Vaikystės patirtis formuoja mus visą gyvenimą. Atrodo, jau seniai išaugta iš vaikiško amžiaus, o vis dar jaučiame, kad mus stebi „tėvai“, kurie sukritikuos atliktą darbą, išpeiks naują pirkinį ar tiesiog parodys nepasitenkinimą, kad ne laiku užsimanėme į pajūrį. Mes bijome „tėvų“ kritikos, priekaištų arba norime sulaukti jų pagyrimo, pripažinimo. „Tėvais“ gali tapti mūsų vadovai, sutuoktiniai, partneriai, gal net kolegos, kaimynai ar draugai. Visi tie, kurie mums kelia nepasitikėjimą savimi, kurių neigiamos nuomonės bijome. Stengiamės jiems įtikti, bet dėl to jaučiame, kad netenkame to, kas svarbu mums patiems. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip vaikystės patirtys veikia mūsų asmenybę, santykius ir bendrą gyvenimo kokybę, remiantis psichologijos teorijomis ir tyrimais.

Ankstyvosios trauminės patirtys ir jų ilgalaikis poveikis

„Kartu su pacientu tyrinėjant jo gyvenimo istoriją, aiškinantis jo prastos savijautos priežastis aiškėja, kad būta vaikystės traumų. Kaip dažniausią trauminę patirtį vaikystėje psichologė mini smurtą, tiek fizinį, tiek psichologinį. Šiuo metu, jos nuomone, dažniau pasitaiko psichologinio smurto apraiškų. Tačiau dalies traumuojančios patirties galbūt net patys nepastebime. Vaiką traumuoja ir besitęsiantys šeimos barniai ar „nekalbadieniai“. Pasak specialistės, šeimoje tvyranti įtampa formuoja įsitikinimą, kad pasaulis nėra saugi vieta. V. Čioraitienė pabrėžia, kad traumuoja valdingi ir manipuliuojantys tėvai, nes su jais užaugi išsigandęs ir įsitempęs, jautiesi bejėgis ir nevykęs. Kai kurios traumuojančios patirtys mums atrodo labai netikėtos. Nors pats žmogus jų neatsimena, bet jos gali turėti stiprų poveikį. „Pavyzdžiui, apleistumas, stabilaus ryšio nebuvimas, emocinio ar fizinio reagavimo stoka veikia net kūdikio smegenų vystymąsi. Ji pabrėžia, kad dėl ankstyvo streso galimi ir sveikatos sutrikimai - hormonų, imuninės sistemos. V. Trauminė patirtis vaikystėje psichiką gali paveikti labai įvairiai. V. V. Čioraitienė akcentuoja, kad nebūtinai po trauminės patirties simptomai pasireiškia iš karto. „Jie gali iškilti gyvenimo eigoje. Kartais vaikystės traumas pažadina kiti suaugusiojo gyvenimo įvykiai, pavyzdžiui, gimus kūdikiui moteriai gali kilti savos vaikystės išgyvenimų. Psichologės nuomone, visiškai išsigydyti nuo daugelio vaikystės traumų, tokių kaip netektis, išnaudojimas, smurtas, nėra įmanoma, sužeidimas lieka. V. Čioraitienės teigimu, įvairūs šaltiniai siūlo skirtingas terapines kryptis traumoms gydyti. Vieni teigia, kad labai veiksminga kognityvinė elgesio terapija, nes yra specifinių metodų potrauminio streso sutrikimams gydyti. Taip pat taikoma gyvūnų terapija, rašymo terapija. Pats žmogus irgi gali sau padėti. Pirmiausia gali pasidomėti literatūra apie traumų psichologiją, ji padės suprasti, kas su juo vyko. „Ypač svarbu traumas patyrusiems žmonėms turėti artimų žmonių grupę, palaikančią bendruomenę“, - žmogiškojo ryšio svarbą akcentuoja psichologė V.

Trauminės patirtys vaikystėje - smurtas, artimojo netektis, kiti grėsmingi įvykiai - yra gana dažnos. Šios patirtys siejamos tiek su vaikystėje, tiek su vėliau patiriamais emociniais, elgesio, socialiniais, akademiniais ir kitais sunkumais. Anksti pastebėjus su trauminėmis patirtimis susijusius psichologinius sunkumus, galima laiku suteikti tinkamą pagalbą.

Psichologinę traumą gali sukelti tokie įvykiai, kurie yra suvokiami kaip itin grėsmingi, juose būta grėsmės gyvybei ar sveikatai. Juos galima patirti tiesiogiai, pamatyti arba sužinoti, kad tai patyrė artimas žmogus. „Maži vaikai dėl raidos ypatumų dažnai negali papasakoti apie savo jausmus ar išgyvenimus po trauminių patirčių, todėl jų reakcijos neretai pasireiškia elgesiu, emocijomis ar fiziniais simptomais, - pasakoja doc. P. Želvienė. - Galima stebėti elgesio pokyčius - padidėjusį prisirišimą arba atsiskyrimo sunkumus, intensyvaus pykčio protrūkius, elgesį, lyg vaikas būtų mažesnis, negu yra, praradęs anksčiau įgytus įgūdžius ar atsiradus sunkumų mokantis naujų dalykų. Anot psichologės, jei šie požymiai išlieka ilgą laiką, ypač po žinomo trauminio įvykio, gali būti, kad vaikas patiria potrauminio streso simptomus. Tyrimai rodo, kad vienam iš penkių tiesiogiai trauminį įvykį išgyvenusių vaikų gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas. „Tėvams arba globėjams, artimiesiems gali būti sudėtinga pastebėti ir suprasti, kad pasikeitęs elgesys, pavyzdžiui, neramus miegas, gali būti susijęs su trauminiu įvykiu.

Ankstyvosios traumos ir smegenų vystymasis

Apleistumas, stabilaus ryšio nebuvimas, emocinio ar fizinio reagavimo stoka veikia net kūdikio smegenų vystymąsi. Dėl ankstyvo streso galimi ir sveikatos sutrikimai - hormonų, imuninės sistemos. Trauminė patirtis vaikystėje psichiką gali paveikti labai įvairiai. V. V. Čioraitienė akcentuoja, kad nebūtinai po trauminės patirties simptomai pasireiškia iš karto. Jie gali iškilti gyvenimo eigoje. Kartais vaikystės traumas pažadina kiti suaugusiojo gyvenimo įvykiai, pavyzdžiui, gimus kūdikiui moteriai gali kilti savos vaikystės išgyvenimų.

Taip pat skaitykite: Įveikti vaikystės traumas

Pagalba vaikams, patyrusiems traumas

Mažiems vaikams itin svarbi suaugusiųjų parama ir pagalba. „Svarbu paskatinti vaiką išreikšti jausmus - per žaidimą, piešimą ar paprastus pokalbius. Suaugusieji turėtų būti ramūs ir palaikantys, kantrūs, suteikiantys vaikui tikrumą, kad yra kartu su juo ir nedaro jam spaudimo.

Neigiamos patirtys ir pasekmės

Pasak psichologų, vaikystėje patirtos neigiamos patirtys mūsų gyvenime sukelia neigiamų pasekmių grandinę. Pirmiausiai pablogėja socialinės, emocinės ir kognityvinės mūsų funkcijos, vėliau mes įsitraukiame į tam tikrą rizikingą elgesį, todėl atsiranda didesnė tikimybė ligų, negalios bei socialinių problemų, o kartais tai baigiasi ir ankstyvesne mirtimi.

Tyrimai apie neigiamas vaikystės patirtis

Amerikos ligų kontrolės ir prevencijos centras (CDC) apklausę respondentus 25 valstijose nustatė, kad 64% apklaustųjų yra patyrę bent vieną traumuojantį įvykį, o 1 iš 6 apklaustųjų yra patyrę 4 ir daugiau traumuojančių įvykių. Blodgett, C., & Lanigan, J. D. (2018) atliktame tyrime iš 2101 pradinių klasių vaikų, 44% buvo patyrę bent vieną traumuojančią patirtį vaikystėje, 13% buvo patyrę tris ir daugiau neigiamų vaikystės patirčių. Didėjant neigiamų patirčių skaičiui didėjo ir mokyklos nelankymo tikimybė, elgesio problemos bei mokymosi sunkumai. Kitame tyrime, kuris apėmė penkias Nyderlandų specialiųjų poreikių mokyklas vaikams su elgesio ir emocijų sutrikimais, beveik visi mokiniai (96,4%) įvardino patyrę bent vieną neigiamą patirtį vaikystėje, o daugiau nei pusė (74,5%) keturias ir daugiau (Offerman, E. C. Apie traumines patirtis informuota intervencija gali pagerinti psichologinę ir socialinę vaikų sveikatą bei gerovę. Svarbu mokykloje ir klasėse sukurti tokią atmosferą, kurioje kiekvienas jaustųsi priimtas ir saugus, galėtų išreikšti savo nuomonę, daryti klaidas ir mokytis iš jų. Suteikiamos galimybės sprendimų priėmimui, galios pasidalinimui. Asmenys ir grupės (ir darbuotojų ir mokinių) yra įgalinami priimti sprendimus, turėti savo balsą.

Neigiamos vaikystės patirtys Lietuvoje

Neigiamos vaikystės patirties ir rizikingo elgesio sąsajų tyrimą Lietuvoje Pasaulio sveikatos organizacijos užsakymu atliko pagalbos tarnyba vaikams ir paaugliams „Vaikų linija“. Jo metu buvo apklausta apie 1500 jaunų žmonių - studentų. „Apklausos metodika sukurta vieno amerikiečių centro ir ji buvo kartota daugybėje pasaulio šalių. Šioje studijoje buvo tiriama 10 neigiamų vaikystės patirčių. Trys iš jų susijusios su smurtu prieš vaiką - fiziniu, psichologiniu, seksualiniu, dvi formos susijusios su nepriežiūra - fizine ir psichologine, likusios penkios - su šeimos disfunkcija. Čia įeina situacijos, kai šeimoje vartojamos psichoaktyvios medžiagos, kas nors šeimoje turi psichikos sutrikimų ar nusižudė, vaikas stebėjo smurto prieš motiną scenas, kažkuris iš tėvų buvo įkalintas, vaikas patyrė tėvų skyrybas. Taigi skyrybos - viena iš dešimties neigiamų vaikystės patirčių“, - teigė „Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis.

Psichologinis smurtas tarp tiriamųjų buvo paplitęs nuo 7 (tarp vyrų) iki 8 proc. (tarp moterų), fizinis - atitinkamai nuo 9 iki 7 proc., seksualinis - nuo 3,5 iki 6 proc. Taigi fizinį smurtą dažniau patyrė berniukai, psichologinį ir seksualinį - mergaitės. Vaikystėje fizinę nepriežiūrą, kai nesirūpinama, kaip vaikas apsirengęs, kaip atrodo, ar pavalgęs, patyrė 31,5 proc. apklaustų jaunuolių ir 27 roc. Merginų, psichologinę nepriežiūrą - atitinkamai 30 ir 37 proc. Tyrinėjant šeimos disfunkcijos kategorijas paaiškėjo, kad vieno iš tėvų girtavimą patyrė beveik 19 proc. vaikinų ir 29 proc. merginų. Su psichikos sutrikimais susidūrė 6,4 proc. vaikinų ir 11,2 proc. merginų, smurtavimo prieš mamą scenas teko matyti 11,4 proc. vaikinų ir 17,8 proc. merginų. Kriminalinę patirtį šeimoje turi apie 3 proc. tiriamųjų. Tėvų skyrybas patyrė maždaug penktadalis jaunuolių (apie 18- proc. vaikinų ir 20 proc. merginų). Taip pat paskaičiuota, kiek iš apklaustų jaunų žmonių neturėjo nė vienos neigiamos patirties. Pasirodė, kad šią grupę sudaro 34 proc. vaikinų ir 32 proc. merginų, taigi apie trečdalį tiriamųjų. Panašus skaičius - 30 proc. vaikinų ir 24,6 proc. merginų - turėjo vieną neigiamą patirtį, apie 18 proc. jaunuolių - dvi neigiamas patirtis, apie 10-11 proc. - tris, 8 proc. vaikinų ir 14 proc. merginų - keturias ir daugiau.

Taip pat skaitykite: Naminiai batonėliai: receptai

Neigiamos patirtys ir rizikingas elgesys

Tyrimo metu buvo tyrinėtos narkotikų ir alkoholio vartojimo bei rūkymo tendencijos, rizika pradėti ankstyvus lytinius santykius bei savižudybių rizika. Tiriamųjų grupėje, kurios nariai patyrė kokią nors vieną neigiamą patirtį, rizika vartoti narkotikus padidėja 1,3 karto. Augant neigiamų patirčių skaičiui, rizika dar labiau didėja ir tiems, kurie vaikystėje patyrė keturias ir daugiau patirčių, ši rizika išauga 2,6 karto. Ankstyvų lytinių santykių rizika, jei žmogus vaikystėje neturėjo minėtų neigiamų patirčių, buvo vertinta skaičiumi 1. Atsiradus bent vienai neigiamai patirčiai, rizika didėja 1,6 karto, esant trims patirtims - 2 kartais.

„Keliant klausimą, kodėl jauniems žmonėms kyla minčių dėl savižudybės ir jie netgi bando tai daryti, iš tyrimo galime aiškiai matyti, kad net esant vienai patirčiai, beveik 2 kartus padidėja rizika, kad žmogus bandys žudytis. Jei yra dvi neigiamos patirtys, rizika jau padidėja 3,3 karto, jei trys patirtys - 5,2 karto. Kai prieiname prie situacijos, kai yra keturios ir daugiau neigiamų patirčių, jos padidina savižudybės riziką 13,4 karto. Ne veltui šiuo atveju vartojama kantrybės taurės persipildymo metafora. Visos šios patirtys iš tiesų kraunasi viena ant kitos, todėl tragiškų pasekmių rizika labai išauga“, - aiškino psichologas.

Įveikimo strategijos

Pasak R. Povilaičio, šios patirtys nėra nuosprendis visam gyvenimui. Egzistuoja įvairiausių priemonių joms įveikti. „Amerikoje yra smurto tyrimų ir prevencijos centras, kuris iš visų šiuo metu turbūt jau 900 programų atrenka tas, kurios yra modelinės, t. y. iš tiesų veikia. Taigi atsakymų tikrai yra - viskas įmanoma.

Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos perspektyva

Siūlau šiek tiek iš arčiau susipažinti su Individualiosios psichologijos pradininko Alfredo Adlerio mintimis apie visą gyvenimą mus lydinčią vaikystės patirtį ir geriau pažinti save.

Alfredas Adleris asmenybės ypatumus arba bruožus pavadino Gyvenimo stiliumi (angl. Lifestyle), kuris, anot jo, susiformuoja vaikystėje ir išlieka santykinai pastovus visą žmogaus gyvenimą. Būdami vaikai savo šeimoje mes išbandome įvairius elgesio modelius ir atrandame, kad tam tikri iš jų mums tinka labiau, t.y. geriau padeda prisitaikyti. Šis vaikystėje susiformavęs Gyvenimo Stilius apibūdina asmenybės dinamiką ir atspindi asmens unikalų, nesąmoningą ir besikartojantį elgesio stilių sprendžiant tris pagrindines Individualiosios psichologijos išskiriamas gyvenimo užduotis: socialinius, asmeninius bei darbo santykius.

Taip pat skaitykite: Stresas vaikystėje: patarimai tėvams

Įdomu, jog Gyvenimo stilius nulemia tai, kad žmogus naudoja gana panašias strategijas skirtingoms problemoms spręsti, pvz. jei vaikystėje aš supratau, kad vienintelis būdas sulaukti norimo tėvų dėmesio yra išskirtiniai pasiekimai mokykloje, didelė tikimybė, kad jau suaugęs savo darbe negailėsiu laiko ir pastangų, nes tik išskirtiniai rezultatai man teiks pasitenkinimą arba, mano įsivaizdavimu, įtiks vadovui. Kitas pavyzdys galėtų būti patirtis kuriant gerus santykius su tėvais ir šios patirties perkėlimas į savo šeimą, pvz. jei vaikystėje pajaučiau, kad daugumą trokštamų dalykų galiu pasiekti kompromiso keliu, greičiausiai tokią strategiją sieksiu pritaikyti ir santykiuose su savo antrąja puse. Šioje vietoje turbūt būtų galima pritarti populiariai minčiai, kad renkantis antrąją pusę itin svarbu pasižiūrėti į jo/jos šeimą, santykius toje šeimoje. Visgi, ne visi dalykai ir patirtis matoma "plika akimi" - iš pirmo žvilgsnio panašiose šeimose gali vyrauti visiškai skirtingas tiek tėvų tarpusavio tiek tėvų-vaikų santykių modelis.

Asmenybės ypatumų nustatymas pagal A. Adlerį

Gyvenimo stilių pagal A. Adlerį nustatyti galima naudojant 1993 m. William L. Curlette, Mary S. Wheeler ir Roy M. Kern sukurta Pagrindinių Adlerio prisitaikymo skalių versiją suaugusiems (angl. Basic Adlerian Scales for Interpersonal Sucess - adults’ version, toliau - BASIS-A). BASIS-A gali būti ypatingai naudingas tiems žmonėms, kurie nori suprasti savo asmenybės ypatumus bei problemų sprendimo strategijas, susijusias su darbu, socialiniais santykiais bei artimesniais ryšiais su kitais žmonėmis. Sužinokite savo problemų sprendimo įgūdžius, susijusius su pokyčiais asmeniniame gyvenime bei profesinėje veikloje, darbo stiliumi, santykiais su šeimos nariais, draugais, kolegomis bei kitais svarbiais asmenimis. Susipažinimas su šiais asmenybės bruožais gali padėti suprasti ir vystyti labiau tinkančias kasdienėje darbinėje, socialinėje bei namų veikloje, kylančių iššūkių įveikimo strategijas.

Psichotrauma ir psichozė: tektoniniai poslinkiai psichikos sveikatos srityje

„Jei numesi kristalą ant žemės, jis suskils, tačiau neatsitiktine tvarka. Kristalas suskils pagal nematomas įtrūkimo linijas į fragmentus, kurie yra iš anksto nulemti kristalo struktūros. Vienų dievinamas, kitų nekenčiamas Froidas, jau prieš daug metų atkreipė dėmesį į žmonių unikalumą, kad kiekvienas mes turime savo “įtrūkius”, o, kaip vienas garsiausių pasaulio psichotraumatologų, Kanados psichiatras Colin A. Ross, yra pasakęs - kiekvienas iš mūsų turi savo lūžio tašką. Rosso minimas lūžis vyksta dėl psichotraumuojančių patirčių. Paskutiniuosius 10 metų pasaulyje vyksta intensyvūs disociacinių sutrikimų ir psichozės panašumų bei skirtumų tyrimai. Šiuose tyrimuose pagrindine ašimi tampa seka: psichotrauma ->disociacija->psichozė. Galiu drąsiai teigti, kad tai, kas dabar vyksta psichikos sveikatos srityje, galima vadinti tektoniniais poslinkiais.

Jau vien ką pasako CDC-Kaiser ACE (Adverse childhood experences) studija, kuri buvo atlikta tarp 1995 ir 1997 metų, kurios imtis yra per 17000 tiriamųjų. Pabrėžiu, kad net 69 proc. respondentų atžymėjo, jog yra patyrę bent vieną ansktyvą psichotrauminę patirtį ir net 12,5 proc. Mano klinikinėje praktikoje sutinkami postraumatinį stresą išgyvenantys klientai itin dažnai pabrėžia, kad neseniai praeityje yra patyrę klausos haliucinacijų ir kitų, taip vadinamų, pirmojo Schneiderio rango šizofrenijos simptomų, kaip kliedesinė nuojauta ar poveikis mintims - jų atėmimą, pagreitėjimą, valdymą. Itin dažnai išsakoma, kad yra nuojauta, jog užpuolikas ar smurtautojas, prievartautojas yra šalia, net konsultacijos kambaryje, kad jis turi galios ką nors blogo padaryti net ir būdamas kitame kambaryje, ar net jei ir smurtautojas yra miręs. Noriu pabrėžti, kad tokie pacientų teiginiai yra ne kliedesiai ar haliucinacijos. Išsamūs tyrimai rodo, kad ansktyvosios vaikystės psichotraumuojančios patirtys turi didžiulę reikšmę mūsų sveikatai ir, apskritai, mūsų ateities galimybėms. Ne tik tarp mūsų, bet ir tarp kartų. Psichotraumuojančias patirtis išgyvenę asmenys kitoms kartoms psichikos sutrikimus perduoda dvejopai - pirma, kaip elgesio modelį, antra, epigenetiškai. Tyrimais yra nustatyta, kad pscihotraumuojančios patirtys keičia genų nuskaitymą. Pakitus genų nuskaitymui, genas, kuris nekoduoja jokio psichikos sutrikimo, dėl įvykusios klaidos tampa, tartum, koduojantis.

Genetiniai rizikos faktoriai ir psichozė

2017 m. Amerikos psichiatrų asociacijos žurnale buvo išspausdintas straipsnis: “Psichozė dėl 22q11.2 delecijos: ar papildomi genetiniai faktoriai daro įtaką?”. Autoriai nurodo, kad šios chromosomos delecija (t.y. dalies chromosomos netekimas) yra stipriausias genetinis rizikos faktorius šizofrenijos išsivystymui (Goes ir Sawa, 2017, p. 1027). Šis pareiškimas pateikiamas nepaisant fakto, kad ši chromosomos delecija yra siejama ir su eile imuninių sutrikimų, endokrininių sutrikimų, taip pat ir kaukolės bei veido apsigimimais, iš viso per 180 klinikinių pasireiškimo variantų (Fosee, Joseph ir Jones 2016). Pareiškimas yra grindžiamas šios 22q11.2 chromosomos delecijos atvejų pasireiškimu tarp šizofrenija sergančių pacientų ir neradimu tarp kontrolinės grupės. Šio genetinio varianto pasireiškimas viso labo yra 0.3 proc. Taigi, stipriausiai siejamas genetinis rizikos faktorius, pasireiškia 3 iš 1000 šizofrenija sergančiųjų, o 997 sertgantiesiams nepasireiškia! Man, kaip klinicistui, ši informacija kelia itin daug klausimų. Taip pat kaip ir faktas, kad vieni pacientai, kuriems buvo diagnozuota šizofrenija, išsako vienokio turinio haliucinacijas ar kliedesius, o kiti - kitokio. Remiantis Jasperso kriterijais, kad kliedesys - tai realybės neatitinkantis įsitikinimas, tada turi nekreipti dėmesio į paciento išsakomą turinį, kitaip - kliedesius. Tačiau kiekviena haliucinacija ar kliedesys turi psichotraumuojančią kilmę.

Pagrindiniai psichotraumuojantys įvykiai

Kalbant apie psichotraumuojančias patirtis, pirmiausiai, noriu išskirti pagrindinius psichotraumuojančius ivykius. Tai potencialiai grėsmingos situacijos ar įvykiai, kurie nutinka vaikystėje iki 17 m. Informacinis smurtas - psichologinio smurto forma, kada yra sąmoningai nulytima itin svarbi informacija. Pvz. Tėvų skyrybos - kada tėvai išsiskyrė ar pradėjo gyventi atskirai. Ankstyvosios vaikystės pschitraumuojančios patirtys svarbios tuo, kad siejamos su lėtinėmis ligomis, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu paauglystėje ir suaugusiame amžiuje, sutrikusiu socialiniu funkcionavimu, nerimo ir depresijos sutrikimais, asmenybės sutrikimais, valgymo sutrikimais, disociaciniais sutrikimais ir net ankstyva mirtimi. Pabrėžtina, kad daroma neigiama įtaka mokymosi kokybei, darbo pasirinkimo galimybėms, ir netgi būsimoms gaunamoms pajamoms. Remiantis įvairiomis studijomis nustatyta, kad 61 proc. gyventojų yra patyrę bent vieną psichotraumuojančią patirtį iki 18 m., o vienas iš šešių - daugiau nei keturias. Pvz. tarp patyrusiųjų seksualinę prievartą vaikystėje - 48 proc. moterų ir 28 proc. vyrų; fizinį smurtą - 48 proc. moterų ir 50 proc. vyrų.

Psichotraumos dozė ir psichozės rizika

Tyrimais nustatyta, kad psichotraumos ir psichozės ryšys tiesiogiai priklauso nuo psichotraumuojančios patirties dozės: Shevlin ir kt. 2005 m. atliktoje studijoje nustatė, kad žmogus, patyręs vieną psichotraumuojančią patirtį turi 2,5 karto didesnę tikimybę psichozės išsivystymui, tačiau, žmogus, kuris patyręs 5 ir daugiau psichotraumuojančias patirtis turi jau 53 kartus didesnę tikimybę psichozės išsivystymui. Bailay ir kt. 2018 m. atliktoje studijoje nurodoma, kad psichozės sunkumas priklauso nuo patirtų psichotraumatinių patirčių dozės. Asmenims, ankstyvoje vaikystėje išgyvenusiems psichotraumuojančias patirtis (iki 5 m. amžiaus) kur kas ankstesniame amžiuje pasireiškia psichozė, psichozės eiga būna sunkesnė, kur kas dažnesni gydymai psichiatrijos ligoninėje, sunkesnė ir labiau išreikšta depresija (Garno ir kiti 2005 m., Leverich ir kiti 2002 m.). Dean ir kt. 2007 atliktoje studijoje pateikiama išvada, kad patyrę psichotraumuojančias patirtis ankstyvoje vaikystėje asmenys ateityje dažniau būna retraumatizuojami. 2021 m. Tarptautinėje teismo psichiatrijos konferencijoje, vykusioje Lietuvoje, buvo pristatyta, kad asmuo, patyręs keturias ir daugiau psichotraumuojančias patirtis, gyvenimo eigoje žudosi 30 kartų dažniau nei psichotraumuojančių išgyvenimų nepatyrę asmenys. Fenomenologiniai įrodymai pagrindžia, kad psichozės simptomams ir jų turiniui įtaką daro traumuojančios patirtys ir tuo metu buvusios situacijos (Cox, Londgen Morrison ir Varese 2019 m.). Yra nustatytas itin stiprus ryšys tarp ankstyvos vaikystės psichotraumos ir komentuojančio pobūdžio klausos haliucinacijų (Dorahy ir kt. 2009 m.).

Neurobiologiniai smegenų pokyčiai

Paskutinius kelis dešimtmečius yra atliekamos intensyvios studijos neurobiologijos kryptimi, siekiant surasti biologines-genetines psichozės ir kitų psichikos sutrikimų priežastis. Vis didesnėje dalyje studijų nurodoma, kad ankstyvos vaikystės psichotraumuojančios patirtys yra siejamos su neurobiologiniais smegenų pokyčiais, kurie yra randami ir pas psichoze ar šizofrenija sergančius asmenis. Šie pokyčiai vyksta, kaip jau ir aukščiau minėjau, dėl epigenetinių pokyčių, nulemiančių sutrikusią genų ekspresiją ir dėl to vykstančius neuronų struktūros ir funkcijos pasikeitimus (Kundakovic ir Champagne, 2015). Šie pokyčiai labiausiai paveikia tokias smegenų struktūras kaip hipokampą, migdolinį kūną, prefrontalinę žievę ir insulą (salą) bei visų šių struktūrų tarpusavio komunikaciją.

Hipokampas

Kalbant apie hipokampą, būtina paminėti, kad ši smegenų struktūra yra atsakinga už įvairias funkcijas, tokias kaip trumpalaikės atminties perkėlimas į ilgalaikę, gebėjimą orientuotis erdvėje, kognityvinius žemėlapius, pagrindinės mūsų hormoninės ašies funkcionavimą (pagumburio-hipofizės-antinksčių ašis, kitaip HPA) ir sąmoningą aplinkos suvokimą. Hipokampo struktūros pokyčiai yra dažniausia sutinkama neurobiologinė išraiška tarp šizofrenija sergančiųjų. Man nėra žinomi prospektyviniai tyrimai, kurie galėtų neginčijamai įrodyti, jog žmogus gimė su polinkiu sumažėti hipokampui ir dėl to ateityje išsivystys psichozė ar šizofrenija. Hipokampo sturktūros pokyčiai intensyviai studijuojami jau daugiau kaip 35 metus. Tyrimų išvados parodo, kad, tarp šizofrenija sergančiųjų, hipokapo masė sumažėja 5-10 proc. Nustatyta: kuo didesnis hipokampo sumažėjimas, tuo yra gauta didesnė psichotraumos dozė ir tuo anstyvesniame amžiuje. Tyrimai su gyvūnais nurodo, kad patiriamos psichotraumos smegenims poveikį daro ląsteliniu lygmeniu - keičiasi piramidinių ląstelių dendritinės dalys, keičiasi gliukokortikoidinių receptorių informacinės RNR ekspresija visame hipokampe (hipokampas sudarytas iš keleto anatominių dalių) (Danlowski ir kt. 2012). Tokių gerai žinomų autorių kaip Chalavi, Vissia, Giesen, Nijenhuis, Draijer ir Barker 2015 atliktoje studijoje nurodoma, kad asmenys, kurie serga disociaciniu sutrikimu, ypač disociaciniu asmenybės sutrikimu, turi 19,2 proc. mažesnės apimties hipokampą nei kontrolinė grupė, be psichotraumuojančių potyrių. Taip pat noriu pabrėžti, kad, tiek šizofrenija, tiek disociaciniais sutrikimais sergančių asmenų hipokampo tūris tiesiogiai koreliuoja su patirta psichotraumuojančios patirties doze.

#

tags: #vaikystes #patirtis #psichologo #akimis