Prieš 242 metus, 1770 m. rugpjūčio 27 d., Štutgarte gimė Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, įtakingas filosofas, kurio idėjos tebėra svarbios šiuolaikiniam pasauliui. Šiame straipsnyje nagrinėjamas Hegelio istorijos suvokimas, jo reikšmė visuomenei, politikai, kultūrai ir menui.
Hegelio filosofijos esmė: istorinė ir diagnostinė užduotis
Hegelis teigė, kad filosofija turi istorinę ir diagnostinę užduotį. Jis kritikavo tradicinį filosofijos supratimą, kuris rėmėsi grynuoju protu ir normatyviniais klausimais. Hegelis tvirtino, kad filosofijos užduotis yra suprasti savo laiką mąstyme, o ne ieškoti amžinų tiesų.
Hegelis buvo skeptiškas dėl „grynojo“ racionalaus prievartos naudojimo pateisinimo. Jis manė, kad žmogaus racionalumas nėra individualus sugebėjimas, bet svarstymai, kuriais mes dalinamės tarpusavyje. Hegelis kvietė apmąstyti sąlygas, kurios įmanomu daro protą ir savęs pateisinimą vienas kitam. Jis svarstė, kaip žlugo įvairūs tokio pateisinimo mėginimai, ir pasakojo, kaip dėl tokio pateisinimo Vakarų visuomenės tapo geresnėmis.
Biurgeriškos visuomenės optimizmas
Hegelis tikėjo, kad XIX a. trečiojo dešimtmečio Vokietijos visuomenė pasiekė tokį lygį, kad pagrindinę jos institucinę struktūrą galima laikyti problemos sprendimu. Jis optimistiškai vertino skirtumą tarp valstybės ir pilietinės visuomenės. Hegelis manė, kad valstybė neturėtų būti tik pilietinės visuomenės administracinė ranka. Pilietinė visuomenė apima nuosavybės institutus, kapitalo kaupimą, sutarčių reguliavimą, socialinių bendrijų susidarymą, asmeninį religinį lavinimą ir panašiai.
Hegelis tvirtino, kad moderniosios visuomenės padarė skirtumą tarp tikrojo politiškumo ir tiesiog valdžios. Jis galvojo, kad norint įgyvendinti modernią instituciją, vadinamąją biurgerišką ar branduolinę šeimą (kartu su privatine nuosavybe, kaip priemone skleistis individualumui ir atstovauti Rechtsstaat), valstybėje turi būti įstatymų viršenybė, ir tai buvo teisingas šios problemos sprendimas, nes įkūnijo sėkmingus samprotavimo būdus.
Taip pat skaitykite: Istorijos egzamino gidas
Pohėgeliškosios visuomenės iššūkiai
Hegelis nekritiškai vertino tai, ką matė kaip socialinio racionalumo iškilimą institucijose, kurios įgyvendina subjektyvumo abipusiškumo rezoliucijos sampratą, arba tikrą lygiateisiškumą. Tačiau šiandien sunku įrodinėti, kad tai tiesa. Todėl didelės pohėgeliškosios filosofijos pastangos buvo skirtos nustatyti, kas vyksta negerai bei išaiškinti šitą pohėgeliškosios visuomenės negerumo prigimtį.
Pohėgeliškosios visuomenės užduotis buvo atrasti konkretesnę istorinę analizę, kad būtų suprasta, kaip ir kodėl pohėgeliškosiose visuomenėse pateisinimo strategijos sugriuvo iš vidaus, kaip kad matome tai įvairiose socialinėse patologijose ir kitose iracionalumo išraiškose.
Hegelis ir menas: nuo Egipto iki Manet
Hegelis domėjosi menu, sukurtu po 1863 m. Édouard Manet. Jis kritikavo požiūrį, kuris meną laikė tik politinės kritinės idėjos jusliniu įkūnijimu. Hegelis klausė, kam žmogui reikalingas menas, kaip toks?
Hegelis išskyrė keturias perskyras: „menas iki meno“, „meninis menas“, „menas po meno“ ir „ne-meno menas“. „Menas iki meno“ - tai procesas, kuris tampa tikru menu, pavyzdžiui, egiptiečių pasaulio skulptūros ir architektūra. „Meninis menas“ - tai laikotarpis, kuomet menas tobulai išpildė savo paties prigimtį, pavyzdžiui, graikų menas. „Menas po meno“ - tai menas savo paties, kaip meno, peržengimo procese, pavyzdžiui, romantinis menas. „Ne-meno menas“ - tai menas, dėl kurio statuso nesutariama, bet kurį norėtume laikyti netikru menu.
Sekant Hegeliu, menas yra intuityvus, juslinis Absoliuto inteligibilumo būdas. Absoliutu jis išreiškia tam tikrą visapusį supratimą, kad abudu esame subjektai savo gyvenimuose, mes sekame paskui juos, sprendžiame, ką mąstyti ir ką daryti, nors tuo pačiu esame ir objektai.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai, su kuriais susiduria autistai
Hegelis XIX a. meną, pavyzdžiui, Édouardo Manet ir Paulio Cézanne’o meną, matytų esantį politišku ir socialiai kritišku. Žiūrint iš hėgeliško požiūrio taško, kiekvienas paveikslas alegorizuoja savo paties santykį su suvokėju, ir tai darant alegorizuoja socialinio intersubjektyvumo bei abipusio supratimo santykį.
Hegelis nemanė, kad labai veiksmingu laikytų stipriai konceptualizuotą, polemišką meno įvairumą, kurį pavadino postmoderniu. Žiūrint iš hėgeliško požiūrio taško, jis yra nuobodus.
Subjektyvumo išsižadėjimas
Hegelis kalbėjo apie neužbaigtą ar nerealizuotą subjektyvumo pobūdį šiuolaikinėje visuomenėje. Kritinės socialinės teorijos atmetė subjektyvumo kategoriją kaip Apšvietos „iliuziją“. Tačiau subjektyvumą šiuolaikinėje visuomenėje galima suprasti labiau kaip užduotį, o ne faktą, kuris turi būti patvirtintas ar atmestas.
Ši žmogiško subjektyvumo kritikos rūšis iš esmės kilusi iš „įtarumo mokytojų“: Marxo, Nietzsche’s ir Freudo. Jie tvirtino, kad sąmoningos intencijos, ryžto ir sprendimo sritis tėra regimybė, o tikrosios apibrėžtys to, ką patys laikome sąmoningai apibrėžiama, iš tikrųjų sąmonei nepasiekiamos.
Pagrindinis hėgeliškosios tradicijos atsakymas yra toks: visiškas neapibrėžtumas iškart nurodo jo paties praktinį neinteligibilumą. Kitaip tariant, jei žmogus yra įsitikinęs, kad žmogaus subjektyvumas yra iliuzija, kaip tinkamai pripažinti šį faktą iš pirmo asmens pozicijų?
Taip pat skaitykite: Nerimo sutrikimų statistika
Laisvės problema, kaip ją suprato Hegelis, nėra laisvė nuo trukdančių išorinių jėgų. Hegelis vienas pirmųjų pateikė liberaliosios demokratinės tradicijos kritiką dėl jos norų apriboti teisės sritį iki paprasčiausios nesikišimo pozicijos.
Hegelio filosofijos aktualumas šiandien
Hegelis visada atidus santykių tarpininkavimams tarp individo ir visuotinių visuomenės normų. Šie tarpininkavimai apima visuomenės bruožus, kurie padaro taip, kad tu, kaip abstraktus individas, savo visuomenėje nesusiduri su normatyvinio pateisinamumo reikalavimais. Viena pačių svarbiausių Hegelio įžvalgų - kad visuomenė išsigimsta į abstraktaus moralizmo formą, jei nesuprantame, jog šių tam tikrų visuotinių normų įkūnijimas konkrečiuose pavidaluose yra ne blogas, o iš tikrųjų vienintelis būdas baigtinėms žmogiškosioms būtybėms kada nors įgyvendinti šias abipusiškumo ir lygiateisiškumo normas, kuriomis domėjosi Hegelis.
Ideologijos ir istorijos dvasia
Ideologija - tai pasaulio keitimo programa. Ji gimsta stebint, kritikuojant tikrovę ir bandant ištaisyti jos ydas. Pasak Hegelio, tarp dviejų priešybių nuolat vyksta kova, kurios rezultatas - tam tikras jų tarpusavio santykis, sintezė. Istorija yra Dvasia. Dvasia yra Protas. Protas valdo pasaulį, bet taip pat jis turi save pažinti, mąstyti, apibrėžti. Protas nežino, kas yra racionalu, kas yra tikrai protinga, kur link reikia eiti ir ko siekti.
Protinga valstybė - ta, kurioje žmonės sutinka su jos tvarka, ją supranta ir jai pritaria. Idealas neatsiranda tuščioj vietoj, jis gimsta individo galvoje. Asmenybės, kurios sugeba savo idealus pritaikyti tikrovei ir netgi juos įgyvendinti, yra Istorinės Asmenybės, kuriančios to laikmečio protingumo vaizdinį.
Pasaulio Dvasia turi tikslą - ji siekia, kad tikrovė taptų idealia. Kartais gali pasirodyti, kad tikslas pasiektas, kad protingas idealas tikrai skirtas esamai tikrovei, ir kad to idealo pakeista tikrovė iš tiesų tapo iki galo protinga. Bet tokia iliuzija greitai išsisklaido, ir tikrovė vėl pradeda ieškoti sau tinkamo idealo, o kuriami vis nauji idealai - jiems deramos tikrovės.
Ar po daugelio nesėkmingų eksperimentų galima teigti ideologijų pabaigą? Ne, nebent kartu norime teigti ir istorijos pabaigą. Senos, nebetinkamos, neprotingos šių dienų pasauliui ideologijos miršta, bet atsiranda naujos, labiau atspindinčios tikrovę.
Hegelis ir jaunahėgelininkai
Jaunahėgelininkai buvo prieštaringas judėjimas, bet kokių proto suvaržymų priešininkai ir labai kraštutiniai organizuotos religijos bei Prūsijos politinės santvarkos kritikai. Kai kurie jaunahėgelininkiai buvo laikomi griovėjais ir intelektiniais teroristais.
Jaunahėgelininkų idėjos susiformavo arba bent jau buvo plėtojamos terpėje, kurioje buvo perimtos ir analizuojamos idėjos iš Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos. Visos mintys, kurias skelbė prancūzų revoliucijos įkvėpėjai, buvo perimtos ir analizuojamos, bandomos pritaikyti vokiškoje terpėje, atsižvelgiant į vokiečių visuomenės specifiką.
Jaunahėgelininkų terpėje buvo brandinami romantizmas, nacionalizmas, svarstymai apie socialinę rinką, valstybės ir bažnyčios, valstybės ir visuomenės santykių reikalai.
Hegelio filosofijos supratimo sunkumai
Biografai pasakoja, kad Hegelis, gulėdamas mirties patale, su kartėliu prasitaręs, jog jo filosofijos nesupratęs niekas, išskyrus vieną žmogų, bet ir tas vienintelis galiausiai jos nesupratęs. „Vienintelis“ buvo pats Hegelis, nevilties akimirką prisipažinęs, kad jo mąstymas jam pačiam yra paslaptis.
Hegelio filosofija pagrįsta paprastu ir net naiviu įsitikinimu, kad visa, kas yra, gali kiaurai peršviesti minties spindulys. Dvasiai, suvokusiai save pačią, pasiekusiai absoliučios savižinos pakopą, pasak ppaties Hegelio, nėra jokių paslapčių nei žmoguje, nei už jo.
Anot A. Šliogerio, svarbiausią Hegelio kaip mąstytojo tikslą galima nusakyti šitaip: „. tai pastanga įsimąstyti įį patį mąstymą, neapsunkintą jokios svetimybės, išvaikščioti grynos, dieviškai tyros ir skaidrios, tik vienai logikai paklūstančios minties teritoriją, žodžiu, aprašyti grynąją sąmonę, kur vienintelis valdovas ir vienintelis pavaldinys yra pati Grynoji Sąmonė ir jos gryniausieji pavidalai - Absoliuti Dvasia, Absoliuti SSąvoka, Absoliuti Idėja, Absoliutus Žinojimas, o Žmogus, Visuomenė ir Istorija yra jos savininkas.
Hegelio filosofijos pagrindiniai teiginiai
- Reali teegzistuoja neasmeninis pasaulio dvasinis pradas, kurio esmė yra mąstymas, o mąstymo turinį sudaro tos dvasios savipažina.
- Pati būtis yra pats mąstymas, mintis, sąvokos ir idėjos. Šis būtiškasis pradas Hegelio vadinamas tai „absoliučia idėja“, tai „absoliučiu subjektu“ arba tiesiog „absoliutu“.
- "Visa, kas tikroviška, - protinga, o visa, kas protinga, - tikroviška“. Tai reikštų, kad viskas, kas atsitinka, atsitiko ar atsitiks ateityje, yra Absoliutaus proto veiklos rezultatas.
- "Vienintelė mintis, kurią atsineša filosofija, yra ta paprasta proto mintis, kad pasaulyje viešpatauja protas, todėl ir pasaulinė istorija vyko protingai“.
- Daiktų būtį lemia jų rūšinė priklausomybė, jų esmė, taigi ne juslėmis suvokiama išorė, o mąstoma vidinė jų prigimtis, turinti idealų pobūdį.
- Būties prigimčiai būdinga nepaliaujamai vystytis ir besivystant kurti vis naujus pavidalus.
- Pagrindiniu logikos dėsniu Hegelis laikė dialektikos dėsnį: kiekvieną teisingą teiginį atitinka ne mažiau teisingas neiginys, kiekvieną tezę - antitezė, iš kurių atsiranda sintezė.
- Dialektikos esmę sudaro pažinimo gilėjimas, pažinimo kelias nuo visiško nežinojimo arba „niekio“ iki absoliučios tiesos.
Hegelio logika
Mąstymo (kaip ir visko pasaulyje) judėjimo principas yra dialektika, pagrįsta mąstyme, pažinime, filosofijoje egzistuojančiu visuotiniu ryšiu ir būtinumu. Mąstymo varomoji jėga yra prieštaravimai: idėja neigia pati save, bet šis neigimas įveikiamas - tai yra pradinio turinio išplėtojimas, aukštesnis jo atsiskleidimas. Šis pirmiausia mąstymui būdingas dvigubas neigimas, neigimo neigimas (jam paklūstantį mąstymą G. W. F. Hegelis vadino spekuliatyviu mąstymu), bet kokį vystymąsi išskaido trinarėmis (tezė-antitezė-sintezė) pakopomis; triada yra G. W. F. Hegelio filosofijos kūrimo principas.
Hegelio dvasios filosofija
Dvasios filosofijoje G. W. F. Hegelis nagrinėjo idėjos sugrįžimą iš kitabūties į save kaip susvetimėjimo įveiką. Dvasia yra gamtos, materijos priešingybė, ji kyla ne iš pačios gamtos, o tik išsivaduodama iš jos. Idėjos sugrįžimas įvyksta žmogaus, jo socialinio gyvenimo, dvasinės veiklos formų tapsme. Tik įveikdamas gamtos svetimumą absoliutas įsisąmonina save kaip dvasią. Dvasios tapsmas taip pat pereina tris pakopas - subjektyviosios, objektyviosios ir absoliučiosios dvasios.
Absoliučios dvasios formos yra menas, religija, filosofija. Mene absoliuti idėja pasirodo dar neadekvačiu jusliniu pavidalu, gali būti stebima materijoje. Religijoje ši idėja įsivaizduojama kaip anapusinė asmenybė, kuri yra Dievas ir žmogus kartu. Tik filosofijoje idėjos turinys jau yra mąstomas - pažįstamas jam adekvačiu būdu. Filosofija yra absoliučios dvasios viršūnė.