kartojasi. Parinkti vaikams tinkamą dainelę nėra labai lengva. Jei tinka melodija, ritmas, diapazonas, tempas, tai kartais tenka atsisakyti vienos ar kitos dainelės dėl mažiems vaikams nesuvokiamo turinio. Mokant dainelę, ją būtina daug kartų pakartoti ir rekomenduotina tai daryti visada žaidybinėje situacijoje. Idealu, kai vaikas išmoksta teisingai intonuoti melodiją dar iki tol, kol įsimena dainelės žodžius. Daugiausia tinkamų dainų yra gyvūnijos apdainavime. Tokio tipo daineles vaikai labai greitai įsimena ir puikiai atlieka.
Taip pat skaitykite: Socialinė patirtis ir jos reikšmė
Dainų vedėjų paieška ir ugdymas
Buvo prašoma pasidalinti patirtimi, kaip atrasti iš viso ansamblio tą vaiką, kuris galėtų vesti dainas. Šioje situacijoje nuomonės būta įvairios. Dainų vedantieji išsiskiria iš kitų savo drąsa, stipriu balsu ir nepriekaištinga klausa. Dainas gali vesti kiekvienas vaikas. Jie pataria dainas vesti visiems vaikams nors po posmelį. Šiuos vaikus atskirai ruošia tik vienas vadovas. Jo nuomone, tiesiog vaikus reikia ruošti, kad būtų kuo pakeisti. Jeigu vedantysis turi nelabai stiprų balsą, tai neaišku ar jis gerai užves dainą koncerto metu. Jeigu "turavuoti" gali ir vidutiniokas, tai vedantysis turi būti labai stiprus, nes jam reikia "atlaikyti masę". Didžiojoje dalyje ansamblių vedantieji atskirai dainuoti nemokomi, jie dainuoja kartu su visu ansambliu. Jeigu vaikas vedantysis, tai jam dainą užvesti nėra jokių problemų. Toks stipraus balso savininkas dažniausiai išsiskiria jau nuo pirmosios repeticijos. Svarbu parinkti tokiam vaikui dainą pagal jo charakterio savybes.
Analizuojant gautus tyrimo rezultatus, paaiškėjo, kad visuose ansambliuose pradinukai mokomi tradicinio "turavojimo". Pradėti mokyti vaikus "turavuoti" vadovai pataria tada, kai bus dainuojamas gražus unisonas. Tuomet vaikai greitai "pagauna" ir vieni iš kitų išmoksta, prisitaiko. Viename interviu pateiktas dainavimo antru balsu mokymo būdas: "turiu tam susikūrusį pratimą. Dauguma išmoksta girgždami mano balsu. Pirmiausia dainuoju su jais vienu balsu, paskui pradedu atitarti, vėliau vienas kitas "prisiglaudžia" prie mano balso, o dar vėliau aš nutylu, jie atitaria vieni. Pajunta "turavojimo malonumą" ir tuo labai džiaugiasi". Jeigu dainuojantysis išmoksta tarti tris dainas - jis jau mokės tarti visas dainas.
Paklausus, ar giedamos vaikų ansambliuose sutartinės, buvo pateikta įvairių atsakymų variantų. Sutartinės negiedamos tik dviejuose ansambliuose iš dvylikos. Šią folkloro rūšį respondentai naudoja repeticijų metu kaip pratimus dainavimui, balso atvėrimui, o ne koncertinėse programose. Dainuodami jas vaikai įpranta prie tikslios ritmikos ir intonacijos, aiškios dikcijos. Vaikai jas dainuoja visi. Sudėtingesnėms sutartinėms reikalingas geras pasirengimas ir stiprūs balsai. Sceniniam sutartinių atlikimui dažniausiai ruošiamos vyresniosios klasės merginos. Tam tikra jaunimo dalis jomis tiesiog žavisi. Sutartinės šiuolaikiniam jaunimui, pasak respondentų, artimesnės negu dvibalsės dainos. Yra sutartinių giedotojų grupės, kurios turi parengusios sutartinių programas.
Išanalizavus tradicinio dainavimo mokymo būdus, galima teigti, kad pirma dainavimo mokymo pakopa siekiama natūralaus balso suformavimo ir gražaus unisono. Antrajame etape pradinukai mokomi tradicinio daugiabalsio dainavimo, kuris visuose ansambliuose vyksta pavyzdžio - kopijavimo metodu. Atliekant tradicines dainas yra labai svarbu, kad vaikas jas dainuotų natūraliu prigimtiniu balsu. Jis yra išgaunamas šūkšnių, piemenų, lauko dainų ir sutartinių pagalba. Šalia dainų, daugumoje ansamblių yra giedamos sutartinės, kurios daugiau skirtos ne koncertams, o vaikų intonaciniam ir ritminiam lavinimui.
Mokymas groti tradiciniais muzikos instrumentais
Kita veiklos sritis ansambliuose, reikalaujanti iš vadovo daug žinių ir papildomo laiko - tai mokymas groti tradiciniais muzikos instrumentais. Instrumentai yra įvairūs, todėl vadovas turi atsirinkti, su kokiais galėtų groti pradinukai. Gauti tyrimo rezultatai parodė, kad tradiciniais muzikos instrumentais grojama dešimtyje ansamblių. Dviejuose kolektyvuose tradiciniais instrumentais negrojama. Vadovai tikina, kad tam reikia papildomo laiko, o jo stinga.
Taip pat skaitykite: Kas yra psichikos sveikatos specialistas?
Humanistinis požiūris į ugdymą
Humanistinė psichologija atsirado JAV po antrojo pasaulinio karo kaip judėjimas, alternatyvus bihevioristinėms ir psichoanalitinėms orientacijoms psichologijoje, ir atsigręžė į grynai žmogiškas vertybes - laisvę, saviraišką, kūrybą, meilę, užuojautą. Asmenybę laikydama svarbiausiu savo tyrimų objektu, žmogų išryškino kaip esybę, apdovanota laisve, kūrybinėmis galiomis, sąmoningumu, kuriai būdingas poreikis suteikti savo egzistencijai dvasinę prasmę ir kuri visai neskaidoma į atskirus elementus - refleksus, pažintinius procesus, intelektualines žinias - į socialinius - biologinius automatizmus.
Minėta psichologija padeda suprasti, kad asmeniui būdingas pastovus tapsmas (tapimas asmenybe), kad asmuo yra aktyvus, autonomiškas, linkęs pasirinkti, galintis prisitaikyti ir kintantis. Kiekvienas žmogus yra vertybė, jo asmenybė - nepakartojama, unikali. Pozityvi žmogaus prigimtis skleidžiasi savaime, jei bręsdamas jei augdamas jis gali įgyvendinti savo pagrindinius fiziologinius (būti aktyvus, ilsėtis, maitintis, ssaugiai jaustis ir kt.) ir dvasinius poreikius - pirmiausia poreikį būti pastebėtam, išgirstam, išklausytam, poreikį būti suprastam ir priimtam tokiu, koks yra, poreikį mylėti ir būti mylimam. Humanistinės psichologijos tikslas - padėti žmogui priimti visa tai, kartu išsaugant gyvenimo prasmę, tikėjimą ir atsakomybę, padėti žmogui priimti ir įsisąmoninti visą savo patyrimą, koks jis bebūtų, kartu pozityviai augti. Įgavusi ,,trečiosios jėgos” pavadinimą, humanistinė psichologija apjungė filosofus, psichologus, sociologus ir pedagogus - visus tuos, kurie ieškojo labiau pozityvių ir gyvenimą įtvirtinančių žmogaus psichinės prigimties tyrimo ir analizės metodų.
Humanistinė psichologija atsirado kaip individualaus psichologų ir psichoterapeutų darbo su tūkstančiais suaugusiųjų ir vaikų, jų mokymo mokyklose patirties apibendrinimas. Nemažą įtaką šiai psichologijos krypčiai turėjo religijos ir Rytų filosofija. Jos kūrėjai atsisakė asmenybės psichoanalitinio biologinių instinktų ir vidinių konfliktų iškėlimo. Jie nepritarė fragmentiškoms elgesio psichologijos pažiūroms į asmenybę ir žmogaus tyrimus vien gamtos mokslų būdais, bet vertino dvasinę žmogaus prigimtį ir bendražmogiškąsias savybes. Humanistinio Amerikos psichologų judėjimo pagrindiniais lyderiais laikomi A. H. Maslow, C. R. Rogers ir A. Combs. A. H. Maslow savo koncepciją pagrindė motyvacijos studijomis, C. R. Rogers - psichoterapeuto darbo patirtimi, kurią apibendrino savo asmenybės teorijoje, A. Combs’o samprotavimų išeities tašku buvo kognityvinės pažiūros. Šių autorių idėjos atsispindi jų požiūriuose į ugdymą ir švietimą.
Apie 1960 m. kai kurių asmenybės psichologų ėmė nebetenkinti Freudo teorijos negatyvumas, bruožų psichologijos objektyvumas ir pašiepiamai vadinamos ,,žiurkių psichologijos” akivaizdus nereikšmingumas. Kitaip negu Freudas, kuris nagrinėjo ,,nesveikų” žmonių žemesniuosius motyvus, humanistinės krypties psichologai sutelkė dėmesį į ,,sveikų” žmonių siekius būti savarankiškiems ir įgyvendinti savo galimybes. Kitaip negu bruožų teorijos šalininkai, pateikinėję asmenybės profilius, jie teigė, jog asmuo yra vientisas, daug sudėtingesnis nei gali parodyti daugybės testų įvertinimai. Kitaip negu biheviorizmo mechanistinė analizė, kuri nuvertina subjektyvią patirtį ir sieja žmogaus elgesį su sąlyginėmis reakcijomis, jie ragino gilintis į tai, kaip žmogus patiria liūdesį ir džiaugsmą, susvetimėjimą ir artumą, neviltį ir pilnatvę. Humanistinės psichologijos pradininkų teorijos vaizdžiai parodo tai, ką pabrėžia humanistinė asmenybės samprata: žmogaus galias ir pasaulio suvokimą asmens (o ne tyrėjo) akimis. Asmenybės esmė - žmogaus dvasinė prigimtis, kurios turinį sudaro vidinė išmintis, meilė ir gera valia. Tuo kiekvienas žmogus yra vertybė, jo asmenybė - nepakartojama, unikali.
Tai, kad humanistinei psichologijai atsirasti turėjo įtakos daugelis Rytų ir Vakarų filosofijos ir psichologijos mokyklų bei religinė mintis, ir tai, kad šiame judėjime susiliejo tokios teorinės orientacijos kaip neopsichoanalizė, fenomenologija, geštaltpsichologija, egzistencializmas, tapo humanistinės krypties integruoto teorinio pagrindo stokos priežastimi. 1970 m. įvykusio Pirmojo tarptautinio humanistinės psichologijos kongreso vienu svarbiausių uždavinių buvo apibrėžti ir suderinti pagrindines šio judėjimo sąvokas.
Pozityvi žmogaus prigimtis skleidžiasi savaime, jei bręsdamas, augdamas jis gali įgyvendinti savo pagrindinius fiziologinius (būti aktyvus, ilsėtis, maitintis, saugiai jaustis ir kt.) ir dvasinius poreikius - pirmiausia poreikį būti pastebėtam, išgirstam, išklausytam, poreikį būti suprastam ir priimtam tokiu, koks yra, poreikį mylėti ir būti mylimam, kurio laikosi dauguma, jeigu ne visi humanistinės psichologijos atstovai. Būtent požiūris į žmogiškąją prigimtį tapo jų minčių traukos lauku ir visą humanistinį judėjimą vienijančiu elementu. Anot humanistinių psichologų, asmuo yra pastoviame tapsmo procese. Asmuo yra aktyvus, autonomiškas, į pasirinkimą orientuotas, prisitaikantis ir kintantis, išties nuolat ,,tampantis”. Nežiūrint sutarimo, kad tapsmo procesas apibūdina žmogaus prigimtį, humanistiniai psichologai nesutarė dėl šio proceso tikslių priežasčių. A. H. Maslow, C. R. Rogers ir kiek mažiau G. W. Allport tikėjo, kad tapsmo procesas turi biologinį pagrindą, bet jie vengė sugrįžti į paprastą biologinį determinizmą. A. H. Maslow manė, kad žmogaus būtis turi vidinę instinktų šerdį, kurioje slypi saviraiškos galimybės. Panašiai C. R. Rogers įrodinėjo, kad žmogaus organizme slypi vidinių potencijų kryptingo realizavimo galimybės. Tačiau May ir Bugental visas biologines prielaidas suprato kaip miglotas. Jie tapsmo procesą aiškino kaip savęs supratimo produktą ir troškimo spręsti egzistencijos diktuojamus atsitiktinumus patvirtinimą. G. W. Allport, A. H. Maslow ir C. R. ir palankios galimybės augimui ir saviraiškai. May buvo optimistas, galvodamas apie žmogaus prigimtį, bet jis taip pat tikėjo, kad ir blogis bei nerimas vaidina svarbų vaidmenį kaip pasirinkimo, atsakingumo, autentiškumo motyvai. Kiekvienam, neatsižvelgiant į tai, kokio amžiaus jis bebūtų, ypač svarbu būti pastebėtam ir priimtam tokiu, koks jis yra. Bėdos prasideda tada, kai vaikas negali realizuoti šio svarbaus poreikio - ir praranda galimybę mylėti, ir būti mylimam. Humanistinės psichologijos atstovų nuomone, jei tokios situacijos kartojasi, kyla antriniai jausmai, žlugdantys asmenybę, - abejingumas, pyktis, agresija.
Humanistinė psichologija pripažįsta spontanišką asmenybės raidą, kurią skatina ,,čia ir dabar” įsisąmoninimas. Humanistinės psichologijos požiūriu, pozityvi žmogaus prigimtis savaime skleidžiasi per autentiško buvimo savimi akimirkas, tarsi sustojant tyloje ir visiškai įsisąmininant, kas manyje vyksta. Tai pirmasis asmenybės tapsmo dėsningumas, kuriuo vadovaudamiesi, branginame buvimą dabarties momentu (,,čia ir dabar”), įsisąmonindami save. Antrąjį asmenybės tapsmo dėsningumą galima taip nusakyti: asmenybė sparčiau auga, įveikdama vidinį prieštaravimą tarp subjektyvaus suvokimo (,,koks esu”) ir savęs - trokštamo (,,koks noriu būti”) - įsivaizdavimo. Suvokimas trokštamo savęs ateityje yra pasikeitimų manyje dabar priežastis.
Humanistinės psichologijos tiesas šiandien patvirtina psichoterapinio darbo, pagrįsto geštaltinės psichologijos (psichologijos krypties, psichikos procesus laikanti vientisais ir neskaidomais elementais) principais, ir psichosintezės, kaip praktinės humanistinės psichologijos srities, patirtis. Savęs determinavimo tendencija pasireiškia kiekvieno žmogaus sugebėjimu pasirinkti tai, kas gerins jų gyvenimą. Savireguliacija - tai pripažinimas, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą saviraidos ritmą. Kaip negalima pakeisti upelio tėkmės, taip pašaline jėga negalima pakeisti žmogaus raidos. Šis principas leidžia kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti savo mintis, norus ir jausmų būdus. Jei kito žmogaus siūlomos paslaugos nesiderina su jo kryptingumu ir ritmu, jis jų nepriims. Padėti kitam galima tik tada, jei šis to nori, ir tik užmezgant tikrą ryšį su juo.